Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo T. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. pagal LR BK 312 str. 1 d. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. J. buvo kaltinama tuo, kad ji, dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) pareigose, būdama susipažinusi su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2004-12-10 įsakymu Nr. 114 patvirtintais „Kapinių prižiūrėtojo nuostatais Nr.5“ ( toliau – „Kapinių prižiūrėtojo nuostatai Nr. 5“ ) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990-11-26 nutarimu Nr. 359 patvirtintomis „Kapinių tvarkymo taisyklėmis“ ( toliau – „Kapinių tvarkymo taisyklės“ ), 2005 m. rugsėjo 17 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, pažeisdama „Kapinių tvarkymo taisyklių“ 12 punktą, numatantį, jog kiekvienas mirusysis laidojamas atskirame kape, laidojimui sklypas skiriamas iš eilės pagal kapinių išplanavimą, mirusieji laidojami esant seniūno išduotam raštiškam laidojimo leidimui, kuriame turi būti nurodyta: mirusiojo pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai, kapinių pavadinimas, kvartalo ir kapo numeriai, kapo sklypo dydis, kapą prižiūrinčio asmens pavardė, inicialai, giminystės ryšys su mirusiuoju, leidimą išdavusio asmens pavardė, pareigos ir parašas, savavališkai, viršydama „ Kapinių prižiūrėtojo nuostatuose Nr.5 “ numatytas teises ir pareigas – neturėdama teisės priimti sprendimo dėl sklypo mirusiojo laidojimui skyrimo, neturėdama raštiško laidojimo leidimo atlikti naują laidojimą senoje svetimos šeimos kapavietėje, kurioje yra palaidotas 1948 metais miręs J. B. bei 1952 metais mirusi J. B., neteisėtai leido A. V. palaidoti minėtoje svetimoje kapavietėje 2005-09-18 mirusį jo brolį A. V., o savo sūnui A. J., maniusiam, kad jos veiksmai teisėti, neteisėtai leido suardyti J. B. ir J. B. kapą – iškasti Belavokslių kapavietėje kapo duobę A. V. palaidoti, ko pasėkoje, bekasant duobę, išvirto Belavolskiams pastatytas paminklas, kurį A. J. išardęs dalimis ir išnešęs prie šalia kapinių esančios koplytėlės, tuo išniekino J. B. ir J. B. kapą, nepataisomai suniokojo paminklą, padarydama mirusiųjų J. B. ir J. B. sūnėnui T. S. moralinę žalą bei turtinę 1000 Lt žalą.

Nukentėjusysis T. S. skundžia apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. J. pripažinti kalta pagal LR BK 312 str. l d., ir nubausti ją laisvės apribojimo bausme – l metams, įpareigojant iki 2007-03-01 atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Nurodo, kad teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias tyčinio ir neatsargaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sąvokas. Teigia, kad teismo išvada, jog Belavolskių kapas jo bei jo artimųjų buvo neprižiūrimas, neatitinka tikrovės. Jis pats kapą aplankydavo 1-2 kartus per metus. Išniekintą kapą taip pat pastebėjo jis, atvykęs jo aplankyti. Dažniau lankyti kapo negalėjo dėl sveikatos būklės ir senyvo amžiaus. Nei jis, nei kuris kitas giminaitis teisių į Belavolskių kapo priežiūrą atsisakę nebuvo. Pranešimų apie tai, jog kapas neprižiūrimas, negavo. Išteisintoji kapo priežiūrai jokių lėšų nėra investavusi: tvorelę, kuria aptvėrė kapą ji nurodė radusi išmestą, paminklas pasak A. J. parodymų buvo senas, apkerpėjęs. Bendrą kapo priežiūrą ji vykdė, vykdydama kapinių prižiūrėtojos pareigas. Nukentėjusioji L. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog Belavolskiams paminklą ji pirkusi už pinigus, kuriuos jai davė šiuo metu mirę jos, bei apelianto tėvai. Sužinojusi apie kapo išniekinimą L. M. labai pergyveno, nurodė, jog jai padaryta moralinė žala ir 1000 Lt turtinė žala, tačiau teismas jos civiline ieškove nepripažino, kas rodo teismo išankstinę nuostatą dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Liudytoja V. D. nurodė žinojusi, jog apie (duomenys neskelbtini) gyvena Belavolskių giminaičiai, todėl G. J. galėjo imtis priemonių nustatant Belavolskių artimuosius, kaip to reikalauja "Kapinių tvarkymo taisyklių" 17 p., bei kapinių prižiūrėtojo nuostatų Nr.5" reikalavimai, bet to nedarė.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai teigia, jog bylos nagrinėjimo įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad G. J. nežinojo 1990-11-26 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 359 patvirtintų „Kapinių tvarkymo taisyklių" reikalavimų ir neturėjo tikslo tyčia išniekinti kapą. G. J. ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu pripažino, jog yra susipažinusi su „kapinių tvarkymo taisyklėmis“. Tai patvirtina ir UAB (duomenys neskelbtini) 2006-01-26 raštas Nr.12. Visa tai rodo, kad teismas sąmoningai ir tendencingai siekė išvengti išteisintajai nepalankių, G. J. kaltę patvirtinančių įrodymų vertinimo, ko pasėkoje padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas priimant išteisinamąjį nuosprendį. Nepagrįstai nurodoma, jog šiomis taisyklėmis nesivadovavo ir kiti Krekenavos seniūnijos pareigūnai, ką esą patvirtina liudytojų A. R. ir J. U. parodymai, seniūnijos pateikta informacija, G. J. vedamos laidojimo ir kapų statinių registravimo knygos. Visa bylos medžiaga patvirtina, kad G. J. žinojo minėtus reikalavimus, tačiau matydama, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovybė nekontroliuoja jos veiklos bei jos atitikimo įstatymų reikalavimams, sąmoningai juos pažeidinėjo, piktnaudžiavo kontrolės nebuvimu.

Teismo išvada, jog Belavolskių kapas nebuvo išniekintas prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu G. J. parodė liepusi liudytojui A. J. išnešti Belavolskių paminklą prie kapinių tvoros. Be to šis paminklas buvo uždėtas ant kito neprižiūrimo kapo, tuo dar kartą pasityčiojant iš mirusiųjų Belavolskių atminimo. G. J. neteisėtu nurodymu A. J. iškasė mirusiųjų Belavolskių šeimos kape duobę svetimam mirusiam asmeniui, taip buvo tyčia išdraskyta kapavietė, ant Belavolskių palaikų likučių palaidotas visiškai svetimas asmuo, išneštas ir išmestas už kapinių tvoros Belavolskių paminklinis akmuo, t.y. tyčia atlikti nusikalstami veiksmai, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė LR BK 312 str. l d..

Teismo išvada, kad G. J. kaltė pasireiškė neatsargumu, nepagrįsta. Iš šio sprendimo seka, kad G. J. „nežinodama“ įstatymo reikalavimų ir sakydama, kad neturi tikslo niekinti kapų, gali leisti masiškai laidoti mirusius svetimose kapavietėse, darkyti kapus ir mirusiųjų palaikus, sunaikinti paminklus, antkapius. G. J. suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ( žinojo kapinių tvarkymo taisyklių reikalavimus- tai, jog laidojimui reikalingas leidimas, tai, kad ji nėra įgaliota skirti kapo sklypą mirusiojo laidojimui, suvokė, jog svetimos kapavietės suardymas, palaikų atkasimas, paminklo ir antkapio dalių išmetimas prie kapinių tvoros, kito, jokiais giminystės ryšiais nesusijusio asmens palaidojimas svetimoje kapavietėje yra svetimo kapo išniekinimas) bei norėjo taip veikti (liepė iškasti duobę svetimame kape, išmesti paminklinį akmenį ir antkapio dalis už kapinių tvoros, žinodama, kad šie nusikalstami veiksmai bus įvykdyti), todėl jos veiksmai negali būti vertintini, kaip padaryti dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Prokurorė teismo posėdžio metu prašo apeliantų skundą atmesti, kadangi nėra subjektyvinės nusikaltimo pusės, nėra G. J. tyčios išniekinti kapą.

Išteisintoji G. J. ir jos gynėja teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį aptarė surinktus įrodymus, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais vadovavosi ir kuriuos atmetė.

Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog Belavolskių kapas jo ir jo artimųjų buvo neprižiūrimas, nes jį lankydavo pagal galimybes. Kaip nurodė byloje apklausti liudytojai V. D. ir J. P., Belavolskių kapas nuo 1980-1981 metų buvo neprižiūrimas, kol jo nepradėjo prižiūrėti kapų prižiūrėtoja G. J.. Nei vienas iš mirusiųjų artimųjų kapo neprižiūrėjo, nėra mačiusios, kad jį kas lankytų. Nukentėjusysis T. S. bei L. M. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jie patys kapo neprižiūrėjo, tik atvažiuodavo aplankyti kartą ar du per metus. Tačiau kapo aplankymas dar nėra jo priežiūra. Tai, kad jie nebuvo atsisakę teisių į kapo priežiūrą, taip pat nėra rūpinimasis juo. Nors G. J. ir nėra investavusi pinigų kapo priežiūrai, kaip nurodoma skunde, tačiau kapą galima prižiūrėti ir kitais būdais, kad jis nebūtų apleistas. Išteisintoji rūpinosi kapu - aptvėrė tvorele, pasodindavo gėlių ir jas laistydavo, prižiūrėjo nuo piktžolių.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas turėdamas išankstinę nuostatą priimti G. J. išteisinantį nuosprendį, nukentėjusios L. M., kuriai buvo padaryta moralinė ir turtinė žala, nepripažino civiline ieškove. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos, byloje pareiškė nukentėjusiuoju pripažintas apeliantas T. S., kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažintas civiliniu ieškovu 1000 Lt sumai, dėl nuimto nuo kapo paminklo. Pastarasis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad paminklas Belavolskiams buvo pastatytas už jo ir sesers L. M. šiuo metu mirusių tėvų pinigus. Nukentėjusioji L. M. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jai padaryta turtinė ir moralinė žala, tačiau jos dydžio nurodyti negalėjo (b.l. 127). Pagal LR BPK 112 str. 1 d. civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Kadangi laiku ieškinys nebuvo pateiktas, todėl teismas pagrįstai L. M. nepripažino civiline ieškove. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Taip pat apeliantas nepagrįstai teigia, kad G. J. iš liudytojos V. D. žinojo, kad prie (duomenys neskelbtini) gyvena Belavolskių giminės, tačiau nesiėmė jokių priemonių jiems rasti. Kaip matyti iš teisminio posėdžio protokolų, liudytoja V. D. parodė, kad būdama vaikas girdėjo apie Belavolskių gimines, gyvenančius apie (duomenys neskelbtini) tačiau G. J. apie tai nieko nėra sakiusi, nes pati nieko apie tai nežino. Pati jokių giminaičių nėra ieškojusi, maniusi, kad jie visi išmirę. G. J. sakiusi, kad jokių Belavolskių paveldėtojų nėra, jie bevaikiai (b.l. 129). Iš visų duomenų matyti, kad išteisintoji neturėjo jokių duomenų apie Belavolskių gimines ir buvo įsitikinusi, kad jų artimųjų nėra. Pati kapą prižiūrėjo nuo 1995 metų ir niekada nei ji, nei byloje apklausti liudytojai patvirtino nėra matę, kad jis būtų lankomas nukentėjusiųjų, ar kitų giminaičių.

Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad G. J. nežinojo „Kapinių tvarkymo taisyklių" reikalavimų, nors bylos medžiaga patvirtina, kad G. J. juos žinojo, tačiau matydama, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovybė nekontroliuoja jos veiklos, sąmoningai juos pažeidinėjo, piktnaudžiavo kontrolės nebuvimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė su taisyklėmis susipažinusi įsidarbinant – 1996 m., tačiau nepamenanti, kad dėl to būtų kur nors pasirašiusi. Teisminio nagrinėjimo metu G. J. nurodė su taisyklėmis susipažinusi apie 1997 m., tačiau po jokiais nuostatais nėra pasirašiusi. Kaip matyti iš byloje esančių kapinių prižiūrėtojų nuostatų Nr. 5 kopijos, ant jos atvirkštinės pusės yra G. J. parašas, bei žyma, kad su nuostatais ji susipažinusi, tačiau tai rodo, kad ji susipažinusi su nuostatais, o ne su taisyklėmis. Be to, teismas šia dokumento kopija nesirėmė kaip įrodymu, keliančiu abejonių dėl jos turinio ir dėl neaiškaus gavimo šaltinio, o rėmėsi byloje esančia pažyma (b.l. 37) kurioje nurodoma, kad išteisintoji buvo susipažinusi su „Kapinių tvarkymo taisyklėmis“, tačiau nei pažyma, nei kiti byloje esantys dokumentai neįrodo, kad kaltinamoji buvo supažindinta su „kapinių tvarkymo taisyklėmis“. Pažyma ir kiti duomenys rodo, kad G. J. buvo žinomi šių taisyklių reikalavimai, bet ne pačios taisyklės. Įvykio metu galiojusių „Kapinių tvarkymo taisyklių“ 12 p. nurodoma, kad kiekvienas mirusysis laidojamas atskirame kape, gavus mero ar viršaičio leidimą, šis leidimas gali būti išduodamas šeimos nariui ar kitam suinteresuotam asmeniui, o pakartotinai laidoti toje pačioje vietoje leidžiama praėjus 20 m. po paskutinio laidojimo. Tų pačių taisyklių 17 p. numatyta, kad jei kapas neprižiūrimas daugiau nei 2 m., reikia raštiškai įspėti kapą prižiūrintį asmenį, kad būtina jį tvarkyti, o jeigu po įspėjimo kapas nėra tvarkomas, seniūnijos sudaryta komisija surašo atitinkamą aktą, o kapas perduodamas tvarkyti „Kapinių tvarkymo taisyklių“ 14 p. numatyta tvarka kapines prižiūrinčioms organizacijoms ir tik po to galima spręsti dėl leidimo jame laidoti kitiems, pašaliniams asmenims išdavimo. Iš anksčiau aptartų įrodymų visumos matyti, kad G. J. nežinojo šių taisyklių reikalavimų ir jų nevykdė, tačiau ir žinodama minėtus reikalavimus, artimiesiems ji apie apleistą kapą jokio pranešimo parašyti negalėjo, nes tokių asmenų nežinojo, be to buvo įsitikinusi, kad tokių asmenų nėra. Taip pat matyti, kad nuo paskutinio laidojimo kape praėjo daugiau nei 20 metų ir pagal taisykles, įvykdžius visus teisės aktų reikalavimus buvo galima spręsti dėl leidimo jame laidoti kitus asmenis išdavimo. G. J. nurodė, kad buvo girdėjusi, jog tame pačiame kape galima laidoti po 20 metų, apie tai ji buvo kalbėjusi su vietos klebonu, buvo įsitikinusi, kad jokiems įstatymams nenusižengia ir elgiasi teisingai. Byloje surinktais ir teismo metu ištirtais įrodymais neįrodyta, kad G. J. turėjo tyčią išniekinti Belavolskių kapą, ji siekė, kad jis būtų prižiūrimas. Kapavietė nebuvo sunaikinta, paminklas neišmestas už tvoros, kaip nurodoma skunde. Kapas su jame buvusiais palaikais išliko, paminklas nebuvo sunaikintas ar suardytas tyčia, o netyčia nuvirtus kasant duobę, nuneštas prie koplytėlės, ką patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, liudytojo A. J. apklausos.

Pagal BK 16 str. 3. d., nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Apylinkės teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad G. J. kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu: ji nenumatė, kad dėl jos veiksmų gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes, savo asmenines savybes, užimamas pareigas galėjo ir turėjo tai numatyti.

BPK 303 str. 5d. 1 p. numato, kad teismas turi priimti išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pagal BK 312 str. 1 d., atsako tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia. Byloje surinktų įrodymų visuma paneigia, kad G. J. veiksmai buvo tyčiniai, todėl apylinkės teismas pagrįstai priėmė G. J. išteisinantį nuosprendį, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BPK 115 str. 3d. 2 p. numato, jog minėtu pagrindu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Todėl šitoks pirmos instancijos sprendimas dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio yra pagrįstas ir nekeistinas. Apeliantui nėra atimta teisė dėl patirtos žalos atlyginimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Kadangi apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti priimtą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

N UTARĖ:

Nukentėjusiojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.