- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-03
- Bylos Nr.
- I-98-394/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03636-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje žodinio tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., 2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015-03-25 iki 2015-12-15, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, kuriose prastas apšvietimas, šalta, drėgna, trūko oro, laikino sulaikymo kamerose antisanitarinės sąlygos, į jas sutalpina visus atvykusius asmenis, tame tarpe ir rūkančius, todėl tenka kvėpuoti tabako dūmais, jam neskyrė dirbančio vyro maitinimo normos, nors pataisos namuose jis gauna būtent dirbančio vyro maitinimą dėl ligos. Nors yra nerūkantis ir apie tai sakydavo prižiūrėtojams, tačiau vis tiek buvo talpinamas į rūkančiųjų kameras, todėl teko kvėpuoti užterštu oru, jam nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai. Atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad kamerose trūko baldų, dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę 15 min. (1 t., 131 b. l.). Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (2 t., 65 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (1 t., 8-18 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas skirtingose kamerose nuo 2015-03-25 iki 2015-12-14 ir jam teko nuo 3,18 iki 18,7 kv. m., o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui visas jo kalinimo dienas kameros plotas atitiko reikalavimus. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikymo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl higienos normų atitikimo. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto.
Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pažymi, kad laikosi uždarymo į trumpalaikes kameras tvarkos, o pareiškėjo pretenzijos dėl per ilgo laikymo laikino sulaikymo kamerose yra nepagrįstos ir neįrodytos. Pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-6, kuri buvo patikrinta 2015-06-19, nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė drėgmė atitinka nustatytas higienos normas, užfiksuotas dirbtinės apšvietos pažeidimas. Tiek trumpalaikio laikymo kamerose, tiek paskirstymo kamerose draudžiama rūkyti, jei suimtieji (nuteistieji) rūko yra surašomi tarnybiniai pranešimai ir skiriamos nuobaudos.
Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas 2014-01-17 pateikė prašymą-sutikimą būti kalinamas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nebuvo pateikęs, skundą teismui padavė tik 2015 m. gruodžio mėn., tačiau neįrodė savo tariamo nerūkymo.
Atsakovas nurodo, kad neturi duomenų apie tai, jog pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, pareiškėjas jokių duomenų taip pat nepateikia. 2015-10-05 pareiškėjui buvo skirtas dietinis maitinimas.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Šiaulių TI turėjo keletą pasimatymų, į vieną iš jų mama neatvyko.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas J. J. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015-03-25 iki 2015-12-15, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2015-12-22 pažymos Nr. 60/09-42886 (20-21 b. l.) matyti, kad pareiškėjas J. J. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015-03-25 iki 2015-04-08 ir nuo 2015-09-23 iki 2015-12-14, viso 62 dienas. Pareiškėjas gyvenamojoje kameroje Nr. 33 buvo laikomas nuo 2015-03-25 iki 2015-03-26 su dar 1-2 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,14 iki 6,21 kv. m., kameroje Nr. 45 – nuo 2015-03-26 iki 2015-04-08 su dar 1-2 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 6,15 iki 9,23 kv. m., kameroje Nr. 67 – nuo 2015-09-23 iki 2015-10-05 su dar 1-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,60 iki 11,51 kv. m., kameroje Nr. 97 – 2015-10-05 su dar 3 asmenimis ir jam teko 4,75 kv. m., kameroje Nr. 3 – nuo 2015-10-05 iki 2015-10-07 vienas ir jam teko 6,83 kv. m., kameroje Nr. 70 – nuo 2015-10-07 iki 2015-10-08 vienas arba su dar 2 asmenimis ir jam teko nuo 3,17 iki 9,53 kv. m., kameroje Nr. 106 – nuo 2015-10-22 iki 2015-11-04 su dar 1-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,69 iki 11,73 kv. m., kameroje Nr. 46 – 2015-11-23 ir nuo 2015-12-11 iki 2015-12-14 vienas arba su dar 1-4 asmenimis vienam asmeniui teko nuo 3,66 iki 18,33 kv. m., kameroje Nr. 99 – nuo 2015-11-23 iki 2015-11-25 ir nuo 2015-12-03 iki 2015-12-09 su dar 1-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,05 iki 8,11 kv. m., kameroje Nr. 52 – nuo 2015-12-01 iki 2015-12-02 su dar 2-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,62 iki 6,16 kv. m., ir kameroje Nr. 37 – nuo 2015-12-02 iki 2015-12-03 su dar vienu asmeniu ir jam teko 3,84 kv. m.
Taigi iš pateiktos pažymos matyti, kad 61 dieną pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, o 1 dieną (2015-10-08) pareiškėjui tenkantis kameros Nr. 70 plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,17 iki 9,53 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tą dieną buvo laikomas užtikrinant jam minimalią ploto normą, nėra galimybės, atsakovas pateikė tik duomenis apie kameroje buvusių asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2015-12-22 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 1 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kameros plotui. Įvertinęs tai, kad kamera buvo užstatyta suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas (22-25 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas vieną dieną buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo eliminuoti baldais ir sanitariniu mazgu užstatytą tardymo izoliatorių kamerų plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 4 d. atlikdamas operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę tikslu įvertinti pareiškėjų skunduose nurodytus faktus dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI, patikrino ir kamerą Nr. 97, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015-10-05. Patikrinimo metu nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 97 išmatuota 96 lx – pažeidžiamas higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 p., kameroje pelėsio nėra, nuo lubų nebyra (1 t., 100-104 b. l.). 2015 m. gegužės 7 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrino ir kamerą Nr. 106, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-10-22 iki 2015-11-04. Patikrinimo metu nustatyta (patikrinimo aktas Nr. EP-201 – 1 t., 26-29 b. l.), kad kamera Nr. 106 buvo remontuota, tačiau matomas pelėsis (HN 76:2010 56 p. pažeidimas), kameroje vietomis nedideliuose ploteliuose lupasi dažų danga – kameroje reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Kamera Nr. 106 patikrinta ir 2015-11-13 patikrinimo metu, iš 2015-11-17 patikrinimo akto Nr. EP-521 (2 t., 30-31 b. l.) matosi, kad įvertinus gyvenamųjų patalpų – kamerų sienų, lubų paviršių vizualiai pelėsis ir drėgmės dėmės ant lubų matėsi kameroje Nr. 106, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Šio patikrinimo metu patikrinta ir kamera Nr. 45, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-03-26 iki 2015-04-08, pažeidimų šioje kameroje nenustatyta. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, netinkamas apšvietimas, trūko oro, didelė drėgmė, šalta, atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas būklės, nors pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų – kamerose, drėgna, šalta, trūko oro, netinkamas apšvietimas, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus (LVAT 2016-02-02 nutartis byloje Nr. A-227-858/2016).
Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo laikomas ir laikino sulaikymo kamerose, kuriose yra antisanitarinės sąlygos, be to, ilgiau negu dvi valandas. Iš 2015-12-22 pažymos Nr. 60/09-42886 (20-21 b. l.) matosi, kad pareiškėjas J. J. ginčo laikotarpiu 7 kartus buvo patalpintas į paskirstymo kamerą Nr. PK-6, duomenų apie pareiškėjo patalpinimą į konkrečią laikino laikymo kamerą byloje nėra, tačiau atsakovas atsiliepime nurodo, kad visi priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Šiaulių visuomenės sveikatos centras paskirstymo, laikino laikymo ir karantino kameras tikrino 2015-03-04 ir 2015-06-19. Iš 2015-03-13 patikrinimo akto Nr. EP-84 (1 t., 100-104 b. l.) matosi, kad kameroje Nr. PK-6 nustatyta oro temperatūra 12,2°C, dirbtinė apšvieta – 5 lx (HN 76:2010 22 p., 26 p. pažeidimai), santykinė oro drėgmė – 40,8 %, pelėsio nėra, nuo lubų nesilupa, nebyra, tualetai neatitverti nuo likusios kameros dalies, ventiliacijos sistemos įrengimas ir su tuo susijęs oro judėjimo greitis, langų dydis nevertinti, nes reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi. 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-290 (1 t., 105-108 b. l.) nurodyta, kad kameroje Nr. PK-6 apšvieta nustatyta 3-4 lx, laikino laikymo kamerose apšvieta 10 lx (pažeidžiamas HN 76:2010 22 p. reikalavimas), PK-6 oro temperatūra nuo 16,3 iki 17,9°C, oro drėgmė – nuo 65,2 iki 76,4 % (pažeidžiamas HN 76:2010 26 p. reikalavimas), laikino laikymo kamerose vandens čiaupai neįrengti, praustuvių nėra, sanitariniai mazgai neatitverti (pažeidžiamas HN 76:2010 21 p. reikalavimas), sienos dengtos nelygiu tinku, dažytos nusitrinančiais dažais, paviršiai netinkami valyti, plauti (pažeidžiamas HN 76:2010 28 p. reikalavimas), karantinos kamerose, laikino laikymo kamerose nešvaru, nevalyta, dvokia (pažeidžiamas HN 76:2010 54 p. reikalavimas). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose būtų buvęs laikomas ilgiau, negu dvi valandas, atsakovas nurodė, kad laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją laikino laikymo kamerose ir paskirstymo kameroje Nr. PK-6, neatitinkančiose higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 str. prasme yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 6 d. patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus) (2 t., 32-38 b. l.). Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad 2014-01-17 pareiškėjas užpildė prašymą, kuriame nurodė, jog yra rūkantis ir sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (1 t., 28 b. l.), 2014-01-20 atliekant pirminę gydytojų apžiūrą pareiškėjas prie savo žalingų įpročių taip pat nurodė rūkymą (1 t. 155 b. l.). Nors pareiškėjas teigia, kad jis yra nerūkantis ir pildydamas asmenų, atvykusių į Lukiškių TI apklausos anketą, nurodydavo, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis (2 t., 39-41 b. l.), tačiau į bylą pateikta 2016-03-25 pažyma Nr. 61/04-787, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2015-03-25 iki 2015-12-12 J. J. raštu į Šiaulių TI administraciją su prašymais dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis nesikreipė (2 t., 57 b. l.). Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jis ne kartą žodžiu ir raštu kreipėsi dėl jo perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, tačiau į jo žodinius skundus niekas nereagavo, o rašytinių prašymų ir skundų neėmė. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją su įvairiais skundais ir prašymais per ginčo laikotarpį kreipėsi 14 kartų, nei vienas iš jo skundų nebuvo rašytas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, be to, šios aplinkybės paneigia pareiškėjo nurodytą, kad skundų iš jo niekas neima. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl to, kad pareiškėjo buvimo kamerose buvo rūkoma, nenustatyta.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam, sergančiam ŽIV, hepatitu C, skrandžio liga, nebuvo skiriama dirbančio vyro maitinimo norma, nors tokį maitinimą jis gauna pataisos namuose.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 7 punkte nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Valgiaraščiai asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinti Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138.
Iš įrašų pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje (1 t., 144-203, 2 t. 2-21 b. l.) matosi, kad pareiškėjui J. J. 2010 metais diagnozuota ŽIV liga, taip pat nustatytas hepatitas C, buvo gydomas vaistais, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, 2015-10-05 padarytas gydytojo įrašas apie paskirtą maitinimą pagal B valgiaraštį (dietinio maitinimo – patv. 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138). 2015 m. kovo 17 d. išrašant pareiškėją iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės nurodytos rekomendacijos gydymui ir darbui – režimas bendras, racionali mityba (2 t., 14 b. l.). 2015 m. spalio 1 d. pareiškėjui raštu paprašius Šiaulių TI administraciją skirti jam dietinį maitinimą dėl ligos, nuo 2015-10-05 jam toks maitinimas ir buvo paskirtas (54-56 b. l.). Iš 2015-12-31 Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. 76/10-906 matosi, kad J. J. prašymas dėl dietinio maitinimo buvo gautas ir 2015-12-14, į kurį jam buvo atsakyta, kad dietinis maitinimas skiriamas remiantis Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis ir valgiaraščiais, atvykus į Šiaulių TI ir iškilus klausimams dėl maitinimo reikia bendra tvarka kreiptis į sveikatos priežiūros tarnybą dėl informacijos suteikimo. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, jog pagal pareiškėjo sveikatos būklę jam buvo rekomenduojama tik racionali mityba, 2015-10-05 – dietinis maitinimas, kuris jam ir buvo paskirtas. Duomenų, kad pareiškėjui pagal medicinines indikacijas turėjo būti skiriamas padidinto kaloringumo maisto davinys, t.y., kad jis Šiaulių TI turėjo būti maitinamas pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, byloje nėra. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijų skirti kitokį nei racionalų, t.y. tinkamą, maitinimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai su mama. Pagal LR Bausmių vykdymo kodekso 98 str. 4 d. nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbus kardomojo kalinimo vietose, kuriuose nėra galimybės suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 65 p. įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Iš byloje esančios suimtojo J. J. pasimatymų, gautų siuntinių ir smulkiųjų paketų apskaitos kortelės kopijos (1 t., 29-32 b. l.) matosi, kad ginčo laikotarpiu, t.y. 2015-03-28, pareiškėjui J. J. buvo paskirtas trumpalaikis pasimatymas su mama G. J., į kurį mama neatvyko. Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad jam trumpalaikis pasimatymas nebuvo suteiktas, o suteikti ilgalaikių pasimatymų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos teisės aktai neįpareigoja.
Pareiškėjas nurodo, kad į dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę 15 min. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš byloje esančios 2015-12-28 Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-1178 matosi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, kabyklos rūbams, dubenys, kiekvieną kartą einant praustis duše bėga karštas vanduo, kurio temperatūros reguliuoti individualiai kiekvienam asmeniui nėra galimybės, nes patalpose įrengti tik dušo rageliai; tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija (22-25 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2015-10-06 atlikęs Šiaulių TI periodinį patikrinimą nustatė, kad kartą per savaitę sudaroma galimybė praustis duše (vedamas registracijos žurnalas) (2 t., 32-38 b. l.). Pareiškėjas pats pripažįsta, kad vieną kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, teisės aktai nereglamentuoja prausimosi po dušu trukmės, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kam nors skundėsi dėl galimai per trumpo naudojimosi dušu, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo teisę praustis po šiltu dušu.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nepakako baldų – trūko taburečių, suoliukų. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-12-28 pažymoje Nr. 62/08-1178 (1 t., 22-25 b. l.) nurodyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos, spintelės (1 asmeniui – 1 vnt.), stalas, taburetės (vienam asmeniui – 1 vnt., arba du vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų arba taburečių gali būti mažiau). Taigi pats atsakovas pripažįsta, kad kamerose nėra visų teisės aktais reglamentuojamų baldų, o tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, tam tikru laikotarpiu pažeidžiant minimalią kameros ploto normą, kiti nustatyti pažeidimai, sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog dėl kameros perpildymo ar kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms pareiškėjas nesiskundė, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, kai ženkliai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam kameros plotui, yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.