Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo R. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. balandžio 27 d., apie 2.30 val., Mažeikių mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo antros laiptinės, kojomis šokinėjo ant R. A. priklausančio automobilio „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stogo, dėl ko buvo sugadintas automobilis ir R. A. padaryta 1447,74 Lt turtinė žala.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 14 d. nuosprendžiu D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 dalį išteisino, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų dėl D. V. pateikto kaltinimo, nėra nustatyta jokios D. V. tyčios sugadinant nukentėjusiojo automobilį.

Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendį panaikinti kaip nepagrįstą ir D. V. atžvilgiu priimti naują nuosprendį: D. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. ir nuteisti jį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, nukentėjusiojo 1447,74 Lt civilinį ieškinį patenkinti.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, priimdamas D. V. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis R. A. nuo pat pradžių teigė įsidėmėjęs asmenį, šokinėjusį ant jo automobilio stogo, o vėliau policijos komisariate jį atpažinęs ir sužinojęs, kad tai – D. V.. Nukentėjusysis R. A. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kategoriškai nurodė D. V., kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojo J. J. parodymai, jog atvykęs į policijos komisariatą, R. A. atpažino D. V. kaip asmenį, šokinėjusį ant jo automobilio stogo bei jį sugadinusį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog D. V., po savaitės susitikęs su nukentėjusiuoju, siūlėsi pastarajam suremontuoti automobilį. Apelianto manymu, minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog R. A. automobilį sugadino būtent D. V.. Atlikinėti asmens atpažinimą po to, kai nukentėjusysis policijos komisariato patalpose atpažino asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, būtų nebetikslinga, atlikus minėtą procesinį veiksmą jo būtinumas būtų ginčytinas.

Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas D. V. kaltės klausimą, nepagrįstai rėmėsi liudytojo M. M. parodymais, kad jis neva nematęs, kas perbėgo per automobilį, nors, kaip ir D. V., buvo sulaikytas netoli įvykio vietos, ir nepagrįstai šių M. M. parodymų nevertino kritiškai.

Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad nuosprendyje teismo padaryta išvada, jog sugadinto turto vertė nėra galutinai nustatyta, nes automobilis dar nesuremontuotas, nepagrįsta, kadangi nukentėjusiojo R. A. ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo yra pareikštas ir pagrįstas dokumentu - transporto priemonės vertinimo ataskaita.

Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą išteisintasis D. V. prašo Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą atmesti.

D. V. nurodo, kad įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Išteisintojo teigimu, atpažinimo procedūra ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta, R. A. policijos komisariate jį atpažino dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, atpažinimo metu nebuvo laikomasi šiai procedūrai nustatytų taisyklių, todėl prokuroro teiginys, kad duomenys apie tai, jog nukentėjusysis jį atpažino kaip asmenį, sugadinusį jo automobilį, buvo gauti teisėtu būdu, yra nepagrįstas. Prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o liudytojo M. M. parodymai juos netgi paneigia. Anot D. V., nesuprantama, kodėl nukentėjusiojo parodymus prokuroras laiko teisingais ir tam tikra prasme išskirtiniais, nors jis, t. y. D. V., taip pat visą laiką nuosekliai tvirtino nepadaręs jam inkriminuojamo nusikaltimo. Mano, kad prokuroras kaltės įrodymu nepagrįstai laiko ir jo R. A. pateiktą pasiūlymą suremontuoti automobilį, nors jis tai darė ne dėl to, kad pripažino kaltę. Teigia, kad prie laiptinės, kur stovėjo nukentėjusiojo automobilis, jie su M. M. tik gėrė alų ir kalbėjosi, o per automobilį perbėgo visiškai nepažįstamas žmogus, atbėgęs nuo Mažeikių vidurinės mokyklos pusės. D. V. manymu, nukentėjusysis jį apkaltino siekdamas padarytos žalos atlyginimo.

Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis R. A. prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Išteisintojo D. V. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl D. V. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. pagrįstumo

Teismo sprendimas yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. V. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad juo prašoma pripažinti D. V. kaltu iš esmės remiantis tik nukentėjusiojo R. A. parodymais. Nors baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nuosprendį pagrįsti vien nukentėjusiojo, kurio asmenybė nėra įslaptinta, parodymais, jeigu jie buvo gauti teisėtais būdais, išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 2 d.), tačiau, kolegijos nuomone, šiuo atveju D. V. kaltę grįsti vien nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis R. A. išteisintojo D. V. veiksmus visų apklausų metu nurodė nevienodai. Savo 2007 m. balandžio 27 d. pareiškime D. A. nurodė, jog suveikus jo automobilio signalizacijai, jis pro langą pamatė jaunuolį, šokantį per jo automobilio stogą (b. l. 11). Tą pačią dieną surašytame paaiškinime nukentėjusysis nurodė pro langą pamatęs jaunuolį apsirengusį tamsiais rūbais šokantį ant jo automobilio stogo, taip pat nurodė, kad jaunuoliai buvo trise ir kad vaikiną, šokusį ant jo automobilio stogo, jis atpažino policijoje (b. l. 12). 2007 m. gegužės 9 d. protokole – pareiškime nukentėjusysis paaiškino pro langą pamatęs, kaip vienas jaunuolis užšoko ant jo automobilio stogo (b. l. 13). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju R. A. parodė matęs tamsiais rūbais apsirengusį jaunuolį šokant ant jo automobilio stogo, taip pat teigė, kad jaunuoliai buvo trise, tačiau policijos pareigūnai sulaikė tik du iš jų ir vieną iš sulaikytųjų jis policijoje atpažino kaip vaikiną, šokinėjusį ant jo automobilio stogo. Nukentėjusiojo teigimu, kadangi šis vaikinas gyvena gretimame name, jis pastarąjį buvo matęs ir anksčiau (b. l. 14-15). Papildomos apklausos metu R. A. paaiškino 2007 m. balandžio 27 d. naktį matęs tris vaikinus, vieną iš vaikinų, t. y. vaikiną, šokinėjusį ant jo automobilio stogo, jis atpažino iš veido bruožų, kadangi šis vaikinas gyvena name šalia jo namo ir jį anksčiau buvo matęs ne vieną kartą (b. l. 17). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis parodė 2007 m. balandžio 27 d. naktį matęs kaip ant jo automobilio užšoko ir juo perbėgo jaunuolis, kaip vėliau sužinojo – D. V., taip pat paaiškino lauke matęs tris jaunuolius (b. l. 103). Mažeikių rajono PK budėtojų dalies išraše užfiksuota, kad 2007 m. balandžio 27 d. 2.33 val. gautas R. A. pranešimas, jog prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės jaunuoliai apgadino automobilį (b. l. 206). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. A. teigė matęs, kad „jaunuolis buvo užšokęs ant jo automobilio stogo nuo galinės automobilio pusės, perbėgo per stogą skersai, nušoko ties vairuotojo veidrodėliu ir nubėgo“, taip pat paaiškino, kad to momento, kaip jaunuolis užšoko ant automobilio jis nematė, o vaikino veidą prieš save matė, kadangi vieta prie laiptinės yra apšviesta ties laiptine pakabinto šviestuvo. Vaikiną, kuris buvo užšokęs ant jo automobilio jis įsidėmėjo ir policijoje jį atpažino kaip pažįstamą asmenį, gyvenantį gretimame name. Policijoje jis buvo pakviestas į patalpą su stiklu sienoje, buvo atvesti du sulaikyti vaikinai, ir jis pirštu parodė vieną iš jų, kaip vėliau sužinojo – D. V.. Atsakydamas į teisėjo klausimą nukentėjusysis patikslino, kad nušokęs nuo jo automobilio, D. V. niekur nebėgo, liko prie automobilio. Visi trys vaikinai pradėjo bėgti tik jam iškvietus policijos pareigūnus (b. l. 197-198). Taigi, kaip matyti iš visų nukentėjusiojo R. A. parodymų, jie nėra nuoseklūs, pastarasis visų apklausų metu D. V. veiksmus nurodė skirtingai.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 407 str., baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 str. 1 d. ir 3 d. procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 str. numatytus atvejus, t. y. jeigu BPK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Vadovaujantis BPK 409 str. 3 d., ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BPK 407 str., atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas.

Iš byloje esančių duomenų visiškai neaišku, kada nukentėjusysis R. A. neva atpažino D. V.. Nukentėjusiojo 2007 m. balandžio 27 d. paaiškinime nurodyta: „policijoje aš atpažinau vaikiną, šokusį ant mano automobilio stogo, tai – D. V., gyv. (duomenys neskelbtini) “ (b. l. 12). Apklausiamas liudytoju 2007 m. gegužės 9 d. R. A. taip pat paaiškino, kad policijos pareigūnams 2007 m. balandžio 27 d. naktį sulaikius jaunuolius, jis atpažino vaikiną, šokinėjusį ant automobilio. Papildomos apklausos, vykusios 2007 m. lapkričio 15 d., metu R. A. vėlgi teigė, kad 2007 m. balandžio 27 d. naktį policijos pareigūnams sulaikius ir atvežus į policijos komisariatą du vaikinus, jis atpažino vieną iš jų kaip gyvenantį kaimynystėje, adresu (duomenys neskelbtini), ir policijoje sužinojo, kad tai – D. V. bei patvirtino, jog tai asmuo, šokinėjęs ant jo automobilio stogo (b. l. 17). Kad R. A. 2007 m. balandžio 27 d. naktį atvykęs į policijos komisariatą ir pamatęs du vaikinus iš jų atpažino vieną vaikiną, t. y. D. V., kaip asmenį, šokinėjusį ant automobilio stogo ir jį sugadinusį, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas J. J. (b. l. 42-43). Taigi, tuo atveju, jei nukentėjusysis policijos pareigūnams iš tikrųjų nurodė konkretų asmenį, sugadinusį jo automobilį, pastarieji privalėjo išaiškinti nukentėjusiajam jo teisę kreiptis į teismą ir pradėti privataus kaltinimo procesą. Kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamojoje byloje 2007 m. gegužės 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, yra pagrįstas pagrindas manyti, jog iki minėtos datos nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nebuvo žinomas.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 191 str., apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną, parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys (BPK 192 str. 1, 2 d.). Bylos duomenys liudija, kad minėti procesiniai veiksmai, t. y. asmens parodymas atpažinti nebuvo atliekamas. Nors nukentėjusysis savo parodymuose ne kartą teigė, kad jis matė ant savo automobilio užšokusį vaikiną, matė jo veidą ir šį vaikiną atpažino policijoje (b.l. 197-198), šią aplinkybę patvirtinančių neginčijamų įrodymų byloje nėra. Kolegijos nuomone, tai, jog nukentėjusysis policijoje iš jam parodytų dviejų sulaikytų vaikinų parodė jaunuolį, kuris jo teigimu buvo užšokęs ant automobilio, nėra pagrindas teigti, jog buvo atliekamas asmens parodymas atpažinti. Liudytoju pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose apklaustas policijos pareigūnas J. J. paaiškino, kad „atpažinimo kaip ir nebuvo, nukentėjusysis per stiklą pamatė kaltinamąjį budėtojų dalyje ir pasakė, kad tai jis užšoko ant automobilio“ (b. l. 104), taip pat patvirtino, kad atpažinimo protokolas nebuvo rašomas (b. l. 200). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks asmens atpažinimas negali būti laikomas D. V. kaltę patvirtinančiu įrodymu.

Iš išteisintojo D. V. parodymų matyti, kad jis visą laiką nuosekliai teigė ant R. A. priklausančio automobilio nelipęs ir jo nesugadinęs. D. V. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu analogiškai teigė 2007 m. balandžio 27 d. apie 2 val. matęs kaip nuo (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos atbėgęs tamsiai apsirengęs jaunuolis užšoko ant automobilio „Audi 90“, stovėjusio prie (duomenys neskelbtini) namo antros laiptinės, kapoto, po to – stogo, bagažinės dangčio, ir, nušokęs nuo automobilio, nubėgo (b. l. 61, 65-66, 102, 199).

Tai, jog D. V. po įvykio pasiūlė suremontuoti R. A. automobilį, jo kaltės neįrodo. D. V. teisme paaiškino, kad tokį pasiūlymą nukentėjusiajam jis pateikė nenorėdamas turėti nemalonumų, nors jis ant automobilio ir nešokinėjo (b. l. 102). Nukentėjusiojo R. A. parodymai (b. l. 12, 14-15, 17, 103-104, 200-201) ir liudytojų M. J. bei L. R. parodymai (b. l. 38-39, 40-41, 104, 105), kad 2007 m. balandžio 27 d. įvykio vietoje buvo trys asmenys, kurių du buvo sulaikyti, o trečiasis pabėgo ir jį vėliau nustatyti bei surasti nepavyko, taip pat leidžia abejoti D. V. kaltumu sugadinus nukentėjusiojo automobilį. Netikėti kartu su D. V. įvykio vietoje buvusio liudytojo S. M. parodymais, kad jis neįsidėmėjo per nukentėjusiojo automobilį perbėgusio asmens ir šiuos parodymus, kaip skundu prašo prokuroras, vertinti kritiškai kolegija neturi pagrindo, kadangi minėtų parodymų nepaneigia jokie bylos duomenys. Be to, nors iš išteisintojo D. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotų parodymų (b. l. 199) bei liudytojo S. M. parodymų duotų teisiamajame posėdyje (b. l. 104) matyti, kad tą patį vakarą po įvykio policijoje buvo paimti jų batai, kurie maždaug po 10-15 minučių jiems buvo grąžinti, byloje nėra nei šį procesinį veiksmą patvirtinančio dokumento, nei jokio ekspertizės akto. Teismo posėdyje liudytojas policijos pareigūnas J. J. paaiškino, kad jis vaikinų batų neišėmė, kodėl niekas nenuvyko į įvykio vietą ir nenuėmė nuo R. A. automobilio pėdsakų, jis nežino (b. l. 200).

Nors kaltinimo pateikti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina faktą, kad nukentėjusiojo R. A. automobilis iš tikrųjų buvo apgadintas, tačiau esami įrodymai liudija tik apie įvykio faktą, bet nepatvirtina D. V. veiksmų. Siekiant išsiaiškinti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas: dar kartą apklausti nukentėjusysis R. A., išteisintasis D. V., liudytojas J. J., į teismo posėdį taip pat buvo iškviesti ir liudytojais apklausti A. J. bei A. A.. Nors apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis patikslino, kad jis pro langą matė, kaip vaikinas užšoko ant jo automobilio bagažinės, perbėgo įstrižai link automobilio priekio ir nušoko, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti tik automobilio stogo, stoglangio ir priekinio stiklo sugadinimai, o apie automobilio bagažinės ar variklio dangčio sugadinimą jokių duomenų nėra (b. l. 20-36). Teismo posėdyje liudytoja apklausta nukentėjusiojo R. A. žmona nepatvirtino mačiusi ant jos vyrui priklausančio automobilio užšokusį D. V., o jos parodymų, kad „D. norėjo spirti į automobilį, <...>, norėjo spirti į keleivio dureles už vairuotojo“ (b. l. 199-200), nepatvirtina jokie kiti duomenys, tame tarpe ir jau minėta transporto priemonės vertinimo ataskaita bei įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolas, kuriame pažymėta, jog ant automobilio „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stogo kairės pusės matyti du įlenkimai į vidų, įskilęs priekinis dešinės pusės automobilio stiklas, o apie kitus automobilio sužalojimus nekalbama (b. l. 5-10). Apygardos teismo posėdyje apklaustų liudytojų A. J. ir J. J. parodymai išteisintojo D. V. kaltės taip pat nepatvirtina – abu minėti liudytojai paaiškino įvykio nematę (b. l. 200). Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiojo parodymus, kurie nėra nuoseklūs ir kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, atkreipia dėmesį, jog šioje byloje nukentėjusiojo parodymai yra vienintelis įrodymų šaltinis, patvirtinantis kaltinimo versiją, tačiau negalintis atskleisti kitų įrodymų šaltinių bei negalintis jų susieti į vientisą D. V. kaltinančių įrodymų grandinę. Vertinant šį įrodymų šaltinį, t. y. nukentėjusiojo parodymus, ir lyginant jį su kitu įrodymų šaltiniu – išteisintojo D. V. parodymais, matyti, kad jie visiškai paneigia vieni kitus, nors įrodymų patikimumo ir svarbumo prasme teisiškai jie turi būti vertinami visiškai vienodai, nesuteikiant vieniems iš jų didesnės įrodomosios galios. Iš apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas kaip D. V. kaltinančius įrodymus analizavo ir vertino įvykio vietos apžiūros protokolą, transporto priemonės vertinimo pažymą, D. V. testo alkoholiui protokolą, pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo, pavedimą atlikti ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo įrodymų vertinimu ir analize, jų nebekartoja.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti abejonių, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Kadangi kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą ir išnagrinėjusi visas bylos aplinkybes bei įvertinusi įrodymų visumą, nenustatė, kad 2007 m. balandžio 27 d. apie 2.30 val., ant R. A. priklausančio automobilio stogo šokinėjo ir šį automobilį sugadino būtent D. V., todėl, išnaudojus visas galimybes nustatyti byloje tiesą, pritariama skundžiamame nuosprendyje išdėstytai teismo išvadai, jog, nesant įrodymų, paneigiančių, kad per nukentėjusiojo automobilį perbėgo kitas asmuo, o ne D. V., šios abejonės turi būti vertinamos D. V. naudai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. V. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. neįrodžius, kad pastarasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai išspęsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Prokuroro prašymas patenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisti nukentėjusiajam R. A. iš D. V. 1447, 74 Lt turtinės žalos atlyginimo netenkintinas, tačiau nuosprendis civilinio ieškinio dalyje pakeistinas. Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d., priimdamas išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, teismas civilinį ieškinį atmeta, o išteisindamas asmenį tuo pagrindu, kad nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. V. tuo pagrindu, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, turėjo nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti, o ne palikti jį nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 332 str.,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiojo R. A. civilinį ieškinį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.