- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-31
- Bylos Nr.
- 2-305-262/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00824-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- Z. D.
- Atsakovas
- BAB bankas „Snoras“
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Z. D. ieškinį atsakovui BAB bankas „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašė: pripažinti 2011 m. balandžio 19 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110419P990008 tarp Z. D. ir AB bankas Snoras negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei 20 999,45 Lt (6081,86 Eur); priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė turėjo indėlių AB banke Snoras (toliau – bankas). 2011 m. balandžio 19 d. ieškovė su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110419P990008. Ieškovę banko darbuotojai suklaidino, nes nurodė, kad obligacijos yra saugios. Kadangi sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo ir apgaulės, jis turi būti pripažintas negaliojančiu ir taikoma restitucija, t. y. ieškovės bankui pervesti pinigai turi būti laikomi indėliu ir kompensuoti nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti. Nurodė, kad ieškovei buvo išaiškinta, kokią sutartį ieškovė sudaro, atsakovo darbuotojai niekada neteigė, kad obligacijų sutartis yra apdrausta. Ieškovė laikytina investuotoja, todėl kompensacija už indėlį jai nepriklauso.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė banke laikė ne indėlį, o įsigijo obligacijų, todėl ji neturi teisės gauti išmokos.
Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė, atsakovo ir trečiojo asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant ir ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė 2011 m. balandžio 19 d. su banku sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. P9931919 (toliau - Aptarnavimo sutartis). Ieškovė 2011 m. balandžio 19 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110419P990008 (toliau - Ginčijamas sandoris), pagal kurią ieškovė už 20 999,45 Lt įsigijo 210 vnt., 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 % metine palūkanų norma. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d, nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą visam laikui atšaukti AB bankui SNORAS išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. priėmė nutartį iškelti AB bankui SNORAS bankroto bylą. Ieškovė pateikė bankui 2012-01-10 kreditorinį reikalavimą dėl 20 000 Lt priteisimo.
Ieškovė teigia, jog sudarydama ginčijamą sandorį ieškovė buvo apgauta, todėl ginčijamas sandoris turi būti panaikintas. Teismas su tokiais motyvais nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, sudarydama Aptarnavimo sutartį, raštu patvirtino, kad gavo „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentuose, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip pat įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo. Taigi, ieškovė prieš sudarydama Ginčo sandorį buvo konsultuojama atsakovo darbuotojų. Pažymėtina, jog visi ieškovės parašai buvo padėti laisva valia. Jeigu ieškovė ko nors nesuprato, ji galėjo pasiteirauti atsakovo darbuotojų arba apskritai atsisakyti sudaryti ginčo sandorį.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie obligacijos kaip finansinės priemonės esmę, su obligacijų įsigijimu susijusią riziką, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti, jog Ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės ar suklydimo.
Pažymėtina, kad sandoriai, ginčijami CK 1.90 bei 1.91 str. pagrindu, yra priskirtini prie nuginčijamų sandorių (CK 1.78 str. 2 d.). Vadovaujantis CK 1.79 str., 1 d. šalis, kuri patvirtino nuginčijamą sandorį, netenka teisės jo ginčyti.
Ieškovė 2012 m. sausio 10 d. (t. y. iki ieškinio pateikimo) pateikė savo kreditorinius reikalavimus AB bankas Snoras bankroto byloje. Taigi, ji atitinkamai pripažino, kad jos kreditorinis reikalavimas kildinamas iš Ginčijamo sandorio. Todėl darytina išvada, jog Ginčijamas sandoris buvo patvirtintas sąmoningai ir dėl to ieškovė nebeturi teisės jo ginčyti teisme (CK 1.79 str. 1 d.).
Esant šioms aplinkybėms atmetamas ieškinio reikalavimas dėl Ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Ieškiniu reikalaujama, kad ieškovės bankui įmokėti pinigai būtų pripažinti indėliu ir ieškovei būtų išmokėta kompensacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje, kurioje buvo keliami iš esmės analogiški klausimai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015) yra nurodęs, kad:
„Indėlininkų direktyvos (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. <...>
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.“
Šioje byloje yra nustatyta, jog ieškovė išreiškė valią įsigyti AB bankas Snoras obligacijų, todėl ji laikytina investuotoja, o ne indėlininke. Ieškovės sumokėtas lėšas bankas nusirašė, kaip apmokėjimą už obligacijas, o ieškovė neįrodinėjo, kad jos būtų buvę panaudotos kokiems nors kitiems tikslams. Taigi, ieškovės bankui sumokėti pinigai, laikytini ne indėliu, o investicija. Todėl atsižvelgus į čia paminėtas aplinkybes ir Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, darytina išvada, jog draudimo išmoka ieškovei nepriklauso.
Dėl išvardintų priežasčių ieškinys atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.