Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2015-04-30 · Civilinė byla Nr. 2A-6-560/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-30
Bylos Nr.
2A-6-560/2015
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-14615-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Suinteresuotas asmuo
J. Č., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės
Pareiškėjas
O. P.
Kategorijos
  • 26.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-6-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14615-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: 26.3.; 121.18.; 128.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius,sekretoriaujant Rūtai Miltinytei,dalyvaujant apeliantei suinteresuotam asmeniui J. Č. ir jos atstovui advokatui Z. B.,pareiškėjui O. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo O. P. pareiškimą dėl L. P. pripažinimo neveiksnia, suinteresuoti asmenys – J. Č., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyrius, išvadą teikianti institucija – Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas O. P. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti jo motiną L. P. neveiksnia, nustatyti jai globą ir paskirti globėją, kadangi motina negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Nurodė, kad tik nustačius L. P. neveiksnumą būtų galima tinkamai apsaugoti jos teises ir teisėtus interesus. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad gyvena kartu su motina, seserimi J. Č. ir pastarosios šeima. Motinai L. P. reikia nuolatinės pagalbos, ji pati negali savimi pasirūpinti, be to, ji girdi įvairius balsus, kalbasi su nesamais žmonėmis, kartais neįmanoma jos suprasti, nes motina gyvena savo pasaulyje, pasitaikydavo ir agresijos priepuolių. Nurodė, kad motina net 8 kartus yra gulėjusi psichiatrinėje ligoninėje, po ko jai pagerėja, tačiau praėjus keliems mėnesiams vėl ją reikia guldyti į ligoninę. Šiuo metu motina vartoja vaistus, todėl jos būklė yra stabilizavusis, tačiau nuo 1999 m. motina serga Parkinsono liga, o vėliau susirgo ir psichine liga.

Suinteresuotas asmuo J. Č. atsiliepimo į pareiškėjo O. P. pareiškimą nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu iš pradžių su pareiškimu sutiko iš dalies, vėliau nesutiko, nurodydama, kad motina šiuo metu vartoja vaistus ir yra normali, su ja galima pasikalbėti, pasitarti. Paaiškino, kad ji paima iš banko motinos pensiją, kurią atneša motinai, o pastaroji kontroliuoja savo pinigus, duoda jų pirkiniams, tikrina grąžą. Nurodė, kad motina tik dėl fizinės negalios negalėtų viena pasirūpinti savimi, tačiau dėl psichinės sveikatos būsenos galimai galėtų.

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens L. P. atstovė advokatė J. K. teismo posėdžio metu su pareiškimu nesutiko, nes pripažinti L. P. neveiksnia nėra jokio pagrindo.

Išvadą teikiančios institucijos – Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus atstovė teismo posėdžio metu pareiškimą palaikė, nurodė, kad yra pagrindas pripažinti L. P. neveiksnia, ką įrodo ekspertizės išvada.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-16 sprendimu pareiškimą tenkino ir pripažino L. P. neveiksnia bei nusprendė pradėti bylą dėl L. P. globos nustatymo, globėjo paskyrimo. Teismas nurodė, kad byloje atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Teismo vertinimu, byloje nėra jokio teisinio pagrindo atmesti ekspertizės akte suformuluotas išvadas kaip nepagrįstas, neišsamias, nepatikimas, ydingas ar prieštaraujančias kitiems byloje surinktiems įrodymams, ar skirti pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kadangi pateikta ekspertų išvada yra motyvuota, surašyta remiantis tiek esančiais L. P. medicininiais dokumentais, tiek tiriant L. P. psichikos būklę tiesiogiai. Teismas, remdamasis ekspertizės išvada, pareiškėjo O. P. paaiškinimais, L. P. medicininiais dokumentais, esančiais byloje, pripažino, kad L. P. dėl savo ligos pobūdžio – lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – rezidualinės šizofrenijos su ryškiais ir negrįžtamais emocijų, mąstymo, valios bei asmenybės defektais bei vidutinio sunkumo demencijos, sergant Parkinsono liga, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismas atmetė kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens J. Č. paaiškinimus, jog L. P. tik dėl savo fizinės būklės negalėtų pati savimi pasirūpinti bei kad šiuo metu L. P. vartoja vaistus ir jos būsena yra normali, su ja galima pakalbėti, pasitarti. Teismas nurodė, kad šiuos paaiškinimus paneigia ekspertizės aktas bei į bylą pateikti L. P. medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, jog L. P. net 8 kartus gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, vieną kartą dėl suicidinio elgesio savo pačios atžvilgiu. Ekspertė V. M., turinti 10 metų ekspertinio darbo stažo ir vietoje atlikusi ekspertinį tyrimą, patvirtino, jog L. P. aktyviai bendrauja, tačiau prasmingas pokalbis su ja neįmanomas, o į pateiktus elementarius klausimus kasdienio ir socialinio gyvenimo temomis L. P. visiškai nesugebėjo nieko atsakyti, ekspertizės atlikimo metu buvo stebėtas L. P. vidutinio sunkumo lygio pažinimo veiklos sutrikimas, maniakinė būsena, ryškus asmenybės defektas su pilnu socialiniu atsiribojimu, visišku realybės jausmo praradimu, pilnu panirimu į paraloginių psichozinių išgyvenimų pasaulį. Taigi, esant tokiai L. P. būsenai net pastarajai vartojant jai paskirtus vaistus, kuriuos, kaip teigia suinteresuotas asmuo J. Č., L. P. pati, niekieno nekontroliuojama ir vartoja, teismas sprendė, kad dėl tokių psichinės sveikatos sutrikimų L. P. nesugebėtų tinkamai pasirūpinti savo poreikiais, sveikata, priimti sprendimus ir už juos atsakyti, ji dėl savo psichikos sveikatos būsenos negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tai, kad L. P. domisi anūkių, liudytojomis apklaustų J. ir E. Č., reikalais, teismo vertinimu, nepaneigia ekspertizės akte L. P. nustatytos diagnozės ir nepatvirtina, jog L. P. galėtų savarankiškai gyventi pilnavertį gyvenimą, atsakyti už savo veiksmus. L. P. saugumas bei interesai negali būti apsaugoti nenustačius jai globos, tai pateisina jos, kaip neveiksnaus asmens, laisvių ir teisių suvaržymą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo J. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-16 sprendimą , skirti pakartotinę teisminę psichiatrinę ekspertizę ir ekspertams užduoti klausimą, ar L. P. šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, bei iškviesti ir apklausti liudytoją R. Č., dirbančią Vilniaus miesto socialinės paramos centre. Nurodė, kad psichinės ligos ar proto negalios pagal teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą turėjimas savaime nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo ir šis klausimas negali būti sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu medicininiu kriterijumi. Nurodė, kad dėl Parkinsono ligos L. P. negali valdyti savo kūno, t. y. dėl šios ligos turi fizinę, o ne psichinę negalią. Pažymėjo, kad ekspertizės išvada prieštarauja tiek suinteresuoto asmens J. Č., tiek jos dukterų J. ir E. Č. parodymams, jog L. P. šiuo metu geria vaistus, suvokia vaistų reikšmę ir jei galėtų fiziškai valdyti savo kūną, jai nereikėtų globos. L. P. J. Č. yra išdavusi įgaliojimą imti pensiją, pati pensiją paskirsto – duoda pinigų maistui, komunalinėms paslaugoms apmokėti, tikrina grąžą, o išduodant įgaliojimą notarei abejonių dėl L. P. veiksnumo nekilo. J. Č. įsitikinusi, kad L. P. gali savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jai suteiktomis teisėmis ir laisvėmis, o medicininė diagnozė neturėtų būti pakankama veiksnumui riboti. Pareiškėjas O. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad globa reikalinga dėl fizinio L. P. sutrikimo, o vienintelis, jo nuomone, motinos psichinis sutrikimas – savo nuomonės neturėjimas ar kitoks įvykių suvokimas. Sutinka, kad motina kartais nusišneka, tačiau nemano, kad dėl to būtina ją pripažinti neveiksnia ir suvaržyti jos teises. Nesutinka su teismo ekspertės išvada, kad su L. P. neįmanomas prasmingas pokalbis, nors ji nėra iškalbinga ir kartais pasako ką nors ne į temą, tačiau to, suinteresuoto asmens teigimu, negalima laikyti neveiksnumu teisine prasme. Bylą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka ir papildomai apklausti socialinę darbuotoją R. Č., dirbančią Vilniaus miesto socialinės paramos centre, kuri šiuo metu lanko L. P. ir gali papasakoti apie jos sveikatos būklę.

Pareiškėjas O. P. atsiliepimo į suinteresuoto asmens J. Č. apeliacinį skundą nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Suinteresuoto asmens J. Č. prašymui paskirti byloje pakartotinę ekspertizę pareiškėjas neprieštaravo.

Suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyrius bei išvadą teikianti institucija – Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyrius atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Teismo posėdyje apklausta liudytoja socialinė darbuotoja R. Č. nurodė, kad pokalbio su L. P. metu socialinei darbuotojai susidarė įspūdis, kad L. P. orientuojasi laike, situacijoje ir erdvėje. Jokių jos protinių nukrypimų socialinė darbuotoja nepastebėjo, mano, kad šiuo atveju būtų tinkama ne globa, o rūpyba, kadangi ji yra nepajėgi pasirūpinti savimi fiziškai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Suinteresuoto asmens J. Č. apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo O. P. pareiškimas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Byloje yra kilęs ginčas dėl asmens pripažinimo neveiksniu.

Byloje esančiais medicininiais duomenimis, užfiksuotais L. P. Šeškinės poliklinikos sveikatos istorijose, nustatyta, kad nuo 2006 m. L. P. nuolat skundėsi silpnumu, jėgų neturėjimu. Nuo 2007 m. šeimos gydytojai ji pradėjo skųstis „smaugimu kakle, viso kūno drebėjimu“. 2007 m. sausio mėn. ji buvo konsultuota M. M. ligoninėje, liepos mėn. gydyta, jai diagnozuotas išeminis smegenų insultas, kairė hemiparezė, arterinė hipertenzija, II st., Parkinsono liga. Vėlesniuose šeimos gydytojo įrašuose nuo 2008 iki 2009 m. aprašyti L. P. skundai dideliu silpnumu, rankų, kojų drebėjimu, nepajėgumu tvarkytis. Medicininiais duomenimis, užfiksuotais L. P. asmens sveikatos istorijose ir gydymo Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ligos istorijų, nustatyta, kad L. P. psichikos sutrikimu susirgo nuo 1989 m., jai buvo diagnozuota reaktyvinė psichozė, kliedesinis sindromas, vėliau organinis psichosindromas. Nuo 1997 m. ji gydyta Vilniaus m. psichiatrinėje ligoninėje dėl vidutinio sunkumo depresinio sutrikimo. 1998 m. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Neurologijos skyriuje L. P. diagnozuotas Parkinsono sindromas, vėliau Santariškių klinikose diagnozuota Parkinsono liga. Nuo 2007 m. L. P. pradėjo jausti nemalonius kvapus, atsirado balsai, girdėjo juos už sienų ir savo galvoje. 2008 m. ji gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jai diagnozuota paranoidinė šizofrenija, epizodinė liga su progresuojančiu deficitu ir Parkinsono liga tremorinė-rigidinė forma. 2009 m. gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje po suicidinio elgesio imperatyvių klausos haliucinacijų poveikyje. Pakartotinai gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dėl labai gausių psichozės reiškinių 2010-02-21 – 2010-03-17 ir 2010-08-14 – 2010-09-21. Praėjus keturiems mėnesiams buvo gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 2011-01-05 – 2011-02-09, L. P. nustatyta nepertraukiama paranojinės šizofrenijos eiga ir rezistentiškumas gydymui. Dėl gausios psichozinės simptomatikos ir neadekvataus elgesio po dar dviejų mėnesių, gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 2011-04-01 – 2011-05-17, L. P. nustatyta Parkinsono liga, II st. Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydyta 2011-07-22 – 2011-09-01, paskutinį kartą – 2012-09-18 – 2012-10-26.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atliktos 2013-05-27 – 2013-06-20 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK 115/2013 konstatuota, kad L. P. serga lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – rezidualine šizofrenija su ryškiais ir negrįžtamais emocijų, mąstymo, valios bei asmenybės defektais bei vidutinio sunkumo demencija, sergant Parkinsono liga, dėl ko ji negali būti šaukiama į teismo posėdį ir duoti paaiškinimų. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, jog atliekant ekspertizę buvo vertinami L. P. medicininiai duomenys bei pačios L. P. psichikos būsena namuose. Ekspertizės akte nurodyta, jog L. P. tyrimo metu buvo sąmoninga, gulėjo lovoje, bendravo noriai, tačiau prasmingas pokalbis su L. P. neįmanomas. L. P. aktyviai ir gausiai kalbėjo apie turimus išgyvenimus, papasakojo gausius ir padrikus persekiojimo, poveikio, nuodijimo, valdymo turinio kliedesius, reikšmingumo ir didybės paralogines idėjas. L. P. mąstymas labai ryškiai sutrikęs, paraloginis, rezonuojantis, fiksuotas tik liguistiems išgyvenimams, visiškai praradęs realybės suvokimą, emocijos išblėsę, praradusi šiltesnius jausmus artimiesiems, egocentriška, visiškai atsiribojusi nuo realybės, jos nesuvokia, fiksuoti ryškūs mąstymo sutrikimai. Ekspertei V. M. L. P. išpasakojo gausias klausos, uoslės, visceralines haliucinacijas, senestopatijas, psichinio užvaldymo reiškinius. Į pateiktus klausimus kasdienio ir socialinio gyvenimo temomis visiškai nesugebėjo nieko atsakyti, nežinojo, kiek gauna ir kaip pasiima pensiją, kaip pensija skirstoma, kiek realiai reikia mokėti komunalinių mokesčių ir pan., atsisakė skaityti, skaičiuoti. L. P. stebėtas vidutinio sunkumo lygio pažinimo veiklos sutrikimas, maniakinė būsena su mąstymo pagreitėjimu, ryškus asmenybės defektas su pilnu socialiniu atsiribojimu, visišku realybės jausmo praradimu, pilnu panirimu į paraloginių psichozinių išgyvenimų pasaulį.

2014-11-12 – 2015-01-09 bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atlikta pakartotinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios akte Nr. 82TPK-14/2014 nurodyta, kad L. P. serga psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, tačiau šiuo metu ji gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir gali juos valdyti. Kadangi L. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, komisija ekspertizės aktu rekomendavo skirti rūpybą. Akte nurodyta, kad ekspertizės metu nustatyta, jog L. P. orientuojasi laike, vietoje, savyje ir socialinėje srityje, baimės nejaučia, dėmesį koncentruoja, mąstymas nuoseklus. Nurodyta, kad tiriamoji pokalbio metu elgėsi adekvačiai, palaikė akių kontaktą, komunikavo geranoriškai, iš dalies painiojosi laiko atkarpų intervaluose, tačiau orientavosi gaunamose pajamose. Taigi, nustatyta, kad L. P. psichinė būsena ryškiai pagerėjusi nuo pirminės teismo psichiatrijos ekspertizės, kuri atlikta 2013 m. gegužės mėn.

Pažymėtina, kad pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialiniais ir teisiniais padariniais iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo atstovu pagal įstatymą, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3.240 str. 1 d.). CK 2.10 str. 1 d. nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant asmens veiksnumo ribojimo klausimą vienodai svarbūs yra du veiksnumo vertinimo – medicininis ir teisinis – kriterijai, kurie turėtų būti taikomi integraliai; nustatant asmens neveiksnumą psichikos ligos ar sutrikimo sunkumo vertinimas labiau sietinas su teisinių kriterijų nustatymu, t. y. asmens neveiksnumui svarbus klausimas, ar asmens negalėjimas suprasti savo veiksmus ar juos valdyti yra tokio sunkaus laipsnio, kad tokiam asmeniui būtina globa. Tai reiškia, kad vien tik medicininė diagnozė neturėtų būti pakankama veiksnumui riboti, be kita ko, būtina analizuoti psichinio sutrikimo poveikį asmens socialiniams gebėjimams, apie kuriuos teismas turėtų spręsti iš byloje surinktų įrodymų visumos (asmens, kurio veiksnumo ribojimo klausimas sprendžiamas, paaiškinimų, jo aplinkos, socialinių darbuotojų, ekspertų išklausymo ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat formuoja praktiką, jog neveiksnumo pripažinimo pagrindas yra asmens psichinės ligos arba silpnaprotystė, tačiau nepakanka vien to, kad asmuo sirgtų tokia liga ar būtų silpnaprotis, dar būtinas kitas elementas – kad dėl tokios ligos asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Teisinis asmens veiksnumo įvertinimas reiškia asmeniui nustatytų psichikos sutrikimų įvertinimą tuo aspektu, ar jų nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti pripažintinas tokiu sunkiu, kad leidžia pagrįstai spręsti, jog asmeniui reikalinga globa, todėl tai pateisintų jo teisių bei laisvių suvaržymą pripažįstant jį neveiksniu. Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nurodyti CK 2.10 str., reiškia tokius sutrikimus, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos. Sprendžiant neveiksnumo klausimą, labai svarbu kuo išsamiau išanalizuoti asmens psichinės ligos ar proto negalios pasekmes jo socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, jo paties ir aplinkinių saugumui, įvertintini asmens gebėjimus įvairiose socialinio gyvenimo srityse, ypač tose, kuriose, konstatavus asmens neveiksnumą, kyla sunkių įstatyme nustatytų padarinių – suvaržomos pagrindinės asmens teisės ir laisvės, nustatomi įvairūs draudimai ir (ar) apribojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi tik byloje atliktos ekspertizės akto išvada, tačiau kitų aplinkybių, lemiančių ir patvirtinančių L. P. negalėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmų, nenagrinėjo ir neanalizavo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, kad atsižvelgiant į proceso dėl asmens pripažinimo neveiksniu teisines ir socialines pasekmes asmeniniam šio asmens savarankiškumui ir laisvei, byloje turi būti nustatytos ir įvertintos visos aplinkybės, siekiant teismui susidaryti objektyvią nuomonę apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, psichinę būklę bei gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti ir taip patikrinti byloje surinktos medžiagos, taip pat ir teismo psichiatro eksperto išvados, kuri teismui nėra privaloma (CPK 218 str.), tikrumą bei tinkamai įvertinti juridinį asmens neveiksnumo kriterijų. Teismas nagrinėjamu atveju įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad šiuo atveju L. P. pripažinti neveiksnia ir paskirti jai globą nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nors byloje atliktos dvi ekspertizės dėl L. P., kurios išvados iš esmės nėra vienodos, vertintini visų byloje pateiktų dokumentų ir įrodymų dėl L. P. psichinės ligos ir jos pasekmių ligonės socialiniam gyvenimui visuma. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad, minėta, L. P. serga psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne bet kuris psichikos sutrikimas, psichikos ligos ar proto negalios forma yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu. Šiuo atveju svarbu įvertinti, ar, atsižvelgiant į protinę negalią, L. P. sugeba suprasti ir valdyti savo veiksmus. Nors byloje atliktos pirminės ekspertizės išvadoje nurodyta, kad prasmingas pokalbis su L. P. neįmanomas, ji visiškai praradusi realybės suvokimą, fiksuoti ryškūs mąstymo sutrikimai, tačiau pakartotinės ekspertizės, atliktos 2014-11-12 – 2015-01-09, metu nustatyta, kad šiuo metu ji gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir gali juos valdyti, tiriamoji orientuojasi laike, vietoje, savyje ir socialinėje srityje, baimės nejaučia, dėmesį koncentruoja, mąstymas nuoseklus, o jos psichinė būsena ryškiai pagerėjusi nuo pirminės teismo psichiatrijos ekspertizės. Be to, byloje pateikti ir suinteresuoto asmens J. Č. bei J. ir E. Č. paaiškinimai, taip pat liudytojos socialinės darbuotojos R. Č., kuri lankėsi pas L. P., parodymai, jog ligonė orientuojasi laike, situacijoje ir erdvėje, t. y. nors ji turi protinę ir fizinę negalią, tačiau geba suprasti savo veiksmų reikšmę ir esmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Šiuo atveju, teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, remiantis pakartotinai byloje atliktos ekspertizės išvadomis, liudytojų parodymais, L. P. sveikatos būklę apibūdinančiais įrodymais – ligos istorijomis, darytina pagrįsta išvada, kad L. P. egzistuojantys sveikatos sutrikimai nesuponuoja pagrindo konstatuoti, jog jos psichinė negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jai orientuotis, dėl ko ji pripažintina neveiksnia ir jai paskirtina globa. Atsižvelgiant į tai, teigtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje rėmėsi vien tik ekspertizės išvada, kuri, minėta, teismui nėra privaloma, neįvertinęs kitų byloje esančių įrodymų visumos, dėl to nepagrįstai pripažino L. P. neveiksnia. Vadovaujantis tuo, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors pakartotinės ekspertizės akte nurodyta, jog L. P. rekomenduojama skirti rūpybą, tačiau šiuo atveju nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjo O. P. pareiškimo L. P. pripažinti neveiksnia ir šiuo pagrindu skirti globą pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas rūpybos klausimu nagrinėjamu atveju nepasisako.

Taigi, teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-16 sprendimo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. P. pripažino neveiksnia ir nusprendė pradėti bylą dėl jos globos nustatymo, globėjo paskyrimo, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo O. P. pareiškimas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329-330 str., teismas

nusprendžia:

Suinteresuoto asmens J. Č. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo O. P. pareiškimą dėl L. P. pripažinimo neveiksnia, globos nustatymo ir globėjo paskyrimo, atmesti.

Teisėjas Dainius Rinkevičius