Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-75-319/2014

Teisėja Dalia Buziliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01193-2012-3

2014 m. kovo 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Stasei Svetickienei, išteisintajam S. R. ir jo gynėjui advokatui Antanui Jarašiui, nukentėjusiajam R. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo ir civilinių ieškovų - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus bei Kauno teritorinės ligonių kasos, civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2012 m. rugsėjo 27 d., apie 19 val., kieme, priklausančiame R. L., esančiame (duomenys neskelbtini) k., Kėdainių raj., konflikto, kilusio dėl asmeninių nesutarimų, metu, tyčia sudavė nukentėjusiajam R. J. ne mažiau vieną kartą kumščiu ir vieną kartą pagaliu į veidą, padarydamas apatinio žandikaulio lūžimą ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Kėdainių rajono apylinkės teismas išteisino S. R. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nes nebuvo įrodyta, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad S. R. savo kaltę neigė, nukentėjusiojo R. J. parodymai yra nenuoseklūs, byloje apklaustų liudytojų parodymai prieštaringi, jų visetas kategoriškai nepatvirtina, kad R. J. sumušė būtent S. R..

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis S. R. prašo prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį, nes jis nusikaltimo nepadarė, jo kaltės įrodymų nėra, todėl jis išteisintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą ir nukentėjusįjį, prašiusius prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius prokuroro apeliacinį skundą atmesti, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus nustatė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, be pagrindo nepripažino išteisintojo S. R. kaltės įrodymų ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nebuvimo, tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus, todėl daro išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodytinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje surinktų įrodymų visetas duoda pakankamą pagrindą pripažinti, kad S. R., 2012 m. rugsėjo 27 d., apie 19 val., kieme, priklausančiame R. L., konflikto, kilusio dėl asmeninių nesutarimų, metu tyčia sudavė nukentėjusiajam R. J. ne mažiau vieną kartą kumščiu ir vieną kartą pagaliu į veidą, padarydamas apatinio žandikaulio lūžimą ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Kaltinamasis S. R. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2012 m. rugsėjo 27 d., apie 19 val., jam išvažinėjant iš R. L. kiemo, į jos kiemą atėjo jos kaimynas R. J., kuris buvo labai girtas ir pradėjo ant jo rėkti: „ko čia važinėji, ko čia tau reikia“, kalbėjo apie šiaudus, paskui R. J. pripuolė prie jo ir griebė jam už krūtinės. Viena ranka iš kairės pusės jis laikė dviratį, kita ranka numušė R. J. ranką, t.y. šią nuplėšė nuo savęs ir pasakė, kad atsikabintų ir nesikabintų be reikalo, sėdo ant dviračio ir nuvažiavo. Tuo jų konfliktas ir baigėsi. R. J. nesudavė jokių smūgių nei ranka nei pagaliu, nes rankoje neturėjo jokio pagalio. Jis tik numušė R. J. ranką, kai šis norėjo suduoti jam į veidą, R. J. tuo metu nenugriuvo. Kaip R. J. jam griebė už atlapų matė R. M. ir I. K., nes jos ėjo gatve. Su nukentėjusiuoju visada buvo normalūs santykiai, o po įvykio šis prie jo kabinėjasi, jam grasina. Nukentėjusysis, kurio veidas buvo patinęs, rugsėjo 29 d. ar 30 d., šeštadienį ar sekmadienį, buvo atėjęs pas jį į namus ir prašė nuvežti į klinikas. Jis paklausė, kas yra, R. J. pasakė, kad yra sumuštas ir nežino, kas jį sumušė, nes labai girtas buvo ir neprisimena, jis sutiko R. J. nuvežti, dar draugiškai davė kelis litus, nes šis paprašė pinigų rūkalams, už kelionę R. J. jam neatsiskaitė, bet sakė, kad atiduos, kai turės. Taip pat automobilyje prie kultūros namų nebuvo jokio pokalbio, jokio susitikimo. Jis ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos žodžiu prašė, kad apklaustų I. K., tačiau ši atsakė, kad šios liudytojos nerado per kelis kartus. Jo manymu, nukentėjusysis po poros mėnesių kreipėsi į policiją, parašė pareiškimą ir jį apkaltino sumušimu patartas kaimyno M., kurio jis konflikto metu net nematė. Civilinių ieškinių nepripažįsta, nes R. J. nemušė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaltinamasis savo pozicijos nepakeitė, nurodė, kad R. J. nemušė, ir jokių sužalojimų jam nepadarė. Dėl 1400 Lt pervedimo į nukentėjusiojo sąskaitą S. R. paaiškino, kad tą dieną, kai teismas jį išteisino, nukentėjusysis paprašė jo paskolinti 1400 Lt pinigų advokato išlaidoms padengti ir jis paskolino. Nukentėjusysis žadėjo šią skolą atiduoti, pinigų banke pavedimo faktas yra tai patvirtinantis dokumentas, kodėl mokėjimo paskirtyje nurodyta „skola“, o ne „paskola“, paaiškinti negalėjo.

Nukentėjusysis R. J. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. vakare pamatė, kad S. R. atvažiavo pas R. L., jis S. R. pavadino mergišiumi, tuomet šis pasakė: „ateik“, nukentėjusysis atėjo į R. L. kiemą, tuomet S. R. numetė dviratį, vieną ar du kartus kumščiu sudavė jam į galvą, griebė už pagalio ir šiuo trenkė jam į galvą, po ko jis nugriuvo ir prarado sąmonę. Jis parėjo namo kruvinas. Jis gerai atsimena įvykį, įvykio metu kieme nieko nebuvo, jis tik matė S. M., savo kieme sodinantį česnakus. Greitosios jam niekas nekvietė. Parėjus namo, pas jį atėjo R. L. kaimynas bei jo draugas S. M. ir pasakė, kad jis matė, kaip S. R. jam sudavė kauptuku. Tą dieną į policiją nesikreipė, nes S. R. jam davė pinigų - pradžioje – 400 Lt, vėliau du kartus po 100 Lt, viso 600 Lt, todėl norėjo kaltinamajam dovanoti. Pinigus S. R. davė, kai jis pirmą kartą grįžo iš klinikų, Kitą dieną po įvykio jis nuėjo pas S. R. ir šiam pasakė: „ką padarei, pirmadienį man reikia į klinikas važiuoti“. S. R. išsigandęs pasakė: „nuvešiu“.. Kai grįžo iš klinikų, pats nuėjo pas S. R. ir paprašė pinigų. S. R. pasiūlė 2000 Lt ir paprašė, kad jis neimtų „abdukcijos“. S. R. padavė 100 Lt R. L., kuri juos perdavė jo mamai, o mama perdavė jam, kai reikėjo antrą kartą važiuoti į klinikas. Gal už mėnesio, kai antrą kartą atsigulė į klinikas, kai S. R. pinigų nebedavė, jis kreipėsi į policiją. Jis anksčiau su kaltinamuoju nesipyko, nesimušė. Nukentėjusysis nurodė, kad balandžio 29 d. jis ėjo pas liudytojas, nes sužinojo, kad S. R. ją papirko, pavaišino, vienai liudytojai davė 200 Lt, kitai – bulvių, žadėjo iškultivuoti dirvą, nuvažiavo pas S. R., klausė, kam šis papirkinėja žmones. Jis reiškia civilinį ieškinį 1400 Lt sumai, t.y. tai sumai, kurios pagal susitarimą jam S. R. neatlygino. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, jog jam į veidą smūgius sudavė S. R. iš esmės atitinka jo nurodytas aplinkybes apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu, akistatoje su S. R. metu.

Nukentėjusysis R. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pasiliko prie savo pozicijos, patvirtindamas, jog jam sužalojimus padarė S. R., taip pat nurodė, kad padaryta žala, dėl kurios, t.y. 2000 Lt, buvo susitarta dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jam jau atlyginta, nes po išteisinamojo nuosprendžio, jie kartu su S. R. nuėjo į banką ir šis jam į sąskaitą pervedė 1400 Lt, nes 600 Lt jau buvo davęs iki teismo. Neigia kaltinamojo nurodytas aplinkybes, kad šiuos 1400 Lt jis iš kaltinamojo skolinosi.

Liudytoja R. L. parodė, kad kaltinamasis yra jos pažįstamas, draugas, santykiai geri. Nukentėjusysis yra jos kaimynas, santykiai su juo nėra draugiški, kiekvieną dieną jis girtas, užkabinėja. 2012 m. rugsėjo 27 d. konflikto ji nematė, kitą dieną, S. R. atvažiavo ir pasakė, kad jis buvo vakar vakare atvažiavęs ir jį užpuolė R. J. dėl šiaudų. R. J. yra agresyvus ir kiekvieną dieną geria. Ji girdėjo, kai susirinkę M., nukentėjusysis ir jo mama kalbėjo. S. M. sakęs, kad jis dirbęs kriminalistu ir padarys tvarką, įstatymus žino. Apie pinigus ji nieko nežino, jokių pinigų J. nedavė. Ji pirko baldus rugpjūčio mėn. iš parduotuvės ir iš Z. J. pasiskolino 150 Lt, ir prieš įvykį tuos pinigus grąžino.

Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja R. L. pasiliko prie savo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, kad S. R. per ją R. J. pinigų neperdavė, o 100 Lt ji buvo pasiskolinusi iš Z. J., todėl jai ir atidavė 100 litų kaip skolą. Taip pat nurodė girdėjusi R. J. sakant, kad S. R. dabar bus, kam ji paskolino jam pinigų, jai S. R. sakė, kad paskolino nukentėjusiajam pinigų.

Liudytojas S. M. parodė, kad R. J. yra jo kaimynas per vieną namą, draugas, S. R. pažįsta labai seniai kaip kaimo gyventoją ir niekad nei su vienu jų nėra turėjęs jokių problemų ar piktumų. Rugsėjo 27 d., apie 19 val., dirbdamas kieme, jis ėjo iš namo į kamarą ir išgirdo lojant šunį. Pamatė, kad pas R. L. kieme vyksta konfliktas tarp R. J. ir S. R.. Jie abudu mosikavosi. S. R. turėjo kažkokį „štankietą“, pagalį, davė juo į žemę ir rėkė: „ar dar nori, ar dar nori“. Jis turėjo darbo ir niekur nesikišo. Kad jie muštųsi jis nematė, matė tik kaip jie koliojosi vienas prieš kitą, per tokį atstumą nematė, ar kuris iš jų buvo girtas. Po įvykio, gal už pusės valandos, baigęs sodinti česnakus, jis nuėjo pas R. J., rado jį kraujuotą, sakė, kad sumušė Stasiukas, kad davė su pagaliu, iš kuloko. Jis girdėjo iš kaimo gyventojų ir paties R. J., kad į klinikas R. J. vežė S. R.. Kiek suprato, po viso to sumušimo, čia buvo jų susitaikymas ir, kad nebūtų visokių konfliktų vežė jį į klinikas. Kai R. J. gulėjo klinikose, jam skambino, šis jam sakė, kad S. R. jį nuvežė į klinikas, nupirko cigarečių pakelį, davė kelis litus. Apie piniginius reikalus nieko nežino ir R. J. nieko nepatarė.

Liudytoja Z. J. parodė, kad R. J. yra kartu su ja gyvenantis jos sūnus. Rugsėjo mėn., dienos nepamena, ji sirgo, gulėdama kambaryje išgirdo riksmą, puolė prie lango pasižiūrėti, pamatė, kad mušasi S.R. ir R. J., iš jų pasidarė kupstas ir atrodo, kad S. R. buvo užgriuvęs ant R. J.. Ji nuėjo ir atsigulė. Paskui atėjo R. J. į kambarį visas kruvinas, o iš burnos kraujas ėjo, buvo ištinęs, greitosios nekvietė pati uždėjo sūnui kompresus ir per naktį slaugė. Tą vakarą pas ją buvo atėjęs A. T. su žmona, daugiau niekas nebuvo. Pas R. L. ji lėkė kitą dieną, ten ir S. R. buvo, klausti ką daryti, ar padės. Po įvykio S. R. padavė 100 Lt R. L., kuri juos padavė jai. Ji paklausė, kam duoda tuos pinigus, tačiau nesakė, bet prašė juos perduoti R. J.. R. L. 150 Lt nėra skolinusi. Po kelių dienų S. R. atėjo ne pas juos, o pas Ritą ir skambino Rimui, kad šis ateitų. Kai ji sūnaus nesulaukė, paprašė atėjusio A. T. nueiti pažiūrėti kur ta mašina. Prie sudaužytos salės S. R. mašinoje rado šį ir R. J., tačiau jai sūnus neatidarė mašinos durelių ir mašina nuvažiavo. S. R. sūnaus prašymu šį vežė į klinikas.

Liudytojas A. T. parodė, kad S. R. – draugas, R. J. – pusbrolis, su kuriuo kartu dirba, su abiem nesipyksta. Įvykio nematė. Datos nepamena, jis buvo pas R. mamą, sėdėjo ir kalbėjo. Kažkas R. paskambino, šis pakalbėjo ir išėjo lauk. Nukentėjusiojo motina kalbėjo, kad pastarąjį sumušė S. R..

Liudytoja I. K. parodė, kad ji rugsėjo 27 d., maždaug po šešių, su vaikais vaikštinėjo kame, sutiko draugę R. M., jos ėjo gatve, kurioje gyvena ji, R. R. Netoli R. namų su dviračiu jas pralenkė S. R. ir įsuko į R. kiemą. R. J. koliojosi necenzūriniais žodžiais S. R. atžvilgiu, S. R. įsuko į R. kiemą ir greitai vėl vedėsi dviratį, kad jau sėsti, bet prie jo priėjo R., pagriebė už krūtinės, o S. R. šio ranką atmetė, dėl ko R. J. nenukrito, dar vis tiek koliojosi, tačiau S. R. nuvažiavo. Aplinkui daugiau kaimynų nematė, į kitus kiemus neatkreipė dėmesio. R. J. prie jų priėjo gal 3-4 metrų atstumu, pažiūrėjo, kad S. R. nuvažiavo, tuomet ji nuėjo į vieną pusę, o draugė nuėjo namo nuėjo, nes jos išsigando. R. J. nebuvo kruvinas, sužalotas ar ištinęs. Jos liudyti teisme S. R. neprašė, ji atėjo gavusi šaukimą. Kai R. J. parvažiavo po teismo posėdžio jai sakė, kad ją išveš, nes sužinojo, kad ji liudys, jai sakė, kad ji meluoja, kad ją papirko ir taip ją šmeižė. Po teismo posėdžio per Motinos dieną ji buvo su T. pas jo mamą ir bendravo su jais. Ji už liudijimą teisme negavo jokio atlygio.

Liudytoja R. M. parodė, kad kaltinamasis yra jos kaimynas. Rugsėjo 27 d., apie 19 val., ji vaikščiojo su vaikais, prie kultūros namų sutiko savo draugę I. K., kurią pasisiūlė palydėti link namų. Ėjo lėtai, pro jas pravažiavo S. R., einant toliau išgirdo šūkaujant, einant link jos namų, pamatė, kad R. J. užsipuolė S. R., kuris griebė S. R. už krūtinės. S. R. atitraukė R. J. ranką, prilaikydamas rankoje dviratį ir atsitraukinėjo, apsisuko su dviračiu ir pro jas dviračiu nuvažiavo. Matė, kad R. J. nebuvo sumuštas, kruvinas, jis buvo sveikas, kadangi S. R. laikė rankoje dviratį. Ji įvykį matė gerai, gal 4-5 metrų atstumu. Ji girdėjo, kad R. J. gydėsi. Kai gavo šaukimą, prasidėjo R. J. ataka, grasinimai. S. R. jos liudyti neprašė ir iš jo jokio atlygio negavo.

Liudytoja A. T. parodė, kad kai R. J. grįžo iš ligoninės, ji nuėjo pas J. ir ten būnant R. J. paskambino S. R. ir paprašė jo išeiti į lauką susitikti. Kai ėjo namo, kaip netoli nuvažiavę mašinoje sėdėjo už vairo S. R., keleivio vietoje – R. J. ir kalbėjosi. Z. J. paprašė, kad įleistų į mašiną, tai S. R. užvedė mašiną ir nuvažiavo. Liudytoja parodė, kad pas ją buvo atėjusi R. M., jos kalbėjo apie liudijimą teisme ir Renata jai pasakė: „tegul Jums moka J., o mums sumokės R., nes mes einame už pinigus“.

Liudytojas G. L. parodė, kad S. R. ir R. J. yra jo pažįstami, draugai. Datos jis neatsimena, apie 10.30 val. ryto, prie kultūros namų sutiko R. J. ir pamatė, kad šiam sutinęs žandas, sunku buvo suprasti ką šis kalba. R. J. sakė, kad jį sumušė S. R., iš vidaus matėsi, kad kažkas baltavo, lyg iš žandikaulio išlindęs kaulas, viduje kažkas buvo, lyg pakraujavę, suprato, kad reikia kviesti greitąją pagalbą ir ją iškvietė, R. J. pasiėmė rūbus ir greitoji jį išsivežė.

Specialistas Vaclovas Barauskas, teismo medicinos ekspertas, apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad R. J. konstatuotas apatinio žandikaulio lūžimas. Patirto sužalojimo - apatinio žandikaulio lūžimo R. J. nugriūdamas pasidaryti pats negalėjo, jam buvo suduotas smūgis. Apžiūros metu R. J. jam paaiškino, kad jį mušė pagaliu ir kumščiais į įvairias kūno vietas, tame tarpe buvo suduoti smūgiai ir į veidą. Po sumušimo buvo praradęs sąmonę, kurią atgavo įvykio vietoje, mušė kaimynės kieme. Iš įvykio vietos grįžo į namus. Po sumušimo sutino veidas, ypač kairio skruosto pusė. Įvykis buvo 2012 m. rugsėjo 27 d., o R. J. jo apžiūrėtas buvo lapkričio mėn. 23 d. Apžiūrint išoriškai jis nematė kūno sužalojimo žymių, tik apčiuopiant buvo jaučiamas sukietėjimas kairio skruosto apatinio žandikaulio kampo srityje, dantys žymiai paradantoziniai, apatiniame žandikaulyje nebuvo centrinių kandžių, jų alveolės pilnai užgranuliavusios.

Liudytoja V. P. paaiškino, kad ji atliko ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, S. R. neminėjo, kad įvykį tiesiogiai matė dvi liudytojos ir negavo iš įtariamojo prašymo S. R. apklausti konkrečius žmones. Ji atliko parodymų patikrinimą vietoje ir tvirtina, jog iš nukentėjusiojo namų matyti įvykio vieta. Parodymų patikrinimo vietoje metu S. M. tvirtino matęs įvykį.

Iš 2013 m. sausio 24 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad S. R. parodė vietą R. L. kieme, (duomenys neskelbtini) k., Kėdainių raj., kur sutiko R. J. (t. 1, b. l.91-93).

LSMU ligoninės Kauno klinikos Veido ir žandikaulių chirurgijos klinikos išraše iš medicininių dokumentų (ligos istorijos Nr. AS 101452408-2536248) nurodyta, kad R. J. buvo hospitalizuotas 2012 m. spalio 1d., išrašytas 2012 m. spalio 8 d.. R. J. nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo sumuštas pažįstamų asmenų, gavo smūgį į kairę veido pusę, sąmonės praradęs nebuvo (t. 1, b. l. 9).

Iš 2012 m. gruodžio 21 d. VSDFV Kauno skyriaus rašto Nr. (1.11) S-80924 „Dėl informacijos suteikimo nukentėjusiajam R. J.“ matyti, kad R. J. šiai įstaigai pateikė informaciją, jog nukentėjo 2012 m. rugsėjo 27 d. dėl smurtinių kito asmens veiksmų ( t. 1, b. l. 11).

Iš 2013 m. vasario 21 d. nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad R. J. R. L. kieme parodė vietą, kur jis susitiko su S. R. ir šio buvo sumuštas ( t. 1, b. l. 59-61).

Iš 2012 m. lapkričio 23 d. VTMT prie Lietuvos Respublikos TM Kėdainių poskyrio Specialisto išvados G311/12(12) matyti, kad Kėdainių PSPC ambulatorinėje kortelėje nurodyta, jog R. J. 2013 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į chirurgijos kabinetą ir nurodė, kad jį vakar sumušė kaimynas. Konstatuojama, kad R. J. nustatyti kūno sužalojimai: veido sumušimas ir apatinio žandikaulio lūžimas, padaryti kieto buko daikto poveikyje, o tai galėjo gautis suduodant ne mažiau vieną smūgį kumščiu, ir kad dėl šių sužalojimų R. J. sveikata sutrikdyta nesunkiai (t. 1, b. l. 44-46).

2012 m. rugsėjo 28 d. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyta, kad Všį Kėdainių PSPC 12.42 val. gautas pranešimas, kad vakar vakare apie 19 val. buvo sumuštas R. J. ( t. 1, b. l. 51-52).

Iš 2012 m. sausio 28 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad liudytojas S. M. parodė vietą R. L. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) k., Kėdainių raj., kur matė stovintį su kauptuku rankoje ir juo mojuojantį S. R. bei R. J., kurie tarpusavyje konfliktavo (t. 1, b. l.71-74).

Iš 2012 m. sausio 7 d. akistatos protokolo matyti, kad nukentėjusysis R. J. patvirtino savo parodymus, kad jį pašaukė į R. L. kiemą S. R. ir sudavė į veido sritį, o S. R. parodė, kad jis labai girto nukentėjusiojo nemušė, smūgių jam nesudavė, pastarasi prašė jį nuvežti į klinkas, todėl šį nuvežė, palydėjo (t. 1, b. l. 78-79).

Iš 2012 m. sausio 7 d. akistatos protokolo matyti, kad liudytoja Z. J. parodė, jog ji matė R. J. ir S. R. susikibusius ir suprato, kad mušasi, bei, kad jie abu kalbėjosi pas J. namuose, apie ką - ji negirdėjo, ir vėliau sūnus sakė, kad S. R. jam davė pinigų (t. 1, b. l. 80).

2013 m. vasario 21 d. akistatos protokole nurodyta, kad liudytojas S. M. laikydamasis savo duotų parodymų parodė, jog matė R. L. kieme stovintį S. R. rankose su pagaliu, kuriuo mojavo ir konfliktavo su R. J.. S. R. nurodė, jog jis buvo atvažiavęs dviračiu ir rankose nieko neturėjo ( t. 1, b. l. 81).

Įvertinęs liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad konfliktas kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku tarp S. R. ir R. J. įvyko, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis buvo sužalotas šio konflikto metu ir kad R. J. sužalojo S. R.. Tokios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Nors kaltinamasis S. R. savo kaltę neigia, tvirtindamas, kad nukentėjusiojo nemušė ir nors byloje nėra asmenų, kurie betarpiškai matė smūgių nukentėjusiajam R. J. sudavimą ir kategoriškai galėtų tai patvirtinti, tai kaltinamojo kaltės nepaneigia, nes jo kaltę patvirtina byloje sutrinktų įrodymų visuma. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus analizavo neobjektyviai, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad jis parodymus keitė, juos vertino kaip nenuoseklius, prieštaringus ir nelaikė S. R. kaltės įrodymu. Kaip matyti iš nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme R. J. parodymų, jis visuose savo parodymuose vienareikšmiškai patvirtino, kad smūgį į veidą jam sudavė kaltinamasis S. R.. Tai, kad nukentėjusiojo parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, neduoda pagrindo juos vertinti prieštaringais, nes pats nukentėjusysis nurodė, jog kai kurių įvykio detalių neprisimena, be to, įvykio metu jis buvo neblaivus, kas taip pat turėjo įtakos detalių įsiminimui, tačiau, kaip paminėta, dėl esminių aplinkybių, lemiančių kaltinamojo neteisėtų veikų kvalifikavimą - kad jam į veidą trenkė S. R., nukentėjusiojo parodymai yra kategoriški ir niekada nesikeitė. Nepagrįstai teismas nukentėjusiojo parodymus laikė nepatikimais dėl medikams pateiktos skirtingos informacijos apie jį sužalojusį asmenį. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, medicinos įstaigų dokumentuose įrašyta informacija negali būti laikoma patikimais duomenimis, patvirtinančiais nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą. Pažymėtina, kad ir medicinos įstaigos išrašuose nurodyta informacija, kad nukentėjusįjį sumušė kaimynas, pažįstamas asmuo, neprieštarauja jo parodymams, jog jį sumušė S. R., kuris ir yra jo pažįstamas, ir kartu kaimynas.

Liudytojos Z. J. parodymai, jog ji pro kambario langą išgirdo riksmą ir pažiūrėjusi pamatė, kad mušasi S. R. ir R. J., po ko R. J. į kambarį grįžo visas kruvinas, tačiau greitosios nekvietė, nes buvo vakaras ir žinojo, kad apžiūrėję išleis namo, lūžusius žandikaulius gydo tik Kaune, todėl pati uždėjo sūnui kompresus ir per naktį slaugė. Nors R. J. labai kraujavo, buvo ištinęs, tačiau sąmonės praradęs nebuvo, nebuvo pažeisti gyvybiškai svarbūs organai, liudytoja visą naktį slaugė nukentėjusįjį ir matė jo būklę, dėl ko suprato, kad greitoji pagalba šiuo atveju nėra būtina, ką patvirtina ir faktiniai duomenys, jog kitą dieną R. J. buvo sąmoningas, vaikščiojo, jo gyvybei pavojus negrėsė, o kvalifikuota medicinos pagalba jam buvo suteikta kitą dieną. Taigi, jos parodymai yra nuoseklūs, atitinkantys kitas byloje nustatytas aplinkybes ir patvirtina faktą, kad R. J. sumušė ne kas kitas, o S. R.. Pirmosios instancijos teismui neturėjo būti jokios pagrįstos priežasties šios liudytojos parodymus laikyti nelogiškais ir dėl to jais nesiremti.

Kolegija konstatuoja, kad ir liudytojo S. M. parodymus pirmosios instancijos teismas subjektyviai vertino kaip nepatikimus ir kaip siekį padėti draugui. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, jis matė, kad pas R. L. kieme vyksta konfliktas tarp R. J. ir S. R., kad jie abudu mosikavosi, S. R. turėjo kažkokį „štankietą“, pagalį, davė juo į žemę ir rėkė: „ar dar nori, ar dar nori“, tačiau jis turėjo darbo ir niekur nesikišo. Kaip matyti, S. M. matė tuos du asmenis tik besibarančius, todėl natūralu, kad jis į konfliktą nesikišo. Nepaneigti ir jo parodymai apie tai, kad jis po kurio tai laiko užėjo pas R. J. ir matė jį kruviną, nukentėjusysis pasakė, kad jį sumušė S., t.y. kaltinamasis. Nuosprendyje nurodyta, kad tokių jo parodymų nepavirtina liudytoja Z. J., kuri po įvykio šio liudytojo savo namuose nematė, tačiau ši aplinkybė kategoriškai nepaneigia liudytojo parodymų, nes Z. J. galėjo jo ir nematyti, nes ji pati sirgo ir nuolatos nebuvo prie R. J., be to tai, kad jis buvo užėjęs, patvirtino pats nukentėjusysis. Liudytojas S. M. nurodė, jog tiek nukentėjusįjį, tiek kaltinamąjį pažįsta seniai ir niekad nei su vienu jų nėra turėjęs jokių problemų ar piktumų, kas taip pat duoda pagrindo jo parodymus laikyti objektyviais ir patikimais.

Liudytojų I. K. ir R. M. parodymų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė įrodymais. Be to, kad apie šias liudytojas, pasak kaltinamojo galėjusias paliudyti jo naudai, S. R. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užsiminęs, iš jų parodymų teisme matyti, kad jų nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje surinktų objektyvių įrodymų visumai, o nuosekliai atitinka tik kaltinamojo nurodytas aplinkybes.

Objektyviais ir teisingais negalima laikyti ir liudytojos R. L. parodymų, nes ji nurodydama, kad S. R. yra jos draugas, su kuriuo mokėsi, dirbo, o nukentėjusysis kaimynas, su kuriuo santykiai nėra draugiški, jau išsakė savo poziciją dėl šių asmenų. Be to, jos parodymai, susiję su įvykiu ir po jo, patvirtina, jog ji tendencingai palaiko kaltinamojo pusę. Liudytoja Z. J. parodė, kad po įvykio R. L. perdavė jai 100 Lt ir pasakė, kad juos perduotų R. J.. Z. J. apie sūnaus susitarimą su S. R. nežinojo, todėl jos parodymais dėl pinigų perdavimo netikėti nėra pagrindo, nukentėjusysis patvirtino, kad mama jam perdavė 100 litų per R. L., suprato, kad nuo S. R.. Liudytoja R. L. neneigė padavusi Z. J. pinigus, tačiau sugalvojo versiją, kad tai buvo jos skola Z. J., ką pastaroji paneigė, tvirtindama, jog tokios sumos R. L. niekada nėra skolinusi. Pirmosios instancijos teisme liudytoja R. L. nurodė skolinusis iš Z. J. 150 Lt, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje jau nurodė, kad skolinosi 100 Lt, kas taip pat duoda pagrindo jos parodymus laikyti neatitinkančius tikrovės. Tai, kad liudytoja R. L. besąlygiškai palaiko kaltinamojo S. R. poziciją patvirtina ir jos apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai. Ji parodė, kad jai S. R. sakė, jog paskolino R. J. pinigų, o šis grįžęs po teismo namo kalbėjo, kad bus dabar S. R., dėl to, kad jis paskolino jam pinigų. Tokius jos parodymus paneigė nukentėjusysis R. J.. Taip pat pažymėtina, jog šios liudytojos apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, jog nukentėjusysis sąmoningai pasiskolino iš S. R. pinigų, siekdamas jam pakenkti, paneigia tai, kad nukentėjusysis šia, S. R. kaltę patvirtinančia aplinkybe, nepasinaudojo ir apeliacinio skundo dėl išteisinamojo nuosprendžio nepadavė. Akivaizdu, kad tokie liudytojos R. L. parodymai neatlaiko jokios kritikos ir akivaizdžiai yra tik kaltinamojo versijos, kuria siekiama išvengti atsakomybes, palaikymas.

Aplinkybes, kad S. R. po kelių dienų nuvežė R. J. šio prašymu į Kauno klinikas bei davė jam pinigų – 15-18 Lt, kad R. J. kaltinamajam reiškia civilinį ieškinį 1400 Lt sumai, būtent tai sumai, kurios S. R. jam nesumokėjo iš žadėtųjų 2000 Lt, kad S. R. grįžus R. J. pirmą kartą iš klinikų buvo su juo prie kultūros namų automobilyje susitikę, pirmosios instancijos teismas vertino tik kaip prielaidas, o ne faktinius duomenis, įrodančius S. R. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad visos šios aplinkybės turėjo būti vertinamos kitų byloje surinktų ir išanalizuotų įrodymų kontekste, ir tik tuomet sprendžiama, ar jos gali patvirtinti ar paneigti S. R. kaltę. Kolegija konstatuoja, kad būtent šios aplinkybės yra sudedamosios S. R. kaltę pagrindžiančių duomenų visumos dalis, nes jos patvirtina būtent nukentėjusiojo išdėstytą įvykio versiją ir niekaip logiškai nepaaiškina kaltinamojo versijos. Nukentėjusysis parodė, kad po konflikto, kai S. R. jį sužalojo, prašė nesikreipti į policiją ir jie sutarė, kad kaltinamasis jam atlygins padarytą žalą, sutarė dėl 2000 Lt dydžio sumos. S. R. jam iki kreipimosi dėl bylos pradėjimo momento buvo davęs 600 Lt, todėl pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis civilinį ieškinį pateikė nesumokėtai jų sutartos sumos daliai – 1400 Lt. Nukentėjusiojo parodymų teisingumą šalia kitų nustatytų aplinkybių, patvirtina ir tai, jog po konflikto, kuomet, kaip nurodė tiek S. R. tiek ir nukentėjusysis, jie nesusitaikė ir nebuvo geruose santykiuose, S. R. savo automobiliu vežė nukentėjusįjį į klinikas, dar davė jam ir pinigų, ir vėliau kaltinamasis skambino nukentėjusiajam, norėjo susitikti, jie abu kalbėjosi kaltinamojo automobilyje, kažkur važiavo, ir pagaliau faktas, kad jau išnagrinėjus bylą teisme ir priėmus S. R. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, ta pačią dieną jis banke atliko būtent nukentėjusiojo paaiškintos skolos - t.y. 1400 Lt pervedimą iš savo sąskaitos - į R. J. sąskaitą. Šių įvykių seka tik patvirtina nukentėjusiojo aiškinimus apie tai, kad S. R. po sužalojimo prašė nukentėjusiojo nesikreipti į policiją ir pažadėjo atlyginti 2000 Lt už padarytą žalą, tačiau davė jam tik 600 Lt, o kitų nedavė, ir neįvykdžius susitarimo, nukentėjusysis kreipėsi į policiją. Visos šios aplinkybės paaiškina ir nukentėjusiojo kreipimąsi į policiją tik praėjus tam tikram laikui, kai S. R. neįvykdė jų susitarimo dėl susitartos sumos atlyginimo, o ne iš karto po įvykio, kas pirmosios instancijos teismo klaidingai buvo įvertinta tik kaip abejones dėl S. R. kaltės sukėlusi aplinkybė. Tuo tarpu S. R., neigdamas savo kaltę dėl R. J. sužalojimo, tačiau kartu pripažindamas akivaizdžius faktus - dėl nukentėjusiojo nuvežimo į klinikas, pinigų pervedimo į nukentėjusiojo sąskaitą, šių savo veiksmų logiškai pagrįsti negalėjo, nurodė neįtikimas, nepaaiškinamas versijas.

Specialisto išvados G311/12(12) duomenys patvirtina, jog R. J. nustatyti kūno sužalojimai: veido sumušimas ir apatinio žandikaulio lūžimas, padaryti kieto buko daikto poveikyje, galėjo gautis suduodant ne mažiau vieną smūgį kumščiu, ir kad dėl šių sužalojimų R. J. sveikata sutrikdyta nesunkiai. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas paaiškino, kad nukentėjusiajam konstatuotų sužalojimų - nugriūdamas jis pasidaryti negalėjo, jam buvo suduotas smūgis. Visuose rašytiniuose duomenyse, gautuose iš medicinos įstaigų, nurodyta ta pati nukentėjusiojo sumušimo data – 2012 m. rugsėjo 27 d., kaip minėta aukščiau, nėra prieštaravimų ir dėl jį sužalojusio asmens.

Nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta abejonė dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų būtent kaltinime nurodytu laiku – 2012 m. rugsėjo 27 d. apie 19 val., motyvuojant greitosios medicinos pagalbos R. J. iškvietimu tik kitą dieną – 2012 m. rugsėjo 28 d., kadangi byloje esantis aukščiau aptartas įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, kad R. J. buvo sužalotas S. R. R. L. kieme 2012 m. rugsėjo 27 d., apie 19 val.

BK 138 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, kai sužalojimas ar susargdinimas žmogui sukelia nesunkų sveikatos sutrikdymą, kai jis dėl to praranda nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai serga. Kaltinamasis S. R. sumušė R. J., kuriam dėl patirtų sužalojimų nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui. Įvertinus visus byloje aptartus įrodymus teismas daro neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis S. R., suduodamas smūgius ranka ir mediniu pagaliu nukentėjusiajam R. J. per veidą, suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tokių padarinių siekė ir norėjo, todėl šį nesunkų sveikatos sutrikdymą teismas laiko padarytu tiesiogine tyčia ir veika kvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes tarp jo tyčinių veiksmų ir atsiradusių aptartų pasekmių yra priežastinis ryšys.

Skiriant bausmę kaltinamajam S. R. teisėjų kolegija atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę. S. R. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11str. 3d.), kuriuo kėsinosi į kito žmogaus sveikatą, veikė tiesiogine tyčia, neteistas, dirbantis UAB ,, (duomenys neskelbtini) “, darbe teigiamai charakterizuojamas (t. 1, b. l. 110), išsituokęs. Kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad nukentėjusiajam R. J. atlygino neturtinę žalą (žalos atlyginimo aplinkybės aptartos aukščiau), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, nustatant artimą vidurkiui jos terminą - 1 metus. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma paskirti kaltinamajam įpareigojimus - atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą ir neatlygintinai išdirbti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 150 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinės organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Kolegijos nuomone, įvertinus kaltinamojo asmenybę, tai, kad jis dirbantis, nėra pagrindo skirti S. R. šio įpareigojimo.

Prokuroro skunde prašoma tenkinti Valstybinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo civilinius ieškinius. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintinas visiškai. S. R. tyčiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam R. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų jis buvo gydomas Kauno klinikose ir Kėdainių ligoninėje. Gydymui valstybė skyrė lėšų. Byloje pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 38-40) patvirtina, kad R. J. gydymui buvo išleista 4840,33 Lt. Šios išlaidos buvo būtinos nukentėjusiojo gydymui, todėl priteistinos iš S. R..

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis R. J. pateikė prašymą, kuriame patvirtino, jog kaltinamasis pilnai atlygino neturtinę žalą (sumokėta 1400 Lt), pateikė tai patvirtinantį dokumentą, todėl kolegija laiko, kad nukentėjusiajam neturtinė žala atlyginta.

Byloje yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinis ieškinys, kuriuo prašo priteisti iš kalto asmens valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui jų patirtą žalą, susijusią su R. J. išmokėtomis ligos pašalpomis, pateikė ieškinį patvirtinančius dokumentus (t. 1, b. l. 12-31), tačiau prokuroro apeliaciniame skunde prašymo patenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinį ieškinį nėra. Teisėjų kolegija mano, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinis ieškinys patenkintinas, žalos dydis patvirtintas minėtais dokumentais nes atsiradusi dėl kaltinamojo tyčinių veiksmų. Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai nėra išėjimas už apeliacinio skundo ribų, nes šis civilinis ieškinys buvo nagrinėjamas pirmos instancijos teisme, o apeliacinio skundo reikalavime galimai nenurodytas dėl prokuroro apsirikimo (neatidumas).

Teisminio bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nukentėjusiajam R. J. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba ir pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą už advokato atstovavimą, civilinio ieškinio ir kitų procesinių dokumentų rengimą bei atstovavimą pirmos instancijos teisme, advokatui iš valstybės lėšų buvo sumokėta 373, 20 Lt. Šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš S. R. (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. R., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti bausmę - laisvės apribojimą vieneriems metams.

Priteisti iš S. R. 373, 20 Lt valstybes naudai už R. J. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (sąsk Nr. LT 24 7300 0101 1239 430 bankas ,,Swedbank“, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Priteisti iš S. R. 4840,33 Lt Valstybinei ligonių kasai už R. J. gydymą.

Priteisti iš S. R. 1186, 22 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui už R. J. išmokėtą ligos pašalpą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo.