- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-21
- Bylos Nr.
- ATP-563-508/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 4-34-3-00199-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Egidijus Jonas Grigaravičius
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo B. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nutarties B. M. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. M. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio pareigūno 2011 m. sausio 18 d. nutarimu buvo nubaustas administracine galutine subendrinta nuobauda – 750 litų bauda už administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 127 straipsnio 1 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą.
Administracinė nuobauda B. M. paskirta už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 1 d. 17 val. 40 min. (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone, kelio Kaunas - Prienai -Alytus (duomenys neskelbtini) kilometre, vairuodamas automobilį „Toyota Corolla", valst. Nr (duomenys neskelbtini) pažeisdamas KET 9, 106 punktų reikalavimus, sukdamas į kairę neįsitikino, kad tai daryti saugu, susidūrė su jį lenkiančiu automobiliu Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu J. D., kuriam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, apgadinti abu automobiliai.
Žemesnės instancijos teismas
Prienų rajono apylinkės teismas 2011-10-05 nutartimi B. M. skundo dėl Institucijos nutarimo netenkino. Teismas konstatavo, kad administracinio teisės pažeidimo padarymas įrodytas – nutarimais administracinio teisės pažeidimo byloje (b.l. 8-9, 10), administracinio teisės pažeidimo protokolu (b.l. 17), nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 79-1-00362-10 (b.l. 23-26), eismo įvykio schemomis (b.l. 28, 149), eismo įvykio deklaracija (b.l. 37), policijos pareigūno J. A. tarnybiniu pranešimu (b.l. 52-54) bei liudytojų parodymais teismo posėdžio metu. Teismas nurodė, kad šiais įrodymais neturi pagrindo abejoti, jie pripažįstami patikimais.
Šalies argumentai
B. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2011-10-05 nutartį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apelianto nuomone, nutartis priimta remiantis byloje surinktais prieštaringais įrodymais, kas prieštarauja ATPK 7, 9, 256, 257 straipsnių nuostatoms, teismas netinkamai taikė materialios teisės normą.
Apeliantas teigia, jog Kelių eismo taisyklių 9 ir 106 punktuose, kurių pažeidimas jam inkriminuotas, nėra įsakmiai nurodyta, kaip vairuotojas turi elgtis sukdamas į kairę ne sankryžoje. Šiuose KET punktuose išdėstyti bendri reikalavimai, iš kurių išplaukia tam tikros taisyklės, taikytinos konkrečioje situacijoje. KET 114 punkte nustatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas) ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms. Bylos duomenimis nustatyta, kad jis vairuodamas automobilį ne sankryžoje suko į kairę ir susidūrė su jį lenkiančiu automobiliu. Aiškinant KET 106 punktą kartu su 114 punktu konstatuotina, kad pagal šiuos punktus nekyla pareiga praleisti lenkiančią transporto priemonę, dėl to kaltinimai pažeidus KET 106 punktą yra neteisėti ir nepagrįsti. Nei kelių policija, nei teismas nevertino įvykio aplinkybių KET 141, 141.2, 142 punktų reikalavimų atitikimui, nors teismas konstatavo, kad jis sukdamas į kairę nedavė kelio lenkiančiajam automobiliui. Tokiu būdu, šią konkrečią įvykio situaciją, apelianto nuomone, reglamentuoja konkretus KET skirsnis, o būtent XVI. KET 141 nustatyta, kad prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad: 141.2 transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo; 142. Jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairyjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, jog nagrinėjamos bylos kontekste, vienai transporto priemonei lenkiant kitą, svarbu buvo nustatyti, ar jis prieš sukdamas į kairę, rodė kairiojo posūkio signalą. Tačiau byloje įrodymai dėl šios aplinkybės surinkti prieštaringi, kurie nebuvo pašalinti ir teisminio nagrinėjimo metu, nors tokią galimybę teismas turėjo, jeigu būtų patenkinęs prašymą dėl ekspertizės skyrimo. Teismas vertindamas šią aplinkybę dėl posūkio signalo rodymo buvo šališkas ir už pagrindą paėmė nukentėjusiojo J. D. ir jo žmonos R. D. parodymus, o administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus ir kartu važiavusios draugės I. G. parodymus atmetė kaip nepatikimus. Su tokiu įrodymų vertinimu apeliantas nesutinka. Jis teigia, jog jo draugė I. G. nuo pat tyrimo pradžios davė parodymus, kad jis sukdamas į kairę iš anksto rodė kairiojo posūkio signalą, tuo tarpu R. D. savo parodymus teisminio nagrinėjimo metu pakeitė ir nurodė, kad J. D. rodė posūkio signalą, nors pirminio tyrimo metu ji buvo nurodžiusi, kad negali pasakyti ar J. D. lenkimo metu rodė posūkio signalą, nes į tai nekreipė dėmesio. Ši aplinkybė, anot B. M., įrodo, kad R. D., keisdama parodymus, stengėsi padėti savo sutuoktiniui J. D., dėl to jos parodymai turėjo būti vertinami kaip nepatikimi, tačiau teismas R. D. parodymus vertino kaip patikimus, kas suponuoja nuomonę, kad teismas buvo šališkas. Nesant byloje patikimų įrodymų, kad jis nerodė kairiojo posūkio signalo, bei įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje kilusios abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta.
Apeliantas teigia, kad teismas nepateikė eksperto išvados vertinimo, netyrė ir neanalizavo eismo įvykio vietoje padarytų fotonuotraukų ir jose užfiksuotų pėdsakų. Šiuos rašytinius įrodymus teismas privalėjo išanalizuoti detaliai, nes eismo įvykio vietos schema sudaryta aplaidžiai ir ji nėra informatyvi. Policijos pareigūnas J. A. už aplaidų pareigų vykdymą įforminant eismo įvykį bei fiksuojant įvykio vietoje buvusius pėdsakus, buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn. Į bylą pateiktose fotonuotraukose užfiksuota eismo įvykio vieta ir važiuojamoji dalis ant kurios matosi stabdymo pėdsakas, kurio lūžis eina nuo kelio vidurio į priešingos krypties eismo juostą ir baigiasi prie automobilio Audi, kurį vairavo J. D., priekinio dešiniojo rato. Pėdsakas pasilikęs įvykio vietoje rodo, kad J. D. nebuvo pradėjęs lenkimo manevro ir nebuvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Šie duomenys leidžia konstatuoti, kad J. D. nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje važiavusio automobilio, ko pasėkoje šiam stabdant ir sukant į kairę, nesugebėjo laiku sustoti, stabdydamas išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su į kairę sukančiu automobiliu. Apie tokią įvykio eigą savo išvadoje pasisakė ir ekspertas. Teismas nepaneigė B. M. atstovo argumentų, kad dėl šio įvykio kaltas J. D., kuris pažeidė lenkimo taisykles bei nesilaikė saugaus atstumo. Teismas netyrė eismo įvykio eigos ir mechanizmo, o pagrindinį dėmesį skyrė kas ką pasakė. Nutartis paremta prielaidomis ir prieštaringais įrodymais, kurių pagrindu teismas neturėjo teisės daryti besąlygiškos, vienareikšmės išvados, kad B. M. kaltas dėl eismo įvykio. Teismas, remdamasis nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymais, pažeidė nešališkumo principą, nes jis nepašalino prieštaravimų tarp administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens duotų parodymų ir nukentėjusiojo parodymų. Policijos pareigūnų parodymai neturi kaltinančios galios, nes jie paties įvykio nematė. Taip pat policijos pareigūnų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes teisminio nagrinėjimo metu pareigūnai buvo šališki ir davė parodymus tik naudingus J. D.. Teismas, anot apelianto, priėmė nutarimą tinkamai neįvertinęs faktinių įvykio aplinkybių ir rėmėsi tik byloje esančiais prieštaringais įrodymais, buvo šališkas. Teismo padaryti procesiniai pažeidimai sudaro pagrindą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kuri pradėta pagal ATPK 127 straipsnio 1, 2 dalis, nutraukti, nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo B. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį nustatytoms bylos aplinkybėms.
Motyvuojamoji dalis
B. M. apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu sutinka su Prienų rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
B. M. teigia, kad jam nepagrįstai inkriminuoti KET 9, 106 punktų reikalavimai. Savaip interpretuodamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, jis tvirtina, kad jam nekilo pareiga praleisti jį lenkiančią transporto priemonę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais B. M. teiginiais.
Kelių eismo taisyklių 106 punkte nurodyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. KET 93 punkte nurodyta, kad įspėjamąjį posūkio signalą rodantis vairuotojas neįgyja važiavimo pirmumo teisės, o 161 punkte - kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms. Sistemiškai aiškinant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, daroma išvada, kad iš paskos važiuojančiai transporto priemonei persirikiavus į priešpriešinio eismo juostą ir vykdant lenkimą, dešiniąja eismo juosta priekyje važiuojančios transporto priemonės vairuotojas privalo praleisti lenkimą atliekančią transporto priemonę, kairiojo posūkio signalo įjungimas lenkiamos transporto priemonės vairuotojui nesuteikia pirmenybės atlikti kairiojo posūkio manevrą. Netgi ir rodydamas kairio posūkio signalą, vairuotojas privalo būti įsitikinęs savo manevro į kairę saugumu (įsitikinęs, kad gretima eismo juosta ta pačia kryptimi nevažiuoja lenkimo manevrą atliekanti transporto priemonė), ne tik tuo momentu, kai nusprendžia dėl manevro atlikimo ir tam pradeda ruoštis, bet ir tuo momentu, kai tą manevrą pradeda atlikti fiziškai, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad kelių transporto eismas yra itin dinamiškas procesas, stebėti šio proceso eigą visose, tiek pradinėje, tiek ir galutinėje, savo manevravimo stadijose.
Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad B. M., sukdamas kairėn neįsitikino, kad tai daryti saugu, netinkamai įvertino esamą ir būsimą eismo situaciją ir neabejotinai sukėlė pavojų eismo saugumui – sudarė kliūtį jį lenkiančiam J. D., nors būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus, turėjo realią galimybę pastebėti jį lenkiantį J. D. vairuojamą automobilį ir sustabdyti pradėtą sukimo manevrą.
Atkreiptinas dėmesys, kad net ir B. M. iniciatyva pateiktoje Dr. V.Mitunevičiaus įmonės „Impulsana“ 2011-05-30 specialisto išvadoje Nr. MV 2011-41 nurodyta, jog techniniu požiūriu prieš eismo įvykį automobilio TOYOTA vairuotojas privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, ruošdamasis atlikti manevrą į kairę privalėjo iš anksto pasitraukti prie pat savo judėjimo krypties kairiojo važiuojamosios dalies krašto, prieš pradėdamas sukti į kairę (į įvažiavimą) privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią jį lenkiančioms ir važiuojančioms priešpriešine kryptimi transporto priemonėms. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį automobilio AUDI vairuotojas privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, privalėjo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Prieš pradedamas lenkti jis privalėjo įsitikinti, kad automobilio TOYOTA vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo. Lenkiant automobilį TOYOTA ir pastebėjus grėsmę eismo saugumui keliantį ir kliūtį jo vairuojamo automobilio judėjimui sudarantį (sukantį į kairę) automobilį TOYOTA, privalėjo stabdyti vairuojamą automobilį. Objektyviai nustatyti, kas įvyko anksčiau – ar automobilio TOYOTA vairuotojas įjungė kairio posūkio signalą (prieš ketindamas sukti į kairę), ar automobilio AUDI vairuotojas pradėjo lenkimą, negalima (b.l. 127-135).
Nors B. M. neigia padaręs ATPK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus administracinius teisės pažeidimus ir teigia, kad dėl eismo įvykio yra kaltas J. D., jo kaltę patvirtina, kaip skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė apylinkės teismas, nutarimai administracinio teisės pažeidimo byloje (b.l. 8-9), administracinio teisės pažeidimo protokolas (b.l. 17), nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 79-1-00362-10 (b.l. 23-26), eismo įvykio schemos (b.l. 28, 149), eismo įvykio deklaracija (b.l. 37) policijos pareigūno J. A. tarnybinis pranešimas (b.l. 52-54) bei liudytojų parodymai teismo posėdžio metu.
Priešingai nei kad teigia apeliantas, šiuo atveju yra svarbu ne tai, ar prieš sukdamas į kairę jis apskritai rodė posūkio signalą, o tai, kada jis pradėjo rodyti posūkį, t.y., ar J. D. atliekant lenkimo manevrą, ar prieš J. D. pradedant atlikti lenkimą. Duomenys dėl šios aplinkybės yra prieštaringi.
B. M. bylą nagrinėjant apylinkės teisme parodė, kad jis norėdamas sukti į kairę, įsijungė posūkio signalą, važiavo 20 km/h greičiu. Jis matė, kad iš paskos atvažiuoja automobilis, tačiau tas automobilis jo lenkti nebandė. Audi nerodė jokių lenkimo ženklų, todėl jis būdamas įsitikinęs, kad sukti saugu, pradėjo manevrą. Įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, pajuto smūgį ir jie nuvažiavo į griovį. J. D. pradžioje pripažino, kad jis kaltas, jie pradėjo pildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau paskui J. D. persigalvojo ir pasakė, kad yra nekaltas. Todėl jis iškvietė policiją. Po eismo įvykio schema nepasirašė, nes joje buvo parašyta, kad kelias šlapias, nors autoįvykio metu jis buvo sausas.
Kartu su juo vykusi I. G. pavirtino, kad B. M. prieš sukdamas į kairę rodė posūkį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas I. G. parodymus, pažymi, jog ji nenurodė, būtent kokiu momentu B. M. pradėjo rodyti posūkį, t.y., ar iš paskos važiuojančiai transporto priemonei pradėjus lenkimą, ar iki tol. Tad jos parodymai nepatvirtina B. M. teiginių apie tai, kad jis pradėjo sukti į kairę J. D. nerodant jokių lenkimo ženklų, nepradėjus lenkimo manevro.
Nukentėjusysis J. D. parodė, kad važiuojant link Kauno prieš jį lėtai važiavo Toyota automobilis. B. M. lėtai važiuodamas nepersirikiavo prie ašinės linijos, posūkio nerodė. Todėl jam nieko kito neliko kaip aplenkti priekyje važiuojantį automobilį. Jis parodė posūkį ir pradėjo šį automobilį lenkti ir kai jau susilygino, jį nustūmė nuo kelio. B. M. pradėjo manevrą, kai jų mašinos jai buvo susilyginę. Po avarijos B. M. pasakė, kad jų nematė. B. M. pradžioje nenorėjo kviesti policijos, prisipažino kaltu ir užpildė savo kaip kaltininko avarijos deklaracijos dalį, davė jam pildyti kitą pusę. Per tą laiką atvažiavo B. M. brolis, pasakė, kad labai dideli nuostoliai, gal čia abipusė kaltė, ir tada B. M. persigalvojo, pasakė, kad kviečia policiją.
Liudytoja R. D. patvirtino nukentėjusiojo J. D. parodymus. Teismo posėdžio metu ji paaiškino, kad jiems važiuojant link Kauno iš šalikelės išsuko mašina ir labai lėtai važiavo. Tada jos vyras parodė posūkį ir pradėjo lenkti, o susilyginus su tuo automobiliu, juos taranavo. Jokio posūkio priekyje važiuojantis automobilis nerodė. Išlipusi iš automobilio ji puolė vairuotoją, o B. M. pasakė, kad jų nepastebėjo. Buvo užpildytos deklaracijos. Paskui atvažiavo B. M. brolis ir jie pasitarę nutarė kvieti policiją.
Liudytojas – policijos pareigūnas J. A. patvirtino J. D. ir R. D. parodymus apie tai, kad B. M. pradžioje pripažino, kad jis kaltas dėl eismo įvykio, kad sukdamas kairėn nepastebėjo jį lenkiančio automobilio. Vairuotojai jau buvo užpildę įvykio deklaracijas. Pabrėžtina, jog pareigūno teisme duoti parodymai atitinka pirminiame paaiškinime (tarnybiniame pranešime) užfiksuotas aplinkybes (b. l. 52-54). Netikėti policijos pareigūno parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jis pažįsta apeliantą, gali būti šališkas ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Todėl administracinėn atsakomybėn patraukto B. M. teiginiai apie pareigūno šališkumą, yra nepagrįsti.
Atsižvelgiant į J. D., R. D., policijos pareigūno J. A. parodymus ir juos sugretinus su rašytiniais bylos duomenimis (tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio schema, eismo įvykio deklaracija, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą išdėstytais duomenimis), apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad eismo įvykio pagrindinė priežastis buvo B. M. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, t.y., kad B. M., sukdamas kairėn, neįsitikino, kad tai daryti saugu, netinkamai įvertino esamą ir būsimą eismo situaciją ir neabejotinai sukėlė pavojų eismo saugumui – sudarė kliūtį jį lenkiančiam J. D., nors būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus, turėjo realią galimybę pastebėti jį lenkiantį J. D. vairuojamą automobilį ir sustabdyti pradėtą sukimo manevrą.
Apelianto teiginiai, kad eismo įvykis kilo dėl to, jog J. D. nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje važiavusio B. M. automobilio, ko pasekoje, šiam stabdant ir sukant į kairę, nesugebėjo laiku sustoti, stabdydamas išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su į kairę sukančiu B. M. automobiliu, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, tokia eismo įvykio versija iškelta tik apeliaciniame skunde, kas apeliacinės instancijos teismo nuomone, rodo, jog B. M. keldamas įvairias eismo įvykio versijas, nėra nuoširdus ir siekia išvengti administracinės atsakomybės. Juolab, kad apeliaciniame skunde dėstydamas sekančius argumentus, teigia, jog J. D. pažeidė lenkimo taisykles.
Apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Apylinkės teismo nutartyje pateiktas įrodymų vertinimas ir motyvuotų išvadų darymas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas. Atsižvelgtina, jog B. M. jau keliskart baustas už įvairius KET pažeidimus.
Tad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). B. M. pagrįstai buvo pripažintas kaltu padarius pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartį nepakeistą ir B. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.