Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-13 · Civilinė byla Nr. 2S-781-258/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-03-13Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-09-10Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-13
Bylos Nr.
2S-781-258/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-41815-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rita Kisielienė
Ieškovas
Viešosios įstaigos Lietuvos meistrų, VĮ Lietuvos meistrų sambo
Atsakovas
Lietuvos
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-781/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41815-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 110.1;121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Viešosios įstaigos Lietuvos meistrų sambo – dziudo klubo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Lietuvos meistrų sambo – dziudo klubo ( toliau – ieškovas ) ieškinį atsakovams Lietuvos sambo federacijai ir E. R. ( toliau – atsakovai ) dėl asociacijos visuotinio narių susirinkimo sušaukimo ir nario teisės į informaciją.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas, ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas sušaukti Lietuvos sambo federacijos ( toliau – Federacija ) visuotinį narių susirinkimą bei įpareigoti Federaciją pateikti ieškovui visų Federacijos narių sąrašą ir visus Federacijos visuotinio narių susirinkimo protokolus nuo 2008 m. gruodžio 6 d. iki ieškinio teismui pateikimo.

Ieškovas nurodė, jog Federacijos prezidento įgaliojimai nutrūko dar 2010 metais, tačiau atsakovas E. R. toliau einantis šias pareigas, nesušaukdamas visuotinio narių susirinkimo ir nepateikdamas informacijos apie Federacijos narius, pažeidžia ieškovo teises bei teisėtus interesus, numatytus įstatymuose ir Federacijos įstatuose. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – paskirti Federacijos turto administratorių A. V., kad iki sprendimo byloje priėmimo būtų išsaugota nepasikeitusi Federacijos padėtis, išsaugoti visi esami dokumentai, užkirstas kelias jų suklastojimui ir užtikrintas Federacijos pareigų vykdymas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi prašymo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurį privalo įrodyti prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo. Teismo pareiga yra parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Be to, konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Teismas nurodė, kad ieškovas pareiškė reikalavimą teismo sprendimu sušaukti visuotinį neeilinį Federacijos narių susirinkimą ir įpareigoti pateikti ieškovą dominančią informaciją apie Federaciją. Nurodė, kad pagal ieškiniu pareikštų reikalavimų pobūdį prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto administratoriaus paskyrimas yra neproporcingos siekiamam tikslui. Tokios laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tais atvejais, kai būtina administruoti turtą, tačiau negali būti taikoma situacijose, kai iš esmės yra prašoma paskirti administratorių bendrovės valdymui, bet ne jos turto administravimui. Atsisakęs taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje iš esmės yra kilęs ginčas tik dėl visuotinio Federacijos narių sušaukimo ir informacijos pateikimo, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones – paskiriant Federacijos turto administratorių, pažeistų proporcingumo bei teisingumo principus.

Šalies argumentai

Ieškovas VĮ Lietuvos meistrų sambo – dziudo klubas atskiruoju skundu prašo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Skunde nurodo, jog jo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atitinka sąlygas, keliamas šio instituto taikymui. Būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl grėsmės ginčo objektui pagrindžia tai, kad prašomi išreikalauti dokumentai gali būti suklastoti, sunaikinti ar paslėpti, kas atitinkamai sąlygotų negalimumą išreikalauti jų iš atsakovų, ko sekoje teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas. Ieškovas nurodo, kad vienas iš grėsmę teismo sprendimo įvykdymui lemiančių veiksnių - tai atsakovų nesąžiningumas. Ieškovas nurodė, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės – Federacijos laikino turto administratoriaus paskyrimas, savo pobūdžiu atitinka nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus ir užtikrintų būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą. Ieškovas nurodo, kad prašo taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra objektyviai būtinos būsimo teismo sprendimo užtikrinimui, t.y. susijusių su paprastu turto administravimu, siekiant užkardyti dokumentų klastojimą bei netinkamą turto valdymą, o ne trikdyti Federacijos veiklos.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos sambo federacija ir E. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą, prašė jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 nutartį palikti nepakeistą. Atsakovai nurodė, kad ieškovas nėra Lietuvos sambo federacijos narys ir neturi pagrindo remtis Federacijos Įstatais bei grįsti savo reikalavimus jų nuostatomis. Ieškovas visiškai neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, įskaitant ir aplinkybių, kad atsakovas slėps, suklastos, pakeis ar sunaikins esamus Federacijos dokumentus, kuriuos ieškovas prašo išreikalauti iš Federacijos ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba taptų neįvykdomas. Atsakovas nurodo, kad ieškovo prašoma laikinoji apsaugos priemonė vertintina kaip nukreipta ne į atsakovo turto administravimą, bet į Federacijos valdymo perėmimą, t.y. neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su galimai būsimo teismo sprendimo įvykdymu šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatyta.

Pagal CPK 144 str. 1d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, kurių taikymo poreikį nulemia prielaida, jog egzistuoja tam tikra grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumui. Galimų grėsmių įvertinimas priskirtas bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, pasireiškiančiai besikreipiančio asmens nurodytų argumentų įvertinimu. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 ir 178 straipsniai). Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal ieškinį klausimą, teismas nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o vertina kitas aplinkybes - grėsmę jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galimai nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008 ir kt.). Tai nėra ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus.

Ieškovas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė būtinybe išsaugoti nepasikeitusią atsakovo Lietuvos sambo federacijos turtinę padėtį, visus dokumentus, užkirsti kelią jų klastojimui, užtikrinti šio atsakovo pareigų vykdymą. Ieškovas nurodė, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės – Federacijos laikino turto administratoriaus paskyrimas, užtikrintų būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina nustatyti realų pavojų, jog teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, t.y. šiuo atveju pripažintina, jog nepakanka deklaratyviai nurodyti grėsmę, kad atsakovas Lietuvos sambo federacija slėps, suklastos, pakeis ar sunaikins esamus Federacijos dokumentus, kad gali imtis nesąžiningų veiksmų, sunkinančių ar darančių visai nebeįmanomą realų jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Byloje nėra duomenų apie atsakovo ketinimą naikinti, perleisti ar kitaip apsunkinti ieškovo prašomų duomenų gavimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visais atvejais yra susijęs su vienos iš šalių teisių apribojimu ar pareigų nustatymu, todėl jos turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, proporcingumo principais. Siekis laikinųjų apsaugos priemonių taikymu apsiriboti joms keliamų tikslų įgyvendinimu atitinka teisingumo ir proporcingumo principus. Teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galimus pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo prašoma laikinoji apsaugos priemonė – paskirti Federacijos turto administratorių yra neatitinkanti ieškovo reikalavimo esmės ir yra neproporcinga siekiamam tikslui. Ieškovas ieškiniu prašo sušaukti Federacijos visuotinį narių susirinkimą, pateikti susirinkimo protokolus, kurie yra sudaryti nuo 2008 m. gruodžio 6 d. bei šiam reikalavimui užtikrinti paskirti laikinąjį Federacijos turto administratorių. Pažymėtina, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Teismas neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Ieškovas nurodo, kad prašo taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra objektyviai būtinos būsimo teismo sprendimo užtikrinimui, t.y. susijusių su paprastu turto administravimu, siekiant užkardyti dokumentų klastojimą bei netinkamą turto valdymą. Teismas konstatuoja, kad atsakovo turto administratoriaus skyrimas – yra neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su galimai būsimo teismo sprendimo įvykdymu šioje byloje. Teismo nuomone, turto administravimas yra priemonė, kuria užtikrinamas atsakovo turto apsauga nuo iššvaistymo bei jo tinkamas naudojimas, todėl ši priemonė kitų laikinųjų apsaugos priemonių atžvilgiu vertinama kaip išimtinė, kurios nepritaikius nebūtų įmanoma užtikrinti ne tik būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bet ir tolimesnio asmens teisių pažeidimo, žalos padidėjimo arba naujo teisinio ginčo tarp šalių kilimo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo turto administratoriaus paskyrimas - yra išskirtinai susijusi su ginčais dėl turto ir negali būti taikoma kitokio pobūdžio bylose.

Atsiliepimuose į atskirąjį skundą atsakovai nurodė, kad ieškovo reikalavimai nėra pagrįsti, nes ieškovas nėra Lietuvos sambo federacijos narys ir kartu su procesiniais dokumentais nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo narystę Lietuvos sambo federacijoje. Atsakovų nuomone, ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu piktnaudžiauja procesu, nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ir atskirąjį skundą. Pažymėtina, kad teismas nevertina atsakovų argumentų, kad ieškovas pareikšdamas ieškinį byloje, elgėsi nesąžiningai, nes ieškinio pagrįstumo ir šalių sąžiningumo klausimai sprendžiami nagrinėjant ginčą iš esmės. Aplinkybė, kad ieškovas, naudodamasis CPK nustatytomis procesinėmis teisėmis, pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p., apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti.

Teisėja Rita Kisielienė