- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-15
- Bylos Nr.
- 2-1803/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Metalų komercijos agentūra“, A. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Metalų komercijos agentūra“ ir A. K. dėl įsiskolinimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Metalų komercijos agentūra“ ir A. K. 316 018,15 Lt dydžio įsiskolinimą (kartu su nuostolių atlyginimu), taip pat 578 208,88 Lt dydžio įsiskolinimą (kartu su nuostolių atlyginimu) vien tik iš atsakovo UAB „Metalų komercijos agentūra“. Savo reikalavimus ieškovas iš esmės grindžia sutartinių įsipareigojimų nevykdymu.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikštų reikalavimų ribose areštuoti atsakovų turtą. Šį prašymą argumentavo didele ieškinio suma, atsakovų vengimu vykdyti prievoles bei galimybe, kad atsakovai savo turtą perleis, paslėps ar kitaip apsunkins išieškojimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
Teismas iš esmės sprendė, kad ieškovas nepagrindė būtinybės taikyti prašomas priemones. Nepateikta įrodymų, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, atsakovai vengs vykdyti sprendimą. Teismo nuomone, nurodomas prievolių nevykdymas nesudaro teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, taikant turto areštą, gali būti sutrikdyta ar sužlugdyta bendrovės veikla, taip pat neproporcingai apribotos fizinio asmens pragyvenimo galimybės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nurodo, kad tiek įstatymas, tiek teismų praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sieja tik su suinteresuoto asmens prašymu ir grėsmės, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tikimybe. Nurodyta grėsmė preziumuojama esant didelei ieškinio sumai, ir vien tik ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto nuomone, jo pareikštas reikalavimas yra didelis, todėl teismas, net neturėdamas duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, turėjo pakankamą pagrindą taikyti prašomas priemones. Apeliantas neprivalėjo pateikti atsakovų nemokumo įrodymų, be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant didelei reikalavimo sumai, geri skolininko finansiniai rodikliai nesudaro pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Skunde taip pat pažymima, kad atsakovai vengė sumokėti įsiskolinimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog jie imsis bet kokių veiksmų apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apelianto įsitikinimu, jo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės mažiausiai pažeistų atsakovų interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas teismo nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis paprastai siekiama užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str. 1 d.). Tokių priemonių taikymo pagrindas – pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar apskritai taps neįmanomu. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nustatyti, ar būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja reali grėsmė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui egzistavimą turi asmuo, prašantis imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 178 str.). Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju taip pat turėtų būti įvertinama, kuriai iš ginčo šalių yra paprasčiau įrodyti aptariamam klausimui išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, ir, į tai atsižvelgiant, paskirstyti įrodinėjimo naštą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas, spręsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai tirti ir vertinti asmens prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Pastebėtina, kad ieškinio pateikimas nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios.
Nagrinėjame byloje esminis apelianto argumentas, turintis, jo nuomone, įrodyti grėsmės sprendimo įvykdymui egzistavimą, yra didelė atsakovams pareikšto reikalavimo suma. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės reikšmė neturėtų būti suabsoliutinama. Daug didesnę svarbą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą turi asmens, kurio atžvilgiu šios priemonės būtų taikomos, sąžiningumas. Būtent tai turėtų būti lemiamu kriterijumi įvertinant, ar teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja grėsmė. Kita vertus, net jei tokia reikšmė būtų suteikta pareikšto reikalavimo dydžiui, jis turėtų būti įvertintas pagal atsakovų turtinę padėtį. Tuo tarpu apeliantas jokių įrodymų apie atsakovų mokumą nepateikė, nors, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas yra profesionalus finansinės nuomos rinkos dalyvis ir neabejotinai yra suinteresuotas nuolatiniu savo klientų turtinės padėties stebėjimu bei tam turi visas sąlygas, pareiga pateikti tokius įrodymus teko būtent jam. Pažymėtina, kad, netgi žinodamas analogišką pirmosios instancijos teismo poziciją dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo šiuo konkrečiu atveju, apeliantas jokių įrodymų apie atsakovų mokumą nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodoma aplinkybė, kad atsakovai nevykdė savo įsipareigojimų, savaime nėra pakankamas pagrindas spręsti apie jų nesąžiningumą – prievolių nevykdymas gali būti sąlygotas pačių įvairiausių veiksnių. Spręsti apie atsakovų tyčinius veiksmus apsunkinant būsimo teismo sprendimo vykdymą pagal šiuo metu byloje esančius duomenis nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl skundas yra atmestinas, o nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.