Vilniaus apygardos teismo nutartis

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti didesnę piniginę grąžą ir/arba finansiškai palankesnes sutarčių nutraukimo anksčiau nustatyto termino sąlygas, ir tai jai buvo neabejotinai suprantama. Ieškovė, sudarydama ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Ieškovei pageidaujant tarp jos ir banko buvo sudaryta tipinė Aptarnavimo sutartis. Obligacijų pasirašymo sandorio 1.22 punkte, šalia investuotojo parašo yra nurodyta, jog investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Vadovaudamasis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22 punktu, atsakovas iš anksto pateikė ieškovei kaip neprofesionaliai klientei šių taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o ieškovė raštu patvirtino, kad informaciją gavo. Be to, ši informacija ginčijamo sandorio sudarymo bei galiojimo metu buvo viešai prieinama ir atsakovo interneto tinklalapyje. Aptarnavimo sutarties, kurią ieškovė mini, įrodinėdama jos suklaidinimą, specialiosios dalies 3 punkte esanti sąlyga, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina blanketine sąlyga, konkrečiai neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, kuris yra viešai prieinamas, todėl negali būti laikoma klaidinančia. Ieškovė objektyviai turėjo suprasti, jog įsigyja finansines priemones, o ne sudaro terminuotojo indėlio sutartis. Kadangi ji nesuklydo dėl sudaromo sandorio esmės (nors ir suklydo dėl jo perspektyvų), ji negali teisintis nežinojusi, jog valstybės indėlių draudimas nėra taikomas banko obligacijoms. Pirmiau minėta blanketinė sąlyga negali būti vertinama kaip teiginys, kad absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui yra apdrausti valstybės. Yra visiškai akivaizdu, kad bet koks draudimas turi tam tikras taikymo sąlygas, ribas ir draudimo išmokos mokėjimo apribojimus. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, kad atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepateikė ieškovei klaidinančios informacijos ir ieškovė nesuklydo. Ieškovė teigia, jog susipažino su vienintele banko pateiktų dokumentų nuostata - Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punkto 6 pastraipa. Akivaizdu, kad toks teiginys neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų, nes Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punkto 6 pastraipa niekaip neišsiskirdavo iš sutarties teksto, todėl labiau tikėtina ir laikytina įrodyta, jog ieškovė paprasčiausiai neskaitė banko pateiktų dokumentų. Pagal CK 1.90 str. 5 d. būtent ieškovė turi prisiimti tokio savo neapdairaus ir lengvabūdiško elgesio riziką, o jos suklydimas (net pripažinus, kad jis egzistavo) negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ir nėra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu. Atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti ieškovei su obligacijų įsigijimo sandoriu susijusią riziką – „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo“ IV skyriuje nurodoma, kad obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika); apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas, išsamiai informuojama ir obligacijų bazinio prospekto 1.3.1 punkte, įskaitant ir riziką, kad atsakovas, nustatytai terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, kas iš esmės atitinka atsakovo nemokumo riziką; baziniame prospekte yra pastaba, kad investuotojas, prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis; prospektas buvo viešai skelbiamas banko interneto puslapyje. Ieškovė, sudarydama aptarnavimo sutartį, raštu patvirtino, jog gavo „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“; sudarydama ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį, ji raštu patvirtino, jog susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentuose, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo. Todėl konstatuotina, kad ieškovė buvo tinkamai informuota ne tik apie obligacijų kaip finansinių priemonių esmę, bet ir apie egzistuojančią riziką, kad atsakovas neišpirks obligacijų dėl nemokumo (bankroto), o taip pat apie tai, jog banko obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Ieškovė nepaneigė prezumpcijos, kad ji buvo supažindinta su ginčijamame sandoryje ir Aptarnavimo sutartyje nurodytais dokumentais ir juos gavo. Pagal Taisyklių 58 p. fiksuotų palūkanų obligacija yra nesudėtinga finansinė priemonė; taigi, įstatymų leidėjas preziumuoja, jog tokiu obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutiniu sugebėjimu neprofesionaliam investuotojui. Ieškovė laikė lėšas banke kaip terminuotus indėlius, todėl objektyviai turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę ir žinoti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Ginčijamame sandoryje nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą. Todėl net padarius nepagrįstą prielaidą, jog egzistavo klaidingas ieškovės įsivaizdavimas dėl jų įsigytų finansinių priemonių draudimo indėlių draudimu, tai laikytina išskirtinai pačių ieškovo neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekme, ir toks suklydimas nepripažintinas turinčiu esminės reikšmės (CK 1.90 str. 5 d.). Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamiems indėlio sertifikatams bei obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamo sandorio elementu. Ši aplinkybė galėjo tapti ieškovei esmine tik atsakovui tapus nemokiu. Bet kuris vidutiniškai apdairus ir protingas bei turintis elementarios gyvenimiškos patirties asmuo (nebūtinai ekonomistas ar teisininkas) negali nesuvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas mažiau finansiškai naudingo banko produkto (šiuo atveju terminuotojo indėlio) rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu. Akivaizdu, kad vienodai rizikingų, tačiau kartu mažiau finansiškai naudingų finansinių priemonių paprasčiausiai niekas nepirktų. Taigi, ieškovė objektyviai turėjo suvokti, jog jo įsigyjamas banko produktas yra rizikingesnis, nei terminuotasis indėlis, ir nėra terminuotojo indėlio analogas. Ieškinyje iš esmės teigiama, jog ieškovės amžius vertintinas kaip aplinkybė, nulėmusi jos suklydimą dėl ginčijamo sandorio. Tačiau šis faktas pats savaime negali pagrįsti ieškovės reikalavimų, nes ji nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių jos fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą, kas galėtų įtakoti jos sugebėjimus įvertinti sudaromų sandorių esmę, jų pasekmes bei kitą su sandoriais susijusią informaciją. Ieškovė teigia, kad buvo apgauta banko darbuotojos. Tačiau šie teiginiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams – ieškovės parašais patvirtintiems dokumentams, kurie negali būti paneigiami paaiškinimais. Net tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ir būtų konstatuota atsakovo kaltė (nors Atsakovas su tuo kategoriškai nesutinka), nėra pagrindo vienašalės restitucijos taikymui, o būtina teismo diskrecijai palikto mišrios kaltės instituto pagrindu spręsti klausimą dėl atsakovo civilinės atsakomybės sumažinimo.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodo, kad ieškovė yra investuotoja ir negali būti pripažinta indėlininke. Ieškovė ginčo lėšas naudojo ne indėliui, o investavimui į vertybinius popierius, ką taip pat patvirtina sutarties tekstas. Tai, kad ginčo sutartimi įsigyjama atsakovo finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti buvusi suklaidinta. Atsakovas atskleidė ieškovei su sutarties sudarymu susijusią riziką, jo veiksmuose nebuvo apgaulės. Pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovės pagal sutartį sumokėtos lėšos netaptų draudimo objektu.

Dublike ieškovė M. R., palaikydama savo ieškinio reikalavimus, papildomai nurodo, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo savo atsiliepimuose klaidingai teigia, kad obligacijų sutartis atitiko ieškovės valią. Ieškovė obligacijų sutartį su atsakovu sudarė tik todėl, kad buvo suklaidinta dėl esminių obligacijų sutarties sąlygų. Jeigu ieškovė nebūtų buvusi suklaidinta dėl esminių Obligacijų sutarties sąlygų, tokiu atveju ji būtų keturioliktą kartą iš eilės su atsakovu sudariusi terminuoto indėlio sutartį - būtent dėl terminuoto indėlio sutarties pratęsimo ieškovė 2011 m. liepos 19 d. atvyko i banką SNORAS. Atsakovo darbuotoja L. S. Ieškovei pasiūlė vietoj įprasto indėlio verčiau nusipirkti obligacijų ir suteikė klaidingą informaciją, kad banko SNORAS indėliai ir obligacijos skiriasi tik vienu dalyku - palūkanų dydžiu. Kadangi obligacijų sutartis bei aptarnavimo sutartis buvo pateiktos ieškovei pasirašyti vienu metu kaip vienas su kitu neatsiejamai susiję dokumentai, ieškovė turėjo pagrįstą įsitikinimą, kad banko įsipareigojimai dėl perkamų obligacijų iš tiesų yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių investicijų draudimas“. Kadangi aptarnavimo sutarties 3 punktas nenumato jokių išlygų ar išimčių dėl draudimo taikymo, o numato, kad draudimas taikomas įstatymo nustatyta tvarka, todėl bet kuriam vidutiniškai apdairiam ir protingam asmeniui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad banko SNORAS obligacijos nėra draudžiamos. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.719 str. ir Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio nuostatas, įpareigojančias aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visa reikalinga informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esme, įspėti apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones, išsiaiškinti kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, jo finansinę padėtį ir tikslus. Kadangi ieškovė nemoka naudotis kompiuterinėmis technologijomis ir neturi priėjimo prie interneto, atsakovas, būdamas profesionalas ir žinodamas ši faktą, turėjo veikti proaktyviai ir pats pasiūlyti informaciją bei dokumentus, su kuriais akivaizdu, kad ieškovė neturėjo galimybės susipažinti iš anksto bei akivaizdu, kad ieškovė to tikrai nepadarė, nes i banką atėjo pratęsti indėlio sutarties. Banko SNORAS darbuotoja atspausdino aptarnavimo bei obligacijų sutartis bei parodė ranka (ties konkrečiomis sutarčių vietomis padėdama varneles), kur ieškovei reikia pasirašyti. Banko SNORAS atstovė sutarčių pasirašymui skyrė tik porą minučių, ragindama ieškovę greitai pasirašyti nurodytose sutarčių vietose ir taip pati suvokdama, kad klientė - ieškovė per tokį trumpą laiką negali įdėmiai susipažinti su visomis pasirašomų sutarčių sąlygomis (tuo labiau, kad ieškovė yra senyvo amžiaus ir akivaizdu, kad ne itin greitai gali suprasti naujai pateikiamą informaciją). Banko SNORAS atstovės sudėtos varnelės, ties kuriomis atsakovo atstovė nurodė pasirašyti ieškovei, akivaizdžiai matyti obligacijų bei aptarnavimo sutartyse, įskaitant ir varnelę ties ieškovės patvirtinimu, kad ieškovė atsisako suteikti informaciją apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias. Atsižvelgiant į tai, kad aptarnavimo sutartyje esanti standartinė sąlyga, išreiškianti patvirtinimą susipažinus su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, yra vienintelis atsakovo pateiktas susipažinimą patvirtinantis įrodymas, ieškovei ginčijant šios sąlygos atitiktį tikrovei, jis negali būti laikomas pakankamu, siekiant įrodyti supažindinimo su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis aplinkybe, todėl atsakovas turi prisiimti su šios įrodinėjimo pareigos neįvykdymu susijusiu padarinių atsiradimo riziką. Aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių gražinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėliu ir investicijų draudimas“. Obligacijų sutartyje konkreti obligacijų rizika nenurodyta, Atsakovas neįrodė, kad su Prospektu, Galutinėmis sąlygomis ir Rizikos aprašymu ieškovė buvo supažindinta. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovei pateiktos informacijos pobūdis neatitiko aiškumo ir išsamumo kriterijų, todėl atsakovas neįrodė informavimo pareigą atlikęs tinkamai.

Triplike atsakovas BAB bankas SNORAS, palaikydamas savo atsikirtimus į ieškinį, papildomai nurodo, kad dublike ieškovė nepateikė naujų įrodymų, kurių pagrindu būtų paneigti atsakovo atsiliepime pateikti argumentai. Ieškovė neįrodė, kad banko darbuotoją ją suklaidino. Bendrojo pobūdžio pasiūlymo pateikimas klientui nelaikytinas investavimo rekomendacija. Neprofesionalaus kliento statusas nepanaikina ieškovo bendrųjų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, priešingu atveju neprofesionalus investuotojas iš viso negalėtų užsiimti jokia investicine veikla. Aptarnavimo sutartyse esanti sąlyga „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grožinimų, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra klaidinanti ir nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo valios trūkumą, sudarant ginčijamą sandorį. Kadangi ieškovė nepaneigė prezumpcijos, kad ji buvo supažindinta su visais su ginčijamu sandoriu susijusiais dokumentais ir juos gavo, o taip pat nepateikė įrodymų, kad po ginčijamo sandorio sudarymo ji kreipėsi į atsakovą dėl aptariamų dokumentų pateikimo ir jų negavo, konstatuotina, jog ieškovė buvo tinkamai informuota ir žinojo apie prisiimamą investavimo riziką. Ieškovės argumentai, kad ginčijamas sandoris bei aptarnavimo sutartis yra standartinės sutartys, kurias ji sudarė prisijungimo būdu, todėl šiose sutartyse esantys punktai neva tai neįrodo, kad ieškovė iš tiesų buvo supažindinta su Prospektu, Galutinėmis sąlygomis, rizikos aprašymu bei kitais dokumentais, yra nepagrįsti, nes ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir jų pasekmes. Ieškovė negalėjo nepastebėti šių nuostatų vien dėl to, kad jos buvo arčiausiai parašų.