- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- I-2839-402/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01996-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui V. K. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 25 452,68 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 1, 15) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 27 d. iki 2006 m. birželio mėnesio buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI) kamerose Nr. 129 ir 200 netinkamomis sąlygomis. Teigė, jog atsakovas jam neužtikrino minimalaus teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto, be to, kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, netinkamas apšvietimas, patalpoje buvo įrengtas atviras tualetas, atitvertas sienele, todėl pastoviai buvo blogas kvapas. Tvirtino, kad minėtos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus ir fizinius nepatogumus. Neturtinę žalą vertina 25 452,68 Eur, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b.l. 20-25) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 2 d. iki 2006 m. birželio 6 d. galėjo būti laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto patalpose, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Nurodė, kad Lukiškių TI stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji netinkamomis (mažesnio ploto) būtų kuo trumpiau, atsiradus galimybei suimtieji ir nuteistieji perkeliami į kitas kameras. Pažymėjo, kad Lukiškių TI administracija nuteistiesiems ir suimtiesiems sudaro sąlygas naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta televizija, taip pat socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, atsakovo neteisėti veiksmai ir žala neįrodyti, todėl jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 str., 79 str. 5d.).
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau tekste – Lukiškių TI), neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2005 m. lapkričio 27 d. iki 2006 m. birželio mėnesio. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI atvyko 2005 m. gruodžio 2 d. ir įstaigoje buvo laikytas iki 2006 m. birželio 6 d. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas parašė tik 2015 m. balandžio 1 d. (b.l. 7). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, kad jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė 2015 metų balandžio mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašo taikyti atsakovas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI buvo pažeistos jo teisės, taigi jis turėjo galimybę tai realiai suvokti ir atitinkamai į tai reaguoti. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo raštu dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, nurodant svarbias bei objektyvias termino praleidimo priežastis, sudarančias pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl 2005 m. gruodžio 2 d. iki 2006 m. birželio 6 d. laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.