- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-07-04
- Bylos Nr.
- Iv-2407-331/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00580-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- D. L.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. L. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. sausio, balandžio, gegužės, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 904,31 Lt ir už 2008 m. vasario, kovo, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 2 155, 91 Lt.
Paaiškino, kad nuo 1996-03-07 dirba Vilniaus pataisos namuose, Apsaugos ir priežiūros skyriuje vyresniojo prižiūrėtojo pareigose. Atsakovas, apskaičiuodamas jo 2007 metų darbo užmokestį, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir taikė bendrą mokamų priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, nustatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, nes dirbo viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, todėl 2007 metais buvo nesumokėta dalis darbo užmokesčio – 904,31 Lt. Taikant minėtą ribojimą pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) 2008 metais buvo neišmokėta 2 155,91 Lt. Dalies atlyginimo neišmokėjimas jam nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai.
Konstituciniam Teismui paskelbus 2009-12-11 nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ sužinojo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Iki tol abejonių dėl priedų ir priemokų ribojimo teisėtumo nekilo.
D. L. remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir teigia, kad sprendimas, priimtas taikant VTĮ numatytus priemokų ir priedų ribojimus nesumokėti darbo užmokesčio dalies, nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi ji turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos, vadinasi, galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime (b. l. 11-12) paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Atsakovo teigimu, kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ji buvo teisėta ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., į teismą kreipėsi 2012-02-28, todėl vadovaudamasis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis dėl dalies pareiškėjos reikalavimų prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjos skundą, atsakovas prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Teismo posėdyje Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovai nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 straipsnis). Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Šioje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo pareiškėjui, iš viso – 3 060,22 Lt, kuris susidarė laikotarpiu už 2007 m. sausio, balandžio, gegužės, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2008 m. vasario, kovo, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius, kai atsakovas nemokėjo jam priedų ir priemokų.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2008 metais dirbo Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju prižiūrėtoju Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose (po reorganizacijos - Vilniaus pataisos namai). Vilniaus pataisos namų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių duomenys tvirtina, kad atsakovas dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje numatyto 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą pareiškėjai neišmokėjo dalies darbo užmokesčio – už 2007 m. sausio, balandžio, gegužės, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 904,31 Lt ir už 2008 m. vasario, kovo, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 2 155, 91 Lt (b. l. 5-7).
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 straipsnio nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalis be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau - tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2008-12-09 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) jau yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Pagal aptartą teismų praktiką, laikytina, kad atsakovo Vilniaus pataisos namų sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti, pareiškėjas teisę į teisminę gynybą įgijo pradėjus jam mokėti nepilną darbo užmokestį, o kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, ar jis į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, ar jį paskelbus. Todėl pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. LVAT praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (adm. byla Nr. A575-1839/2011).
Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju atsakovas atsiliepime prašo taikyti senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui.
Ieškinio senaties termino eigos pradžia prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl konstatuotina, kad ieškinio senatis prasidėjo, kai ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t. y. 2007 m. sausio, balandžio, gegužės, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais ir 2008 m. vasario, kovo, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais, gavęs darbo užmokestį, senaties termino pabaiga - 2011 m. gruodžio mėnuo, o į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012-02-28 (b. l. 1).
Nagrinėjamu atveju D. L. ginčą kelia dėl neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio laikotarpiu už 2007 metų sausio, balandžio, gegužės, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2008 m. vasario, kovo, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
Pareiškėjo D. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.