Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. B. atstovo advokato Roko Kairelio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarimo, kuriuo L. B. nubaustas pagal LR ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., 33 str. 2 d. 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Teisėja išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir susipažinusi su administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-514-149/2015,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. administracine tvarka nubaustas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 28 d., apie 00.40 val., Galinės g. 1, Galinės k., Vilniaus r. sav., vairavo automobilį VW PASSAT, v/n (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio ir metereologines sąlygas, nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į gatvės bortelį ir nuslydo nuo kelio. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis, gatvės bortelis, apšvietimo stulpas ir tvora. L. B. iš eismo įvykio pasišalino, policijai nepranešė.

Motyvuojamoji dalis

L. B. atstovo advokato Roko Kairelio apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas savo turiniu yra ydingas dėl jo akivaizdaus prieštaringumo – viena vertus, apeliantas kategoriškai nesutinka su skundžiamu apylinkės teismo nutarimu dalyje dėl L. B. veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. ir prašo jį panaikinti, kita vertus, jis tarsi abejodamas savo argumentų pagrįstumu ir iš anksto sutikdamas su galimai nepalankiu jo atstovaujamajam apeliacinės instancijos teismo sprendimu, prašo pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą – paskirtą L. B. nuobaudą sušvelninti, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba sutrumpinant atimtos šios teisės terminą.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad L. B. padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. atsako tas, kas pažeidė Kelių eismo taisykles, jeigu tas pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šio straipsnio kvalifikuojantis požymis – pažeidimas padarytas asmens neturinčio teisės vairuoti transporto priemones.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Kelių eismo taisyklių 231.1 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka.

Jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą (Kelių eismo taisyklių 232 p.).

Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, jog L. B. nei vieno iš nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų neįvykdė ir tokiu būdu, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, iš įvykio vietos pasišalino, dėl ko nebuvo galima nustatyti visų su eismo įvykiu susijusių aplinkybių (pvz. nustatyti, ar eismo įvykio metu pažeidėjas L. B. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio).

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Tačiau šiuo konkrečiu atveju taikyti in dubio pro reo principą L. B. atžvilgiu nėra jokio pagrindo, kadangi, aukštesnės instancijos teismo nuomone, jokių prieštaravimų ar abejonių, dėl apylinkės teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo šioje byloje nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Nors apeliantas savo atstovaujamojo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta:, administracinio teisės pažeidimo protokolu (b.l. 1) Vilniaus aps. VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyr. patrulio Artūro Saladžiaus 2014-11-28 tarnybiniu pranešimu (b.l. 4), eismo įvykio vietos schemos ir priedu prie jos (b.l. 6-8), eismo įvykio vietos fotonuotraukomis (b.l. 11-12). V. G. 2014-11-28 paaiškinimu (b.l. 9), kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad L. B. pats atvyko į policijos įstaigą ir davė išsamius paaiškinimus, pažymėtina, kad jis į policijos įstaigą atvyko tik 2014-12-01, tai yra praėjus kelioms paroms nuo įvykio, jau nesant galimybės nustatyti, ar jis įvykio nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, jis atvyko ne laisvanoriškai, bet verčiamas neginčijamų aplinkybių, iš anksto žinodamas, jog jau nustatyta, kad įvykio metu automobilį VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) vairavo būtent jis ir slapstytis yra beprasmiška. Apklaustas teismo posėdyje L. B. parodė, kad įmonės vadovas telefonu ryte jį informavo apie tai, kad jam policija surašė protokolą, ir apdaužytą automobilį ištempė iš griovio (b.l. 30).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos iš tikrųjų leidžia skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, įvertinus ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal susiformavusią teismų praktiką ATPK 30¹ straipsnio nuostatos taikomos tik ypatingais, išimtiniais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N-146-436/2009, N-62-409/2009). Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, tai yra ATPK 30¹ str. taikytinas išimtinais atvejais, kai byloje nustatyta visuma aplinkybių, ypatingai palankiai charakterizuojančių administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir bylojančių jo naudai.

Šiuo konkrečiu atveju nėra jokių išimtinių aplinkybių L. B. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas, be to, esant nustatytai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, o būtent, kad jis, turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų, pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies pažeidimą, ATPK 30¹ str. nuostatos L. B. atžvilgiu aplamai negali būti taikomos.

Aukštesnės instancijos teismo nuomone, paskirta L. B. galutinė minimali nuobauda yra aiškiai ne per griežta. Tuo pačiu pažymėtina, jog skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-23 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantas vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais, bei subjektyviu skundžiamo apylinkės teismo nutarimo vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti šį nutarimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarimą nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.