Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkui A. T. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad kreditorius iš skolininko be skolos prašo priteisti 27,00 Lt dydžio palūkanas ir 297,68 Lt kreditoriaus negautas pajamas, apskaičiuotas taikant 178,22 proc. dydžio metinę palūkanų normą. Įvertinęs aplinkybę, jog su skolininku buvo sudaryta vartojimo sutartis (CK 1.39 str. 1 d.), ir tai, kokio dydžio palūkanos šioje sutartyje nustatytos (kreditoriaus teigimu), teismas padarė išvadą, jog pagal CK 6.188 str. 2 d. 5 p. tokios sutarties nuostatos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, yra nesąžiningos, taigi niekinės ir per se negaliojančios (CK 1.80 str. 1 d.). Tokių sutarčių nuostatų pagrindu prašomos priteisti sumos yra aiškiai nepagrįstos, todėl tokių kreditoriaus reikalavimų patenkinimas reikštų imperatyvių įstatymo normų pažeidimą.

Dėl nurodyto teismas sprendė, kad kreditoriaus reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, o LR CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, todėl kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą ir pažeidžiantį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą, atsisakė priimti (CPK 435 str. 2 d.).

Skaičiuodamas negautas pajamas (297,68 Lt, kurie apskaičiuoti remiantis kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo priėmimo dieną; pagal bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – 178,22 % kreditoriaus negautos pajamos per dieną sudaro 0,49 % laiku negrąžintos sumos. Taigi negautos pajamos yra apskaičiuotos taikant bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, o ne nutartyje nurodytą palūkanų normą.

Pagal CPK 433 str. 4 d., kai prašoma priteisti palūkanas ar delspinigius, turi būti nurodyta palūkanų ar delspinigių norma, palūkanų ar delspinigių dydis, paskaičiavimo laikotarpis, todėl pareiškime nurodyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, negautų pajamų dydis per dieną procentine išraiška ir laikotarpis yra pakankamas pagrindas negautų pajamų apskaičiavimui ir tokiu būdu negautos pajamos yra detalizuotos, realios ir pagrįstos.

Tai, kad skolininkas yra vartotojas ir yra laikomas silpnesniąja šalimi neatleidžia jo nuo prievolės įvykdyti paskolos sutartį sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra priimta tinkamai pritaikius procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimų dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimą bei tvarką, todėl keisti ar naikinti jo atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo.

Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Pagal CPK 431 str. 1 d. bylos dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Taigi kreditorių ir skolininką turi sieti sutartiniai santykiai arba prievolės pagal įstatymą, tai yra šie santykiai turi būti tiesiogiai susiklostę tarp kreditoriaus ir skolininko. Ar pareiškimas paduotas remiantis šiais susiklosčiusiais santykiais, sprendžiant pareiškimo priėmimo kausimą pagal CPK 433 str. 1 d. 5 p. pirmosios instancijos teismas turi įsitikinti, ar kreditorius nurodė reikalavimų faktinį pagrindimą ir įrodymus, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Kaip matyti iš pareiškimo turinio, kreditorius nurodė, kad pagal 2011-08-16 vartojimo sutartį, sudarytą tarp skolininko A. T. ir UAB „Nordecum“, prašoma priteisti skolą ir sutartines palūkanas. Taigi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties tarp skolininko ir pirminio kreditoriaus dėl skolos ir sutartinių palūkanų, todėl kiekvienas reikalavimo punktas turi būti pagrįstas pirminės sutarties sąlygomis. Perėmęs reikalavimo teisę į skolą, naujas kreditorius reikalauja atlyginti ir negautas pajamas. Tačiau niekaip nepagrindžia kokiu pagrindu reikalauja negautų pajamų, dėl kurių UAB „Nordecum“ ir A. T. nebuvo susitarę, ar jei buvo susitarę – pareiškime nepagrindžia, kokiu susitarimu buvo sutarta, kad skolininkas atlygins negautas pajamas perėmęs teisę į skolos gražinimą ir palūkanas. Todėl iš esmės pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, kadangi pareiškimas neatitinka CPK 433 str. keliamiems reikalavimams dėl jo nepagrįstumo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.