Kauno apygardos teismo nutartis

2009-04-23 · Civilinė byla Nr. 2A-226-485/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-23
Bylos Nr.
2A-226-485/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Remeika (pirm.), Birutė Bobrel, Evaldas Burzdikas
Ieškovas
R. V.
Atsakovas
Lietuvos Respubliką
Advokatai
Vaidutis Paliukas
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-226-485/2009

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Ramūnas Šarka Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.5; 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos,kolegijos teisėjų: Birutės Bobrel ir Evaldo Burzdiko,sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, Violetai Mažeikienei,

dalyvaujant ieškovui R. V., jo atstovui advokatui Vaidučiui Paliukui, atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančių institucijų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos atstovams Linai Eviltienei, Egidijui Radzevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. V., atsakovo Lietuvos Respubliką atstovaujančių institucijų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovų Linos Eviltienės, Egidijaus Radzevičiaus ir Ramūno Valatkos apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-338-780/2008 pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas R. V. ieškiniu (b. l. 2-8) prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos 8 082,70 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl žalos, padarytos neteisėtai taikant procesines prievartos priemones ir nušalinant nuo darbo, bei per ilgo ikiteisminio tyrimo. Nurodė, kad 2003 m. gruodžio 22 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-051-03 pagal LR BK 228 str. l d. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki ieškovo nekaltumo patvirtinimo įsiteisėjusiu 2006-06-30 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovui buvo taikomos procesinės prievartos priemonės: kardomosios priemonės - suėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, laikinas nušalinimas nuo pareigų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir prokuroro veiksmai, taikant minėtas procesines prievartos priemones, buvo neteisėti, nes jos nebuvo adekvačios nusikaltimo, kuriuo ieškovas buvo įtariamas, pavojingumui, neatsižvelgta į ieškovo elgesį ir atliekamas pareigas. Be to, įvertinus nusikaltimo, kuriuo ieškovas buvo įtariamas - darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimu, paprastumą, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepaaiškinamai ilgai nuo 2004 m. balandžio 14 d. (ieškovas buvau sulaikytas) iki 2004 m. gruodžio 15 d. (surašytas kaltinamasis aktas).Tačiau ir teisminio nagrinėjimo metu bylos nagrinėjimas užsitęsė, nes prokuroro prašymu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 12 d. nutartimi byla buvo perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Nors būtent prokuroro prašymu byla buvo perduota ikiteisminiam tyrimui papildyti, tačiau neatlikus jokių procesinių veiksmų 2006 m. sausio 25 d. byla su kaltinamuoju aktu vėl buvo perduota Marijampolės rajono apylinkės teismui. Dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, vadovaujančių ikiteisminiam tyrimui ir jį kontroliuojančių prokurorų ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų, ieškovas patyrė materialinę ir neturtinę žalą, nes už neteisėtai taikytų procesinių prievartos priemonių - suėmimo ir laikino nušalinimo nuo darbo laiką, ieškovui neišmokėtas darbo užmokestis - 7082,70 Lt. Taip pat, dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo, laisvės suvaržymo, užsitęsusio ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo, ieškovas negalėjo pasinaudoti įstatymo suteikta galimybe siekti aukštesnės kvalifikacijos, laipsnio, pareigų. Faktas, jog atliekamas ikiteisminis tyrimas ir byla nagrinėjama teisme darė neigiamą įtaką bendraujant su pavaldiniais, menkino ieškovo, kaip specialiosios paskirties būrio vyriausiojo specialisto, autoritetą. Pats sulaikymo, užsitęsusio ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo faktas, sukėlė gilius išgyvenimus ieškovui, jo šeimai ir artimiesiems. Nepagrįstai ilgai užsitęsiąs ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme dar labiau pagilino šiuos išgyvenimus, nes sukėlė nežinios, netikrumo dėl ateities jausmą.

Žemesnės instancijos teismas

Lazdijų rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 75-85) ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui R. V. iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2573,88 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Priteisė ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Nurodė, kad ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindžia nepagrįstu kardomosios priemonės suėmimo ir procesinės prievartos priemonės laikino nušalinimo nuo pareigų taikymu ir nepagrįstai užsitęsusiu procesu. Nagrinėjamu atveju ieškovui suėmimas buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, todėl valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise nėra. Byloje nustatyta, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką: techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus, metu įrašyti telefoniniai pokalbiai (baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 (toliau b. b.) 1 T, b. l. 21-30), liudytojos L.Baliukonytės parodymai (b. b. 1 T, b. l. 52-53), poėmių metu rasti ir paimti dokumentai (b. b. 2 T., b. l. 39-63, 95 ), kratos metu iš R. G. paimti dokumentai (b. b. 3 T., b.l. 50-57). Šie duomenys buvo gauti iki suėmimo paskyrimo ir kardomąją priemonę skyrusiam teisėjui leido pagrįstai manyti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Todėl teismas sprendžia, kad EŽTT praktikos požiūriu, apie ieškovą surinkta informacija buvo pakankama objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog jis galėjo padaryti nusikaltimą. Be to, ieškovas buvo suimtas ne vien tik remiantis įtarimu. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje buvo nurodyti ir kiti LR BPK numatyti suėmimo skyrimo pagrindai, kurie pripažintini pagrįstais. Ieškovas buvo susijęs tarnybiniais santykiais su liudytojais bei kitais šios bylos įtariamaisiais, kurie buvo jo bendradarbiai. Pas vieną iš įtariamųjų (R. G.) buvo rasti dokumentai su galimais klastojimo požymiais. Šios aplinkybės davė pagrindą manyti, kad ieškovas gali trukdyti procesui, paveikti liudytojus, siekti sunaikinti ar paslėpti įrodymus. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad suėmimas buvo skirtas trumpam, tik 10 dienų terminui, ir teisėjo nutartyje buvo nurodyta, kad suėmimas reikalingas neatidėliotiniems tyrimo veiksmams atlikti, kol ieškovas bus izoliuotas. Todėl toks paskirto suėmimo terminas visiškai atitiko baudžiamojo proceso tikslus pradiniame tyrimo etape. Priešingai nei teigia ieškovas, visi reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atlikti dar iki suėmimo paskyrimo. Taip pat nepagrįstai ieškovas teigia, kad po suėmimo nebuvo atlikti tie tyrimo veiksmai, dėl kurių suėmimas buvo reikalingas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuo 2004-04-16, kai ieškovas buvo suimtas, iki 2004-04-21 buvo intensyviai atliekamas ikiteisminis tyrimas: apklausiami liudytojai (b. b. T l, b. l. 35-36,38-39, 57-70), atlikta akistata tarp ieškovo ir liudytojos (b. b. T2, b. l. 137). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ieškovo teiginys, kad suėmimas nebuvo būtinas ir buvo paskirtas nepagrįstai atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pripažįsta, kad suėmimas buvo pripažintas ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ieškovui buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, todėl, kaip ir suėmimo atveju valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise nėra. Jau minėta, kad byloje iki šios procesinės prievartos priemonės skyrimo buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėtų būti padaręs nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje buvo nurodyti LR BPK 157 str. 1 d. numatyti laikino nušalinimo nuo pareigų skyrimo pagrindai, kurie pripažįstami pagrįstais. Ieškovas buvo susijęs tarnybiniais santykiais su liudytojais, bei kitais šios bylos įtariamaisiais, kurie buvo jo bendradarbiai. Pas vieną iš įtariamųjų (R. G.) buvo rasti dokumentai su galimais klastojimo požymiais. Šios aplinkybės davė pagrindą manyti, kad ieškovas gali trukdyti procesui, paveikti liudytojus, siekti sunaikinti ar paslėpti įrodymus, todėl pripažintina, jog ši procesinė prievartos priemonė buvo reikalinga norint greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo teiginys, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų suėmimas nebuvo būtinas ir paskirtas nepagrįstai, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 medžiagos matyti, kad po suėmimo metu atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo ir toliau atliekami kiti procesiniai veiksmai: 2004-04-26 pareikalauta telefoninių pokalbių išklotinių (b. b. T 2, b. l. 99), 2004-04-27 apklausta liudytoja (b. b. T 1, b. l. 40-41), 2004-04-29 atliktas poėmis (b. b. T 2 , b. l. 97), 2004-05-06, 2004-06-09, 2004-06-15,2004-06-17,2004-06-22 apklausti liudytojai (b. b. T 2, b. l. 44-45, 48-51, 73-74,34, 37, 46-47 ). Todėl panaikinus suėmimą laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindai neišnyko, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas intensyviai ir ieškovui pagrįstai toliau buvo ribojamos darbo teisės siekiant, kad jis nesutrukdytų greitesnio ir nešališkesnio ikiteisminio tyrimo. Tačiau kaip ir suėmimo atveju prokuroras 2004-07-09 nutarimu panaikino laikinąjį ieškovo nušalinimą nuo pareigų anksčiau laiko. Savo nutarime prokuroras nurodo, kad:" buvo atlikti tyrimui reikšmingų dokumentų poėmiai, apklausti liudytojais įtariamojo bendradarbiai, atliktos akistatos, todėl išnyko R. V. laikino nušalinimo nuo pareigų faktinio taikymo pagrindai" (b. b. T 2 b. l. 157). Akivaizdu, kad prokuroras savo nutarime konstatuoja, jog procesinės prievartos priemonės faktinio taikymo pagrindai išnyko anksčiau nei nustatyta termino pabaiga. Tačiau patikrinus kada iš tiesų buvo atlikti-prokuroro nutarime nurodyti tyrimo veiksmai, sąlygoję šios procesinės prievartos priemonės panaikinimą, negalima sutikti, kad laikinojo nušalinimo nuo pareigų panaikinimo pagrindas atsirado tik nuo prokuroro nutarimo priėmimo dienos. Iš baudžiamosios bylos poėmių protokolų matyti, kad jie buvo atlikti 2004-04-14 (b. b. T 2, b. l. 39), 2004-04-15 (b. b. T 2, b. l. 95) ir 2004-04-29 (b. b. T 2, b.1.97), iš kratos protokolų matyti, kad jos buvo atliktos 2004-04-14 ( b. b. T 2, b.1.185 ir T 3, b.1.104-105), iš prokuroro nutarimų matyti, kad reikalingi duomenys buvo gauti 2004-04-14 ir 2004-04-26 (b. b. T 2, b. l. 65,99), iš akistatos protokolo matyti, kad jis buvo atlikta 2004-04-21 (b. b. T 2, b. l. 137), iš liudytojų apklausų protokolų matyti, kad liudytojai buvo apklausti 2004-04-14 (b. b. T 1, b. l. 31-33,52-53, 55-56), 2004-04-20 (b. b. T 1. 35-36, 38-39, 57-70), taip pat 2004-04-27, 2004-05-06, 2004-06-09, 2004-06-15, 2004-06-17, 2004-06-22 ( b. b. T 2, b.1.40-41, 44-45,48-51,73-73, 34, 37, 46-47). Šių procesinių veiksmų atlikimo datos patvirtina, kad vėliausias iš šių procesinių veiksmų, kuriais remdamasis prokuroras 2004-07-09 panaikino laikiną nušalinimą nuo pareigų, buvo atliktas 2004-06-17 kuomet liudytoju buvo apklaustas paskutinis ieškovo bendradarbis (b. b. T 1, b. l. 34). Teismas sutiko su atsakovo argumentais dėl ieškovo darbo užmokesčio išieškojimo teisinio pagrindo ir proceso. Teismo nuomone ieškovo darbovietės atsisakymas išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį yra nepagrįstas. Šiuo klausimu Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas yra aiškiai pasakęs, kad tuo atveju, kai nušalinimo pagrindas nepasitvirtina, taip pat kai nustatoma, jog pareigūnas nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, jis visais atvejais turi teisę gauti darbo užmokesčio kompensaciją už nušalinimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, koks subjektas priėmė sprendimą dėl nušalinimo. Todėl argumentai, kad nesant darbdavio kaltės dėl nušalinimo, jis neturi kompensuoti pareiškėjui darbo užmokesčio yra nepagrįsti (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartys Nr. A14-1163/07, Nr. A2-1713/06). Vadinasi ieškovas turi teisę į darbo užmokestį ir už tą nušalinimo laikotarpį, kuris šiuo sprendimu nėra pripažintas neteisėtu. Tačiau darbo užmokesčio mokėjimo teisinio santykio šalys yra apibrėžtos įstatymu - tai darbuotojas ir darbdavys, nagrinėjamu atveju- pareigūnas ir institucija, kurioje jis eina pareigas. Todėl tokiu atveju reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio turėtų būti grindžiamas ne žalos atlyginimo institutu, o teisiniais darbo santykiais. Ieškovas atsisakė šioje civilinėje byloje atsakovu dėl neišmokėto darbo užmokesčio patraukti savo darbovietę, todėl šios bylos atsakovas yra netinkamas pagal likusią reikalavimo dalį priteisti negautą darbo užmokestį ir ieškinys šioje bylos dalyje atmestinas. Be to, toks reikalavimas nagrinėtinas ne bendros kompetencijos, o administraciniame teisme. Sprendžiant dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos pirmiausia teismas atmeta kaip nepagrįstą ieškovo argumentą kad neturtinę žalą jis patyrė dėl to, jog užsitęsusio proceso metu negalėjo siekti karjeros. Iš pateiktos VSAT ir LR VRM Lazdijų rinktinės informacijos (b. l. 58) matyti, kad nagrinėjamo proceso metu ieškovas buvo skatintas tarnyboje, o kviečiamas dalyvauti pareigūnų kvalifikavimo posėdžiuose pats nesutikdavo būti vertinimas. Be to ieškovas pats nurodė, kad per nagrinėjamą laikotarpį jis buvo baustas drausmine tvarka, o pareigūnui turinčiam drausminę nuobaudą negali būti suteiktas aukštesnis laipsnis. Todėl tai, kad baudžiamosios bylos proceso metu nebuvo jokių ieškovo karjeros pokyčių lėmė ne užtrukęs bylos procesas, o jo paties veiksmai. Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti, jog įtariamojo statusas būtų neigiamai atsiliepęs jo kvalifikacijos vertinimui jeigu jis būtų dalyvavęs kvalifikacijos tikrinime. Toks pareigūno kvalifikacijos vertinimo kriterijus kaip pradėtas ikiteisminis tyrimas nėra numatytas jokiuose teisės aktuose, nes tai pažeistų nekaltumo prezumpcijos principą. Tačiau pripažintina, kad nepagrįstai taikytos kardomosios ir procesinės prievartos priemonės, nepateisinamai ilgai užtrukęs procesas ieškovui sukėlė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Ilgą laiką būdamas įtariamuoju ir kaltinamuoju, ieškovas išgyveno netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būseną , be to, ši procesinė padėtis nepateisinamai ilgai ribojo jo laisvę ir teisę dirbti, atitinkamą laiko trapą jis buvo likęs be pajamų, užsitęsęs procesas kenkė jo, kaip aukštesnes pareigas einančio pareigūno reputacijai kitų pareigūnų akyse. Patirti materialinio ir nematerialinio pobūdžio suvaržymai negali būti pateisinami , jeigu jie atsirado dėl uždelsto ir neefektyvaus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo bei procesinių prievartos priemonių taikymo, todėl vadovaujantis CK 6.250 straipsniu, jie pripažintini neturtine žala, kurią padarė būtent šioje byloje nustatyti neteisėti valstybės institucijų veiksmai. Sprendžiant klausimą dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgiant į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, į tai, kad ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, nebuvo apkaltintas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėtai taikyto suėmimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų jo judėjimo laisvė ir teisės dirbti buvo apribotos trumpą laiko tarpą, neteisėtais veiksmais padaryta turtinė žala nėra didelė, taip pat EŽTT praktiką šios kategorijos bylose. Pripažintina, kad ieškovo prašoma priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma gerokai viršija teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteisiamas sumas net už žymiai ilgiau trukusius neteisėtus valstybės institucijų veiksmus 9pavyzdžiui LAT nutartys 3K-3390/2005, Nr. 3K 7-7/2007, Nr. 3K-3-196/2007, 3K-364/2008). Lietuvos Aukščiausias teismas šios kategorijos bylose ne kartą yra pažymėjęs, jog beveik neįmanoma asmeniui atlyginti padarytą materialinę žalą pinigais, bet materialinis atlyginimas vis tiek turi būti tam tikra satisfakcija už asmens patirtą moralinę skriaudą (LAT nutartis Nr. 3K-3-169/2007). Tai pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nurodydamas, jog materialinis atlygis asmeniui negali atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialinės (pirmiausia piniginės)kompensacijos už moralinę žalą paskirtis -sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas -jokie pinigai, joks materialus turtas - negali atstoti. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą 9 LAT nutartis Nr. 3K-3-604/2005). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teismas sprendžia, kad teisinga kompensacija už ieškovo patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus yra 5000.00 Lt , todėl tokia suma priteistina kaip neturtinė žala.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b. l. 99-101) atsakovo atstovo LR Generalinė prokuratūros atstovė L. E. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti. Apelianto nuomone teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas dėl sekančių argumentų:

1. Teismas sprendime pagrįstai pripažino, kad suėmimas R. V. buvo paskirtas ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Tačiau nepagrįstai pripažino jo laikymą suėmime nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 kaip valstybės institucijų nepateisinamą delsimą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Proceso delsimu apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesni laiką neatliekami jokie procesiniai veiksmai, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vadinama sunkiausia procesinio delsimo forma (2007-02-06 AT nutartis civ. byloje Nr.3K-7-7/2007). Pažymėtina, kad kardomoji priemonė suėmimas R. V. buvo taikoma trumpą laiką, tik dešimt dienų. Net ir pripažinus, kad jis galėjo būti iš suėmimo paleistas 2004-04-23, o ne 2004-04-25, įvertinus ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumą tiek jo suėmimo laikotarpiu, tiek po suėmimo panaikinimo, įvertinus tai, kad 2004m. balandžio 24 ir 25 dienos buvo savaitgalis, R. V. laikymas suimto nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 nelaikytina nepateisinamu delsimu. Teismo vertinimas, kad dėl dviejų dienų, kad ir pačios griežčiausios kardomosios priemonės suėmimo taikymo, valstybės institucijų veiksmai yra neteisėti, yra nepagrįstas, prieštarauja Aukščiausio Teismo suformuotai teismų praktikai. Baudžiamojo proceso teisė yra viešosios teisės dalis. Ikiteisminis tyrimas pradedamas, baudžiamoji byla nagrinėjama pirmiausiai todėl, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas. Valstybė, reaguodama į viešojo intereso pažeidimą pradeda baudžiamąjį procesą kuris pavestas atitinkamoms institucijoms ir pareigūnams, kuriuos jungia bendras interesas atskleisti nusikalstamą veiką ir įvykdyti teisingumą. Tarp siekiamo tikslo ir priemonių jam pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Todėl toks siauras valstybės institucijų veiksmų vertinimas trukdytų įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirtį, ypatingai suvaržytų galimybę imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas, atskleista nusikalstama veika.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Valstybės sienos apsaugos tarnyboje buvo pradėtas 2003-12-22. Baudžiamojoje byloje Nr.07-1-509-04 ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004-09-23 atskiriant jį iš baudžiamosios bylos Nr.01-2-051-03. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03, buvo priimtas 2004-10-08. Teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo intensyvumo baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03. Teismo išvada, kad per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi, kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr.01-2-051-03 medžiagos ir šiuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai (T.3, b.1.74-76; T.6, b.1.39-40, 41-42; 49-50,61,63).

Žemesnės instancijos teismas

3.Teismas nepagrįstai pripažino reikalavimo atlyginti žalą dėl nepateisinamai ilgai užtrukusio proceso, pagrįstumą. Teismas nurodė, kad nuo 2004-06-17 iki 2004-12-15, kuomet ieškovui buvo surašytas kaltinamasis aktas, buvo atliktos tik keturios liudytojų apklausos. Toks teiginys neatitinka tikrovės. Teismas visiškai nevertino, kaip minėta ir aukščiau, ikiteisminio tyrimo apimties, veiksmų atlikimo intensyvumo ir baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03. Taip pat padaryta nepagrįsta išvada, kad proceso trukmė negali būti pateisinama bylos sudėtingumu. „Bylos sudėtingumo" sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Teismų praktikoje bylos sudėtingumas vertinamas ir proceso veiksmų ar kitų dokumentų gausumu. Tiek baudžiamosios bylos Nr.01-2-051-03, tiek Nr.07-1-509-04, apimtis, proceso veiksmų gausa, leidžia pagrįstai teigti, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos. Teismas, vertindamas proceso trukmę bylos nagrinėjimo teisme metu, konstatavo, kad teismo veiksmai perduodant bylą prokurorui papildomam tyrimui atlikti, vertintini kaip bereikalingas proceso delsimas, pažeidęs ieškovo teisę į įmanomai trumpiausią procesą. Tačiau, netgi pripažinus, kad šioje dalyje galima įžvelgti proceso delsimo požymių, būtina nustatyti, ar ieškovas dėl to patyrė žalos, ir ar žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, skelbta Teismų praktika Nr.19). Atkreiptinas dėmesys, kad bylos grąžinimo prokurorui tyrimui papildyti laikotarpiu, R. V. procese nedalyvavo, suimtas, nušalintas nuo pareigų, nebuvo. Byloje nepateikta įrodymų, kad šis trumpas baudžiamojo proceso periodas sukėlė jam kokius tai nepatogumus, dvasinius pergyvenimus, pablogėjo sveikata ar panašiai.

4. Teismas nepagrįstai, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos Įstatymų taikymo ir aiškinimo praktikos, ieškovo turėtas 1000 Lt išlaidas už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje pripažino tiesioginiais nuostoliais ir priteisė kaip turtinę žalą. Minėtos išlaidos gali būti laikomos tik proceso išlaidomis. Baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 105 str. 5 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų. Nors baudžiamojoje byloje 2006-06-30 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, bei 2006-09-27 Kauno apygardos teismo nutartim teismai neišsprendė išteisinto kaltinamojo R. V. turėtų proceso išlaidų atlyginimo klausimo, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo reikalauti baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo civilinio proceso tvarka, nes subjektinė ieškovo teisė yra kilusi ne iš civilinių teisinių ar kitų teisinių santykių, dėl kurių pagal įstatymą bylos nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka (2008-06-13 AT nutartis civ. byloje Nr.3K-3-331/2008).

5. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė ieškovui 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, konstatavęs, kad nors ieškinys tenkinamas iš dalies, tačiau iš dalies pasitvirtino visi trys ieškovo reikalavimo pagrindai, todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos pilnai. CPK 93 str. 2 d. numato, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Taip pat teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio" nuostatas. Neįvertino bylos sudėtingumo, sprendžiamų teisinių klausimų naujumo. Byla pagal R. V. ieškinį, dėl žalos atlyginimo CK 6.272 str. numatytais pagrindais, nelaikytina sudėtinga, tokio pobūdžio bylose yra suformuota aiški Aukščiausio Teismo suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose, be to tas pats advokatas teikė teisines paslaugas kitoje civilinėje byloje Nr.2-339-780/2008, kurioje ieškovu yra R. G., ir kurios aplinkybės yra analogiškos.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b. l. 102-101) atsakovo atstovo LR Teisingumo Ministerijos atstovas R. V. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai 200 Lt. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Patenkindamas šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 93 str. 2 d. nuostatą, kuri aiškiai nurodo, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad ieškinys tenkinamas iš dalies priteisė visą bylinėjimosi išlaidų sumą už advokato pagalbą. Ieškinys buvo patenkintas 1/10 dalimi, t.y. bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai turi būti mažinamos 10 kartų ir sudarytų 200 litų. Atkreiptinas teismo dėmesys į aplinkybę, kad byla nėra sudėtinga, ieškinys priimtas 2008-05-23, o sprendimas priimtas 2008-10-22. tokiu būdu byla vyko neilgą laiko tarpą. Šio instituto esmė yra ta, kad ieškovas nekeltų nepagrįstų reikalavimų, nes keldamas nepagrįstus reikalavimus pats patirs nuostolius.

Apeliaciniu skundu (b. l. 105-114) ieškovas R. V. prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ieškovo naudai 8 082,70 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovo reikalavimu atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tai turėjo įtakos nustatant atlygintinos žalos dydžio kriterijus. Dėl neteisėto suėmimo. Taikant ieškovui kardomąją priemonę - suėmimą, buvo pažeisti Konvencijos 5 ir 6 straipsniai, nes ieškovas buvo nepagrįstai suimtas, apkaltintas ir buvo pažeista ieškovo teisė į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Buvo pažeistas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktas, nes ieškovo laisvė atimta neteisėtai suėmus, nepagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ir manant, jog būtina užkirsti kelią įrodymų sunaikinimui. Ieškovas buvo sulaikytas 2004 m. balandžio 14 d., tą pačią dieną buvo padarytos kratos ir dokumentų poėmiai bei apklausti visi liudytojai ir įtariamieji, todėl, tiek ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tiek prokurorui, kreipiantis į teismą dėl suėmimo, buvo žinoma, jog nėra aplinkybių, kurios nurodytos prašyme paskirti kardomąją priemonę suėmimą, t.y. nebuvo jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą paskirti kardomąją priemonę suėmimą ir tai patvirtina po suėmimo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, tiksliau, neatlikimas tų veiksmų, kurie buvo nurodyti kaip pagrindas paskirti suėmimą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2004 m. balandžio 16 d. nutartimi, tenkinant prokuroro pareiškimą, paskyrė kardomąją priemonę suėmimą, motyvuodamas tuo, jog ieškovas gali sunaikinti įrodymus, paveikti liudytojus tokiu būdu trukdyti procesui. Skiriant kardomąją priemonę neatsižvelgta į tai, jog ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2003 m. gruodžio 22 d. , t.y. prieš keturis mėnesius iki suėmimo. Ieškovas buvo įtariamas, o vėliau ir kaltinamas vieno mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimu. Šio „nusikaltimo" ištyrimui pakako vienos dienos ikiteisminio tyrimo pareigūno darbo: padaryti kratą ieškovo namuose, darbo vietoje, padaryti poėmį dokumentų iš tarnybos ir apklausti tarnybos darbuotojus. Šie veiksmai faktiškai ir buvo atlikti per vieną dieną -2004 m. balandžio 14 d.. Todėl nebuvo jokio įstatyminio pagrindo kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo ir šios priemonės paskyrimui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, jog nusikaltimo, kuriuo ieškovas įtariamas, pavojingumo visuomenei laipsnis ir taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neadekvačios. Be to, įvertinus aplinkybes, jog po tariamo nusikaltimo padarymo ieškovas pusę metų vykdė atsakingas pareigas pasienio apsaugos tarnyboje - buvo Specialiosios paskirties būrio vyriausiuoju specialistu ir nors jau tuo metu buvo atliekamas tyrimas, tačiau dėl ieškovo elgesio ar atliekamų pareigų nebuvo pateikta jokios neigiamos informacijos. Taip pat, vertinant kardomosios priemonės - suėmimo paskyrimo teisėtumą, būtina atsižvelgti į tai, jog per visą suėmimo laiką nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių atlikimo būtinumas ir sąlygojo šios kardomosios priemonės paskyrimą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvada, kad mano suėmimas buvo neteisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos požiūriu. Dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, vadovaujančių ikiteisminiam tyrimui ir jį kontroliuojančių prokurorų , ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų ieškovas patyrė materialinę ir neturtinę žalą , nes už neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės - suėmimo laiką ieškovui neišmokėtas darbo užmokestis. Be to, ieškovas buvo atskirtas nuo savo šeimos, o laikymas laikino sulaikymo įstaigoje ieškovui, kaip Lietuvos Respublikos pasienio tarnybos karininkui, buvo didelis pažeminimas, sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, t. y. padarė didelę moralinę žalą. Vadovaujanti vien ta aplinkybe, jog buvo formalūs pagrindai taikyti kardomąją priemonę - suėmimą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad suėmimas buvo paskirtas ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Teismas, padarydamas šią išvadą, neatsižvelgė į tai, jog pareigūnai . taikydami procesines prievartos priemones turi elgtis rūpestingai, siekiant nepadaryti didesnės žalos, nei siekiamo apginti visuomeninio intereso svarba. Visais atvejais pareigūnai taikantys procesines prievartos priemones turi siekti nepažeisti proporcingumo principo. Dėl neteisėto laikino nušalinimo nuo pareigų ieškovas nurodo, kad įstatymo nurodytų pagrindų nušalinti ieškovą nuo pareigų nebuvo, kadangi ikiteisminis tyrimas pradėtas 2003 m. gruodžio 16 d., ieškovas buvo įtariamas 2003 m. rugsėjo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimu , nuo bylos iškėlimo momento iki nušalinimo nuo pareigų dirbo Specialiosios paskirties būrio vyriausiuoju specialistu ir aplinkybės dėl darbo bei baudžiamojoje byloje nepasikeitė. Mano, jog vien tiktai dėl įtarimo nusikaltimų padarymu konkrečiu atveju nebuvo pagrindo nušalinti nuo pareigų. Į bylą nepateikta įrodymų, kad buvo pagrindas teigti manyti), kad ieškovas, dirbdamas SPB vyriausiojo specialisto pareigose, darys nusikaltimus ar trukdys ikiteisminiam tyrimui. Todėl, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, nebuvo pagrindo nušalinti ieškovą nuo pareigų ir tokio pagrindo nebuvo visą nušalinimo nuo pareigų laiką. Tai , jog nebuvo teisinio pagrindo laikinai nušalinti nuo pareigų, patvirtina aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė 2004 m. liepos 09 d. nutarimu panaikino laikiną nušalinimą nuo pareigų išnykus šios priemonės taikymo pagrindams. Nutarime nurodoma, jog laikino nušalinimo pagrindų išnykimą sąlygojo tyrimui reikšmingų dokumentų poėmiai ir tarnyboje dirbusių asmenų apklausa. Tačiau šie veiksmai buvo atlikti 2004 m. balandžio 14d., t.y. iki nutarties ieškovą laikinai nušalinti nuo pareigų priėmimo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos per nušalinimo laiką buvo atlikti tik keli procesiniai veiksmai, susiję su ieškovui pareikštu įtarimu. Šių procesinių veiksmų atlikimui nereikėjo daug laiko, jie galėjo būti atlikti per vieną dieną. Dėl atlyginimo išmokėjimo už nušalinimo laiką, ieškovas nurodė, kad nušalinimas nuo pareigų buvo inicijuotas ne darbdavio - VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM, o valstybinės institucijos, nesusijusios su ieškovu valstybės tarnybos teisiniais santykiais, kuriai specialios teisės normos suteikia teisę pareigūnus nušalinti nuo pareigų. Toks valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų pagrindas bei tvarka yra numatyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje. Todėl, vadovaujantis LR vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje ir Valstybės tarnybos Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle dėl bendros ir specialios teisės normų sąveikos, darytina išvada, kad ieškovo atžvilgiu yra įstatyminės sąlygos taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio nuostatas. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog dėl atlyginimo išmokėjimo už nušalinimo laikotarpį atsakovu turi būti darbdavys.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl neturtinės žalos dydžio ieškovas nurodė, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos ieškovui neturtinės žalos dydžio, vadovavosi bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tačiau ieškovas mano, jog teismas, netinkamai įvertino aplinkybes, sąlygojančias neturtinės žalos dydį. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl apribotų galimybių siekti karjeros. Manau, jog akivaizdu, jog asmuo, pripažintas įtariamuoju ar kaltinamuoju dėl pareiginio nusikaltimo padarymo negali tikėtis paaukštinimo tarnyboje ar aukštesnio laipsnio suteikimo, kol nebus išspręstas jo kaltės ar nekaltumo klausimas. Taip pavyzdžiui, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialiųjų nekarinių laipsnių suteikimo ir pervadinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 kovo 2 d. įsakymu Nr. IV-52 ,7-1 punktas nustato, jog teikimas dėl aukštesnio laipsnio suteikimo nerengiamas jei atliekamas tyrimas dėl galimo pareigūno tarnybinių nusižengimų. Taip pat nepagrįstas teiginys dėl drausminės nuobaudos, kuri neva tai turėjo įtakos sprendžiant paskatinimų už gerą tarnybą klausimą. Drausminė nuobaudos paskyrimas susijęs su ikiteisminiu tyrimu, o jos apskundimą stabdė neišnagrinėta baudžiamoji byla. .Be to, ieškovą, kaip pareigūną, pažemino jo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės, kurios taikomos nusikaltėliams. Todėl mano, jog pirmos instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis neatitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b. l. 116-121) atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas nurodytais motyvais ir argumentais:

1. Dėl suėmimo trukmės pagrįstumo. Suėmimas yra iš principo teisėtas, jei jis grindžiamas procesiniu teismo sprendimu. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Benhamas prieš Jungtinę Karalystę, 2000 m. liepos 31 d. sprendimas, byloje J. J. prieš Lietuvą, 68 paragrafas)". (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34, skelbta „Teismų praktika" Nr. 15). Nagrinėjamu atveju ieškovo suėmimas grindžiamas procesiniu teismo sprendimu, truko trumpą laikotarpį, todėl Konvencijos požiūriu buvo teisėtas. Pažymėtina, kad ieškovas kardomosios priemonės - suėmimo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) nustatyta tvarka neskundė. Nepasinaudojimas savo teise apskųsti teismo nutartį dėl suėmimo paskyrimo vertintinas kaip ne visų gynybos priemonių išnaudojimas, o tai yra viena iš aplinkybių, patvirtinančių suėmimo teisėtumą. Prokuroro 2004 m. balandžio 23 d. pareiškimo dėl kardomosios priemonės - suėmimo panaikinimo ir 2004 m. balandžio 23 d. teisėjo nutartį teismas aiškino gramatiniu būdu. Tačiau aiškinant nurodytus dokumentus loginiu būdu, manytina, kad, tiek prokuroro, tiek teisėjo nuomone, įvertinus ikiteisminio tyrimo situaciją, sąlygos suėmimo panaikinimui turėjo atsirasti 2004 m. balandžio 25 d., todėl suėmimas visą jo laikotarpį buvo pagrįstas.

2. Dėl laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumo vertinimo. Vertindamas laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumą, teismas nagrinėjo 2004 m. liepos 9 d. prokuroro nutarimo, kuriuo panaikintas ieškovo laikinas nušalinimas nuo pareigų, turinį, jame minimų procesinių veiksmų atlikimo datas, be kita ko klaidingai nustatydamas, jog „per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai" (Teismo sprendimo 7 lapas). Šia aplinkybe Teismo sprendime grindžiamas dalies laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės nepagrįstumas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 medžiagos (I tomas, 46-47 puslapiai), 2008 m. birželio 22 d. buvo papildomai apklausta liudytoja R. S.. Nors ir neminima 2004 m. liepos 9 d. prokuroro nutarime, 2004 m. birželio 22 d. įvykusi R. S. papildoma apklausa yra reikšminga (tame tarpe įvertinant nusikalstamos veikos tyrimo planavimo, versijų kėlimo ir tikrinimo aspektus) ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumo aspektu. Šios apklausos nenurodymas nutarime gali būti vertinamas tik kaip techninio pobūdžio trūkumas. Be to, vertinant ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumą, teismas apsiribojo baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 medžiaga. Teismo sprendime neįvertinta aplinkybė, kad ikiteisminiai tyrimai buvo atskirti tik 2004 m. rugsėjo 23 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 I tomas, 4-5 puslapiai). Ieškovo laikino nušalinimo laikotarpiu ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nebuvo atskirtas, o veika buvo susijusi tame pačiame ikiteisminiame tyrime tiriamais Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos ministerijos vado A. S. ir kt. pareigūnų galimo piktnaudžiavimo tarnyba faktais. Todėl laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumas turėjo būti nagrinėjamas įvertinant ne vienos, o abiejų baudžiamųjų bylų t. y. Nr. 01-2-051-03 ir Nr. 1-103-537/2006 medžiagas, vertinant buvusią ikiteisminio tyrimo situaciją kaip vieningą visumą. Teismas konstatuodamas laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės nuo 2008 m. birželio 18 d. nepagrįstumą, netinkamai vertino faktines aplinkybes ir pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, o ieškovo laikinas nušalinimas nuo pareigų visą jo nušalinimo laikotarpį buvo teisėtas ir pagrįstas.

3. Dėl bylos nagrinėjimo trukmės pagrįstumo. Vertindamas bendrą ikiteisminio tyrimo trukmę ir jo intensyvumą, bylos sudėtingumą, įtariamųjų skaičių, teismas apsiribojo tik baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 medžiaga. Analogiškai, kaip ir vertindamas ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumą, teismas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, ikiteisminiai tyrimai buvo atskirti tik 2004 m. rugsėjo 23 d. Iki nurodytos datos aplinkybės turėjo būti įvertinamos ir atsižvelgiant į baudžiamosios bylos Nr. 01-2-051-03 medžiagą. Teismas nepagrįstai neįvertino, jog ikiteisminis tyrimas iki nurodytos datos buvo dėl kelių įvykių, tuo pačiu apėmė ir tuometinio Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado A. S., kitų pareigūnų galimo piktnaudžiavimo tarnyba tyrimą. Atribojus ir atskyrus su ieškovu susijusios veikos tyrimą į atskirą ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas buvo baigtas greičiau nei per tris mėnesius. Todėl teismo išvados apie ikiteisminio tyrimo neintensyvumą ir uždelstą procesą neatitinka faktinių aplinkybių (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Atmesdamas atsakovo atstovų argumentus, jog ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu atskyrimas į atskirą ikiteisminį tyrimą pagreitino procesą, o šis veiksmas rodo valstybės institucijų rūpestingumą organizuojant kiek įmanomą trumpesnį procesą, teismas rėmėsi ta aplinkybe, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-051-03, iš kurio buvo atskirtas atskiras ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu, buvo nutrauktas 2004 m. spalio 8 d. prokuroro nutarimu, tuo tarpu ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pabaigtas tik 2004 m. gruodžio 15 d. Teismas tinkamai neįvertino ikiteisminio tyrimo atskyrimo aplinkybių t. y. išsiųsto teisinės pagalbos prašymo. Pažymėtina, kad prokuroras, atsižvelgdamas į įprastinę tokio pobūdžio teisinės pagalbos prašymų įvykdymo trukmę gali ją tik prognozuoti, tačiau negali įtakoti, nes teisinės pagalbos prašymo įvykdymo trukmė iš esmės priklauso tik nuo teisinės pagalbos prašymą vykdančių užsienio teisėsaugos institucijų operatyvumo. Todėl, nors ir faktiškai nepagreitino ikiteisminio tyrimo, 2004 m. rugsėjo 23 d. prokuroro nutarimas, buvusioje ikiteisminio tyrimo situacijoje įžvelgus atskiro ikiteisminio tyrimo atskyrimo galimybę ir numatant, kad teisinės pagalbos prašymo įvykdymas gali užtrukti, įrodo rūpestingumą ir siekį, kiek tai priklauso nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų, organizuoti procesą per įmanomai trumpesnį laiką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kas nulėmė neobjektyvų jų vertinimą t. y. buvo pažeista CPK 185 straipsnio 1 dalis.

4. Dėl priteistos turtinės žalos. Teismo sprendimu dalį priteistos turtinės žalos sudaro ieškovo turėtos 1000 Lt išlaidos už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje. Jas teismas vertino kaip tiesioginius ieškovo nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų organizuojant procesą. Teismo sprendime konstatuotas dalies suėmimo laiko, dalies nušalinimo nuo pareigų laiko nepagrįstumas, uždelstas procesas ikiteisminio tyrimo laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 18 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. ir nepagrįstas bylos grąžinimas ikiteisminiam tyrimui papildyti. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, skundų dėl suėmimo, laikino nušalinimo nuo pareigų bei pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ieškovas ar jo advokatas BPK nustatyta tvarka baudžiamojoje byloje nebuvo pateikęs. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog visų dokumentais patvirtintų išlaidų už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje siejimas tik su neteisėtų valstybės institucijų veiksmais organizuojant procesą prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau -CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. Nors BPK tiesiogiai ir nėra įvardinta, tačiau atsižvelgiant į 2005 m. spalio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje Nr. B3-364 (skelbta „Teismų praktika" Nr. 24) pateiktą išaiškinimą, BPK 103 straipsnio 6 punktą ir 104 straipsnio 2 dalį, bei tai, jog išlaidos už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje sietinos su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ir bylos nagrinėjimu, darytina išvada, kad išteisintojo išlaidos už advokato pagalbą laikytinos proceso išlaidomis. Pagal BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl proceso išlaidų atlyginimo. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, svarsto, ar baudžiamajame procese turėtas išlaidas pripažinti baudžiamojo proceso išlaidomis. Tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas neišsprendė išteisinto kaltinamojo, kuris yra ieškovu šioje byloje, turėtų proceso išlaidų atlyginimo klausimo, nesudaro teisinio pagrindo reikalauti baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo civilinio proceso tvarka, nes subjektinė ieškovo teisė yra kilusi ne iš civilinių teisinių ar kitų teisinių santykių, dėl kurių pagal įstatymą bylos nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka (CPK 1 straipsnis). Civilinį ginčą nagrinėjantis teismas neturi teisinių pagrindų pasisakyti dėl tokios situacijos, kylančios iš baudžiamojo proceso, sprendimo būdų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo priemonių taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2006; 2008 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2008). Tokiu būdu teismas, priteisdamas ieškovo turėtas 1000 Lt išlaidas už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje iš atsakovo, nepagrįstai nesirėmė BPK 103 straipsnio 6 punktu ir 104 straipsnio 2 dalimi, CPK 1 straipsniu ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Pagal Vidaus tarybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 28 straipsnio 6 dalį „tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinei nuobaudai paskirti yra pasibaigęs senaties terminas, jis toliau eina pareigas ir per 5 darbo dienas nuo tada, kai vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai už šią sumą, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka". Kaip matyti iš pateiktos teisės normos turinio, ji apmokėjimo už nušalinimo laiką ir nušalinimo laiko įskaitymo į tarnybos stažą pareigūnui nesieja su nušalinimo teisėtumu. Darbo užmokesčio už laikotarpį, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, išmokėjimas siejamas tik su atlikto tyrimo išvadomis, numatytomis Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalyje ir darbo užmokesčio teisinio santykio šalimis. Situaciją, jog ieškovas šiuo metu nėra atgavęs darbo užmokesčio už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, nulėmė ne atsakovas, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinė. Tokiu būdu teismas, priteisdamas ieškovui negautą darbo užmokestį už konstatuoto nepagrįsto laikino nušalinimo nuo pareigų kalendorines dienas, netinkamai aiškino ir taikė Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisės normą. Dėl aukščiau nurodytų motyvų ir argumentų reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo teismas turėjo atmesti kaip nepagrįstą.

5. Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio. Įvertinus teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteisiamas sumas ir atsižvelgiant į Teismo sprendime konstatuotų neteisėtų veiksmų pobūdį, procesinių prievartos priemonių trukmę, pasekmes, teismo priteistos neturtinės žalos dydis t. y. 5000 Lt yra per didelis, nes panašios ar nedaug didesnės sumos įprastai priteisiamos žymiai ilgiau trukusius ir didesnius žmogaus teisių suvaržymus reiškiančius neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose, tame tarpe Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus. Todėl, atsižvelgiant į konstatuotų neteisėtų veiksmų pobūdį, procesinių prievartos priemonių trukmę, pasekmes, priteistos neturtinės žalos dydis yra per didelis ir negali būti vertinamas kaip teisinga kompensacija.

6. Dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą civilinėje byloje priteisimo. Teismas, ieškinį patenkindamas iš dalies ir priteisdamas 2573,88 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti faktiškai patenkino 13,04 proc. ((2573,88+5000)/(8082,70+50000)*100 proc.) ieškovo pareikštų piniginių reikalavimų. Atitinkamai, teismas, ieškinį patenkindamas iš dalies, privalėjo taikyti CPK 93 straipsnio 2 dalį ir priteisti atsakovui 13,04 proc. ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Tokį CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimą ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo paskaičiavimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; 2008 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008). Todėl, teismas, tenkinant ieškinį iš dalies priteisdamas visas ieškovo bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą iš atsakovo, pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo LAT formuojamos vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus.

Atsiliepime į ieškovo R. V. apeliacinį skundą (b.l. 132-134) atsakovo atstovas LR generalinė prokuratūra prašo apelianto R. V. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad 2008-10-22 pirmos instancijos teismo sprendime išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl pripažįstama, kad ieškovui kardomoji priemonė suėmimas buvo paskirtas ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Ieškovo apeliaciniame skunde, dalyje dėl neteisėto suėmimo, yra tik perkeltas ieškinio tekstas, neginčijami teismo sprendime nurodyti argumentai, o apsiribojama tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Suėmimas ieškovui buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, todėl valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise nėra. Baudžiamojoje byloje buvo surinkta duomenų, kad ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje buvo nurodyti suėmimo skyrimo pagrindai, kurie pripažintini pagrįstais, suėmimas buvo skirtas trumpam, tik dešimties dienų terminui, todėl suėmimo paskyrimas atitiko baudžiamojo proceso tikslus tame tyrimo etape. Pažymėtina, kad kardomoji priemonė suėmimas R. V. buvo taikoma trumpą laiką tik dešimt dienų. Net ir pripažinus, kad jis galėjo būti iš suėmimo paleistas 2004-04-23, o ne 2004-04-25, įvertinus ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumą tiek jo suėmimo laikotarpiu, tiek po suėmimo panaikinimo, įvertinus tai, kad 2004m. balandžio 24 ir 25 dienos buvo savaitgalis, R. V. laikymas suimto nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 nelaikytina nepateisinamu delsimu. Baudžiamojo proceso teisė yra viešosios teisės dalis. Ikiteisminis tyrimas pradedamas, baudžiamoji byla nagrinėjama pirmiausiai todėl, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas. Valstybė, reaguodama į viešojo intereso pažeidimą pradeda baudžiamąjį procesą kuris pavestas atitinkamoms institucijoms ir pareigūnams, kuriuos jungia bendras interesas atskleisti nusikalstamą veiką ir įvykdyti teisingumą. Tarp siekiamo tikslo ir priemonių jam pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Todėl pripažinimas, kad asmens laikymas suimto dvi dienas turi nepateisinamo delsimo požymių, trukdytų įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirtį, ypatingai suvaržytų galimybę imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas, atskleista nusikalstama veika. R. V. argumentai, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė teiginį dėl nepagrįsto jo laikino nušalinimo nuo pareigų taip pat apsiribojo ieškinio teksto perkėlimu į apeliacinį skundą neanalizuojant ir neginčijant konkrečių teismo sprendime nurodytų argumentų, kuriais buvo konstatuotas laikino nušalinimo nuo pareigų teisėtumas. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ieškovui, kaip ir suėmimo atveju, buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, iki šios procesinės prievartos priemonės skyrimo buvo surinkta duomenų, kad ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje buvo nurodyti laikino nušalinimo nuo pareigų skyrimo pagrindai, kurie pripažintini pagrįstais, todėl laikinas nušalinimas nuo pareigų, kaip ir suėmimas, ieškovui buvo paskirtas teisėtai ir pagrįstai. Taip pat visu šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu buvo pakankamai intensyviai atliekami procesiniai veiksmai, todėl jos taikyme nebuvo procesinio delsimo požymių.

Nepagrįstas ieškovo R. V. argumentas, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą jog dėl darbo užmokesčio išmokėjimo už nušalinimo laikotarpį atsakovu turėjo būti darbdavys. Pagal Vidaus tarnybos statuto 28 str. 6 d., apmokėjimas už nušalinimo laiką nesiejamas su nušalinimo teisėtumu. Todėl aplinkybę, kad ieškovas nėra gavęs darbo užmokesčio už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, nulėmė ne atsakovas, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinė. Nepagrįsti ieškovo R. V. argumentai, susiję su neturtinės žalos dydžiu. Civilinė deliktinė valstybės atsakomybė Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnio pagrindu kyla, jeigu konstatuojamos būtinosios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės ir/ar neturtinės žalos. Taigi neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, skelbta: Teismų praktika Nr.19). R. V. procesinės prievartos priemonės kardomoji priemonė suėmimas bei laikinas nušalinimas nuo pareigų, buvo paskirtos teisėtai ir pagrįstai. Nenustačius neteisėtų atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmų, negalimas ir žalos atlyginimas. Vertinant ieškovo pareikštą reikalavimą dėl 50 000 litų dydžio neturtinės žalos priteisimo, pažymėtina, kad net ir pripažįstant, jog valstybės institucijų veiksmuose buvo nepateisinamo delsimo požymių, ieškovo prašoma priteisti suma gerokai viršija teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteisiamas sumas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į ieškovo R. V. apeliacinį skundą (b. l. 136-137) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl laikino nušalinimo nuo pareigų nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos ir civilinės bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad apeliantas buvo susijęs tarnybiniais santykiais su liudytojais bei kitais įtariamaisiais baudžiamojoje byloje, t.y. šie asmenys buvo jo bendradarbiai. Pas vieną įtariamųjų buvo rasti dokumentai su galimais klastojimo požymiais. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo pagrįstas ir taikytas teisėtai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog laikino nušalinimo metu baudžiamojoje byloje buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai: 2004-04-27 apklausta liudytoja (b. b. t. l., b. l. 40-41), 2004-04-29 atliktas poėmis (b. b. t. 2., b. l. 97), 2004-05-06.2004-06-09. 2004-06-15, 2004-06-17. 2004-06-22 apklausti liudytojai (b. b. t.2.. b.l.34. 37, 44-45. 46-4". 48-51. 73-74). Todėl apelianto teiginys, kad per nušalinimo laiką buvo atlikti tik keli procesiniai veiksmai, susiję su jam pareikštu įtarimu ir šių veiksmų atlikimui reikėjo vos vienos dienos, yra nepagrįsti ir atmestini. Dėl neturtinės žalos dydžio nurodo, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tačiau jų sąrašas nėra baigtinis. Šie kriterijai yra apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais: žalą padariusio asmens kaltė, padarytos turtinės žalos dydis, nukentėjusio patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdis, individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, sveikatos būklė iki patirtos žalos). Taip pat reikia atsižvelgti į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Į šiuos kriterijus atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, ir kitus kriterijus, kuriais jis rėmėsi, tai: nebuvo apkaltintas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėtai taikyto suėmimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų, jo judėjimo laisvė ir teisės dirbti buvo apribotos trumpą laiko tarpą, neteisėtais veiksmais padaryta turtinė žala nėra didelė, taip pat į EŽTT praktiką šiose bylose. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, kad beveik neįmanoma asmeniui atlyginti padarytą moralinę žalą pinigais, bet materialinis atlyginimas turi būti tam tikra satisfakcija už patirtus nepatogumus. Šios kategorijos bylose net ir už ilgesnį neteisėto suėmimo, neteisėto laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį priteisiamos sumos ženkliai mažesnės negu prašo apeliantas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovo R. V. apeliacinį skundą (b.l. 139-140) atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba prašo patenkinti atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą, iš dalies patenkinti atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą, atmesti ieškovo R. V. apeliacinį skundą - panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-338-780/2008 ir priimti naują sprendimą-ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) 34 straipsnio nuostatomis. Vidaus tarnybos pareigūnų nušalinimą nuo pareigų ir darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį išmokėjimo sąlygas tiesiogiai reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927; 2007, Nr. 59-2282) 28 straipsnis. Todėl, esant Vidaus tarnybos statute nustatytam teisiniam reguliavimui ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnis ieškovui netaikytinas. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo taisyklių 7¹ punktu. Visų pirma, ieškovas nepagrįstai tarnybinį patikrinimą susiejo su ikiteisminiu tyrimu. Be to, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo taisyklės 7¹ punktu buvo papildytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1V-414 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 1V-52 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių priklausomybės nuo pareigūno einamų atitinkamų pareigų ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (Žin., 2006, Nr. 118-4508). Todėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo taisyklių 7 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi jis įsigaliojo jau po įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-550-133/2006, kurioje, atmetus prokuroro apeliacinį skundą, paliktas nepakeistas pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovo apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnybos atstovų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėdamas apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Kaip reikalauja CPK 263 straipsnis, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pripažino, kad ieškiniu buvo prašoma priteisti ieškovui iš Lietuvos Respublikos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, vertinant, kad žala, padaryta neteisėtai taikant ieškovui procesines prievartos priemones, neteisėtai nušalinant jį nuo darbo, bei per ilgo baudžiamosios bylos tyrimo, o išnagrinėjus bylą iš dalies pasitvirtino visi trys ieškovo reikalavimo pagrindai.

Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš dalies nesutinka ir ieškovas, ir atsakovo atstovai – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra bei Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliantų argumentus dėl žalos atlyginimo galima sugrupuoti į dvi dalis, t.y. pareikštus dėl civilinės atsakomybės pagrįstumo ir pareikštus dėl patenkintų reikalavimų dydžio, todėl toliau pasisakys atskirai dėl vienos ir kitos grupės argumentų.

Dėl civilinės atsakomybės pagrindų

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo apskųstame sprendime padaryta išvada, kad kardomoji priemonė – suėmimas – ieškovui 2004-04-16 teismo nutartimi buvo paskirta ne tik teisėtai, bet ir pagrįstai. Padarydamas tokią išvadą teismas atsižvelgė, jog suėmimas buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, todėl valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise nėra, byloje pateiktų įrodymų pagrindu galima buvo daryti išvadą, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką (techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus metu įrašyti telefoniniai pokalbiai, liudytojos L. Baliukonytės parodymai (baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 : t.1, b.l. 21-30; t.1, b.l. 52-53; t.2, b.l. 39-63). Šie duomenys buvo gauti iki suėmimo paskyrimo ir kardomąją priemonę skyrusiam teisėjui leido pagrįstai manyti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Be to, ieškovas buvo suimtas ne vien tik remiantis įtarimu. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje (baudžiamosios bylos 2 t. b.l.143) buvo nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos BPK numatyti suėmimo skyrimo pagrindai, kurie laikytini pagrįstais. Ieškovas buvo susijęs tarnybiniais santykiais su liudytojais, bei kitais šios bylos įtariamaisiais, kurie buvo jo bendradarbiai ir pavaldiniai. Būtent tokios aplinkybės davė pagrindą manyti, kad ieškovas gali trukdyti procesui, paveikti liudytojus, siekti sunaikinti ar paslėpti įrodymus. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog atliekantiems tyrimą baudžiamojoje byloje pareigūnams nebuvo jokio įstatyminio pagrindo kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo ir šios priemonės paskyrimui. Nors ieškovas ir teigia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, jog nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnis ir taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neadekvačios, per visą suėmimo laiką nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių atlikimo būtinumas ir sąlygojo šios kardomosios priemonės paskyrimą, teisėjų kolegijos nuomone, su tuo sutikti negalima. Aukščiau paminėtos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, sąlygojusios kardomosios priemonės suėmimą paskyrimą, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia vertinti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos priešingos, nei mano ieškovas, išvados yra tikrai pagrįstos bei teisingos.

Pagrįstai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į faktines baudžiamosios bylos tyrimo aplinkybes, nagrinėjamu ieškovo suėmimo atveju buvo nepateisinamo delsimo pažymių laiku nepanaikinant griežčiausios kardomosios priemonės, o todėl tokie valstybės institucijų veiksmai pripažįstami neteisėtais ir sudaro vieną iš deliktinės civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.272 straipsnyje, sąlygų – neteisėtą suėmimą. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taip nuspręsti, nes , kaip ir nurodyta šio teismo sprendimo motyvuose, prokuroras 2004-04-23 pareiškimu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl kardomosios priemonės suėmimo panaikinimo (b.b. T 2, b.l. 145-146), nors suėmimas buvo paskirtas iki 2004-04-25, savo pareiškime prokuroras nurodė motyvus, kodėl nebetikslinga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Todėl buvo pagrindas pripažinti, jog suėmimo būtinumas, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, iš tiesų buvo išnykęs anksčiau nei paskirtos kardomosios priemonės pabaigos terminas, t.y. jau 2004-04-23. Tą ir pripažino ikiteisminio tyrimo teisėjas savo 2004-04-23 nutartyje ( 2 t. b. l. 147). . Suėmimo nereikalingumą jau nuo 2004-04-23 patvirtina ir tai, kad nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 nebuvo atliktas joks procesinis veiksmas. Tokiu atveju BPK 139 str. (2002-03-13 Įstatymo Nr. IX-785 redakcija, galiojusi nutarties priėmimo metu) numatė, kad suėmimas turi būti panaikinamas tuoj pat kai jis tampa nereikalingas. Panaikinti suėmimą atskira ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ne tą pačią dieną, kai kreipėsi prokuroras, o nuo paskirto suėmimo termino pabaigos iš viso nebuvo reikalinga, kadangi pasibaigus suėmimo terminui ir nesant pagrindo jam pratęsti, kardomoji priemonė ir be atskiros teisėjo nutarties toliau negali būti taikoma. Tuo tarpu tiek prokuroras savo pareiškimu prašė, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas savo nutartyje nurodė, jog suėmimas panaikinamas pasibaigus jo terminui nuo 2004-04-25. Esant tokioms aplinkybėms , pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog kardomosios priemonės suėmimo būtinumas buvo išnykęs jau prokuroro kreipimosi į ikiteisminio tyrimo teisėją dieną, t.y. 2004-04-23. Tad ieškovas iš suėmimo turėjo būti paleistas tą pačią dieną. To nepadarius ir suėmimą panaikinus tik pasibaigus jo terminui, buvo pažeistas BPK 139 str. Tuo pačiu ieškovo laisvės apribojimas dėl jo nepagrįstos trukmės pažeidė Konvencijos protokolo Nr. 1 pirmajame straipsnyje įtvirtintą proporcingumo bendrajam interesui principą kas reiškia taikytų apribojimų neteisėtumą.

Apeliantai atsakovo atstovai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino ieškovo laikymą suėmime nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 kaip valstybės institucijų nepateisinamą delsimą, nes kardomoji priemonė suėmimas ieškovui buvo taikoma trumpą laiką, tik dešimt dienų, net ir pripažinus, kad jis galėjo būti iš suėmimo paleistas 2004-04-23, o ne 2004-04-25, įvertinus ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumą tiek jo suėmimo laikotarpiu, tiek po suėmimo panaikinimo, įvertinus tai, kad 2004 m. balandžio 24 ir 25 dienos buvo savaitgalis, jo laikymas suimto nuo 2004-04-23 iki 2004-04-25 nelaikytinas nepateisinamu delsimu. Be to nagrinėjamu atveju ieškovo suėmimas grindžiamas procesiniu teismo sprendimu, todėl Konvencijos požiūriu buvo teisėtas. Taip pat ieškovas kardomosios priemonės - suėmimo Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka neskundė, gi nepasinaudojimas savo teise apskųsti teismo nutartį dėl suėmimo paskyrimo vertintinas kaip ne visų gynybos priemonių išnaudojimas, o tai yra viena iš aplinkybių, patvirtinančių suėmimo teisėtumą.

Teisėjų kolegija nesutinka su paminėtais apeliantų teiginiais. Kad ieškovo suėmimas nagrinėjamu atveju buvo grindžiamas procesiniu sprendimu, yra neginčijamas faktas. Kad kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta tik trumpam laikui, teisėjų kolegija sutinka. Tačiau šios aplinkybės, kaip ir bendras atliekamo baudžiamojoje byloje veiksmų intensyvumas, negali pateisinti nebūtino ir net nereikalingo įtariamo asmens laikymo suėmime. Toks suėmimas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nuostatoms, ir tai labai tiksliai ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Antrasis pagrindas, dėl ko pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovo reikalavimai yra iš dalies pagrįsti yra tas, kad nagrinėjamu ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų atveju buvo nepateisinamo delsimo pažymių laiku nepanaikinant šios procesinės prievartos priemonės, todėl tokie valstybės institucijų veiksmai teismo buvo pripažinti neteisėtais, kas sudaro vieną iš deliktinės civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.272 straipsnyje, sąlygų – neteisėtą procesinės prievartos priemonės taikymą.

Nors ieškovas ir teigė, kad jo laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas, pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir konstatavo, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų ieškovui buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, todėl, kaip ir suėmimo atveju, valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise nėra. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Baudžiamojoje byloje iki šios procesinės prievartos priemonės skyrimo buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje (b.l.155, t. 2) buvo nurodyti BPK 157 str. 1 d. numatyti laikino nušalinimo nuo pareigų skyrimo pagrindai, kuriuos teismas pripažino pagrįstais, nes ieškovas buvo susijęs tarnybiniais santykiais su liudytojais, bei kitais baudžiamosios bylos įtariamaisiais, kurie buvo jo bendradarbiai , įtariamas padaręs nusikalstamą veiką tarnybos vietoje, atlikdamas pareigas ir siekdamas nuslėpti kitų pareigūnų padarytus pažeidimus darbo metu. Šios aplinkybės pagrįstai davė pagrindą manyti, kad ieškovas gali trukdyti procesui, paveikti liudytojus, siekti sunaikinti ar paslėpti įrodymus, todėl procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo darbo buvo reikalinga norint greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad , kad laikinas nušalinimas nuo pareigų nebuvo būtinas ir buvo paskirtas nepagrįstai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino, kad kaip ir suėmimo atveju, yra svarbus ne tik laikino nušalinimo nuo pareigų skyrimo teisėtumas, bet ir šios procesinės prievartos priemonės faktinės trukmės pagrįstumas. Kartu šis teismas konstatavo, jog buvo pažeistas BPK 157 str. 5 d. reikalavimai, nes ieškovo laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo taikomas per ilgai, nebuvo panaikintas, kai ši priemonė pasidarė nebereikalinga. Taip teismas sprendė, kadangi nuo 2004-06-17 išnyko pagrindas šios procesinės prievartos priemonės taikymui, nes per laikotarpį nuo 2004-06-17 iki 2004-07-09, kol ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai.

Atsakovo atstovai apeliantai nesutikdami siu tokia teismo išvada savo apeliaciniuose skunduose nurodė, kad tokios teismo išvados nepagrįstos, nes teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo intensyvumo baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03, iš baudžiamosios bylos Nr.01-2-051-03 medžiagos ir šiuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai , o ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų trukmės pagrįstumas turėjo būti nagrinėjamas įvertinant ne vienos, o abiejų baudžiamųjų bylų, t. y. Nr.01-2-051-03 ir Nr.1-103-537/2006 medžiagas, vertinant buvusią ikiteisminio tyrimo situaciją kaip vieningą visumą.

Teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliantų nuomone. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tokias aplinkybes, kad po ieškovo suėmimo metu atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo ir toliau atliekami kiti procesiniai veiksmai. 2004-04-26 pareikalauta telefoninių pokalbių išklotinių , 2004-04-27 apklausta liudytoja , 2004-04-29 atliktas poėmis , 2004-05-06, 2004-06-09, 2004-06-15, 2004-06- 17, 2004-06-22 apklausti liudytojai (baudžiamosios bylos t. 1, b.l. 40-41, t. 2, b. l. 44-45, 48-51, 73-74, 34, 37, 46, 47,0-41; 34, 37, 44-45, 46-47, 48-51, 73-74, 97, 99). Todėl panaikinus suėmimą laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo pagrindai neišnyko, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas intensyviai ir ieškovui pagrįstai toliau buvo ribojamos darbo teisės siekiant, kad jis nesutrukdytų greitesnio iš nešališkesnio ikiteisminio tyrimo. Tačiau, kaip ir suėmimo atveju, prokuroras 2004-07-09 nutarimu panaikino laikinąjį ieškovo nušalinimą nuo pareigų anksčiau laiko. Savo nutarime prokuroras nurodė, kad buvo atlikti tyrimui reikšmingų dokumentų poėmiai, apklausti liudytojais įtariamojo bendradarbiai, atliktos akistatos, todėl išnyko R. V. laikino nušalinimo nuo pareigų faktinio taikymo pagrindai“ (baudžiamosios bylos t.2, b.l. 137). Akivaizdu, kad prokuroras savo nutarime konstatuoja, jog procesinės prievartos priemonės faktinio taikymo pagrindai išnyko anksčiau nei nustatyta termino pabaiga. Tačiau, patikrinęs, kada iš tiesų buvo atlikti prokuroro nutarime nurodyti tyrimo veiksmai, sąlygoję šios procesinės prievartos priemonės panaikinimą, pirmosios instancijos teismas nesutiko , kad laikino nušalinimo nuo pareigų panaikinimo pagrindas atsirado tik nuo prokuroro nutarimo priėmimo dienos. Iš baudžiamosios bylos poėmių protokolų matyti, kad jie buvo atlikti 2004-04-14 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 39), 2004-04-15 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 95) ir 2004-04-29 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 97), iš kratos protokolų matyti, kad jos buvo atliktos 2004-04-14 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 185 ir t.3, b.l. 50-51, 104-105), iš prokuroro nutarimų matyti, kad reikalingi duomenys buvo gauti 2004-04-14 ir 2004-04-26 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 65, 99), iš akistatos protokolo matyti, kad ji buvo atlikta 2004-04-21 (baudžiamoji byla t.2. , b.l. 137), iš liudytojų apklausų protokolų matyti, kad liudytojai buvo apklausti 2004-04-14 , 2004-04-20 , taip pat 2004-04-27, 2004-05-06, 2004-06-09, 2004-06-15, 2004-06-17, 2004-06-22 (baudžiamoji byla t. 1 b. l. 31-33, 52-53, 55-56, 35-36, 38-39, 57-70, t.2. , b.l. 40-41, 44-45, 48-51, 73-74, 34, 37, 46-47). Šių procesinių veiksmų atlikimo datos patvirtina, kad vėliausias iš šių procesinių veiksmų, kuriais remdamasis prokuroras 2004-07-09 panaikino laikiną nušalinimą nuo pareigų, buvo atliktas 2004-06-17 , kada liudytoju buvo apklaustas paskutinis ieškovo bendradarbis (baudžiamoji byla t.1. , b.l. 34). Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino ir tai padarė pagrįstai, jog nušalinimo nuo pareigų panaikinimo pagrindas atsirado ne prokuroro nutarimo priėmimo dieną, t.y. 2004-07-09, o tą dieną kai buvo atliktas paskutinis iš procesinių veiksmų, kuriais prokuroras grindė laikino nušalinimo nuo pareigų panaikinimą, t.y. 2004-06-17.

Apeliantai atsakovo atstovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo apimties, veiksmų atlikimo intensyvumo baudžiamojoje byloje Nr.01-2-051-03. Taip pat padaryta nepagrįsta išvada, kad proceso trukmė negali būti pateisinama bylos sudėtingumu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad konkrečiu atveju, atsižvelgiant į ieškovui pareikštų kaltinimų pobūdį, užsitęsęs tyrimas jo atžvilgiu jo atžvilgiu negali būti pateisinamas kitais veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadas, jog valstybės institucijų veiksmai organizuojant procesą laikotarpiu nuo 2004-04-14 iki 2004-06-17 pilnai atitiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką, tačiau iš baudžiamosios bylos Nr. 1-103-537/2006 medžiagos teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2004-06-17 iki 2004-12-15, kuomet ieškovui buvo surašytas kaltinamasis aktas, buvo atliktos tik keturios liudytojų apklausos, kurios galėjo ir turėjo būti atliktos žymiai anksčiau. Todėl teismas laikė, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Kartu pripažino, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nepateisinimai ilgai neperdavė bylos į teismą, taip pažeisdamos ieškovo teisę į neuždelstą procesą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią procesą, kadangi 2005-10-12 prokuroro prašymu teismas nutartimi bylą perdavė prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui, kada tą daryti nebuvo jokios prasmės. Nors apeliantai, nesutikdami su tokiomis išvadomis, ir nurodė, jog teismas nepagrįstai neįvertino, kad ikiteisminis tyrimas iki 2004-09-23 buvo dėl kelių įvykių, o atribojus ir atskyrus su ieškovu susijusios veikos tyrimą į atskirą ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas buvo baigtas greičiau nei per tris mėnesius, teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Negalima sutikti su bendro pobūdžio apeliantų nuomone, kad teismo išvados apie ikiteisminio tyrimo neintensyvumą ir uždelstą procesą neatitinka faktinių aplinkybių, kada pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose aiškiai ir išsamiai nurodė, kokie konkretūs veiksmai laidžia vertinti, kad procesas nebuvo objektyviai trumpas, o apeliantai – atsakovo atstovai – nenurodė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta , kad pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, jog nustatyti valstybės institucijų veiksmai Europos žmogaus teisių teismo praktikos požiūriu vertintini ir kaip neteisėti dėl nacionalinės teisės reikalavimų pažeidimo, ir kaip pažeidžiantys bendrąją valstybės pareigą proceso metu elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl yra pagrindai priteisti atlyginimą žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų , ką numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1-3 dalys.

Dėl priteistos žalos dydžio

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų atlyginti jam turtinę žalą, nustatė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti jam 1000 Lt išlaidų, turėtų apmokant už advokato pagalbą baudžiamojoje byloje, o reikalavimas priteisti negautą laikino nušalinimo nuo pareigų tarnybos metu darbo užmokestį tenkintinas iš dalies.

Byloje pateikta kvito šaknelė (b.l. 23) patvirtina, kad 2005-01-31 ieškovas sumokėjo 1000 Lt advokatei A. R. už gynimą baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje ieškovas buvo išteisintas, todėl jam priteistinos turėtos dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo paminėto pobūdžio išlaidos. Kad šios išlaidos turėjo galėjo būti priteistos baudžiamojoje byloje CPK 105 str. numatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka, tačiau jos iš valstybės, t.y. atsakovo šioje byloje nebuvo priteistos. Todėl yra pagrindas vertinti, kad tai ieškovo turėti nuostoliai, kuriuos privalo atlyginti valstybė.

Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės 2008 02 26 pažymos ( b.l. 22) matyti, kad ieškovui už 2004-04-14 – 2004-07-14 laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, kurį sudaro 7082,70 Lt. Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Štabo teisės skyriaus specialistės tarnybinio rašto (b.l. 24) matyti, kad už nušalinimo laikotarpį atsisakoma ieškovui išmokėti darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas dalį šio darbo užmokesčio - 1573,88 Lt , t. y. už 14 darbo dienas, priteisė.

Teisėjų kolegija vertina, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta, nes ieškovas, nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, toliau eina pareigas, todėl pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalyje numatytą tvarką privalo būti sumokėtas jam darbo užmokestis už nušalinimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, koks subjektas priėmė sprendimą dėl nušalinimo. Darbo užmokesčio mokėjimo teisinio santykio šalys yra apibrėžtos įstatymu – tai darbuotojas ir darbdavys arba pareigūnas ir institucija, kurioje jis eina pareigas. Taigi pareiga kompensuoti ieškovui negautą darbo užmokestį tenka darbdaviui. Iš esmės pirmosios instancijos teismas tokią išvadą ir padarė, tik nepagrįstai pripažino, jog dalis negauto darbo užmokesčio turėtų būti priteista kaip žalos atlyginimas iš valstybės. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija naikina apskųstojo teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteistas 1573,88 Lt negautas darbo užmokestis, ir šioje dalyje ieškinį atmeta.

Vertindama apeliantų argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas tinkamai pritaikius neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atitinka neturtinės žalos instituto paskirtį – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta tiek ieškovo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, sąlygojančias neturtinės žalos dydį ir kad nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis neatitinka konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo, tiek ir atsakovo atstovų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus apie per didelę priteistą ieškovui neturtinę žalą.

Spręsdamas klausimą dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, į tai, kad ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, nebuvo apkaltintas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėtai taikyto suėmimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų jo judėjimo laisvė ir teisės į dirbti apribotos buvo trumpą laiko tarpą, neteisėtais veiksmais padaryta turtinė žala nėra didelė, taip pat į Europos žmogaus teisių teismo praktiką šios kategorijos bylose. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ieškovui priteistini 5000 Lt yra pakankamas neturtinės žalos atlyginimas.

Apeliantai – atsakovo atstovai – be to nepagrįsta laiko ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteistos 2000 Lt bylinėjimosi išlaidos, t.y. išlaidos, ieškovo turėtos apmokant advokato teisinę pagalbą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko pagrįstu. Teismas tokį sprendimą aiškiai ir suprantamai motyvavo, nurodydamas , kad nors ieškinys ir tenkinamas tik iš dalies, tačiau iš dalies pasitvirtino visi trys ieškovo reikalavimo pagrindai, todėl ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktą pagalbą priteistinos pilnai pagal pateiktą šių išlaidų dydį patvirtinantį dokumentą. Įvertinus pačios bylos pobūdį, kad ieškovas reikalauja žalos atlyginimo iš valstybės, toks reikalavimas yra grindžiamas neteisėtais pareigūnų veiksmais, pati byla yra sudėtinga, susijusi su nemaloniais ieškovo pergyvenimais, priteistos advokato atstovavimo išlaidos, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinos didelėmis ir neprotingomis. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Be to, apelianto – Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovas savo apeliaciniame skunde prašė tik pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai ne 2000 Lt. kaip padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau tik 200 Lt. ( b. l. 102-103 ).

Atsižvelgiant į jo apeliacinio skundo reikalavimą bei į virš išdėstytas aplinkybes, šio apelianto, t.y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnybos atstovų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti: panaikinti šio sprendimo dalį, kuria priteistas ieškovui iš valstybės 1573,88 Lt negautas darbo užmokestis (turtinė žala) ir pilnai atmesti ieškovo reikalavimą dėl 7082,70 Lt negauto darbo užmokesčio (turtinės žalos) priteisimo.

Likusią Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, kuria priteista 1000 Lt turtinė žala, 5000 Lt neturtinė žala ir 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Algirdas RemeikaKolegijos teisėjai Birutė Bobrel Evaldas Burzdikas