Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008-09-15 nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje S. O. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 108 str., 146 str. 2 d., nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Ta pačia nutartimi nukentėjusiosios R. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu, tačiau dėl šios nutarties dalies apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. O. buvo kaltinamas tuo, kad 1990 m. gruodžio 17 d. apie 18.00 - 20.00 val., (duomenys neskelbtini), peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia rankomis ir galva sudavė ne mažiau šešis smūgius nukentėjusiajam R. V. į kaktą, dešinį smilkinį, viršutinę lūpą, kaklą, tuo jam padarė odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame smilkinyje, viršutinėje lūpoje, kakle, tris kartus tyčia smogė peiliu nukentėjusiajam R. V. į dešinį skruostą, krūtinę, nugarą, tuo jam padarė durtines - pjautines žaizdas dešiniame skruoste, krūtinės kairėje pusėje su krūtinkaulio, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio sužalojimais, nugaros dešinėje pusėje su dešinio plaučio sužalojimu, ko pasekoje komplikavosi širdies tamponada krauju, ūmus išorinis ir vidinis nukraujavimas ir dėl to R. V. mirė.

Be to, S. O. buvo kaltinamas tuo, kad toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu slapta pagrobė nužudytajam R. V. priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), 30000 litų vertės ir 600 rublių, kas atitinka 600 litų.

Apeliaciniu skundu S. O. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-09-15 nutartimi, nes mano, kad teismas neatsižvelgė į 2008-04-16 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties nurodymus, kad pirmosios instancijos teismas net nesvarstė S. O. išteisinančio nuosprendžio dėl R. V. nužudymo priėmimo galimybės, o bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje procesas nėra išsamus. Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-16 nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas privalo iš naujo ištirti visas bylos aplinkybes, įvertinti byloje esančius duomenis ir jų pagrindu padaryti atitinkamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, o tik nustačius šias bylos aplinkybes priimti sprendimą dėl senaties taikymo. Tuo tarpu Kauno apygardos teismas šiuo atveju apsiribojo tik prokuroro prašymu pakeisti kaltinimą į lengvesnį ir iš naujo netirdamas bylos aplinkybių baudžiamąją bylą nutraukė, konstatuodamas, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

S. O. pažymi, kad baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kuri apibrėžta BPK 1 str., yra ginant žmogaus ir piliečio laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamosios atsakomybės senaties terminai bei jų skaičiavimo taisyklės nustatytos ne BPK, o BK 95 str., todėl bylos nutraukimą taikant BPK 3 str. 1 d. 2 p. lemia tinkamas baudžiamosios teisės normos išaiškinimas ir pritaikymas. Apelianto nuomone, BPK 3 str. 1 d. 2 p. nustatytas teisinis reguliavimas netrukdo teismui vykdyti teisingumo, o šio įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu. S. O. įsitikinimu, BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą yra siejamas tik su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 13 d. nutartis byloje Nr. 2K-28/2004). Kartu pažymima, jog nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, pvz., taikant BK 38 str., taip pat nėra apkaltinamasis nuosprendis, tačiau priimant tokį nuosprendį turi būti nustatyta, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos visos BPK 305 str. 1 d. 1-3 punktuose nurodytos aplinkybės (BPK 303 str. 4 d., 305 str. 4 d.). Visgi, apelianto nuomone, nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas, o šiuo atveju, neįrodyta, kad S. O. dalyvavo nužudant R. V. ir kad pagrobė jam priklausančius 600 rublių). Be to, nuteistojo nuomone, nutraukus procesą neišnagrinėjus bylos, iš esmės pažeidžiami ir BPK 6 str. reikalavimai, susiję su teisingumo vykdymo principais, nes konstitucinis teisingumo principas (LR Konstitucijos 109 str. 1 d.) suponuoja reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, o priešingu atveju, teisingumas lieka neįvykdytas.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad jis tyčia, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė R. V. bei slapta pagrobė jam priklausantį turtą - 600 rublių. S. O. nurodo, kad nepagrįstai buvo atmestas jo aiškinimas, kad tarpusavio konflikto metu R. V. nužudė kartu su asmeniu, kuriam byla nutraukta, buvęs pažįstamas D., o apklausų metu Rusijos Federacijoje prisipažino prieš tai gavęs iš D. grasinantį raštelį nepapasakoti teisybės ir jo neišduoti. Apelianto teigimu, neįvykdęs D. reikalavimų, kuris (duomenys neskelbtini) buvo žinomas kaip kriminalinis autoritetas, pravarde (duomenys neskelbtini), jis vargu ar būtų gyvas grįžęs iš įkalinimo vietos. Be to, apelianto nuomone, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad, pagal dabartinę įrodymų sampratą, įtariamojo parodymai paprastai negali būti įrodymas, nes įtariamasis yra ikiteisminio tyrimo stadijos dalyvis, todėl jo parodymų teismas negali tiesiogiai išgirsti ir vertinti. Dėl šios priežasties, apelianto įsitikinimu, įtariamojo parodymai negali būti įrodymai, o tik ikiteisminio tyrimo duomenys, kuriais ikiteisminio tyrimo stadijoje gali būti grindžiamas tam tikrų sprendimų priėmimas. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 4 d.). Įrodymais pripažįstami duomenys, gauti Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka, o šioje byloje yra tik 1991-01-25 Kauno m. VPK KPS viršininko užklausimas V. m. teisėsaugos pareigūnams apie tai ar V. mieste nebuvo užregistruotas pavogtas R. V. automobilis (T. 2, b.l. 1-3), o prašymo dėl kaltų asmenų baudžiamojo persekiojimo nėra, nors Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose" 59 str. nurodoma, kad kiekviena susitariančioji šalis, prašant kitai susitariančiai šaliai, pagal savo įstatymus pradeda savo piliečių, įtariamų padarius nusikaltimus kitos susitariančios šalies teritorijoje, baudžiamąjį persekiojimą. Atitinkamai, S. O. nurodo, kad tuo metu Rusijos Federacijoje jo atžvilgiu buvo atliekami 2 atskiri ikiteisminiai tyrimai (dėl išžaginimo ir automobilių vagysčių), tačiau iš 1992-03-09 gauto iš Voronežo srities VRV atsakymo su pridėtomis apelianto prisipažinimo ir apklausos kopijomis neaišku, kokio ikiteisminio tyrimo metu šių dokumentų kopijos gautos. Tuo tarpu S. O. pažymi, kad, kiek jis pamena, jo rašytas prisipažinimas ir kaltinamojo papildomos apklausos protokolas nebuvo nei vienoje minėtoje baudžiamojoje byloje, kuriose jis buvo nuteistas Rusijos Federacijoje. Apelianto teigimu, nesant oficialaus Lietuvos Respublikos teisėsaugos žinybų kreipimosi, jam buvo liepta parašyti paaiškinimą (prisipažinimą) ir paėmus kaltinamojo papildomos apklausos protokolą, nepareiškus jokio kaltinimo dėl R. V. nužudymo (protokole nėra nei bylos numerio, nei BK straipsnio kuo jis kaltinamas) S. O. buvo apklaustas ir vėliau šių dokumentų kopijos buvo atsiųstos į Lietuvą. Be to, apeliantas pažymi, kad 1991 m. balandžio 22 d. R. V. nužudymo byla buvo sustabdyta tuometinio BPK 218 str. 3 p. numatyta tvarka, nenustačius trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens, o šis nutarimas panaikintas tik 1995 m. vasario 6 d. (iki šios datos jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami), o Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras tik 1995 m. liepos 3 d. kreipėsi į Rusijos Federaciją dėl teisinės pagalbos. Asmuo, kuriam byla nutraukta, apeliaciniame skunde pažymi, kad iš jo rašyto prisipažinimo teksto matyti, jog prisipažinimo rašymo metu jam buvo užduodami klausimai, faktiškai tai buvo įtariamojo apklausa, tačiau jos eiga nebuvo tinkamai fiksuojama, buvo pažeista teisė į gynybą (BPK 179 str., 188 str., 10 str., 21 str. 4 d., 44 str.8 d.). S. O. nuomone, apklausiant kaltinamuoju, nors jis ir nepageidavo gynėjo, vis tik jo dalyvavimas turėjo būti būtinas ir atsisakymas nuo gynėjo buvo neprivalomas, kadangi Rusijos Federacijoje už šį nusikaltimą S. O. grėsė mirties bausmė, o Lietuvoje - laisvės atėmimas iki gyvos galvos (tuo metu galiojusio Rusijos Federacijos BPK 49 str. 5 d. bei galiojančio Lietuvos Respublikos BPK 51 str. 1 d.5 p., 52 str. 2 d.). Taigi dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos teisės, pažeista įstatyme numatyta duomenų gavimo tvarka. Be to, apelianto nuomone, jo ranka rašytas prisipažinimas ir kaltinamojo papildomos apklausos protokolas negali būti BPK 96 str. 1 d. 3 p. prasme vertinami kaip dokumentai, kadangi tai nėra dokumentų originalai ar nustatyta tvarka patvirtintos jų kopijos, o paprasčiausios kopijos, kurios, nesant originalo, gali būti pripažintos tinkamu dokumentu tik tuo atveju, kai BPK numatytais proceso veiksmais yra nustatyta, kad kopijos atitinka dokumento originalus. S. O. taip pat mano, kad kritiškai vertintini liud. J. Š. parodymai, nes šioje byloje jam, kaip Kauno m. VPK vyresniajam tyrėjui - ikiteisminio tyrimo pareigūnui, įstatymo nustatyta tvarka buvo leista S. O. atžvilgiu atlikti slaptus tyrimo veiksmus, kartu jis 2007 m. liepos mėn. 10 d. apklausinėjo S. O. apie R. V. nužudymo aplinkybes. Tokiu būdu, apelianto nuomone, susilieję slapti ir vieši procesiniai veiksmai vieno pareigūno atliekamose funkcijose akivaizdžiai neatitinka teisingo (sąžiningo) proceso principo reikalavimų. S. O. teigimu, minėtos apklausos metu jis sąmoningai buvo klaidinamas dėl galimybės pasinaudoti gynėjo paslaugomis, nebuvo užtikrinama teisė neduoti parodymų prieš save patį. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-02-05 byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę 50 p. („kadangi teisė tylėti ir neduoti prieš save parodymų yra pirmiausiai skirta apsaugoti nuo valdžios netinkamos prievartos ir įrodymų gavimo prievartos spaudimo būdu prieš kaltinamojo valią, teisės apimtis neapsiriboja bylomis, kuriose naudojama prievarta, susijusi su kaltinamuoju arba kur kaltinamajam valia kažkuriuo būdu buvo primesta. Teisė, kurią teismas mini aukščiau, yra teisingo proceso sąvokos šerdis, tarnauja iš principo apsaugoti įtariamojo laisvę pasirinkti kalbėti ar tylėti, kuomet yra apklausiamas policijos. Tokiai pasirinkimo laisvei buvo pakenkta šioje byloje, kurioje įtariamajam pasirinkus teisę tylėti per apklausą, gudravimo būdu iš įtariamojo buvo išgauti prisipažinimai ar inkriminuojančio pobūdžio pareiškimai, kurių buvo neįmanoma gauti per apklausą ir kur tokiu būdu gauti prisipažinimai ar pareiškimai pateikti kaip įrodymai teismo proceso metu") konstatuojama, kad buvo pažeisti Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių A. K. 6 ir 8 punktai Atitinkamai apeliantas nurodo, kad jo kaip įtariamojo apklausos metu taip pat buvo pažeista teisė į gynybą, įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarka, jos eigos ir rezultatų fiksavimas (BPK 21 str. 4 d., 45 str. 179 str., 188 str.). S. O. pažymi, kad J. Š. apie tai, kad apeliantas jam tariamai 2007-05-02 prasitarė (ko iš tiesų nebuvo), kad besigindamas nužudė R. V. , nurodė savo kabineto kolegai vyr. tyrėjui A. Z. tik 2007 m. rugsėjo 13 d. apklausos metu, t. y. prieš pat ikiteisminio tyrimo pabaigą, kada, matomai, reikėjo sustiprinti kaltinimo pozicijas. Be to, S. O. nuomone, niekuo nepagrįsta ir teismo išvada, kad jis slapta pagrobė nužudytojo R. V. turtą - 600 rublių, nes pinigų pas nužudytąjį apeliantas nematė ir jų neėmė nei nematė, kad juos būtų ėmęs R. V. nužudęs D. Asmens, kuriam byla nutraukta, teigimu, jie nužudytojo neapieškojo ir tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvykio vietos apžiūros metu jo rūbuose buvo rastas a/m techninis pasas, laikinas vairuotojo pažymėjimas, asmens pasas, o šie dokumentai jiems būtų pravertę kelionėje iš Lietuvos per Baltarusiją į Rusijos Federaciją. Tuo tarpu pinigai, jeigu R. V. juos iš tiesų turėjo, galėjo iškristi jį bevelkant, juos galėjo paimti kiti asmenys (praėjo 2.paros, kol lavonas buvo surastas). Atitinkamai apeliantui visiškai neaišku, kodėl, nurodant pagrobtų daiktų vertę, 1 rublis yra prilyginamas 1 litui, nes pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos Banko įstatymo 8 str. 3 p. tik Lietuvos bankas nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą, o tokio lito ir rublio kurso, kuris yra nurodytas kaltinime ir nutartyje, Lietuvos bankas niekad nėra nustatęs ir skelbęs, todėl neaišku kodėl prokuroras ir teismas ėmėsi sau nepriskirtų funkcijų, savavališkai nustatydami neegzistavusį ir neegzistuojantį valiutų kursą. Apeliantas mano, kad neįrodžius, jog jis dalyvavo nužudant R. V. bei pagrobiant iš jo 600 rub. turėjo būti priimta ne nutartis, o nuosprendis (BPK 303 str. 5 d.), S. O. išteisinant pagal BK 108 str. ir BK 146 str. 1 d. (1961 m. redakcija) dėl 600 rublių vagystės, o pagal BK 146 str. 1 d. (1961 m. redakcija) dėl automobilio (duomenys neskelbtini) vagystės baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Atsižvelgdamas į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, S. O. prašo Kauno apygardos teismo 2008-09-15 nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. O. gynėjas prašo asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinis skundas tenkinamas.

Kauno apygardos teismas 2008-09-15 nutartyje pagrįstai konstatavo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 str. (1961 str. redakcija) nuostatas, S. O. atžvilgiu dėl jam inkriminuotų LR BK 108 str. (1961 m. redakcija) ir 146 str. 2 d. (1961 m. redakcija) numatytų nusikalstamų veikų, įvykdytų 1990 m. gruodžio 17 d., buvo suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis. Visgi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino byloje esančių duomenų, o faktines bylos aplinkybes tokiu atveju paliko nenustatytas ir tuo pažeidė asmens, kuriam byla nutraukta, teisę į gynybą.

Iš byloje esančių duomenų aišku, kad bylos nagrinėjimo pagal pakeistą kaltinimą pirmosios instancijos teisme metu S. O. buvo kaltintas pagal LR BK 108 str. (1961 m. redakcija) ir 146 str. 2 d. (1961 m. redakcija), o patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai buvo numatyti LR BK 49 str. (1961 m. redakcija). Inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas apeliaciniame skunde nėra ginčijamas, o svarstyti kitokio kvalifikavimo galimybę apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. LR BK 49 str. 3 d. (1961 m. redakcija) buvo numatytas maksimalus penkiolikos metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, jeigu senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Atitinkamai byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 1992-09-08 V. mesto L. rajoninio teismo nuosprendžiu (byloje esantis nuosprendžio išrašas) S. O. buvo pripažintas ir nuteistas už veikas, dėl kurių jis buvo suimtas nuo 1992-02-07. Be to, 1994-10-31 V. miesto centrinio rajoninio liaudies teismo nuosprendžiu S. O. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, įvykdytą 1991-11-10. Jokių duomenų apie S. O. nusikalstamas veikas, įvykdytas po jo grįžimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos byloje nėra. Tokiu būdu nustatyta, kad S. O. nusikalstamas veikas įvykdė iki 1992-02-07, todėl Kauno apygardos teismas, pritaikęs maksimalų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą, pagrįstai konstatavo, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jau buvo suėję S. O. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, t. y. teismas pagrįstai nustatė galiojančio LR BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatytą aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Visgi atsižvelgiant į baudžiamojo proceso paskirtį ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą (LR BPK 1 str. 1 d.), LR BK 3 str. 1 d. 2 p. numatytos aplinkybės negalima suabsoliutinti ir besąlygiškai iš karto nutraukti baudžiamąją bylą, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamos ne tik asmens, kuriam byla nutraukta, tačiau ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų teisės ir teisėti interesai. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nutartis nutraukti baudžiamąją bylą skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas. Tuo tarpu faktinių bylos aplinkybių nenustatymas palieka nežinioje ir nukentėjusiąją bei civilinę ieškovę, kuri nagrinėjamoje byloje yra pareiškusi civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o su galutiniu teismo sprendimu yra susijusi jos procesinė galimybė išsiieškoti žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-28/2004). Tiesa, Kauno apygardos teismas 2008-09-15 nutartyje nurodė dvi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (2K-580/2004 ir 2K-202/2006), kuriose nurodoma, jog senaties termino suėjimo atveju asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, kaltės įrodymai netiriami ir nevertinami, o baudžiamosios bylos nutraukimas, esant BPK 3 str. nurodytoms aplinkybėms, nepriklauso nuo kaltinamojo valios. Visgi teismo precedento galią turi tik tokie ankstesni teismo sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas), o nagrinėjamuoju atveju bylos nėra analogiškos (skiriasi nusikaltimų objektai, situacija dėl reikalaujamos žalos atlyginimo). Be to, esant suėjusiai patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai), būtina atriboti įrodymus dėl asmens kaltės (formos ir rūšies) bei įrodymus, kuriais vadovaujantis nustatomos faktinės bylos aplinkybės (kaltinamojo vaidmuo įvykdant nusikaltimą). Atitinkamai nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės, teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-100/2008). Tuo tarpu Kauno apygardos teismas įrodymų pagal prokuroro 2008-06-17 pateiktą pakeistą kaltinimą iš viso netyrė ir nevertino, todėl faktinės bylos aplinkybės liko visiškai nenustatytos ir tuo buvo pažeista įstatymų garantuota S. O. teisė į gynybą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde be pagrindo yra ginčijami byloje esantys duomenys ir jų vertinimas, nes Kauno apygardos teismo 2008-01-15 nutartis, kurioje buvo tiriami ir vertinami įrodymai, pagrindžiantys kaltinimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 redakcija), o perkvalifikavus – pagal LR BK 14¹ str., 104 str. ir 146 str. 2 d. (1961 m. redakcija) pagrįstumą, yra panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-16 nutartimi. Tuo tarpu, kaip jau anksčiau minėta, Kauno apygardos teismas, priimdamas 2008-09-15 nutartį, įrodymų pagal prokuroro 2008-06-17 pateiktą pakeistą kaltinimą iš viso netyrė ir nevertino, todėl teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl apskųstos Kauno apygardos teismo 2008-09-15 nutarties apeliacine tvarka, negali imtis pirmosios instancijos teismo vaidmens bei pateikti išankstinio įrodymų vertinimo, o visus byloje esančius įrodymus, visų pirma, privalo įvertinti pirmosios instancijos teismas bei padaryti aiškias išvadas dėl faktinių aplinkybių pagal pateiktą kaltinimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.