Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-525-1355-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-11-15
Bylos Nr.: A-525-1355-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
Trečiasis asmuo: Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos
Pareiškėjas: A. F.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Advokatai: Olegas Drobitkas

Kategorijos

3.1Proceso įstatymai, principai
3.5Proceso dalyvių prašymai
15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A525-1355/2010Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 3.5; 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Oleg Drobitko,

trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. (A. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namams dėl termino atnaujinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. F. skundu (b.l. 3–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) atnaujinti įstatymo nustatytą terminą dėl teisės įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įpareigojant Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) jo kompetencijos ribose atlikti veiksmus, susijusius su pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimu;

2) priteisti iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą – 8 800 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., o nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų išdavimo – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžio periodinėmis kompensacijomis;

3) priteisti pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui iš Kalėjimų departamento.

Nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Klaipėdos mieste. 1979 m. sausio 4 d. pareiškėjui buvo išduotas pasas, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). 1985 metais buvo išduotas naujas pasas, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Alytaus VRS. Pažymėjo, jog nuo 1983 metų iki 2008 m. gegužės 21 d. atlikinėjo bausmes įkalinimo įstaigose. Bausmės atlikimo įstaigose pareiškėjo asmens tapatybė nebuvo nustatinėjama, nes pareiškėjas neturėjo jokio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. 1994 metais, atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje, jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl asmens dokumentų sutvarkymo, tačiau buvo atsisakyta. Pabrėžė, kad nuo 1958 metų gyveno Klaipėdoje, niekada nebuvo išvykęs iš Lietuvos teritorijos, bylos nagrinėjimo metu yra be asmens dokumento ir negali gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, socialinio draudimo pažymėjimo ir kita. Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie asmens gyvenamąją vietą nustatymo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. priėmė nutartį pareiškimą palikti nenagrinėtą. Pažymėjo, kad jis nuo 2002 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 21 d. atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose, pats neturėjo realios galimybės pasinaudoti įstatymo suteikiama teise įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. gruodžio 31 d., o pataisos namų administracija nepadėjo pareiškėjui realizuoti jo teisės įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Kadangi terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, jis atnaujintinas. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (6.271 str., 6.273 str. 1 d., 2.35 str. 1 d., 2.36 str. 2 d., 6.246 – 6.249 str., 6.271 str.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2000-06-30, 2004-12-13, 2004-12-29, 2006-08-19, 1997-01-20), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A444-619/2008), pabrėžė, jog kadangi dėl pataisos namų darbuotojų neveikimo pareiškėjui nebuvo išduoti jokie asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, jis nuo 2008 m. gegužės 21 d., kai buvo paleistas iš Marijampolės pataisos namų, negalėjo niekur įsidarbinti ir negalėjo gauti jokių išmokų. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, turtinės žalos dydis skaičiuotinas nuo 2008 m. birželio 1 d., kai pareiškėjui atsirado reali galimybė įsidarbinti, iki skundo padavimo, t. y. iki 2009 m. balandžio 1 d. (viso – 8 800 Lt). Kadangi pažeidimas tęstinis, tikslinga pareiškėjui priteisti ir žalos atlyginimą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų išdavimo. Rėmėsi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog kadangi neturi galimybės dirbti ir užsidirbti, užsiregistruoti darbo biržoje, negauna jokių pajamų, prarado vienintelį pragyvenimo šaltinį, negali nusipirkti maisto ir būtiniausių prekių, neturi galimybės gauti socialinės paramos, jis jaučia didelius nepatogumus, emocinę depresiją, nes negali iš naujo integruotis į visuomenę, tokie nepatogumai ir emocinė depresija tęsiasi ilgą laiką. Todėl pareiškėjui priteistina padaryta neturtinė žala – 10 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b.l. 26–27) nurodė, jog neprieštarauja, kad būtų atnaujintas Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas.

Nurodė, jog, teismui atnaujinus terminą, pareiškėjas galėtų kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Teigė, kad Migracijos departamentas turi būti šioje byloje tik suinteresuotu asmeniu, kadangi jokie jo veiksmai neskundžiami.

Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į skundą (b.l. 31–33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis 1994 metais kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl asmens dokumentų sutvarkymo. Marijampolės pataisos namai neturi dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į kurią nors pataisos namų įstaigą su prašymu gauti dokumentus. Pareiškėjas bausmę iki 1996 m. kovo 9 d. atliko Alytaus pataisos namuose. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2002 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 21 d. atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose, pats neturėjo realios galimybės pasinaudoti įstatymo suteikiama teise įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi su prašymu į Marijampolės pataisos namus. Pareiškėjas 2006 m. gegužės 2 d. išsiuntė laišką į Klaipėdos Civilinės metrikacijos skyrių, daugiau duomenų pataisos namų administracija neturi, kadangi pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį nuteistasis 2008 m. gegužės 21 d. buvo paleistas iš Marijampolės pataisos namų, o jo asmens byla išsiųsta į Klaipėdos pataisos inspekciją. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos, o tokios institucijos nėra įpareigotos nuteistiesiems tvarkyti asmens dokumentus. Pataisos namai, nuteistojo prašymu, gali tik padėti jam surinkti dokumentus, kuriuos reikia pateikti, norint gauti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, tačiau pats nuteistasis turi kreiptis į pataisos namus, o pačių dokumentų tvarkymą atlikti yra įpareigotas Migracijos departamentas. Tuo tarpu dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1994 metų iki 2004 m. gruodžio 31 d. du kartus buvo paleistas į laisvę ir turėjo visas galimybes, būdamas laisvėje, kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pažymėjo, kad nuteistųjų pilietybės klausimo sprendimas numatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 14 straipsnyje. 2001 m. lapkričio 6 d., priėmus Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymą, teritorinės migracijos tarnybos ir pasų poskyriai nutraukė dokumentų priėmimą iš asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, asmens dokumentams gauti, kadangi teisės aktas reikalavo asmens betarpiško dalyvavimo tarnyboje. Nuo 2003 m. spalio 21 d. įsigaliojo norma, kad dokumentus asmens tapatybės kortelei gauti (pakeisti) nuteistasis asmeniškai pateikia atvykusiam įgaliotam migracijos tarnybos atstovui, kuris į pataisos namų įstaigą privalo atvykti kartą per dvi savaites arba iškilus būtinybei. Nurodė, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 4/07-230 skiriamiems atsakingiems pareigūnams pavesta padėti nuteistiesiems surinkti dokumentus, reikalingus asmens tapatybę patvirtinantiems dokumentams gauti. Tuo tarpu nuteistasis privalo asmeniškai kreiptis į migracijos skyrių su prašymu pagaminti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir pateikti reikalingus dokumentus bei nuotraukas. Kadangi pats pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą, terminas įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra praleistas ne dėl svarbių priežasčių, o dėl paties pareiškėjo nerūpestingumo bei aplaidumo, todėl atnaujinti praleistą terminą nėra pagrindo. Teigė, jog nėra būtinų aplinkybių žalos atlyginimui, nes pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius veiksmus turėjo atlikti, bet atsisakė atlikti pataisos namai ir Kalėjimų departamentas. Nenurodė, kokios teisės normos buvo pažeistos. Be to, pareiškėjas praleido ieškininės senaties terminą, kadangi jis pats nurodė, jog į pataisos namus kreipėsi 1994 metais, bet jam buvo atsisakyta padėti. Padarė išvadą, kad pareiškėjas jau 1994 metais žinojo apie pažeistą teisę gauti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, todėl prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytą senaties terminą.

Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b.l. 35–38) prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad nėra pagrindo tokį terminą taikyti, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į Kalėjimų departamentą ir Kalėjimų departamentas nėra priėmęs jokio sprendimo viešojo administravimo srityje, kuris būtų susijęs su pareiškėjo skundo dalyku, pats pareiškėjas taip pat neskundžia Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų, todėl Kalėjimų departamentas yra netinkamas valstybės atstovas šioje byloje. Taip pat, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio 2 dalimi, Kalėjimų departamentas neturi būti šioje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pažymėjo, jog neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymu dėl asmens dokumentų sutvarkymo į kokią nors pataisos įstaigą. Pareiškėjas nenurodė, ar būdamas Marijampolės pataisos namuose kreipėsi į administraciją dėl asmens tapatybės dokumentų. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Kalėjimų departamentas ar pataisos namai, o šios institucijos nėra įpareigotos nuteistiesiems tvarkyti asmens dokumentus. Pataisos namai gali tik nuteistojo prašymu padėti jam surinkti dokumentus, tačiau nuteistasis turi dėl to kreiptis į įstaigos administraciją. Pačių dokumentų tvarkymą atlieka Migracijos departamentas. Pabrėžė, jog pareiškėjas nuo 1994 metų iki 2004 m. gruodžio 31 d. du kartus buvo paleistas į laisvę ir turėjo visas galimybes kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo. Be to, atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pareiškėjas galėjo kreiptis su prašymais į valstybės įstaigas. Pareiškėjas pats nesikreipė į Migracijos departamentą, todėl terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, o dėl paties pareiškėjo nerūpestingumo bei aplaidumo ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Teigė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas CK normų reikalavimais. Be to, pareiškėjas praleido ieškininės senaties terminą, kadangi iš skundo matyti, jog pareiškėjas dar 1994 metais žinojo apie, jo teigimu, pažeistą jo teisę, todėl prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalį. Be to, prašė, vadovaujantis ABTĮ 54 straipsniu, spręsti klausimą dėl Kalėjimų departamento pakeitimo tinkama šalimi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b.l. 109–115) skundą patenkino iš dalies ir atnaujino A. F. 2004 m. balandžio 29 d. Įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties įgyvendinimo įstatymo (įstatymo Nr. IX-2207) 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos leido pareiškėjui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tik iki 2004 m. gruodžio 31 d., kadangi duomenys apie jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, taip pat nustatyta, kad šis pilietis gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. Nustatant minėtą terminą, atitinkamiems asmenims, kurie faktiškai ilgą laiką gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje, buvo suteikta galimybė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimas yra reikšminga aplinkybė, sąlygojanti asmens teisinį statusą bei jo teisių įgyvendinimą. Atsižvelgiant į asmens buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimo reikšmingumą bei teisingumo ir protingumo principus, asmeniui, kuris minėtą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, turėtų būti sudaroma galimybė šį terminą atnaujinti bei kreiptis dėl savo buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimo. Pabrėžė, jog iš įstatymo normų turinio tiesiogiai neišplaukia išvada, kad toks terminas turėtų būti laikomas naikinamuoju, dėl to šis terminas turėtų būti vertinamas kaip atnaujinamasis. Nustatė, jog pareiškėjas visą savo gyvenimą gyveno Lietuvoje ir su kitomis valstybėmis nėra susijęs jokiais ryšiais. Pareiškėjas dėl susidariusios sudėtingos situacijos, susijusios su jo teisiniu neraštingumu, per įstatyme nustatytą terminą dėl ilgo buvimo laiko laisvės atėmimo vietose, kitų jo gyvenimo aplinkybių objektyviai negalėjo realizuoti savo teisių ir per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgijimo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A822-757/2009), konstatavo, jog prašomas terminas pareiškėjui atnaujintinas. Pažymėjo, jog byloje esantys duomenys rodo, kad visą laiką pareiškėjas gyveno Lietuvoje. Be to, buvo laikotarpių (iki 2004 12 31), kai pareiškėjas buvo laisvėje ir galėjo kreiptis dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo, tačiau dėl nurodytų priežasčių jis galėjo nesuvokti, kad pats turi pasirūpinti dokumento gavimu. Remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 32 punktu, 55 straipsnio 6 dalimi, pažymėjo, jog pirmiausia prašymą ir dokumentus turi teikti pats asmuo, o tik po to sprendimą priima Migracijos departamentas. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. IV-445 patvirtintas Leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo įvertinimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), pažymėjo, kad jokia migracijos įstaiga negali imtis kokių nors veiksmų dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo asmeniui, kol šis asmuo pats nesikreipia nustatyta tvarka į Taisyklėse nurodytą įstaigą su prašymu ir prie prašymo pridėtais dokumentais (jie taip pat nurodyti Taisyklėse) išduoti tokį leidimą. Konstatavo, jog kol pareiškėjas nepateikė įgaliotai įstaigai prašymo Taisyklėse nurodyta tvarka, Migracijos departamentas negali būti įpareigotas atlikti kokius nors veiksmus.

Rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ir jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo nurodytos pasekmės tikrai buvo, kitaip tariant, neįrodė vienos iš būtinų žalos atlyginimo sąlygų, numatytų CK 6.249 straipsnyje, buvimo. Be to, Įstatymo nuostatos pareigą kreiptis su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, o kartu ir dėl asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo, nustato pačiam asmeniui, kuriam toks dokumentas būtinas. Tokios pačios nuostatos buvo ir 1998 m. gruodžio 17 d. – 2004 m. balandžio 30 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Tik pats asmuo, kuris siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, galėjo paduoti prašymą dėl leidimo, o kartu ir asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo. Pabrėžė, jog tiek iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusiame Pataisos darbų kodekse (50 str.), tiek nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančiame Bausmių vykdymo kodekse (11 str. 2, 4 p.) asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausme, leidžiama su prašymais, pareiškimais, skundais kreiptis į valstybės institucijas, gauti teisinę pagalbą. Taip pat šie asmenys per visą šį laikotarpį turėjo teisę paduoti prašymus laisvės atėmimo vietos administracijai, o administracijos atsisakymą tenkinti prašymą galėjo skųsti Kalėjimų departamentui. Teismas nenustatė, o pats pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, kad per visą bausmės atlikimo laiką pareiškėjas kada nors būtų kreipęsis dėl asmens tapatybę patvirtinančio dokumento jam išdavimo, o toks jo prašymas nebūtų nagrinėjamas. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas nurodo, kad 1994 metais kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl dokumentų sutvarkymo, jis nepateikė tokį teiginį patvirtinančių įrodymų, be to, jau yra praėję senaties terminai kreiptis į teismą dėl įstaigos administracijos neveikimo, jeigu į tokį pareiškėjo prašymą ir nebuvo tinkamai reaguojama. Nustatė, kad pareiškėjo asmens tapatybė Klaipėdos miesto areštinėje buvo nustatyta, užpildant areštuoto asmens anketą, ši anketa yra su fotonuotrauka areštuotajam identifikuoti. Pareiškėjo asmens tapatybė buvo nustatyta tinkamai, pareiškėjas neginčijo, kad jo asmens tapatybė nustatyta teisingai. Paleidžiant pareiškėją, jam buvo išduota pažyma, kuri, jam neturint kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, yra dokumentas, patvirtinantis tapatybę. Tokią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjo atstovas, pateikęs teismui tą patį 2008 m. gegužės 21 d. pažymėjimą, kuriame banko darbuotoja, jo teigimu, įrašė skaičius, imituojančius asmens kodą ((duomenys neskelbtini)), nes taip pareiškėjas galėjo kreiptis į banko įstaigą. Kadangi pareiškėjas neturėjo asmens dokumento, jam buvo išduotas pažymėjimas, patvirtinantis bausmės atlikimą bei jo asmens duomenis (yra nuotrauka, gimimo data, vieta, šeimyninė padėtis). Kadangi daugiau pareigų dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo nuteistajam laisvės atėmimo bausmę vykdančios institucijos neturi, pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog tai, kad jam nebuvo išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, yra šių institucijų ir Kalėjimų departamento kaltė. Pabrėžė, jog Kalėjimų departamento kaltės šiuo atveju iš viso nėra, nes pareiškėjas niekada neskundė pataisos namų įstaigos administracijos veiksmų ar neveikimo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo klausimu. Tuo tarpu pareiškėjo atstovas nepagrįstai grindė Kalėjimų departamento kaltę tuo, kad apskritai nekontroliuojama, ar nuteistieji asmenys turi asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų išdavimą nuteistiesiems Kalėjimų departamentas kontroliuoja. Be to, bet kuriuo atveju dėl tokių dokumentų išdavimo iniciatyvą turi parodyti pats nuteistasis, o sąlygas jo prašymo tenkinimui privalo sudaryti pataisos namų administracija. Pabrėžė, jog nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo, o jam būtų atsakyta, kad laisvės atėmimo vietoje tai neįmanoma. Konstatavo, kad nei Kalėjimų departamento, nei pataisos namų administracijos kaltės tame, kad pareiškėjas iki šiol neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, nėra. Nenustatyta, kad minėtos institucijos būtų neveikusios taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalo veikti. Pabrėžė, jog pareiškėjas neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento tik dėl to, kad pats pasirinko tokį elgesio būdą. Nors pareiškėjas aiškino, kad asmens tapatybę patvirtinančio dokumento neturėjimas šiuo metu jam sukelia daugelį nepatogumų – jis negauna darbo, socialinių pašalpų, lygiai tokia pati padėtis turėjo būti ir 2000 – 2002 metais, o pareiškėjas vis tiek nesiėmė priemonių, kad jam būtų išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Tuo periodu jis dar nebuvo praleidęs termino kreiptis dėl tokio dokumento gavimo.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 124–128), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimą (8 800 Lt už laikotarpį nuo 2008-06-01 iki 2009-04-01), o nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų išdavimo – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžio periodinėmis kompensacijomis, bei priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą – 10 000 Lt. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Marijampolės pataisos namai atsiliepimais į apeliacinį skundą (b.l. 137–139, 168–170) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimai į apeliacinį skundą iš esmės pagrįsti tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 166–167) nurodė, jog kadangi apeliacinis skundas neturės įtakos Migracijos departamento teisėms ir pareigoms, prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 171–173) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir padarytomis išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą dėl teisės įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įpareigojant Migracijos departamentą atlikti atitinkamus veiksmus bei priteisti jo naudai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, patenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino terminą leidimui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgyti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A442-1471/2008), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindo minėtam terminui atnaujinti, taip pat kaip pagrįstą vertina teismo išvadą, jog nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Todėl papildomai dėl tokių pareiškėjo reikalavimų nepasisakytina.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad, jam kalint, įkalinimo įstaigos administracija nepadėjo jam gauti asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Nurodė, kad nuo 2002 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 21 d., jam atliekant bausmę Marijampolės PN, jis pats neturėjo galimybės, o dėl pataisos namų darbuotojų kaltės jam nebuvo išduoti jokie jo asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įstatymas aiškiai nustatė pareigą pačiam asmeniui kreiptis į įgaliotas institucijas dėl leidimo nuolat gyventi bei asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo. Tuo tarpu įkalinimo įstaigos neišdavinėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, o ši atsisakė jam padėti arba savo neveikimu pažeidė kokias nors pareiškėjo teises. Be to, tiek Bausmių vykdymo kodeksas (11 str. 2 d.), tiek ir iki jo priėmimo galiojęs Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksas (50 str.) numatė galimybę nuteistiesiems kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną, visuomeninę ar tarptautinę organizaciją, taip pat kitas įmones, įstaigas ir organizacijas. Kitaip tariant, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jis pats neturėjo galimybės kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi bei asmens tapatybę patvirtinančio dokumento gavimo į galiotas valstybės institucijas. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės ir taikytinų teisės aktų nuostatos patvirtina, jog tokią galimybę pareiškėjas turėjo, tačiau ja nustatyta tvarka nepasinaudojo.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nenustatyta, kad įkalinimo įstaigos administracija ar Kalėjimų departamentas būtų neįvykdę kokios nors jiem įstatyme nustatytos pareigos. Pareiškėjas nepateikė jokių tokį jo teiginį patvirtinančių įrodymų, nagrinėjant bylą taip pat nenustatytas jo pagrįstumas. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas ir nurodė, kad jis 1994 metais kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, tokio jo teiginio nepatvirtina bylos medžiaga. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, jeigu pareiškėjas reikalavimą atlyginti jam turinę ir neturtinę žalą sietų su tokiu, kaip jis teigia, įkalinimo įstaigos vilkinimu atlikti jai priklausančius veiksmus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, toks reikalavimas negalėtų būti patenkintas ir turėtų būti atmestas, nes pasibaigęs ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 – 1.126 str.).

Nagrinėjamu atveju byloje nepateikus jokių įrodymų, kad Marijampolės PN ar Kalėjimų departamentas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nenustačius jokių teisės aktų reikalavimų, kurių nevykdė arba netinkamai vykdė minėtos įstaigos, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent pats pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų (kurių imtis jis galėjo pagal teisės aktų nuostatas), nesikreipė į Migracijos departamentą, taip pat ir su prašymu padėti jam sutvarkyti reikiamus dokumentus į įkalinimo įstaigos administraciją ar nustatyta tvarka į Kalėjimų departamentą, ginčijant atitinkamus pataisos namų veiksmus. Be to, pareiškėjas tam tikriems laikotarpiams buvo paleistas į laisvę, tačiau vis tiek jokių veiksmų nesiėmė.

Pareiškėjui neįrodžius neteisėtų veiksmų ar neveikimo Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento veikloje, nenustatyta vien iš būtinų trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėti veiksmai arba neveikimas), todėl valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas bylos medžiaga bei taikytinų teisės aktų nuostatomis, todėl netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo A. F. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Dainius Raižys