Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Banga Bartkienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-915-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01048-2014-2

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, nuteistajam E. A. (A.), jo gynėjai advokatei Virginijai Bradulskienei, viešame teismo posėdyje nagrinėjo nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo

E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013-07-01 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo J. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. A. nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimui priteista 50 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 15 d., apie 19 val. 20 min., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, (duomenys neskelbtini) , – viešoje vietoje, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra priekabiavo prie parduotuvės darbuotojų ir pirkėjo, dėl ko į įvykio vietą buvo iškviestas UAB „(duomenys neskelbtini)“ Greito reagavimo grupės apsaugos darbuotojas A. N., pastarajam ir parduotuvės apsaugos darbuotojui J. G. lydint E. A. lauko durų link, šis tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam J. G. į galvą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. A. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis E. A. apeliaciniame skunde kelia alternatyvius prašymus – išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo arba taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas, numatančias bausmės vykdymo atidėjimą.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes E. A. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Skundo argumentai, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip administracinis teisės pažeidimas pagal ATPK 174 straipsnį (nedidelis chuliganizmas), nepagrįsti.

Vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo – būdų yra įžūlus elgesys. Įžūlus elgesys – tai agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys paprastai atskleidžiamas per tam tikrus kaltininko veiksmus. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas konkrečias faktines aplinkybes E. A. elgesys buvo įžūlus, pasireiškęs priekabiavimu prie parduotuvės darbuotojų, pirkėjo ir tyčia sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam J. G. į galvą. Teismo nuosprendžiu nustatyti veiksmai rodo, kad E. A. veikė kryptingai, nuo pat pradžių vadovaudamasis chuliganiškomis paskatomis. Šis elgesys pasireiškė jam tik įėjus į parduotuvę, kuomet jis priekabiai bendravo su pardavėjomis, parduotuvėje esančiame alkoholio skyriuje įžeidžiančiai kibo prie pirkėjo (plūdo jį necenzūriniais žodžiais, o po to ir metė į šį asmenį prekes). Pirmasis nuteistojo išpuolis alkoholio skyriuje buvo nutrauktas parduotuvėje dirbusio apsaugos darbuotojo. Nors sutiktina su skundo argumentais, kad vertinant šiuos E. A. veiksmus atskirai, jie nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę, tačiau tolesnis jo veikos pobūdis ir tęstinumas, kuomet stovėdamas parduotuvėje prie kasos, jis toliau įžeidžiančiai kibo prie minėto pirkėjo, o kiek vėliau sudavė smūgį į veidą apsaugos darbuotojui, pagrindžia baudžiamosios atsakomybės taikymą. Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, šiurkščiai pažeidžia ne tik nukentėjusiojo teises, bet ir šokiruoja aplinkui esančius žmones, ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (žr., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-136/2010, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013, 2K-120/2014, 2K-164-976/2015).

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbi aplinkybė, jog jis tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į galvą, byloje neįrodyta. Nors sutiktina su apeliantu, jog faktas, kad jis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sudavė nukentėjusiajam smūgį į galvą, filmuotoje vaizdo medžiagoje nėra tinkamai užfiksuotas, tačiau ši faktinė aplinkybė patikimai nustatyta nukentėjusiojo J. G. parodymais, kuomet jis nurodė, kad apsaugos darbuotojui A. N. vedant E. A. iš parduotuvės, pastarasis jam ranka sudavė į galvą. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl sudavimo fakto patvirtina ir liudytojos L. B. parodymai, kurie kartu paneigia apelianto papasakotą įvykio versiją – kad jis J. G. galėjo netyčia suduoti besimuistydamas. Tai, kad apeliantas sudavė smūgį nukentėjusiajam, netiesiogiai patvirtina ir liudytojų I. T., V. Š., J. N. parodymai apie tai, kad nukentėjusysis po įvykio skundėsi joms, kad jam buvo suduota į galvą ir dėl to jis ketina kreiptis į medicinos darbuotojus, galvos sumušimo faktą patvirtina ir specialisto išvada.

Kiti apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės nekilo, nes parduotuvėje nebuvo pirkėjų ir darbas nenutrūko, prieštarauja nuosekliems nukentėjusiojo J. G., liudytojų V. Š., L. B. parodymams apie tai, kad įvykio metu parduotuvėje dirbusios moterys patyrė išgąstį, sutrikę buvo ir parduotuvėje lankęsi pirkėjai. Kaip patvirtina ir vaizdo įrašas, dalis darbuotojų buvo atitraukti nuo tiesioginio savo darbo. Tai, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta įprasta parduotuvės veikla, patvirtina ir tas faktas, kad parduotuvės darbuotojai, nebegalėdami susitvarkyti su įžūliu E. A. elgesiu, buvo priversti kviesti kitos įmonės apsaugos darbuotoją. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti parduotuvėje, kur žmonėms įprasta elgtis nepažeidžiant visuomenėje priimtų elgesio ir bendravimo taisyklių. Tuo tarpu nuteistasis be priežasties prikibo prie parduotuvės darbuotojų, pirkėjo ir tolesniais veiksmais viešai demonstruodamas smurtinį veiksmą, siekė parodyti niekinamą požiūrį į nukentėjusįjį ir aplinkinius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie E. A. veiksmai pagrįstai pripažinti įžūliais ir sutrikdžiusiais visuomenės rimtį, nes viešoje vietoje, matant parduotuvės darbuotojams ir pirkėjams, buvo panaudotas smurtas prieš asmenį. Šios išvados nepaneigia ir apelianto argumentai dėl to, kad jo veiksmai buvo nulemti netinkamo pirkėjo elgesio. Anot nuteistojo, teismas neteisingai įvertino jo nurodytą versiją, kad parduotuvėje jis pats be jokios priežasties buvo sumuštas pirkėjo, todėl jo veiksmai buvo nukreipti į siekį išsiaiškinti, kodėl minėtas asmuo prieš jį smurtavo, o ne į tyčią pažeisti viešąją tvarką. Tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes, E. A. įžūlus elgesys pasireiškė dar iki tol, kol parduotuvės alkoholio skyriuje jis sutiko minėtą pirkėją, su kuriuo vėliau sukonfliktavo. Be to, apygardos teismas pažymi, jog nuteistojo pateikiama įvykio interpretacija, jog incidentas tarp jo ir pirkėjo įvyko dėl pastarojo kaltės, prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms. Byloje apklaustos liudytojos V. Š., L. B. patvirtino, kad pirkėjas elgėsi santūriai, konfliktinę situaciją išprovokavo E. A., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus. Aptartos nuteistojo veikos turinį apibūdinančios aplinkybės rodo, kad jis veikė kryptingai ir atkakliai, siekdamas įžūliu elgesiu demonstruoti elgesio taisyklių ir moralės normų visuomenėje nepaisymą, siekimą pažeisti nusistovėjusias žmonių tarpusavio bendravimo normas ir sutrikdyti visuomenės tvarką bei rimtį, tai yra neabejotinai suvokė savo elgesio pobūdį, numatė, kad savo veiksmais viešoje vietoje pažeidžia viešąją tvarką ir to norėjo. Todėl skundžiamame nuosprendyje padaryta teisinga išvada, kad E. A. veikė tyčia.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas ir tikslas, o tai reiškia, kad tokie požymiai neturi lemiamos reikšmės konstatuojant minėtos veikos buvimą ar nebuvimą. Tuo atveju, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka tokį būdą ir vietą, kai akivaizdžiai pažeidžiama viešoji tvarka ir kai šioje veikoje yra visi būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, veikai taikomas šis BK straipsnis. Tokią teismų praktiką bylose dėl viešosios tvarkos pažeidimo formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-159/2009). Vadinasi, net ir tuo atveju, jei E. A. jautė priešiškumą pirkėjui, elgdamasis įžūliai šiuo pretekstu jis, nepaisydamas visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė įvykio vietoje buvusiųjų rimtį, viešoje įstaigoje galiojančią tvarką (į konfliktą teko įsikišti parduotuvės darbuotojams ir iškviestiems apsaugos darbuotojams, kurie nutraukė nuteistojo veiksmus). Minėti padariniai – realūs, tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi nustatyti visi būtini objektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl apylinkės teismo padarytų išvadų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija, priešingai nei skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, mano, kad yra įstatyminis pagrindas nuteistajam E. A. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos trys laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygos: 1) tyčinio nusikaltimo sunkumo laipsnis; 2) paskirtos bausmės trukmė; 3) pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo – E. A. nuteistas už vieną nesunkų nusikaltimą, jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tačiau svarbu tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes. Spręsdamas šį klausimą teismas privalo įvertinti visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (žr., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109/2010).

Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad E. A. anksčiau teistas du kartus, iš jų vieną kartą taip pat už viešosios tvarkos pažeidimą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, naują smurtinio pobūdžio veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo veiksmams. Iš tiesų šie duomenys neigiamai apibūdina nuteistąjį ir jais motyvuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai tik dalis aplinkybių, turinčių reikšmės sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, ir tokį sprendimą privalo motyvuoti (žr., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Nagrinėjamoje byloje be minėtų neigiamai nuteistąjį apibūdinančių duomenų taip pat nustatyta, kad E. A. padarė nesunkų nusikaltimą, nesukėlusį nukentėjusiajam sunkių padarinių (patyrė fizinį skausmą), jis kritiškai vertina savo chuliganišką elgesį, atsiprašė nukentėjusiojo ir skunde pasižada atlyginti jam padarytą neturtinę žalą, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis sumokėjo jam paskirtą 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nuosprendyje, vertinant nuteistojo pavojingumą, neatsižvelgta, kad E. A. turi vidurinį išsilavinimą, dirba, yra sukūręs šeimą – gyvena su sugyventine, kuri šiuo metu laukiasi jų bendro kūdikio. Nuteistasis taip pat prisideda prie sugyventinės nepilnamečių vaikų auklėjimo, šeimos išlaikymo, jis yra vienintelis šeimoje dirbantis asmuo.

Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. A. skyrus realią laisvės atėmimo bausmę, bus padaryta didelė neigiama įtaka jo teigiamiems socialiniams ryšiams – jis netektų darbo, negalėtų padėti savo šeimai finansiškai, jo sugyventinei būtų sunku vienai auginti, rūpintis ir išlaikyti ką tik gimusį kūdikį ir mažamečius vaikus. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, taip pat įvertinusi duomenis apie veikos pavojingumą, kolegija daro išvadą, kad E. A. resocializacija (kompleksinė pagalba siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) už nesunkių, panašaus pobūdžio nusikaltimų padarymą galima ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, kurios šiuo atveju leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Įvertinus tai, kad E. A. ne pirmą kartą nuteistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, jam skirtina BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė kartu su BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10 punktuose numatytomis pareigomis ribos nuteistojo elgesį, skatins laikytis įstatymų ateityje ir sudarys prielaidas siekti ir kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų.

Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

E. A. (A.) apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nuosprendį:

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 10 punktais E. A. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienų) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, taip pat paskiriant jam BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose – 1 (vieniems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.