- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-03
- Bylos Nr.
- e2S-1112-259/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02083-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Atsakovas
- A. S.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Naujas veidas“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „OptimusCRM“ ieškinį atsakovui A. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Naujas veidas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „OptimusCMR“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Katalonija“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiais iš ieškovės sąskaitos 2015-06-07 atliktą mokėjimą atsakovui 6 000 Eur sumai, 2015-07-20 atliktą mokėjimą – 10 000 Eur sumai, 2015-08-17 atliktą mokėjimą – 6 000 Eur sumai, 2015-09-17 atliktą mokėjimą – 3 000 Eur sumai; priteisti iš atsakovo A. S. ieškovės naudai 25 000 Eur, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bendrovė UAB „OptimusCMR“ pažeidė atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais eilę ir tvarką, be to, LR akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies reikalavimus, neteisėtai pervesdama bendrovės vadovui ir akcininkui A. S. dividendus, nors mokėjimų atlikimo metu bendrovė buvo nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Todėl bendrovės atlikti ginčijami mokėjimai (vienašaliai sandoriai) pripažintini negaliojančiais ab initio, taikant restituciją, t. y. grąžinant į bendrovės turto masę neteisėtai pervestą lėšų sumą.Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamą ir/ar kilnojamą turtą, o šio turto neužtenkant – vertybinius popierius ir/ar pinigines lėšas ieškinio reikalavimo ribose. Nurodė, kad reikalavimo suma atsakovui yra reikšminga, atsakovas yra fizinis asmuo, jo finansinė padėtis nėra žinoma, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 2 d. nutartimi ieškovės BUAB „OptimusCRM“, reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovui A. S. priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, o nesant pakankamai materialaus turto, trūkstamai sumai areštavo skolininko pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 25 000 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu ir piniginėmis lėšomis disponuoti, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų sumokėti įsiskolinimą ieškovei.Teismas nurodė, kad ieškovė pareiškė turtinį reikalavimą atsakovui, todėl pagrįstai prašo taikyti atsakovo turto areštą. Teismo vertinimu, ginčijama suma laikytina pakankamai didelė, dėl to gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nes siekdamas išvengti prievolės įvykdymo, atsakovas gali imtis priemonių nuslėpti jam priklausantį turtą ar pinigines lėšas. Teismas, atsižvelgdamas į reikalavimo sumą, į ieškovo nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, nes jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskirajame skunde atsakovas A. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones - atsakovo turto areštą, nes ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo realią grėsmę. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeista interesų pusiausvyra, nes nepagrįstai buvo suvaržytos atsakovo teisės. Teisingumo ir protingumo principas suponuoja tokią teismo veiklą, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų kuo mažiau ribojamos atsakovo teisės, tačiau šiuo atveju atsakovo turtui taikytas turto areštas neatitinka minėtų principų.Ieškovė, pateikdama ieškinį atsakovui, neįrodė atsakovo nesąžiningumo, dėl ko ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatomi faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, bet konkrečiais faktais.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.), tačiau šioje byloje tai padaryta nebuvo, ieškovė pateikė nepagrįstą ieškinį ir dėl to skundžiama teismo nutartis turėtų būti panaikinta.Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „Naujas veidas“ prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Faktas, kad nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi teismas priėmė sprendimą, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reiškia, kad teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, padarė išvadą, jog yra grėsmės dėl teismo sprendimo vykdytinumo, ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Skundžiamoje nutartyje teismas rėmėsi dviem kriterijais, spręsdamas ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones – didele ieškinio suma ir ieškovės nurodytomis aplinkybėmis apie atsakovą. Teismas nurodė, kad tai sudaro pagrindą teigti, jog gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nes siekdamas išvengti prievolės įvykdymo, atsakovas gali imtis priemonių nuslėpti jam priklausantį turtą ar pinigines lėšas. Tokios teismo išvados yra pagrįstos, nes nagrinėjamas teisminis ginčas iš esmės grindžiamas neteisėtais atsakovo veiksmais, dirbtinai sumažinant jo valdytos ir jam priklausiusios įmonės turto apimtį tam, kad išvengtų kreditorių reikalavimų realaus patenkinimo iš šios įmonės turto. Toks atsakovo elgesys sudaro pagrindą abejoti šio asmens sąžiningumu ir leidžia teigti, kad yra rizika, jog lygiai taip pat, kaip atsakovas dirbtinai ginčijamais sandoriais sumažino jam priklausiusios įmonės turto apimtį, jis gali sumažinti ir savo asmeninio turto apimtį, taip apsunkindamas teismo sprendimo įvykdymą ar netgi padarydamas jį neįmanomą.Atsakovas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nepateikė jokių įrodymų nei dėl ieškinio nepagrįstumo, nei dėl savo turtinės padėties, nei dėl savo sąžiningumo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstat uoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.) nenustatyta.Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors antrosios ginčo šalies veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkinti ieškinio reikalavimai gali būti neįvykdyti, todėl teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmiausiai turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Jeigu preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismui susiformuoja nuomonė, kad toks palankus sprendimas galėtų būti priimtas, tada turi būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. ar yra grėsmė, kad galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.Apeliantas atskirajame skunde laikosi pozicijos, jog ieškinys negali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas, tačiau šiems savo argumentams pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Pažymėtina, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, t. y. vertinamas ieškinio reikalavimo pobūdis, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinys bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1492-236/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovei nurodžius argumentus, kuriais siekiama pagrįsti ieškinio reikalavimus, bei pateikus atitinkamus įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtų teisiškai nepagrįsta daryti išvadą, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys atsakovo A. S. atžvilgiu dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo nėra net tikėtinai pagrįstas. Ar kartu su ieškiniu pateikti dokumentai yra susiję su ieškovės reikalavimais ir ar jie pagrindžia ieškinyje dėstomas aplinkybes, bus atsakyta tik teismui ištyrus bei įvertinus šiuos bei atsakovo į bylą pateiktus įrodymus, nustačius bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.Toks preliminarus vertinimas neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, kas suponuoja išvadą, jog jam negali būti keliami ir tokie pat motyvavimo kriterijai, kaip priimant sprendimą išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo išvadą dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Pastebėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014).Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimo pobūdį, prašomą priteisti iš atsakovo 25 000 Eur sumą pripažino didele atsakovui ir nusprendė, kad yra pakankama tikimybė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014 ir kt.). Tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.). Taigi, atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytas tam tikro dydžio pinigines prievoles. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti atsakovas. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir siekdamas eliminuoti abejones dėl jo galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškinio (pareiškimo) suma palyginus ją su atsakovo nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, turimo kapitalo dydžiu, turimais įsipareigojimais tretiesiems asmenims nėra didelė, t. y. apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės (dėl didelės ieškinio sumos) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Todėl vien deklaratyvaus pobūdžio apelianto teiginiai, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai, savaime nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti.Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovės bei atsakovo teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą, o apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia egzistuojančios būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 str., 185 str.).Pažymėtina, jog įstatymas suteikia apeliantui teisę pasinaudoti CPK 148 straipsnių nuostatomis ir prašyti vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, arba visai ją panaikinti, įmokant ginčo pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylai aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.