- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-23
- Bylos Nr.
- I-3947-331/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06800-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Raimondas Blauzdžius, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- V. G., A. Š., M. S.
- Atsakovas
- Išlaidų
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Arūno Dirvono ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjams V. G. ir A. Š., jų atstovei Evelinai Davidavičiūtei, atsakovo atstovui Vidui Vanagui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Š., M. S. ir V. G. skundą atsakovėms Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai (toliau - Komisija) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl sprendimų dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo komisija (toliau ir - Komisija) priėmė šiuos sprendimus: 2013-10-08 sprendimą Nr. 17R-478, kuriuo nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjos A. Š. patirtas išlaidas; kompensuotina išlaidų suma – 37 094,32 Lt; 2013-10-08 sprendimą Nr. 17R-479, kuriuo nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo M. S. patirtas išlaidas, kompensuotina išlaidų suma – 37 094,32 Lt; 2013-10-15 sprendimą Nr. 17R-654, kuriuo nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo V. G. patirtas išlaidas, kompensuotina išlaidų suma – 30 766,82 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjai skundu kreipėsi į teismą ir prašo:
1) iš dalies panaikinti 2013-10-08 sprendimą Nr. 17R-478 ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą dalį A. Š. patirtų išlaidų – 15 761,00 Lt, 2013-10-08 sprendimą Nr. 17R-478 dalyje dėl 37 094,32 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;
2) iš dalies panaikinti 2013-10-08 sprendimą Nr. 17R-479 ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą dalį M. S. patirtų išlaidų – 15 661,00 Lt, 2013-10-08 sprendimą Nr. 17R-479 dalyje dėl 37 094,32 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;
3) iš dalies panaikinti 2013-10-15 sprendimą Nr. 17R-654 ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą dalį V. G. patirtų išlaidų – 28 126,27 Lt, 2013-10-15 sprendimą Nr. 17R-654 dalyje dėl 30 766,82 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;
Šalies argumentai
4) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės pareiškėjos A. Š. naudai patirtus nuostolius – negautas pajamas – 312 800 Lt, patirtus pakeitus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą (toliau – ir AIEĮ) , bei 50 904,32 Lt nuostolių saulės jėgainėms įrengti, kurie nėra kompensuotini pagal 2013-06-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5.4.2. punktą;
5) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės pareiškėjo M. S. naudai patirtus nuostolius – negautas pajamas – 312800 Lt, patirtus pakeitus AIEĮ, bei 50904,32 Lt nuostolių saulės jėgainėms įrengti, kurie nėra kompensuotini pagal Aprašo 5.4.2. punktą;
6) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės pareiškėjo V. G. naudai patirtus nuostolius – negautas pajamas – 312 800 Lt, patirtus pakeitus AIEĮ, bei 50904,32 Lt nuostolių saulės jėgainėms įrengti, kurie nėra kompensuotini pagal Aprašo 5.4.2. punktą;
7) atlyginti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos teisinei pagalbai apmokėti.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu AIEĮ (redakcija galiojo nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d.) nuostatos, pagal kurias saulės jėgainių savininkams buvo numatyta teisė į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą, galiojusį leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą metu. 2012 metais, t.y. tais metai, kai visiems pareiškėjams buvo išduoti leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, elektrinėms iki 30 kW galiojo 1,44 Lt – 1,80 LT/kW tarifas. Pareiškėjai nedelsiant po leidimų išdavimo pradėjo įrenginėti fotovoltines saulės elektrines.
Pagal naująją AIEĮ redakciją, įsigaliojusią 2013-02-01, saulės jėgainių savininkai neteko teisės į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą. Taip pat buvo sutrumpinti projektų vystymo terminai. Komisija visuose skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjų prašymus ir nustatė, kad kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013-02-01, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Komisija priimdama skundžiamus sprendimus nenurodė jokių kitų motyvų, taip pat nepaaiškino, kaip apskaičiavo kompensuojamos žalos dydį. Pareiškėjai, siekdami išsiaiškinti skundžiamų sprendimų motyvus, kreipėsi į Komisiją dėl protokolų pateikimo, tačiau Komisijai pateikus posėdžių protokolus, paaiškėjo, kad protokoluose taip pat nėra nurodyti skundžiamų sprendimų motyvai. Tokiais veiksmais Komisija pažeidė tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek Aprašo 21 punktą, o taip pat neužtikrino viešojo administravimo subjektams privalomo objektyvumo principo įgyvendinimo bei priėmė iš dalies neteisėtus, todėl naikintinus sprendimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad kompensuotinų sumų dydžiai yra ne tik nepagrįsti, bet ir netinkamai apskaičiuoti.
Šalies argumentai
Pareiškėjai Komisijai pateikė prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, kuriuose nurodė patirtus išlaidų dydžius ir pridėjo išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Komisija sprendimuose nenurodė ir nepaaiškino, kokiu būdu apskaičiavo kompensuotinų sumų dydžius. A. Š. patirtas išlaidas sudaro 52 855,32 Lt, M. S. patirtos išlaidos sudaro 52 755,32 Lt, V. G. patirtas išlaidas sudaro 58 220,59 Lt, o Komisija pareiškėjams A. Š. ir M. S. nusprendė kompensuoti po 37 094,32 Lt, o V. G. – 30 766,82 Lt. Tokiu būdu A. Š. nebuvo kompensuota 15 761,00 Lt, M. S. nebuvo kompensuota 15 661,00 Lt, V. G. nebuvo kompensuota 28 126,27 Lt patirtų išlaidų.
Pareiškėjai daro prielaidą, kad Komisija į skundžiamuose sprendimuose apskaičiuotą kompensuotiną sumą neįtraukė inverterių kainos. Nepaisant to, kad už inverterius visi pareiškėjai atsiskaitė po 2013-02-01, bet inverterių pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos 2013-01-08, t.y. iki 2013-02-01 – 2013-01-08 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2013/01/08-1342-1, 2013-01-08 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2013/01/08-1342-2, 2013-01-08 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2013/01/08-1342-3. Nors įsipareigojimai pagal sutartis buvo įvykdyti po 2013-02-01, tačiau dar 2013-01-08 buvo aišku, kad pareiškėjai privalės sumokėti sutartyse sulygtą kainą. Tuo atveju, jeigu Komisija į kompensuojamas sumas neįtraukė inverterių kainos, laiko, kad Komisija formaliai pritaikė Aprašo 4 straipsnį. Atkreipė dėmesį, kad AIEĮ pataisos buvo priimtos tik 2013-01-17, o įsigaliojo 2013-02-01, t.y. jau po minėtų sutarčių sudarymo.
Mano, kad nebuvo atlygintos ir išlaidos darbams už medienos supjovimą konstrukcijai (mediniams tąšams įrengti), nors pareiškėjai pristatė Komisijai sutartis, kurių pagrindu buvo atliekami darbai, taip pat apmokėjimą patvirtinančius dokumentus.
Mano, kad buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai. Gavę leidimus gaminti elektros energiją, kiekvienas pareiškėjas pagrįstai tikėjosi per 12 metų uždirbti 312 800 Lt. Pareiškėjams jau buvo nustatytas elektros energijos supirkimo 1,44 Lt/kW tarifas 12 metų laikotarpiui. Šių pajamų pareiškėjai negavo dėl valstybės neteisėtų veiksmų, t.y. dėl to, jog Lietuvos Respublikos Seimas skubos tvarka nusprendė pakeisti AIEĮ, kartu nustatydamas, kad pakeitimai galioja atgal. Be to, pagal Įgyvendinimo įstatymą tikėjosi, kad bus kompensuojamos jų visos jėgainių įrengimui patirtos išlaidos, o ne dalis, kaip buvo numatyta Apraše, todėl kiekvienas patyrė dar po 50904,32 Lt išlaidų, nekompensuotinų pagal Aprašą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Energetikos ministerija su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 1-8) paaiškino, kad Komisijai suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Ministerija neturi kompetencijos vertinti kito viešojo administravimo subjekto - Komisijos priimtų sprendimų teisėtumo ir faktinių aplinkybių, todėl dėl šių skunde teikiamų reikalavimų nepasisako. Ministerija laikosi pozicijos, kad Komisija priimdama ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovavosi jai suteikta diskrecija.
Atsakovė Komisija su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad A. Š. buvo kompensuota valstybės rinkliava už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą - 100 litų, nekompensuotos išlaidos už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas) - 1 851 litų, nes šios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su veikla elektros energetikos sektoriuje. Kompensuotos saulės šviesos elektros plokščių pirkimo atskaičius vidutinę rinkos vertę išlaidos - 36 994,32 Lt, nes jos atitinka Aprašo 5.4.2. punktą ir buvo pagrįstos išlaidų apmokėjimo dokumentais (saulės šviesos elektros plokščių pirkimo - pardavimo sutartis, mokestiniai pavedimai, kasos pajamų orderis, turto vertintojo E. L. ataskaita). Komisija nekompensavo inverterių pirkimo išlaidų atskaičius vidutinę rinkos vertę 13 910,0 Lt, nes jos neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų - buvo patirtos po 2013-02-01.
Nors pareiškėjai žalą kildina dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje, tačiau nenurodė kokie konkretūs neteisėti veiksmai buvo padaryti, nepagrindė prašomos priteisti žalos dokumentais. Mano, kad pareiškėjai neįrodė 6.246 - 6.250 straipsniuose nustatytų sąlygų, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, todėl jų skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu, kompensavimo komisijos sprendimų (2013-10-08 sprendimas Nr. 17R-478 dėl A. Š.; 2013-10-08 sprendimas Nr. 17R-479 dėl M. S.; 2013-10-15 sprendimas Nr. 17R-654 dėl V. G.), kuriais buvo atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjų patirtų išlaidų dėl saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo ir negautų pajamų (žalos) priteisimo (t. I, b. l. 26, 28, 29).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, 2013-06-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 594 patvirtintas Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašas.
AIEĮ siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Įstatymų leidėjas AIEĮ akcentavo, kad šiuo įstatymu siekė užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (2010-02-18 AIEĮ projekto aiškinamasis raštas Nr. XIP-1749).
Pagal AIEĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013-02-01) viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. AIEĮ 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013-02-01, buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).
2012-02-06 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ (redakcija, galiojanti nuo 2012-02-10) 1.1. ir 2.1 punktais buvo patvirtinti fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, t.y. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, ir kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW – 1,80 Lt/kWh bei naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW – 1,44 Lt/kWh.
2013-01-17 buvo priimtos AIEĮ pataisos, pagal kurias buvo pakeistas fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas (įsigaliojo 2013-02-01). Iki šių pakeitimų galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 straipsnio 7 dalis, 2011-05-12 įstatymo redakcija). 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena –įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis, 2013-01-17 įstatymo redakcija).
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013-09-01 turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.
2013-06-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 594, įgyvendindama Įgyvendinimo įstatymo nuostatas patvirtino Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą, kurio 4 punkte nustatyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013-02-01, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.
Kompensuotinų išlaidų rūšys yra numatytos Aprašo 5 punkte: išlaidos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu; sumokėta valstybės rinkliava už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; elektrinės projektavimo darbų išlaidos; investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos); jeigu pareiškėjai naudojasi kredito įstaigų suteiktais kreditais projektui plėtoti, – sumokėtos palūkanos ir kredito įstaigos nustatyti mokesčiai, susiję su kredito suteikimu ir išankstiniu sutarties nutraukimu; elektros tinklų operatoriui atlyginami tiesioginiai nuostoliai dėl sudarytos su pareiškėju gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties neįvykdymo (nutraukimo).
Aprašo 5.7 punkte nurodyta, kad Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Įgyvendindama savo diskreciją pripažinti kompensuotinomis kitas išlaidas, Komisija yra saistoma šioje nuostatoje numatyto požymio – išlaidos turi būti pagrįstos.
Visos Aprašo 5 punkte išvardytos kompensuotinų išlaidų kategorijos pasižymi vienu požymiu – visos jos panaudotos paslaugoms, kurių paskirtis yra iš esmės vienintelė, išimtinai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Šiomis išlaidomis gautos paslaugos, įgyti objektai gali būti naudojami tik šiam tikslui, todėl toliau nebetęsiant saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo ir elektros energijos gamybos, pareiškėjai nebegali jų panaudoti.
Nustatyta, kad pareiškėjams leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (2012-10-30 leidimas Nr. 3127 išduotas V. G.; 2012-10-26 leidimas Nr. 3012 išduotas A. Š.; 2013-12-13 leidimas Nr. LP-11844 išduotas M. S.) išduoti galiojant AIEĮ (redakcija galiojusi iki 2013-01-31). Elektrinėms iki 30 kW galiojo 1,44 Lt – 1,80 LT/kW tarifas. Pareiškėjai po leidimų išdavimo pradėjo įrenginėti fotovoltines saulės elektrines, 2012-11-09 sudarė pirkimo-pardavimo sutartis dėl saulės šviesos elektros plokščių įsigijimo, 2013-01-07 sudarė pirkimo-pardavimo sutartis dėl medinių tąšų supjovimo, 2013-01-08 sudarė pirkimo-pardavimo sutartis dėl inverterių, visą šią įrangą įsigijo, už ją apmokėjo. Seimui 2013-01-17 priėmus AIEĮ pataisas, kurios įsigaliojo nuo 2013-02-01, jie neteko teisės į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą, buvo sutrumpinti projektų vystymo terminai, todėl pareiškėjai nutarė raštu kreiptis į Komisiją, kad būtų atlygintos tiesioginės išlaidos, susijusios su elektrinių projektų plėtojimu, nes nutarė šių projektų toliau nevystyti (t. I, b. l. 16, 17, 37-76, 83-87, 91-103, 97-103, 106-108, 110-112).
Pareiškėja A. Š., pateikė prašymą, kurį vėliau patikslino, dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, iš viso prašė kompensuoti 52855,32 Lt: 100 Lt sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; 1 851 Lt išlaidas, už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas), 36 994,32 Lt saulės šviesos elektros plokščių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (75 494,32 Lt - 38 500 Lt), 13 910 Lt interverterių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (25 410 Lt - 11 500 Lt) (t. 3, b. l. 90-91).
Komisijos 2013-10-08 sprendimu Nr. 17R-478 pareiškėjai kompensuotos 37 094,32 Lt išlaidos, nekompensuota - 15 761 Lt, t. y. 1 851 Lt išlaidos, kurias pareiškėja priskyrė prie išlaidų už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus ir 13 910 Lt interverterių pirkimo išlaidos, viso – 15 761 Lt (t. 1, b. l. 26).
Pareiškėjas M. S. prašymu Komisijos prašė kompensuoti 52 755,32 Lt: 1 851 Lt išlaidas, už medinių konstrukcijų supjovimo paslaugas, kurias pareiškėjas priskyrė prie atliktų bendros instaliuotosios galios darbų (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas), 36994,32 Lt saulės šviesos elektros plokščių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (75 494,32 Lt - 38 500 Lt), 13 910 Lt inverterių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (25 410 Lt - 11 500 Lt) (t. 1, b. l. 102-103).
Ginčijamu 2013-10-08 sprendimu Nr. 17R-479 pareiškėjui kompensuotos 37 094,32 Lt išlaidos, nekompensuota - 15 761 Lt, t. y. 1 851 Lt išlaidos, kurias pareiškėjas priskyrė prie išlaidų už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus ir 13 910 Lt inverterių pirkimo išlaidos, viso – 15 761 Lt (t. 1, b. l. 28). Kaip matyti, pareiškėjui Komisija kompensavo 100 Lt valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, nors šių išlaidų pareiškėjas neprašė kompensuoti. Ginčo dėl to tarp šalių nėra, todėl teismas plačiau apie šio pobūdžio išlaidas nepasisakys.
Pareiškėjas V. G. prašė kompensuoti 58 220,59 Lt: 100 Lt sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; 1 200 Lt už elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimą, 3 000 Lt už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas, 1 851 Lt už medinių konstrukcijų supjovimo paslaugas, kurias priskyrė prie atliktų bendros instaliuotosios galios darbų (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas), 36 994,32 Lt saulės šviesos elektros plokščių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (75 494,32 Lt - 38 500 Lt), 13 910 Lt inverterių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (25 410 Lt - 11 500 Lt), 365,27 Lt kitų išlaidų (kuro išlaidas, patirtas nuosavu transportu, kai saulės baterijas transportavo iš Tauragės r. į Kėdainių r.), 800 Lt už rinkos vertės nustatymą turto vertinimo ekspertų (t. 1, b. l. 111-112).
Ginčijamu 2013-10-15 Komisijos sprendimu Nr. 17R-654 pareiškėjui kompensuotos 30 766,82 Lt išlaidos, t. y. dalis elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių (saulės šviesos elektros plokščių pirkimo) nuvertėjimo išlaidos, palyginti su turto vertintojo nustatyta esama rinkos verte. Iš bylos medžiagos matyti, kad likusi – 6 227,50 Lt - šių išlaidų dalis buvo nekompensuota, nes pareiškėjas Komisijai, kaip pats nurodo, per klaidą nepateikė avansinį mokėjimą patvirtinančių dokumentų. Visos kitos prašytos išlaidos nekompensuotos remiantis Aprašo 4, 5.7 punktais.
Kaip matyti, visiems pareiškėjams Komisija nekompensavo 1 851 Lt išlaidų, kurias pareiškėjai priskyrė prie išlaidų už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (medienos supjovimo darbus), nes laikė, kad tokio pobūdžio išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su veikla elektros energetikos sektoriuje, ir 13 910 Lt inverterių pirkimo išlaidų, nes jas pareiškėjai patyrė po 2013-02-01 (Aprašo 4, 5.4.1 punktai).
Teismo vertinimu, kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjų argumentai, kad inverterių pirkimo išlaidos jiems turėjo būti atlygintos, nes inverterių pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos 2013-01-08, o sutartyse nurodytą 25 410 Lt sumą jie įsipareigojo sumokėti iki 2013-02-01, nes bylos dokumentai įrodo, ką skunde patvirtina ir patys pareiškėjai, kad už inverterius pareiškėjai A. Š., M. S. atsiskaitė 2013-02-18, o V. G. – 2013-02-19 (t. III, b. l. 81, 138, 201). Taigi, tokio pobūdžio išlaidas pareiškėjai faktiškai neabejotinai patyrė po 2013-02-01, todėl jos pagrįstai remiantis Aprašo 4 punktu nebuvo kompensuotos. Teismo pozicijos negali pakeisti ir pareiškėjų argumentai, jog AIEĮ pataisos buvo priimtos tik 2013-01-17, o įsigaliojo 2013-02-01, t.y. po sutarčių sudarymo. Pažymėtina, kad AIEĮ pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime inicijuoti dar 2012 m. gruodžio mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012-12-05 posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3)) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai ir nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Būtent to pasekoje Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas 2013-01-15, priimtas – 2013-01-17. Šios aplinkybės suponuoja teismo išvadą, kad pareiškėjai dar iki ginčui reikšmingų sutarčių sudarymo galėjo numatyti veiklos sąlygų pasikeitimus. Esant šiai situacijai teismas neturi pagrindo inverterių pirkimo išlaidų vertinti kaip patirtų iki 2013-02-01.
Teismas sutinka su Komisijos padaryta išvada, kad išlaidos už medienos supjovimo darbus nėra tiesiogiai susijusios su veikla elektros energetikos sektoriuje. Komisija pareiškėjo V. G. prašė paaiškinti, kaip šios išlaidos yra susijusios su minėta veikla (t. I, b. l. 109), tačiau pareiškėjai įrodymų, pašalinančių Komisijos abejones, nepateikė. Byloje nesant duomenų, kurie įrodytų medienos supjovimo darbų būtinumą veiklos energetikos sektoriuje vykdymui, teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados nei Komisija.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas V. G. Komisijai nepateikė dokumentų, pagrindžiančių išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimu, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas, kitas išlaidas (kuro išlaidas), rinkos vertės nustatymo. Taigi, pareiškėjas neišpildė Aprašo 4 punkte nustatytos sąlygos, būtinos išlaidų kompensavimui – galimai patirtų išlaidų nepagrindė apmokėjimo dokumentais. Pareiškėjo argumentai, kad pats rengė minėtus projektus ir sau išrašyti sąskaitos už šiuos darbus neturi galimybės, nepaneigia Komisijos pareigos vadovautis Aprašo nuostatomis, o būtent imperatyvu, nustatytu Aprašo 4 punkte. Pareiškėjo pateikti degalų pirkimo kvitai taip pat vienareikšmiškai nesusieja šių išlaidų su elektrinės projekto plėtojimu, nes byloje nėra jokių duomenų, kad būtent tuo metu, kai buvo pirktas kuras, transportuotos saulės baterijos. Pažymėtina, kad Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-09-02 raštu Nr. 2R-2319 V. G. prašė pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus (t. I, b. l. 109), pareiškėjas dalyvavo Komisijos 2013-10-14 posėdyje (t. I, b. l. 36), taigi jam buvo suteikta galimybė šalinti jo prašymo dėl išlaidų kompensavimo trūkumus, todėl atmestini skundo argumentai dėl procedūrinių pažeidimų.
Teismo vertinimu Komisija ginčo sprendimus priėmė vadovaudamasi Aprašo nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1-3 dalys numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Nagrinėjamu atveju ginčijamų sprendimų turinys atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Komisija sprendimuose nurodė, kokiais teisės aktais ir konkrečiomis normomis vadovaujamasi, nurodė faktinį sprendimų iš dalies kompensuoti pareiškėjų patirtas išlaidas pagrindą, t. y. aiškiai įvardijo kompensuojamas ir nekompensuojamas išlaidas. Sprendimuose nurodyta apskundimo tvarka, jie pasirašyti Komisijos pirmininkės, todėl, teismo vertinimu, yra pakankamai aiškūs ir konkretūs. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčo Komisija priimdama ginčijamus sprendimus veikė savo kompetencijos ribose, vadovavosi AIEĮ ir Aprašo nuostatomis, jai suteikta diskrecijos teisė vertinti pareiškėjų pateiktus įrodymus, susijusius su elektrinės projektų išlaidų kompensavimu, atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais.
Pareiškėjai ginčą kelia ir dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė AIEĮ pataisas ir dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Aprašą.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Anksčiau nurodytu teisiniu reguliavimu yra siekiama skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, taip pat atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Kaip nurodyta Aprašo 23 punkte, kompensuotinos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis, todėl Vyriausybė Apraše nustatė maksimalius tokių išlaidų kompensuotinus dydžius, Komisijai suteikta teisė vertinti išlaidų pagrįstumą ir būtinumą.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Taigi asmuo gali kreiptis į teismą, gindamas nuo pažeidimo jo subjektinę teisę ar laisvę. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomų interesų) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu (LVAT administracinėje byloje A11–1192/2006). Asmens teisių pažeidimas turi būti realus, o ne hipotetinis. Vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės pažeidžiamos, savaime jo teisių pažeidimo nepagrindžia.
Pareiškėjai žalą sieja su teisėtų lūkesčių pažeidimu, teigia, kad nuo leidimų plėtrai gavimo momento, žinodami būsimą Fiksuotą tarifą, tikėjosi, kad toks tarifas bus taikomas 12 metų, buvo pradėję elektrinių įrengimo darbus, įsigiję įrangą. Teismas su tokiais pareiškėjų argumentais sutikti negali, nes verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. AIEĮ nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Pareiškėjai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.
Teismas nedarančiais įtakos ginčo išsprendimui laiko pareiškėjų skundo teiginius, kad pagal Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnį tikėjosi, jog jiems bus visiškai atlygintos saulės jėgainių įrengimo išlaidos, tačiau įvertinę Aprašo nuostatas, visų patirtų išlaidų net neprašė atlyginti. Pažymėtina, kad Aprašas priimtas 2013-06-23. Dėl saulės jėgainių plėtojimo asmenys iš esmės galėjo apsispręsti iki 2013-07-01 (Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3 dalys), dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto vystymu, kompensavimo galėjo kreiptis iki 2013-09-01. Įgyvendinimo įstatyme nebuvo nurodyta, jog bus atlygintos visos patirtos išlaidos. Be to, pareiškėjai, susipažinę su Aprašo nuostatomis, turėjo laiko nuspręsti, ar toliau vykdyti projektus, o teikdami prašymus dėl išlaidų kompensavimo jau žinojo, kokios išlaidos galimos atlyginti, todėl nėra jokio pagrindo teigti dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo ir šiuo aspektu.
Turtinė žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).
Turtinės žalos atsiradimo faktas galėtų būti konstatuojamas nustačius pareiškėjų valstybės neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareiškėjų patirtus nuostolius ar negautas pajamas ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir patirtų nuostolių ar negautų pajamų. Įstatymų leidyba yra išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas, tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1997-05-29 nutarimas, 1998-04-21 nutarimas, 2001-07-12 nutarimas, 2008-12-04 nutarimas). Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti AIEĮ pakeitimus, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento - neteisėtų veiksmų - negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismui nepatenkinus pareiškėjų skundo reikalavimų, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 1 p. ir 127 str., teismas
nusprendžia:
atmesti pareiškėjų V. G., M. S. ir A. Š. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.