Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Č. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį ir nuteistas 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda.

Iš G. Č. priteistos 7,93 Eur pašto išlaidos valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. Č. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2016 m. lapkričio 13 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) buto koridoriuje, (duomenys neskelbtini) mieste, kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu, piktybiškai tyčiodamasis, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, panaudodamas fizinį smurtą prieš V. E. ir A. E., tyčia vieną kartą kumščiu smogė V. E. į veidą, dėl to nukentėjusysis nugriuvo, namo laiptinėje keturis kartus kumščiu smogė A. E. į galvą, tęsdamas nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) kieme, (duomenys neskelbtini) mieste, septynis kartus spyrė nukentėjusiajam V. E. į krūtinę ir dešimt kartų kumščiu smogė jam į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiesiems V. E. ir A. E. fizinį skausmą bei nežymius sveikatos sutrikdymus, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kėdainių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad G. Č. padaryta veika pagal BK 284 str. kvalifikuota tinkamai.Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Č. prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų pažeidimo, nepagrįstų kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo motyvų, įrodymų ir kitų neteisingai bei nepagrįstai nuosprendyje išdėstytų aplinkybių.Skunde tvirtinama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2017 m. balandžio 27 d. posėdyje teisėjas pažeidė skundo autoriaus teisę į gynybą, kadangi apeliantas du kartus pareiškė, kad jam reikalingas gynėjas, tačiau patyrė teismo spaudimą dėl gynėjo dėl ilgų diskusijų ir aiškinimų, teisėjo nurodymo, kad kaltinamasis blaškosi dėl gynėjo reikalingumo. Tvirtinama, kad teismas, esant net dviems skundo autoriaus prašymams dėl gynėjo susiradimo, privalėjo į tai atsižvelgti ir suteikti kaltinamajam teisę į gynybą.Skunde teigiama, kad taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeista kaltinamojo teisė duoti parodymus, kadangi prieš pradedant jo apklausą, teisėjas neišaiškino skundo autoriui jo teisių atsisakyti duoti parodymus (BPK 272 straipsnio 1 dalis).Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teisėjas nenusišalino, nors jam buvo pareikštas nušalinimas. Anot skundo autoriaus, paminėti teisėjo veiksmai turėjo įtakos įrodymų tyrimui, nešališkam bylos nagrinėjimui ir teismo nuosprendžio priėmimui.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo skundo autoriaus parodymų apie peilio buvimą vertinimu, skunde pažymima, kad toks įrodymų vertinimas prieštarauja teisiamojo posėdžio metu surinktiems įrodymams – nukentėjusiųjų V. E., A. E. ir liudytojos L. Č. parodymams, iš kurių akivaizdu, kad nukentėjusieji ir liudytoja L. Č. tvirtina tas pačias aplinkybes, kad nukentėjusysis V. E. eidamas pas Č. turėjo peilį. O tai, apelianto teigimu, patvirtina jo versiją, kad išties nukentėjusysis V. E. turėjo peilį ir juo grasino skundo autoriui.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo apelianto parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu vertinimu, skunde nurodoma, kad abu nukentėjusieji ir liudytoja L. Č. teisiamajame posėdyje nurodė, kad buto duris atidarė L. Č. ir, kad grumtynės tarp nukentėjusiojo V. E. ir skundo autoriaus įvyko Č. bute, o ne laiptinėje, kaip kad nurodyta 2016 m. lapkričio 14 d. apelianto apklausoje, todėl pirmosios instancijos teisme pateikti skundo autoriaus paaiškinimai dėl 2016 m. lapkričio 14 d. apklausos, kur jis nurodė, kad neskaitė, ką pasirašinėjo 2016 m. lapkričio 14 d., kadangi tekstą surašė tyrėjas ir liepė jam pasirašyti, grasindamas neišleisti iš arešto, yra teisingi ir tai paaiškina akivaizdžius faktų neatitikimus tarp 2016 m. lapkričio 14 d. parodymų, kur nėra minimas peilis, neatitinka ir nurodyta muštynių vieta (faktinė vieta Č. butas) laiptinė. Skunde akcentuojama, kad apeliantas ir jo sutuoktinė liudytoja L. Č. neigia, jog skundo autorius daugiabučio laiptinėje smurtavo prieš A. E., jokių įrodymų ar paaiškinimų, kad A. E. būtų sužalota skundo autoriaus nėra, nes kaip ir nurodė pati nukentėjusioji A. E., nukentėjusysis V. E. ir liudytoja L. Č., visas konfliktas vyko Č. bute, o A. E. buvo namo laiptinėje, kur po to ji išbėgo į kiemą ir pasak jos pasislėpė, todėl apeliantas negalėjo sužaloti A. E., nes tuo metu jis grūmėsi su peiliu puolančiu V. E.. Teigiama, kad skundo autorius nukentėjusiojo V. E. lauke nemušė, jis išties išbėgo į lauką paskui nukentėjusįjį, tačiau V. E. buvo nugriuvęs ant žemės, nes užkliuvo už šulinio dangčio, apeliantas dar padėjo nukentėjusiajam atsikelti. Anot skundo autoriaus, jis buvo priverstas savo bute gintis nuo peiliu puolančio V. E., todėl ir įvyko grumtynės, tarp jo ir nukentėjusiojo, o tai atitinka būtinąją gintį (BK 28 straipsnis), todėl kaltinamajame akte jam inkriminuota veika kvalifikuota netinkamai, o pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės pažeisdamas įrodinėjimą ir teismo nuosprendžio pagrindimą reglamentuojančias BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.Nuteistojo G. Č. apeliacinis skundas tenkinamas.Dėl nešališko teismo ir teisės į gynybą pažeidimo.Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumo. Nurodo, kad teisėjas pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, kadangi G. Č. 2017 m. balandžio 27 d. teisiamajame posėdyje du kartus pareiškė, kad jam reikalingas gynėjas, tačiau patyrė teismo spaudimą dėl gynėjo dėl ilgų diskusijų ir aiškinimų, teisėjo nurodymo, kad kaltinamasis blaškosi dėl gynėjo reikalingumo, o teisė atsisakyti duoti parodymus jam nebuvo išaiškinta, todėl tai turėjo reikšmės nešališkam bylos išnagrinėjimui ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.Sutinkamai su BPK 57 straipsnio 2 dalimi, nušalinimas gali būti pareikštas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui. BPK 58 straipsnyje numatyti teisėjo nušalinimo pagrindai ir toks nušalinimas sprendžiamas BPK 59 straipsnyje numatyta tvarka.Nušalinimo institutas turi garantuoti, kad nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai. Kiekvienas baudžiamasis procesas turi vykti objektyviai. Teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta teismo nešališkumo samprata (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-202/2005, 2K-243/2009). Teismo nešališkumo principas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Subjektyvusis nešališkumas reiškia, kad nė vienas bylą nagrinėjantis teisėjas negali būti asmeniškai suinteresuotas, negali turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Teismo nešališkumas objektyviąja prasme reiškia tai, kad teismas privalo suteikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę; teismo procesas turi vykti taip, kad jo metu nė vienai proceso šaliai nebūtų reiškiamas priešiškumas ar palankumas ir kad proceso dalyviams nekiltų abejonių dėl bylos nagrinėjimo objektyvumo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginius dėl teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumo, nenustatė nei vieno iš BPK 58 straipsnyje nurodytų nušalinimo pagrindų bei aplinkybių nurodančių, kad teisėjas Algimantas Brigadierius būtų šališkas objektyviąja ar subjektyviąja prasme ar kitokių aplinkybių keliančių pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nuteistojo G. Č. nurodomą aplinkybę, kad teisėjas Algimantas Brigadierius 2017 m. balandžio 27 d. teisiamajame posėdyje nesudarė galimybės dalyvauti nuteistojo gynėjui ir darė spaudimą, jog byla būtų nagrinėjama gynėjui nedalyvaujant, paneigia teisiamojo posėdžio protokolas ir garso įrašas. Iš garso įrašo girdėti ir teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad teisėjas Algimantas Brigadierius G. Č. kelis kartus klausė, ar nori, kad dalyvautų gynėjas, kaltinamajam nurodžius, kad neturi pinigų, teisėjas kelis kartus išaiškino, jog jis gali pats pasirinkti gynėją arba kreiptis į atitinkamą tarnybą dėl nemokamo gynėjo paskyrimo. Galiausiai teisėjas pasakė, kad dėl kaltinamojo noro turėti gynėją bylos nagrinėjimas atidedamas, tačiau pats G. Č. nurodė, kad nepageidauja gynėjo, bylos nagrinėjimo atidėti nereikia. Taip pat nėra pagrindo, konstatuoti, kad buvo pažeistos G. Č. teisės, kadangi jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus. Nors tokia teisė nebuvo pakartota kaltinamajam prieš jam duodant parodymus, tačiau 2017 m. balandžio 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas ir garso įrašas patvirtina, kad posėdžio pradžioje G. Č. buvo išaiškintos jo teisės, tarp jų ir teisė duoti paaiškinimus. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti teisėjo Algimanto Brigadieriaus šališkumu. Dėl nuteistojo G. Č. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį ir įrodymų vertinimo.Nuteistasis skunde neigia kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą bei pateikia savąjį, teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.Pirmosios instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nesilaikė ir apelianto atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, dar kartą ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kad G. Č. 2016 m. lapkričio 13 d. padarė viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnį neveikdamas būtinosios ginties sąlygomis ar peržengdamas būtinosios ginties ribas, todėl nuosprendis jo atžvilgiu panaikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Nuteistajam G. Č. inkriminuotas nusikaltimas pagal BK 284 straipsnį, kuris numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, jog apeliantas nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 13 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) buto koridoriuje, (duomenys neskelbtini) mieste, kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu, piktybiškai tyčiodamasis, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, panaudodamas fizinį smurtą prieš V. E. ir A. E., t. y. G. Č. tyčia vieną kartą kumščiu smogė V. E. į veidą, dėl to nukentėjusysis nugriuvo, namo laiptinėje keturis kartus kumščiu smogė A. E. į galvą, tęsdamas nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini) mieste, septynis kartus spyrė nukentėjusiajam V. E. į krūtinę ir dešimt kartų kumščiu smogė jam į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiesiems V. E. ir A. E. fizinį skausmą bei nežymius sveikatos sutrikdymus, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistojo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų V. E. ir A. E., liudytojo A. E., iš dalies liudytojos L. Č. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolų ir foto lentelių duomenimis, specialistų išvadomis, taip pat paties G. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau su tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutikti negali. Kaip matyti iš bylos medžiagos tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių skiriasi. Nukentėjusysis V. E. parodė, kad įvykio dieną jis su žmona A. E. ėjo pas sūnaus A. E. kaimyną nuteistąjį G. Č. aiškintis dėl sūnaus buto durų apgadinimo, kadangi nuteistasis konfliktavo su sūnumi dėl pastarojo bendravimo su nuteistojo žmona L. Č.. Einant pas G. Č. jis (V. E.) įsikišo į kišenę nelankstomą pilkos medienos kriaunomis peilį, kurį turėjo pasiėmęs iš namų sūnaus buto durų taisymui. Atėjus, L. Č. atidarė duris, jis įėjo į butą, A. E. laukiant laiptinėje, pasakė, kad netrankytų nelaužytų durų, o G. Č. trenkė kumščiu į veidą ir jis nugriuvo, apalpo neilgam laikui. Po to nuteistasis dar jį daužė, pargriautą koridoriuje spardė, smūgių neskaičiavo. Po to G. Č. laiptinės koridoriuje sudavė 5-6 smūgius kumščiais A. E., tačiau L. Č. jį nustūmė, o žmona pabėgo. Jis (V. E.) iš Č. buto išbėgo į laiptinę, po to – į lauką, o nuteistasis, pavijęs, jį parvertė, tempė apie porą metrų, suplėšė striukę, trankė rankomis ir kojomis, sudavė 10-20 kartų. Jis (V. E.), būdamas pas G. ir L. Č. peilio nelaikė atkišęs, tačiau Č. matė peilį, kai jis iškrito, o jį paėmė A. E. (t. 2, b. l. 21-22). Nukentėjusioji A. E. patvirtino, kad įvykio dieną ji su vyru V. E. pas sūnaus A. E. kaimyną G. Č. ėjo aiškintis dėl pastarojo veiksmų sūnaus atžvilgiu. Paaiškino, kad nuėjus buto duris atidarė L. Č., o G. Č. iš laiptinės į butą įsitempė V. E. paėmęs jį už rūbų iš nugaros, trenkė vyrui į galvą ir jis be sąmonės nukrito. Po to nuteistasis išpuolė į laiptinę, sudavė kumščiu jai kelis kartus į galvą, bet L. Č. griebė G. Č. už megztinio ir atitraukė. Ji (A. E.) bėgo ir atsisukusi pamatė, kad nuteistasis vijosi V. E., išvilko jį iš namo laiptinės į lauką, paėmęs už striukės, vilko apie 10-20 metrų, parvertė ant nugaros ir gulintį mušė, trankė kumščiais į veidą, spardė į kitas kūno. Girdėjo, kaip klausė ,,ar dar duoti? Vyras atsakė ,,užteks“, tada dar kartą jam įspyrė. Įvykio metu turėjo peilį, kadangi ėjo į sūnaus butą jį pagaląsti, tvarkyti buto durų. Pradžioje peilį turėjo vyras, po to, kai jis vyrui iškrito, ji peilį įsidėjo į liemenės kišenę (t. 2, b. l. 22-23). Liudytojas A. E. taip pat parodė, kad jis su G. Č. seniai konfliktuoja, pastarasis gadina jo turtą, o kad įvykio dieną, jam (A. E.) būnant kariuomenėje, nuteistasis sumušė jo tėvą nukentėjusįjį V. E., jis sužinojo iš kaimyno G., tačiau, kad buvo sumušta ir mama, jam nesakė (t. 2, b. l. 44-45). Tuo tarpu nuteistasis G. Č. parodė, kad įvykio dieną buvo namuose su žmona L. Č., apie 15.30 val. atėjo G. ir A. E.. Žmona atidarė buto duris, į buto koridorių įpuolė V. E., o A. E. stovėjo už durų. V. E. buvo girtas, nekontroliavo savęs, nustūmė L. Č. ir puolė jį, rankoje laikydamas virtuvinį nelankstomą tamsios medienos kriaunomis peilį, geležtę atsukęs pirmyn, sakė baigti terorizuoti jo sūnų. Jis (G. Č.) sudavė V. E. kumščiu smūgį į galvą, o nukentėjusiajam nugriuvus prieškambaryje, sudavė jam kelis smūgius kumščiu į šoną. Bandė V. E. iš rankų išmušti peilį, bet žmona pirma jį išspyrė. Tada tą peilį paėmė A. E. ir įsikišo į kišenę. Vyko grumtynės, V. E. užsikabino jam už kaklo, abu voliojosi po butą, jie kažkur atsitrenkė. Po to V. E. išėjo iš buto, o A. E. laiptinėje rėkė ,,kviečiam policiją, psichinis, debilas“. Jis jai laiptinėje jokių smūgių nesudavė ir jokių sužalojimų nepadarė, o V. E. išėjus iš buto, jį išsivijo. Nukentėjusysis bėgo ir, užkliuvęs už komunikacijų šulinėlio, ant jo nugriuvo. Jis (G. Č.) pakėlė V. E., pamatė, kad jis kruvinas, apsiramino ir nuėjo namo. V. E. sumušė dėl to, kad susinervino, jog jį puolė peiliu (t. 2, b. l.16-21). Liudytoja L. Č. taip pat paaiškino, kad įvykio dieną buvo su vyru G. Č. namuose, išgirdusi skambinant, ji atidarė duris, A. E. stovėjo laiptinėje, o V. E., atkišęs peilį, įsiveržė į butą, G. Č. stovėjo už jos prieškambaryje. V. E. ją nustūmė į šoną ir puolė vyrą, jį užgauliojo, vadindamas jį debilu, psichiniu, sakė, kad G. Č. terorizuoja jų sūnų. Vyras su V. E. susigrūmė koridoriuje, parkrito ant grindų, pešėsi, voliojosi, mušėsi, trankė vienas kitą. V. E. parkrito gal ir nuo G. Č. smūgio, bet pirmas puolė ir ėmė mušti jos vyrą pats nukentėjusysis. Ji išmušė iš V. E. rankos peilį, pastūmė jį koja ir tą peilį A. E. įsidėjo į liemenės kišenę. Ji (L. Č.) išskyrė G. Č. su V. E. ir pastarąjį išstūmė pro duris. A. E. buvo laiptinėje ir rūkė atsitūpusi kampe. Ji (L. Č.) vyrui liepė eiti į miegamąjį. Po to išgirdo, kad lauke A. E. visokiais žodžiais šaukia ant G. Č.. Vyras išlėkė iš buto, o ji liko bute ir nematė, kas vyko laiptinėje ir kieme. Negelbėjo A. E. nuo G. Č. smurto laiptinėje, kadangi joje nebuvo. Kai vyras parėjo, jo krumpliai buvo kruvini, sakė, kad A. E. nubėgo namo, o V. E. ant grindinio nugriuvo, vyras jį pakėlė. Įvykio metu jie visi keturi buvo neblaivūs (t. 2., b. l. 23-26). Kaip matyti iš bylos duomenų, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiųjų V. E. ir A. E. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. V. E., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad peilį iš namų pasiėmė žmona tam, kad sūnaus bute jį pagaląstų, atėjus į jo butą šis buvo tvarkingas, o įvykio metu G. ir L. Č. bute jis peilio neturėjo (t. 1, b. l. 11, 23-25,29-30), tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jis pats einant pas G. ir L. Č., sutvarkęs sūnaus buto duris, įsidėjo peilį į kišenę, kurį iškritusį pamatė G. ir L. Č.. A. E. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad įvykio metu V. E. peilio neturėjo (t. 1, b. l. 40-42,46-47), nors teismo posėdyje tvirtino, kad įvykio metu peilį pradžioje turėjo V. E., o kai jis vyrui iškrito, ji peilį įsidėjo į liemenės kišenę. Be to, nukentėjusiosios parodymai, kad G. Č. iš laiptinės įsitempė į butą V. E., neatitinka paties V. E. paaiškinimų, kad jis pats užėjo į butą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad liudytojas A. E. parodė, jog pats betarpiškai įvykio nematė, o kad įvykio metu G. Č. sumušė jo tėvą V. E. sužinojo vėliau, ne iš pačių savo tėvų – nukentėjusiųjų, bet iš kaimyno, be to, jam niekas nenurodė, kad smurtauta buvo ir prieš A. E.. O liudytoja L. Č., tiesiogiai mačiusi įvykį, nepatvirtino nukentėjusiųjų parodymų, nurodydama, kad V. E. įsiveržė į butą, laikydamas rankoje atsuktą peilį ir puldamas G. Č.. Pats nuteistasis neneigė, kad savo bute sudavė smūgius V. E., tačiau taip pat tvirtino, kad tai padarė nukentėjusiajam jį puolant su peiliu, o šį išvijus, neigė smurtavęs laiptinėje ir prieš A. E., taip pat, kad pasivijęs V. E. kieme jam dar sudavė smūgius. Nors pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo ir liudytojos L. Č. parodymus vertino kaip duotus suderinus tarpusavyje, siekiant, kad G. Č. išvengtų baudžiamosios atsakomybės, tačiau tokia išvada yra objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida, o jomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. To nepaneigia ir tai, kad nuteistasis pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, o aplinkybės apie peilį nenurodė, kadangi šiuos savo parodymus tiek vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu, tiek parodymus duodant pirmosios instancijos teisme, G. Č. paneigė. Tuo tarpu, atsižvelgiant į tai, kad esminėse detalėse nukentėjusiųjų parodymai apie įvykio aplinkybes prieštarauja nuteistojo G. Č. ir liudytojos L. Č. parodymams, o kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų V. E. ir A. E. nurodytas įvykio aplinkybes, byloje nėra, kyla pagrįstų abejonių dėl tikrųjų nukentėjusiesiems padarytų sužalojimo aplinkybių. Abejones patvirtina ir tai, kad tiek nukentėjusieji V. ir A. E., tiek nuteistasis G. Č., tiek jo žmona liudytoja L. Č. įvykio metu buvo neblaivūs (t. 1, b. l. 21, 38, 62, 74), kas mažina jų parodymų patikimumą ir galimybę nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neesant objektyvios galimybės nustatyti tikrųjų nukentėjusiesiems V. E. ir A. E. padarytų sužalojimų aplinkybių, t. y., neesant galimybės nustatyti, ar G. Č. smurtą vartojo, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ar peržengdamas būtinosios ginties ribas, taip pat remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. Č. pripažinimo kaltu pagal BK 284 straipsnį naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kuriuo G. Č. išteisintinas pagal BK 284 straipsnį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 331 straipsniu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo G. Č. apeliacinį skundą tenkinti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendį, kuriuo G. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

G. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomąją priemonę G. Č. – dokumentų paėmimą panaikinti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Pašto išlaidas – 7.93 Eurų ir G. Č. nepriteisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.