- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-504-275/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-20859-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- D. L.
- Atsakovas
- Z. L.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 75.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Loretos Lipnickienės ir Andžejaus Maciejevskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovui Z. L. dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretysis asmuo – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos asmenine nuosavybe. Nurodė, kad 1992 m. gegužės 21 d. santuokos su atsakovu Z. L. metu, ieškovė už investicinius čekius bei motinos dovanotas lėšas įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi butas įsigytas už ieškovės asmenines lėšas, laikytina, kad jis yra jos asmeninė nuosavybė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu patvirtino, kad 1992 m. gegužės 21 d. privatizuojant butą jis buvo santuokoje su ieškove. Iki buto privatizavimo ir iki santuokos sudarymo butas nuomos sutarties pagrindu priklausė ieškovei. Nurodė, kad ieškovė butą nupirko už savo lėšas, sumokėdama dalį jai skirtais čekiais, kitą dalį padovanotais tėvų pinigais. Atsakovas prie buto pirkimo neprisidėjo ir sutiko, kad butas (duomenys neskelbtini) būtų pripažintas ieškovės asmenine nuosavybe.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3174-728/2010 ieškinį tenkino, pripažino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės D. L. asmeninė nuosavybė.
Šalies argumentai
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3174-728/2010 dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe. Nurodė, kad atsakovui Z. L. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos viršininko sprendimu 2009 m. kovo 9 d. buvo paskirta 23 749, 00 Lt bauda. Siekdama užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą, Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija areštavo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), įregistruoto atsakovo sutuoktinės D. L. vardu. Ieškovė D. L. 2010 m. rugpjūčio 23 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prašymą panaikinti ½ dalies buto areštą, vadovaudamasi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3174-728/2010, kurioje teismas, neįtraukęs Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos į bylos nagrinėjimą, išnagrinėjo ieškovės ieškinį atsakovui sutuoktiniui Z. L. ir pripažino butą adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės asmenine nuosavybe. Dėl priimto teismo sprendimo atsakovui sudaromos sąlygos išvengti realaus mokestinės prievolės valstybei įvykdymo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė: atnaujinti procesą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3174-728/2010 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine D. L. nuosavybe; panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. sprendimą, kuriuo butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas asmenine D. L. nuosavybe; išnagrinėti civilinę bylą bei priimti naują sprendimą šioje byloje – atmesti D. L. prašymą nustatyti asmeninės nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą tenkino ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-3174-728/2010.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3174-728/2010 panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad tarp ieškovės ir atsakovo 1988 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta santuoka. 1992 m. gegužės 21 d. tarp Vilniaus miesto valdybos ir D. L. sudarytos sutarties pagrindu ieškovė įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisė įregistruota D. L. vardu. Dalį įsigyjamo buto kainos ieškovė sumokėjo investiciniais čekiais, dalį - grynais pinigais. 1992 m. gegužės 2 d. ieškovės motina O. Ž. vienašale sutartimi nurodė dovanojanti ieškovei 16 000 rublių, skirtų butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 papildžius Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas butas (namas)”, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu, laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe. Ginčo butas privatizuotas 1992 m. ieškovės vardu iki minėto įstatymo pataisos priėmimo. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šio įstatymo nuostatas, nurodė, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe, nes papildant minėtą straipsnį buvo vadovaujamasi nuostata, kad ši įstatymo pataisa apima ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos (papildant įstatymą, butų privatizavimo procesas jau iš esmės buvo pasibaigęs). Bylos duomenimis, šalys susituokė 1988 m. balandžio 9 d., ginčo butas privatizuotas ieškovės vardu 1992 m. gegužės 21 d. remiantis Butų privatizavimo įstatymu. Butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Butų privatizavimo lengvata pagal šį įstatymą teikiama šeimai, o ne vienam iš sutuoktinių. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (BtK 54 straipsnis, 1964 metų CK 330 straipsnis), taip pat ir šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo numatyta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK numatytas nebuvo. SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo numatytas, t.y. turto teisinis režimas pagal įstatymą. Susitarimai dėl turto, kuris santuokos metu sutuoktinių bus įgyjamas ateityje, teisinio režimo pagal SŠK nebuvo galimi, skirtingai nuo naujojo CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d. Vadinasi, sutuoktiniai turtą pasidalinti galėjo tik po to, kai jis jau įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis). Todėl teismui nustačius, jog ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2003). Teismas taip pat nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis butas (duomenys neskelbtini), įgytas santuokos metu ir viešajame registre įregistruotas 1992 m. gegužės 21 d., t.y. iki CK įsigaliojimo. Taigi, šiuo atveju galioja prezumpcija, kad turtas įgytas santuokos metu, nors ir viešajame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovė ginčo butą įsigijo už investicinius čekius bei motinos dovanotas lėšas, todėl ieškovės įsitikinimu butas turi būti pripažintas jos asmenine nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2002 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002 konstatavo, kad vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 ir SŠK 21 straipsniais, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Ieškovė taip pat rėmėsi SŠK 22 straipsnio 1 dalimi, nurodančia, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Ieškovė dalį buto kainos sumokėjo investiciniais čekiais – 12 034, dalį rubliais – 1 671 rb. Byloje pateikta 1992 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutartis, pagal kurią ieškovės motina padovanojo ieškovei 16 000 rublių buto (duomenys neskelbtini), pirkimui. Teismas pažymėjo, kad tik dalį dovanotų pinigų ieškovė panaudojo buto pirkimui, didesnė kainos dalis apmokėta investiciniais čekiais, o ne ieškovei dovanotais pinigais. Be to aplinkybė, kad dalis buto kainos buvo apmokėta už ieškovei dovanotus pinigus nedaro buto dovana SŠK 22 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad butas (duomenys neskelbtini), negali būti pripažintas ieškovės asmenine nuosavybe.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė D. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą, tenkinantį ieškovės prašymą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo faktines aplinkybes, neteisingai išaiškino ir taikė įstatymą. Būtų galima sutikti su teismo sprendime išdėstytais motyvais įgyjant butą santuokoje. Šeimos, tuo metu gyvenusios nuomojamuose butuose, turėjo raštu susitarti, kurio šeimos nario vardu perkamas butas ir tik pateikus tokį susitarimą būdavo surašoma buto pirkimo sutartis. Ieškovė pirko butą viena, susitarimo su atsakovu dėl buto pirkimo nebuvo. Ieškovei buvo leista pirkti butą vienai, ne kaip sutuoktinei. Butų privatizavimo laikotarpiu investiciniai čekiai buvo skiriami asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar jis santuokoje ar ne santuokoje. Kiekvienas asmuo jam skirtus čekius galėjo panaudoti savo nuožiūra - mokėti jais už perkamą butą, įsigyti akcijų privatizuojant objektus ir pan. Kiek mokėti čekiais ir kiek mokėti pinigais - nustatydavo buto pardavėjas, taip buvo ir šiuo atveju (Sutarties 2 d., punktai a, b). Teismo sprendimo motyvas, kad tik už dalį perkamo buto buvo sumokėta dovanotais pinigais, todėl butas negali būti pripažintas asmenine nuosavybe, yra nepagrįstas. Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d. sakoma, kad sutuoktinių nuosavybė nustatoma pagal Šeimos įstatymus. SŠK 22 str. 1 d. nustatyta, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Byloje pateiktas rašytinis įrodymas - pinigų dovanojimo sutartis butui pirkti nepaneigta, todėl turėjo būti nurodyti motyvai, kodėl ši sutartis nebuvo teismo įvertinta, teismas to motyvų nenurodė, taigi pateiktasis rašytinis įrodymas vertintinas. Civilinio kodekso 3.89 str. 2 d. nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Buto įsigijimo dokumentai: orderis 036595 gyvenamajam plotui suteikti; gyvenamojo namo dalies buto įkainojimo aktas Nr. 3739; buto pirkimo sutartis, pasirašyta 1992 m. gegužės 21 d.; mokėjimo pranešimas mokėjimams už perkamą butą; taupomojo banko pranešimas apie nurašymą iš ieškovės nebalansinės sąskaitos 12 034 rub. už perkamą butą; kvitas, patvirtinantis, kad už perkamą butą ieškovė sumokėjo 1 671 rub. grynais, kuriuos ieškovei padovanojo butui pirkti jos mama; patvirtina, kad butas buvo įsigytas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. Ieškovė taip pat nurodo, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija buvo areštavusi ir ieškovei tėvo padovanotus žemės sklypus, dėl to buvo kreiptasi į teismą, tačiau suinteresuotas asmuo iki teismo sprendimo žemės sklypų areštą panaikino.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Dėl susitarimo pirkti butą
Ieškovė 1992-05-21 dieną įsigijo butą iš Vilniaus miesto valdybos, įsipareigojusi 1992-05-07 aktu ( b.l.4) apmokėti už butą pinigais 1671 rb., o investiciniais čekiais – 12034 rb. Šiame akte nurodyta, kad ieškovė perka butą, kuriame įregistruoti 3 šeimos nariai. Teigdama, kad butą jai buvo leista pirkti vienai, ne kaip sutuoktinei, ieškovės pareiga buvo įrodyti šį teiginį, nes ta šalis, kuri teigia, turi pateikti papildomus įrodymus paaiškintai aplinkybei įrodyti. Tokių įrodymų ieškovei nepateikus, taip pat nepateikus įrodymo, jog nebuvo pareikalauta iš jos ir atsakovo, jos sutuoktinio Z. L., pateikti susitarimą, kieno vardu bus perkamas butas, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, jog butas buvo parduotas ieškovei asmeninėn nuosavybėn, jog pirkimo pardavimo sandoris buvo patvirtintas notarės R. R., nepateikus jai dokumentų, kuriais remiantis turėjo būti patvirtinta pirkimo - paradavimo sutartis, t.y. nepateikus jai susitarimo pirkti butą vieno iš sutuoktinių vardu. Ieškovė teigė, kad buto privatizavimo metu su atsakovu jau nebegyveno, tačiau tai, kad šioje byloje atsakovas gyvenamosios vietos adresą nurodo tą patį butą, leidžia daryti išvadą, kad ta aplinkybė, jog ji negyveno kartu su atsakovu buto pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ir todėl nebuvo pareikalauta iš pirkėjos susitarimo pirkti butą vieno iš sutuoktinių vardu, nebuvo įrodyta.
Dėl apmokėjimo už butą dovanotais pinigais ir ieškovei paskirtais investiciniais čekiais
Teismo sprendime padaryta išvada, kad dalį sumos už butą ieškovė apmokėjo dovanotais pinigais, tačiau ši aplinkybė nedaro buto dovana, todėl turtas nėra ieškovės nuosavybe. Taigi, ieškovei buvo dovanoti pinigai, o ne nekilnojamas turtas, todėl pagal dovanojimo metu galiojusio LR SŠK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas už dovanotas lėšas įsigytas turtas netapo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Ieškove nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino pinigų dovanojimo sutarties butui pirkti.
Buto įsigijimas dalinai už ieškovei paskirtus investicinius čekius taip pat nėra aplinkybe, leidžiančia butą priskirti jos asmeninėn nuosavybėn, teismo sprendime nurodyta kasacinės instancijos teismo praktika - civilinė byla Nr. 3K-37-311/2002, kurioje, aiškinant Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį ir SŠK 21 straipsnio nuostatas dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe tais atvejais, kai už turtą apmokama vieno iš sutuoktinių lėšomis, nurodyta, jog butai pripažįstami bendrąją jungtine nuosavybe nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis apmokėta. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai, jog būtų kitokia kasacinės instancijos teismo praktika dėl šių įstatymo normų aiškinimo, todėl teismas pagrįstai taikė CPK 4 straipsnį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.