Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-02 · Administracinė byla Nr. I-5093-595/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-02
Bylos Nr.
I-5093-595/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03214-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vita Valeckaitė
Pareiškėjas
A. E.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Administracinė byla Nr. I-5093-595/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03214-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. E. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus PN neužtikrino jam minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto. Buvo kalinamas 201 kameroje, kurioje buvo 11 asmenų, o plotas 28 kv. m. Šioje kameroje buvo įrengta 11 miegamų vietų, be to, buvo baldai, užimantys gyvenamąjį plotą. Vienam asmeniui teko apie 2,4 kv. m. gyvenamojo ploto. Tai yra Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Tai neigiamai veikė jo psichinę būseną, trūkstant asmeninės erdvės, savaime kildavo konfliktai. Teko miegoti perpildytoje kameroje, dėl ko sutriko miegas, kadangi patalpa neatitiko saugios aplinkos reikalavimų, buvo tvanku, negalėjo visavertiškai pailsėti.

Teigia, kad nurodytas pažeidimas sukėlė jam neigiamus dvasinius išgyvenimus, kančią, sunkumus, pablogėjo sveikatos būklė, tapo konfliktiškas, grubus, sumažėjo bendravimo galimybės, nukentėjo orumas. Prašo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 15-20) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, nes jame pateikti argumentai ir keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kaip jis pats teigia gyveno patalpoje 201, kurios plotas 34,99 kv. m. įrengta 11 miegamų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka 3,18 kv. m. ploto. Teigia, kad toks plotas tenkantis vienam asmeniui atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno kameroje 201 negali, kadangi tokių duomenų nesistemina, pareiškėjo asmens byla yra Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, kur pareiškėjas atlieka bausmę. Teigia, kad pagal teisinį reglamentavimą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Nurodė, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, komisija visada patikrina, kad būtų užtikrintas vienam asmeniui teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems suteikiama atskira miegamoji vieta. Nurodė, kad nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose bendrose patalpose, lankyti lokalinio sektoriaus teritorijoje, dalyvauti užimtumo programose ir priemonėse. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl per mažo ploto negalėjo sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena kiti nuteistieji. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji. Teigia, kad skundas grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, būtina juos patvirtinti tiesioginiais ir netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Todėl remiantis išdėstytais argumentais, prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas), atlyginimo priteisimo (b. l. 1-4).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Atsakovės atstovas nurodė, kadangi A. E. nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio perkeltas į kitą pataisos įstaigą: Kybartų pataisos namus, jo asmens byla yra Kybartų pataisos namuose, todėl neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis bausmę ginčo laikotarpiu atliko patalpoje Nr. 201. Taigi, nesant ginčo, nustatyta, kad pareiškėjas A. E. ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus PN buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 201.

Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 111 punkte, kuriame nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (111.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2. papunktis).

Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, būtina atmesti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi, ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, turi būti skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, ne baldais užstatytą plotą, ir tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, bet ne nacionaliniai teisės aktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į šiuos LVAT išaiškinimus, argumentai dėl to, kad kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, atmestini.

Taigi, nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje kameroje Nr. Nr. 2-201, kurios plotas 34,99 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 21). Atsakovės atstovas nepateikė teismui konkrečių duomenų apie kamerose laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau nurodė, jog visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų, dažnai net mažiau asmenų, nei yra įrengtų miegamųjų vietų, dėl ko nuteistiesiems realiai tenka daugiau gyvenamojo ploto. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, jog kamerose būtų laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, todėl teismas pateiktais atsakovės atstovo argumentais, jog kamerose laikoma tiek asmenų, kiek yra miegamųjų vietų, abejoti neturi pagrindo. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsižvelgiant į patalpose esantį miegamųjų vietų skaičių, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 201 kiekvienam asmeniui buvo suteikiama daugiau nei 3,1 kv. m. kameros ploto, ir tai visiškai atitinka teisės aktais reglamentuotą reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Taigi, remiantis išdėstytu, nustatyta, kad nebuvo pažeistas PĮVTT 111.2. punktas.

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo ir tai, kad pagal Vilniaus PN dienotvarkę nuteistieji, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, neprivalo visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje, t. y. jie gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, yra kitas sportinis inventorius pastatų viduje, nuteistieji gali lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pažymėjo ir tai, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus. Teismas įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo argumentais, juolab, kad pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl teisių pažeidimo kitais leistinais įrodymais nepagrindė, atsakovės atstovo pateiktų argumentų ir įrodymų nepaneigė. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai yra deklaratyvūs ir subjektyvūs, nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmestini. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl skunde minimų pažeidimų su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Pagal pateikto į bylą pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo duomenis ginčo laikotarpiui nenustatyta, kad būtent gyvenamojo ploto trūkumas galėjo pareiškėjui sukelti, įtakojo jo sveikatos sutrikimus, kad ypač pablogėjo pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas į gydytoją psichiatrę kreipėsi ginčo laikotarpiu tik vieną kartą (2019 m. kovo 5 d.), buvo nustatyta diagnozė psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas. Kitų nusiskundimų sveikata dėl blogų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN nebuvo gauta.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovės atstovo veiksmai sukėlė jam neigiamus dvasinius išgyvenimus, kančią, sunkumus, pablogėjo sveikatos būklė, tapo konfliktiškas, grubus, sumažėjo bendravimo galimybės, nukentėjo orumas, sutriko miegas. Tačiau, kaip nustatyta, neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų nėra nustatyta dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, ko pasekoje pareiškėjui kilo jo nurodytos neigiamos pasekmės. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Taigi, nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. E. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė