Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. (R. A.) ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės (toliau – prokurorė) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimt šešioms paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, R. A. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Z. B. buvo išteisinta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. A. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. liepos 24 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei iki 11.00 val., romų gyvenvietėje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, už 300 Eur įgijo penkiasdešimt penkis lankstinukus su narkotine medžiaga metadonu – 0,080 g, ir dideliu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio – 0,000787 g, kurias neteisėtai laikė ir gabeno su savimi Vilniuje esančiame romų tabore, turėdamas tikslą perduoti šias narkotines medžiagas vartojantiems asmenims, tačiau netoli namo, neoficialiai pažymėto Nr. 51, Čigonų g., Vilniuje, esančiame miškelyje, pamatęs policijos pareigūnus, numetė turėtas narkotines medžiagas ant žemės. Tokiais veiksmais R. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

2. Be to, R. A. nuteistas už tai, kad jis iki 2019 m. rugpjūčio 4 d., apie 19.00 val., Vilniaus romų taboro miškelyje, esančiame Čigonų g., iš tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai už 90 Eur įgijo ne mažiau kaip šešiolika lankstinukų su narkotinėmis medžiagomis – 0,030 g metadono ir 0,000024 g karfentanilio, kurias neteisėtai laikė su savimi iki tą pačią dieną, apie 22.45 val., Vilniuje, ties Meistrų g. 8 namu, jam būnant krovininiame automobilyje „VW”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiame S. B., minėtas narkotines medžiagas už vairuotojo sėdynės rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tokiais veiksmais R. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

3. Z. B. buvo kaltinama tuo, jog iki 2019 m. liepos 24 d., 11.00 val., neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, nenustatytomis aplinkybėmis įgijo bei name, (duomenys neskelbtini), laikė didelį kiekį – 0,000787 g narkotinės medžiagos – karfentanilio bei 0,080 g narkotinės medžiagos – metadono, kurias apie 11.00 val., minėtame name, už 300 Eur pardavė R. A.. Tokiais veiksmais Z. B. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį ir skirti jam švelnesnę bausmę.

5. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta per griežta bausmė. Jis tvirtina, jog byloje nebuvo surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis liudytojų parodymais, kadangi jie yra suderinti tarpusavyje. Liudytojų parodymų analogiškumas leidžia daryti išvadą, kad apeliantas yra apkalbamas.

6. R. A. teigia, kad jis disponavo narkotine medžiaga be tikslo ją platinti. Tikslas platinti narkotinę medžiagą baudžiamojoje byloje nebuvo įrodytas.

7. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio dalį dėl Z. B. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir Z. B. pripažinti kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį bei nubausti laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti laisvės atėmimą vienuolikai metų, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Taip pat pakeisti R. A. veikos aprašyme nurodytą faktinę aplinkybę, jog 2019 m. liepos 24 d. narkotines medžiagas jis įgijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nurodant, kad narkotines medžiagas jis įsigijo iš Z. B..

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų T. Š. ir R. S. parodymus. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 183 straipsnio reikalavimai, motyvuodamas tuo, jog liudytojo A. R. parodymai yra identiški jo tarnybiniame pranešime užfiksuotiems duomenims, o liudytojų T. Š. ir R. S. parodymai visiškai tarpusavyje sutampa. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad apklausą atlikusi tyrėja paaiškino, jog prieš T. Š. duodant parodymus, šiam buvo pagarsintas A. R. tarnybinis pranešimas, nes teisiamojo posėdžio metu apklausta tyrėja neapklausinėjo T. Š., be to, šio liudytojo bei A. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra tapatūs.

9. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog liudytojo T. Š. apklausa pirmosios instancijos teisme buvo pradėta nuo laisvo pasakojimo, kurio metu liudytojas papasakojo tai, ką pirmiausia atsiminė praėjus pusmečiui po įvykio ir ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos. Šis liudytojas tvirtino, kad įvykius geriau prisiminė apklausiamas 2019 m. rugpjūčio mėnesį. Pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas šiuos parodymus patvirtino, taip pat nurodė papildomas detales, kurios nebuvo nurodytos ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu, tačiau buvo užfiksuotos liudytojo tarnybiniame pranešime, kurio turinio pirmosios instancijos teismas nevertino.

10. Prokurorės įsitikinimu, liudytojo T. Š. parodymai patvirtina, jog jis matė, kaip R. A. iš kitų asmenų rinko pinigus, matė, kaip šis nuteistasis užėjo į namą, kurio kiemas matėsi iš tos vietos, kurioje buvo liudytojas, R. A. name buvo apie dvi minutes, į namą užėjo, kadangi galimai turėjo tikslą paimti narkotines medžiagas, kurios turėjo būti išplatintos, prieš užeidamas į namą, jis negalėjo turėti su savimi narkotinių medžiagų. Taip pat iš šio liudytojo parodymų matyti, kad iš kitų asmenų jis žino, jog R. A. gyvena minėto namo garaže ir nuo šio namo prekiauja narkotinėmis medžiagomis, yra nuo narkotinių medžiagų priklausantis asmuo, kuris tarpininkauja platinant narkotines medžiagas ir už tai gauna dalį narkotinių medžiagų asmeniniam vartojimui. Prokurorė tvirtina, kad liudytojas pirmosios instancijos teisme iš esmės davė tokius pačius parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei logiškai paaiškino, kodėl nepamena visų įvykio detalių.

11. Apeliaciniame skunde pažymima, jog policijos pareigūnų kaip liudytojų ypatumas yra tas, kad jie dalyvauja daugybėje operacijų sulaikant narkotines medžiagas platinančius asmenis. T. Š. nuolat dirba taboro teritorijoje ir dauguma įvykių jam yra panašūs. Dėl šios priežasties ypatingai svarbūs yra pirminiai duomenys apie įvykį, kurie užfiksuoti pareigūno surašytame tarnybiniame pranešime. Teisiamojo posėdžio metu T. Š. visiškai patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

12. Prokurorė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog T. Š. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, iki jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinimo, iš dalies atitinka R. S. parodymus, duotus pirmosios apklausos teisme metu. Iš T. Š. parodymų matyti, jog jis nurodė, kad R. A. matė einantį link Z. B. namo, o R. S. teigė, jog nuteistąjį matė prie grupelės asmenų.

13. Apeliaciniame skunde nesutinkama su išvada, jog R. S., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, iš pradžių davė visiškai kitokius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau davė tokius pačius parodymus kaip ikiteisminio tyrimo metu, kurie atitiko T. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, R. S. nepaneigė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, šis liudytojas nuo pat pradžių tvirtino, jog buvo trumpam laikui komandiruotas dirbti su taboro pareigūnais, įvykių būdavo daug, jei kas primintų apie įvykį, papasakotų, nurodė kaltinamųjų nepažįstantis. Šis liudytojas iš pradžių nurodė aplinkybes, kurios akivaizdžiai neatitiko šios bylos faktų. Vėliau, pagarsinus dalį liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių nebuvo galima suprasti apie kokį įvykį yra kalbama, jis akivaizdžiai ir toliau painiojo skirtingus įvykius. Taigi teigti, kad pirmosios apklausos metu šis liudytojas kategoriškai paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nėra pagrindo. Kito teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. S., išgirdęs liudytojo T. Š. parodymus, nurodė, jog sutinka su tuo, ką pasakė T. Š., bei paaiškino, jog apklausiamas anksčiau sumaišė du panašius įvykius. Vis tik pirmosios instancijos teismas tokio liudytojo paaiškinimo neįvertino.

14. Prokurorės įsitikinimu, liudytojo R. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo būti pilnai pagarsinti, tačiau to nebuvo padaryta. Be to, net pats liudytojas R. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog ankstesnio teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti ne visi jo parodymai, o daugiau buvo klausimų.

15. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog policijos pareigūnai nėra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, todėl netikėti šių asmenų parodymais ar jų dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis pagrindo nėra. Nei pirmosios instancijos teismas, nei kiti proceso dalyviai nenurodė jokių duomenų, kodėl liudytojai T. Š. ar R. S. turėtų būti suinteresuoti apkalbėti Z. B.. Be to, jei pareigūnai būtų buvę suinteresuoti, tikėtina, kad jų parodymai būtų sklandesni ir visiškai sutaptų tarpusavyje. Faktas, kad nusikalstamos veikos aplinkybes užfiksavęs bei tarnybinį pranešimą surašęs T. Š. teisiamojo posėdžio metu laisvo pasakojimo metu parodymus davė ne tiksliai atkartodamas tarnybiniame pranešime ar ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje nurodytas aplinkybes, kaip ir faktas, jog įvykio vietoje buvęs pareigūnas R. S. susipainiojo įvykiuose, pareigūnų surašytuose dokumentuose nurodytų aplinkybių nepaneigia. Visiškai tikėtina ir logiška, kad dėl fiksuojamų panašaus pobūdžio įvykių gausos, policijos pareigūnai negali tiksliai prisiminti visų įvykio aplinkybių, tuo labiau, jog nuo įvykio iki jų apklausos pirmosios instancijos teisme buvo praėję penki mėnesiai, o ir pati situacija nebuvo jiems kuo nors išskirtinė.

16. Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, detaliau neanalizuodamas liudytojų T. Š. ir R. S. parodymų patikrinimo vietoje bei atlikto eksperimento rezultatų, nepagrįstai nurodė, jog iš R. A. sulaikymo vietos liudytojai negalėjo matyti, kokius veiksmus atliko R. A. ir Z. B.. Taip pat nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog net ir tikint liudytojų parodymais, kad jie stebėjo Z. B. ir R. A. veiksmus bei grupelę asmenų ne iš nuteistojo sulaikymo vietos, vis vien kyla abejonių dėl liudytojų galėjimo matyti nurodytų asmenų veiksmus, kadangi stebėjimo vieta nuo namo nutolusi 31 metrų atstumu, stebėjimo vieta apaugusi krūmokšniais, namą juosė aukšta tvora, matymo lauką užstojo medžiai. Prokurorė aiškina, jog liudytojai, duodami parodymus, atstumą nurodė apytiksliai, o eksperimento metu jis buvo nustatomas matavimo priemonėmis. Be to, įvykio vietos reljefas yra kalvotas, todėl tiesus atstumas nuo stebėjimo vietos, esančios ant kalnelio iki namo, stovėjusio ant kito kalnelio, gali būti ir iki 20 metrų, tačiau matuojant atstumą žeme, kaip buvo daroma parodymų patikrinimo metu, nuo kalno nusileidus į daubą ir vėl pakilus ant kito kalniuko, jis gali gerokai pailgėti. Taigi manytina, kad nurodytas 20 metrų atstumas ir palei žemę išmatuotas 31 metrų atstumas nėra itin skirtingi, jog sukeltų pagrįstų abejonių parodymų patikimu. Iš išteisintosios gynėjo pateiktų nuotraukų negalima nustatyti, kada buvo apgenėti medžiai bei kiek iki tol buvusios šakos trukdė matomumui iš konkrečios vietos, be to, įvertinta ir tai, kad įvykio metu medžiai bei krūmai buvo mažesni nei po metų, atliekant eksperimentą. Pasisakydamas dėl tvoros aukščio ir matomumo pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad ir kiti tabore nuolat dirbę pareigūnai – liudytojai S. V. ir M. Š. parodė, jog nuo kalno Z. B. namo kiemas, esant aukštai tvorai, buvo puikiai matomas, be to, kiekvienas pareigūnas pasirenka savo vietą, iš kurios gali atlikti stebėjimą. Atmesdamas eksperimento metu nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ignoravo ne tik eksperimentą atlikusio pareigūno protokole konstatuotą faktą, jog nuo nurodytos stebėjimo vietos galima matyti įtariamųjų rankomis atliekamus veiksmus, bet ir eksperimente dalyvavusio išteisintosios gynėjo įrašytą pastabą, jog tikėtina, kad nurodytus veiksmus galima buvo matyti.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesusiejo į loginę grandinę kratos metu rastų svarstyklių ir pas Z. B. rastų pinigų su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi prielaidomis, nurodydamas, kad rastos svarstyklės galėjo priklausyti ne Z. B., o R. A., kuris yra Z. B. vergaujantis bei narkotines medžiagas vartojantis asmuo. Nelogiška, kad asmeniui, priklausomam nuo narkotinių medžiagų vartojimo, būtų patikėtas tokių medžiagų svėrimas ir fasavimas, tokie asmenys narkotinių medžiagų platinimo grandinėje atlieka tik tarpininko vaidmenį.

18. Prokurorė teigia, kad aplinkybė, jog Z. B. namuose kratos metu nebuvo rasta narkotinių medžiagų, nepaneigia jos kaltės, o galimai kaip tik parodo, kad tą dieną visos turėtos medžiagos buvo perduotos R. A.. Pirmosios instancijos teismas besąlygiškai patikėjo Z. B. teiginiais, kad nemaža pinigų suma, rasta Z. B. namuose penkiose skirtingose vietose, sudaro už vaikus gaunamas pašalpas. Prokurorei yra akivaizdu, jog gaunama pašalpa yra reikalinga pragyvenimui ir atsižvelgiant į tai, kad šeimoje yra keturi vaikai, 700 Eur pajamos per mėnesį nėra tokios didelės, jog būtų galima iš jų pragyventi šešių asmenų šeimai bei sutaupyti rastas pinigų sumas, ypač įvertinus ikiteisminio tyrimo metu Z. B. parodymus, kad iš tų pinigų dar atskaičiuoja antstoliai. Jei minėta pašalpa yra kaupiama ir neišleidžiama, neaišku, iš kokių pajamų tuomet gyvena daugiavaikė Z. B. šeima.

19. Skunde tvirtinama, jog faktą, kad už 55 metrų nuo Z. B. namo iškastas maišas su svarstyklėmis ir daiktais, skirtais pakuoti narkotines medžiagas, priklausė išteisintajai, patvirtina liudytojo A. R. parodymai, iš kurių matyti, jog R. A. jam nurodė, kad minėtus daiktus įvykio išvakarėse užkasė Z. B. su sutuoktiniu. Liudytojas S. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog matė, kad A. R. bendravo su R. A., be to, pats nurodyto maišo suradimo ir iškasimo faktas rodo, jog apie šį maišą pareigūnai turėjo iš kažko sužinoti, kitaip nebūtų ieškoję ir iškasinėję daiktų už 55 metrų nuo Z. B. namo. Taigi nėra pagrindo netikėti liudytojo A. R. parodymais ar jo tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis.

20. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Išteisintoji bei jos gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė prašė šį apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, o prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

21. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma R. A. apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog apeliantas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Šio nuteistojo kaltę padarius minėtą nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prokurorės apeliacinio skundo argumentus ir baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad Z. B. nepagrįstai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, kurie laikytini įrodymais, visuma be jokių pagrįstų abejonių patvirtina, jog Z. B. iki 2019 m. liepos 24 d. 11.00 val., neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė 0,000787 g narkotinės medžiagos – karfentanilio (didelis kiekis) bei 0,080 g narkotinės medžiagos – metadono, šias medžiagas pardavė R. A., t. y. ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistojo R. A. nusikalstamo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir Z. B. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

22. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, kad R. A. 2019 m. liepos 24 d., apie 11.00 val., romų gyvenvietėje disponavo 55 lankstinukais, kuriuose buvo 0,0007877 g narkotinės medžiagos – karfentanilio (didelis kiekis) ir 0,080 g narkotinės medžiagos – metadono. Šiuos faktus patvirtina paties nuteistojo, liudytojų T. Š., A. R. ir R. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, įvykio vietos apžiūros protokole bei specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys. Taip pat šioje byloje nekyla ginčų dėl to, kad 2020 m. liepos 24 d., prieš tai, kai policijos pareigūnai sulaikė R. A., šis nuteistasis buvo susitikęs su Z. B.. Nagrinėjamu atveju tiek Z. B., tiek R. A. viso proceso metu tvirtino, kad jų susitikimo metu Z. B. narkotinių medžiagų R. A. nepardavė, be to, nuteistasis tvirtino, jog jis neturėjo tikslo platinti turėtų narkotinių medžiagų kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokius Z. B. ir R. A. teiginius paneigia baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, kurie laikytini įrodymais.

23. Iš liudytojo T. Š. parodymų, duotų 2019 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praėjus kelioms dienoms po nagrinėjamų įvykių, matyti, kad 2019 m. liepos 24 d. jis kartu su R. S. patruliavo Čigonų gatvės, esančios Vilniuje, prieigose esančiame miško masyve. Liudytojas apie 10.55 val. pamatė žmonių, kurie akivaizdžiai kažko laukė, grupę. Pastebėjo, kaip prie šios žmonių grupės priėjo R. A. ir surinko iš jų pinigus. Surinkęs pinigus, R. A. nuėjo į namo, neoficialiai pažymėto Nr. 51, kiemą, kur surinktus pinigus perdavė Z. B.. Z. B. suskaičiavo pinigus, tuomet ji ir R. A. užėjo į namą. Maždaug po poros minučių R. A. išėjo iš namo ir ėjo link asmenų, iš kurių anksčiau surinko pinigus. Minėti asmenys, pastebėję liudytoją ir jo kolegą, pradėjo bėgti. Besiartinant prie R. A., šis numetė tris polietileninius maišelius su folijos lankstinukais ant žemės ir bandė pabėgti, tačiau buvo sulaikytas. R. A. paklausus, kas yra trijuose polietileniniuose maišeliuose su folijos lankstinukais, nuteistasis nurodė, kad juose yra narkotinės medžiagos. Paklausus, kur padėjo pinigus, surinktus iš pabėgusių asmenų, R. A. paaiškino, kad pinigus atidavė Z. B.. Liudytojas teigė, jog jis ir kolega nuo asmenų, kurie perdavė R. A. pinigus, stovėjo 15 metrų atstumu, o iki Z. B. gyvenamojo namo buvo 15-20 metrų atstumas. Matomumas buvo geras, todėl įvykio aplinkybes jis matė gerai (t. 1, b. l. 113). Iš esmės tokios pačios aplinkybės užfiksuotos ir liudytojo T. Š. tarnybiniame pranešime, kuris buvo surašytas įvykio dieną (t. 1, b. l. 11). Iš liudytojo tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad, patruliuojant kartu su R. S., jis matė, kaip R. A. priėjo prie asmenų grupės, surinko iš šių asmenų pinigus, nuėjo pas Z. B., jai perdavė pinigus, tuomet jis užėjo į Z. B. namo vidų, po poros minučių išėjo iš namo ir nuėjo link tos pačios asmenų grupės. Sulaikant R. A., šis ant žemės išmetė polietileninius maišelius su 55 folijos lankstinukais, kuriuose buvo narkotinės medžiagos. Pirmosios instancijos teisme T. Š. iš pradžių teigė, kad matė, kaip R. A. išėjo iš miško, nuėjo į Z. B. namą, eidamas pas Z. B. jis su niekuo nebendravo. Po to, kai R. A. išėjo iš Z. B. namo, jis buvo sulaikytas, prieš sulaikymą jis išmetė turėtas narkotines medžiagas. Liudytojas nurodė, kad iš karto po sulaikymo R. A. viską neigė, t. y. neigė, jog buvo pas Z. B., kad išmetė narkotines medžiagas. Tuo pačiu liudytojas patikslino, kad tiksliai nebeprisimena, ką R. A. aiškino iš karto po jo sulaikymo (t. 2, b. l. 181). Pastebėtina, kad liudytojas pirmosios instancijos teisme teigė, jog detaliau nagrinėjamų įvykių aplinkybių neatsimena ir prašė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pagarsinus liudytojo T. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis šiuos parodymus patvirtino, paaiškino, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau, šiuo metu neatsimena, ką po sulaikymo sakė nuteistasis, įvykio aplinkybes jis buvo pamiršęs dėl praėjusio laiko bei panašių įvykių darbe gausos (t. 2, b. l. 181-182). Liudytojas T. Š. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog matė, kaip R. A. su Z. B. susitiko prie pat namo durų, jis du kartus skirtingu metu (teisiamojo posėdžio, vykusio 2019 m. gruodžio 16 d., ir teisiamojo posėdžio, vykusio 2020 m. sausio 20 d., metu) patvirtino faktą, kad jis matė, kaip R. A. surinko pinigus iš kitų asmenų, tuomet nuėjo susitikti su Z. B. (t. 2, b. l. 181, t. 3, b. l. 14-17). T. Š. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 128-133), o eksperimento metu buvo nustatyta, jog iš liudytojo nurodytos vietos, kurioje jis buvo, kai stebėjo R. A. ir Z. B., galėjo būti matoma, kas vyko prie įėjimo į namą (t. 3, b. l. 142-146). Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, liudytojo T. Š. parodymai dėl esminių aplinkybių yra pakankamai nuoseklūs, jais nesivadovauti nėra pagrindo. Pažymėtina, jog liudytojas logiškai paaiškino, kodėl teisiamojo posėdžio metu iš pradžių nenurodė aplinkybių, kurias buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu. Šio liudytojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad R. A. prieš susitikimą su Z. B. iš kelių asmenų surinko pinigus, prie tų pačių asmenų jis ėjo po to, kai išėjo iš Z. B. namų.

24. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad T. Š. apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusi ikiteisminio tyrimo pareigūnė paaiškino, jog prieš apklausą liudytojui buvo perskaitytas A. R. surašytas tarnybinis pranešimas. Tokį teiginį patvirtinančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Pažymėtina, kad T. Š. apklausą atlikusi tyrėja pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo apklausta, o pats liudytojas nenurodė, kad prieš apklausą jam būtų leista susipažinti su kito policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu ar kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir užfiksuotais duomenimis. Kita vertus nagrinėjamu atveju nebuvo jokio poreikio T. Š. perskaityti A. R. tarnybinio pranešimo, kadangi pats T. Š. yra surašęs tarnybinį pranešimą, be to, abu paminėti asmenys tarnybinius pranešimus surašė iš skirtingų perspektyvų, kadangi jie nagrinėjamose įvykiuose ne visą laiką dalyvavo kartu, t. y. A. R. į įvykio vietą atvyko po R. A. sulaikymo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių BPK 183 straipsnio reikalavimų pažeidimų, apklausiant T. Š. ikiteisminio tyrimo metu.

25. Iš liudytojo R. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 115), matyti, kad jie iš esmės yra identiški liudytojo T. Š. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. S. parodė, kad jam atvykus į apklausą ikiteisminio tyrimo pareigūnė jau daugmaž viską buvo sudėliojusi ir apklausos metu patikslino tik kai kurias smulkmenas. Jis perskaitė surašytą tekstą ir pasirašė protokolą (t. 2, b. l. 199). Tokie liudytojo R. S. teiginiai leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų jo apklausa buvo atlikta nesilaikant BPK 183 straipsnyje nustatytos tvarkos. Iš esmės liudytojas R. S. nebuvo apklaustas, t. y. jis pats nenurodė įvykio aplinkybių, kurias tuo metu prisiminė, o paprasčiausiai patvirtino tai, ką anksčiau buvo nurodęs liudytojas T. Š.. Šiuo atveju darytina išvada, kad liudytojas apklausos metu patvirtino ir tas aplinkybes, kurių jis iš tikrųjų nematė, o tik manė, jog tokie faktai vyko iš tikrųjų. Tokią išvadą gerai atspindi šio liudytojo paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme, apie tai, kodėl jo apklausos protokole buvo nurodyti teiginiai: „...mums gerai žinomas R. A....“, „...Z. B., kuri mums žinoma kaip moteris, kuri platina...“. Iš liudytojo paaiškinimų matyti, kad jam šie asmenys nebuvo žinomi, tačiau galvoje buvo turima tai, jog jo kolegai tokie duomenys buvo žinomi, t. y. liudytojas kito asmens žinias bei situacijos suvokimą priskyrė ir sau, nesigilindamas į tai, kad apklausos metu turi nurodyti, ką matė bei žinojo būtent jis, o ne kiti asmenys. Iš esmės taip pat liudytojas paaiškino ir teiginį, kad matė, jog R. A. išmetė narkotines medžiagas, t. y. jis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tokio fakto nematė, tačiau preziumavo, jog tai matė jo kolega, kuris bėgo sulaikyti nuteistąjį (t. 2, b. l. 200). Apibendrinant tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad liudytojo R. S. apklausos protokolo turiniu galima vadovautis tik tiek, kiek jame užfiksuoti duomenys sutampa su kitais byloje užfiksuotais duomenimis ir šio liudytojo teiginiais, išsakytais pirmosios instancijos teisme. Pastebėtina, jog faktą, kad apklausiant R. S. nebuvo laikomasi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, patvirtina ir liudytojos J. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog liudytojas, prieš duodamas parodymus, pasakė, kad neprisimena įvykio ir paprašė priminti jo aplinkybes. Tuomet ji liudytojui pagarsino T. Š. tarnybinio pranešimo turinį, o R. S. patvirtino, jog taip ir buvo. Liudytoja pripažino, kad ji nukopijavo T. Š. parodymus ir juos pakoregavo, kiek prašė R. S. (t. 3, b. l. 30-31). Taigi šiuo atveju manytina, kad liudytojas R. S. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu, pasitikėdamas labiau patyrusiu kolega, iš tikrųjų tik pritarė savo kolegos anksčiau nurodytoms aplinkybėms, tačiau tiksliau nenurodė, ką matė ir girdėjo jis pats. Be to, kaip vėliau paaiškėjo pirmosios instancijos teisme, dalies ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų aplinkybių R. S. nebepatvirtino, t. y. jis patikslino jo apklausos protokole užfiksuotus duomenis.

26. Iš dalies liudytojo R. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, turinio matyti, kad jis iš pradžių nesiorientavo, apie kokį konkretų įvykį duoda parodymus (liudytojas nurodė, jog komandiruotės metu per savaitę būdavo pradedami 4-5 panašaus pobūdžio ikiteisminiai tyrimai), neatsiminė nagrinėjamų įvykių aplinkybių, jas painiojo su kitų įvykių aplinkybėmis, jo nurodyti faktai nesutapo nei su kolegų, nei su nuteistojo R. A. nurodytomis aplinkybėmis. Taigi R. S. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, galima vadovautis tik tiek, kiek jie atitinka kitus duomenis, kuriais abejoti nėra pagrindo. Tuo pačiu konstatuotina, kad liudytojo R. S. parodymų nenuoseklumas bei prieštaravimai yra pagrindas abejoti dalies jo paties parodymų patikimumu, tačiau jie nepaneigia nuoseklių liudytojo T. Š. parodymų. Čia pabrėžtina ir tai, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, R. S. nepaneigė aplinkybių, kurios buvo nurodytos jo apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu, protokole. Kaip jau buvo minėta, šis liudytojas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad visų aplinkybių neatsimena. Jis galėtų atsakyti į klausimus, jeigu jam būtų primintos aplinkybės, kurios yra tiriamos. Teisiamojo posėdžio metu liudytojui buvo pagarsinta dalis jo apklausos protokole užfiksuotų aplinkybių, t. y. buvo nurodyta įvykių data, vieta ir tai, jog R. A. buvo priėjęs prie asmenų grupės (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas nuo 06:00 minutės). Pagarsinus šią parodymų dalį liudytojas akivaizdžiai nesugebėjo identifikuoti, koks konkretus jo darbinėje veikloje pasitaikęs atvejis yra nagrinėjamas. Liudytojas patvirtino, kad R. A. bei Z. B. buvo sulaikyti, tačiau net negalėjo nurodyti, kuriuo atveju ir kurioje vietoje jie buvo sulaikyti, motyvuodamas tuo, kad panašių situacijų buvo daug, asmenų veidų jis neįsidėmėdavo. R. S. teigė, kad jis šios bylos aplinkybių tikrai neatsimena, taip pat neatsimena, ką pasakojo ikiteisminio tyrimo pareigūnei (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas nuo 11:00 iki 12:22 minutės). Taigi liudytojas objektyviai negalėjo paneigti aplinkybių, kurių jis neatsiminė ir kurios jam nebuvo pagarsintos taip, kad jis aiškiai suprastų, apie kokius konkrečiu įvykius yra kalbama. Be to, Z. B. gynėjui paklausus, ar tuo atveju, jeigu būtų pagarsinti liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jis tuos parodymus patvirtins, R. S. atsakė, kad į šį klausimą negali atsakyti, kadangi nežino, kas yra užfiksuota apklausos protokole (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas nuo 45:50 iki 46:04 minutės). R. S. nurodžius, kad jo apklausos protokole yra užfiksuota, jog R. A., priėjęs prie grupės asmenų rinko iš šių asmenų pinigus, liudytojas paaiškino, kad jis tikrai nepasakys, ar priėjo ir rinko pinigus, tačiau pamena vaizdą, kad viena grupė prieina ir bėga, pinigų rinkimo fakto nematė. Iš liudytojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis geriau prisiminė aplinkybes, kurios buvo susijusios su kratos atlikimu, įvykio vietos apžiūra, tačiau aplinkybių, kurios buvo prieš R. A. sulaikymą, jis akivaizdžiai neprisiminė ir painiojo jas su kitu įvykiu ar įvykiais.

27. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme atlikus T. Š. ir R. S. akistatą bei T. Š. nurodžius, jog jis matė, kaip prie grupės asmenų, kuri stovėjo miško masyve, priėjo R. A. ir iš tų asmenų surinko pinigus, R. S. patvirtino, jog jis taip pat matė, kad R. A. priėjo prie grupės asmenų ir su šiais asmenimis bendravo, tačiau nematė pinigų rinkimo fakto, vėliau nuteistasis nuėjo link namo, kuris buvo nuokalnėje. R. S. paaiškino, kad anksčiau nurodė kitokias įvykio aplinkybes, nes sumaišė panašius įvykius (t. 3, b. l. 14-16). R. S. taip pat teigė, kad parodymų su niekuo neaptarinėjo, protokolo neskaitė, o po apklausos teisiamajame posėdyje viską ramiai apgalvojo ir sudėliojo aplinkybes, suprato, kad anksčiau sumaišė panašius įvykius (t. 3, b. l. 16). Aplinkybė, kad R. S. nematė pinigų surinkimo fakto, nepaneigia T. Š. parodymų, nes iš R. S. teiginių matyti ir tai, jog jis nuo T. Š. buvo atsilikęs vieno ar pusantro metro atstumu. Taigi darytina išvada, kad R. S. galėjo ir nematyti, kokius veiksmus atliko R. A., ypač įvertinus tai, jog pinigų surinkimas net iš kelių asmenų nėra ilgai trunkantis veiksmas. Be to, R. S. aptartus teiginius patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 136-140). Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad R. A., prieš eidamas pas Z. B. iš tikrųjų iš kitų asmenų surinko pinigus. Šiuo atveju manyti, kad liudytojai prieš teisiamąjį posėdį, kurio metu buvo atlikta jų akistata, derino savo parodymus, nėra pagrindo, nes yra akivaizdu, jog jie visiškai nesutapo.

28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytas atstumas, iš kurio buvo stebimas R. A. susitikimas su Z. B., bei atstumas nuo Z. B. gyvenamosios vietos iki tos vietos, kur buvo sulaikytas R. A., skiriasi nuo atstumų, kuriuos liudytojai T. Š. ir R. S. nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Vis tik šis faktas nėra pagrindas abejoti liudytojų parodymų šioje dalyje patikimumu, kadangi kiekvienas asmuo atstumą suvokia subjektyviai, kita vertus, liudytojų parodymų patikrinimo vietoje nurodyti atstumai pernelyg nesiskiria nuo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų atstumų.

29. Iš liudytojo A. R. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad šis liudytojas nurodė, jog, atvykus į įvykio vietą, jam T. Š. paaiškino, kad sulaikytasis R. A. išmetė polietileninius maišelius su lankstinukais tuo metu, kai ėjo iš Z. B. namo prie kitų asmenų, priklausomų nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Atvykęs į įvykio vietą, liudytojas bendravo su R. A., kuris pripažino, kad išmestos narkotinės medžiagos priklauso jam. Liudytojas teigė, kad R. A. jam pasakė, jog Z. B. arba jos sutuoktinis nurodydavo, kur yra laikomos narkotinės medžiagos, jis šias medžiagas parduodavo ir pinigus atiduodavo Z. B. arba jos sutuoktiniui (t. 2, b. l. 184-188). Iš A. R. tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad, paklausus R. A., iš ko jis įsigijo turėtas narkotines medžiagas, jis nurodė, jog surinko pinigus iš narkomanų, šiuos pinigus nunešė ir perdavė Z. B., tuomet nešė narkotines medžiagas pirkėjams. Taip pat R. A. aiškino, jog sufasuotas narkotines medžiagas jis paėmė tos pačios dienos rytą, kai atėjo pas Z. B. sutuoktinį, kuris nurodė, kur yra paslėptos šios medžiagos. Jis parduoda narkotines medžiagas ir gautus pinigus perduoda Z. B. arba jos sutuoktiniui, už tai turi gauti narkotinių medžiagų (t. 1, b. l. 12). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad, sulaikius R. A., šis pripažino, jog 55 folijos lankstinukai priklauso jam. Taip pat R. A. teigė, kad jis iš narkomanų surinko pinigus, kuriuos iš karto nunešė Z. B., o tuomet nuėjo perduoti narkotines medžiagas pirkėjams, t. y. narkomanams, kurie laukė netoli Z. B. namo esančiame miškelyje. Taip pat R. A. sakė, kad 55 lankstinukus su narkotinėmis medžiagomis jis paėmė tos pačios dienos rytą, kai buvo atėjęs pas Z. B. sutuoktinį, kuris nurodė, kur yra paslėptos narkotinės medžiagos. Už tai, kad parduoda narkotines medžiagas ir pinigus atiduoda Z. B. arba jos sutuoktiniui, R. A. pats turėjo gauti narkotinių medžiagų (t. 1, b. l. 119). Faktas, kad liudytojo A. R. parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, sutampa su jo tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis, nėra pagrindas abejoti jo parodymų patikimumu. Taigi akivaizdu, jog A. R. nurodytos aplinkybės iš dalies patvirtina liudytojo T. Š. nurodytas aplinkybes, t. y. aplinkybę, jog iš tikrųjų R. A. surinko pinigus iš asmenų, kurie pageidavo įsigyti narkotinių medžiagų, taip pat aplinkybę, kad surinkti pinigai buvo nunešti Z. B. ir tuomet narkotinės medžiagos buvo nešamos pinigus perdavusiems asmenims.

30. Nuteistasis R. A. pirmosios instancijos teisme neigė bendravimo su A. R. faktą (t. 2, b. l. 165). Vis tik apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad liudytojas A. R. iš tikrųjų bendravo su nuteistuoju R. A., kuris šiam liudytojui nurodė aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų įgijimu bei platinimu. Nuteistojo poziciją paneigia liudytojo S. V. ir iš dalies liudytojo R. S. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Liudytojas S. V. patvirtino, kad matė, kaip A. R. bendravo su R. A. (t. 3, b. l. 112). Liudytojas R. S. nurodė, jog negali pasakyti, ar A. R. bendravo su nuteistuoju, jis nematė, kad A. R. su R. A. nuolat bendrautų, tačiau matė, jog jie keliais žodžiais persimetė (t. 2, b. l. 199, 201). Čia pastebėtina, jog kiti pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai, t. y. T. Š. bei M. Š., negalėjo nurodyti, ar A. R. bendravo su nuteistuoju, kadangi savo kolegos visą laiką nestebėjo.

31. Faktą, kad nuteistasis R. A. bendravo su liudytoju A. R., patvirtina ir tai, jog šis liudytojas pirmosios instancijos teisme iš esmės lygiai taip pat kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad R. A. nurodė, jog jis matė, kaip 2019 m. liepos 23 d. vakare Z. B. su sutuoktiniu už namo tvoros prie medžio kažką užkasė. Už 15-20 m nuo tvoros buvo rastas maišas, kuriame buvo daug polietileninių maišelių, kuriuose buvo folijos atraižos (t. 2, b. l. 185, t. 1, b. l. 12, 119). Taigi konstatuotina, kad apie paminėtų objektų buvimo vietą A. R. galėjo sužinoti tik bendraudamas su R. A.. Čia pažymėtina, kad liudytojas R. S. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog rausėsi šiukšlių duobėje, apaugusioje medžiais, 20-30 m atstumu nuo Z. B. namo, ir rado polietileninius maišelius bei svarstykles. Šie daiktai buvo suvynioti į juodą celofaną (t. 1, b. l. 198-201). Liudytojai M. Š. ir S. V. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad įvykio vietoje buvo rastos folijos atraižos bei svarstyklės (t. 3, b. l. 9, 12). Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad išėjus iš namo teritorijos pro vartelius ir praėjus maždaug 15 m link duobės yra aukštas medis, duobė pilna įvairių šiukšlių. Pakasus žemę buvo rastas juodos spalvos polietileninis maišas, kuriame buvo folijos ritinys, trys polietileniniai užspaudžiami maišeliai su viduje permatomais užspaudžiamais polietileniniais maišeliais, stiklinis indas su folijos atraižomis, plastmasinis indas su folijos atraižomis, svarstyklės, įdėtos į juodą įmautę bei įvyniotos į raudonos spalvos audeklą (t. 1, b. l. 17). Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad minėti objektai iš tikrųjų buvo rasti anksčiau nurodytoje vietoje. Taigi nesivadovauti liudytojų parodymais, kiek jie susiję su minėtų objektų radimo aplinkybėmis, nėra pagrindo. Kaip jau buvo minėta, šie objektai galėjo būti rasti tik gavus informaciją apie jų buvimo vietą, o tokią informaciją pagal bylos duomenis A. R. galėjo atskleisti tik R. A..

32. Įvertinus liudytojų T. Š., R. S. ir A. R. parodymus kartu su faktais, kad pas nuteistąjį R. A. po jo apsilankymo pas Z. B. ir sulaikymo nebuvo rasta pinigų, nuteistasis eidamas link asmenų, iš kurių anksčiau buvo surinkęs pinigus, pamatęs policijos pareigūnus, išmetė 55 lankstinukus su narkotinėmis medžiagomis, darytina išvada, jog R. A. pinigus, gautus iš kitų asmenų, panaudojo būtent narkotinių medžiagų, kurios buvo laikomos Z. B. gyvenamojoje vietoje, įgijimui iš Z. B.. Teigtina, jog tuo atveju, jeigu R. A. narkotines medžiagas būtų turėjęs iki susitikimo su Z. B., šias medžiagas jis pirkėjams būtų perdavęs iš karto po to, kai jam buvo perduoti pinigai. Čia būtina pabrėžti tai, kad pats R. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po to, kai jis buvo sulaikytas, jo asmens kratos metu nebuvo rasta jokių pinigų (t. 1, b. l. 166). Taigi akivaizdu, kad pinigai buvo perduoti būtent Z. B..

33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš R. A. sulaikymo vietos nebuvo galima matyti Z. B. namo. Vis tik tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra reikšminga. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, ar Z. B. namas bei šio namo kiemas matėsi iš tos vietos, kurioje policijos pareigūnai buvo iki R. A. sulaikymo. Čia pažymėtina, kad R. A. buvo sulaikytas ne toje vietoje, kurioje policijos pareigūnai stebėjo Z. B. namą ir net ne toje vietoje, kurioje R. A. laukė jam pinigus perdavę asmenys, kurie pamatę policijos pareigūnus pabėgo, o nuteistasis eidamas link tos vietos bandė išvengti sulaikymo.

34. Pirmosios instancijos teisme liudytojas T. Š. nurodė, kad Z. B. namas yra duobėje. Iš tos vietos, kur liudytojas bei jo kolega stebėjo aplinką, matėsi Z. B. namo kiemas, durys, vaizdo niekas neužstojo (t. 2, b. l. 181-182). Liudytojas M. Š. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, žiūrint iš miško, Z. B. namas yra žemiau. Iš miško galima matyti namo kiemą (t. 3, b. l. 8). Pirmosios instancijos teisme liudytojas S. V. patvirtino, kad Z. B. namas yra žemiau, įduboje, miškas yra ant kalniuko. Namo kiemas matomas iš miško 20 m ir daugiau atstumu. Iš miško matosi namo įėjimas, viskas labai atvira, matosi kaip ant delno, tvora nieko neuždengia (t. 3, b. l. 12-13). Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad miškas, iš kurio liudytojai T. Š. ir R. S. stebėjo įvykį, yra aukščiau nei Z. B. namas. Miškas yra ant kalno, o namas papėdėje (t. 3, b. l. 151-156). Iš eksperimento atlikimo protokole (t. 3, b. l. 142-146) užfiksuotų duomenų matyti, jog šiuo metu įvykio vietoje nebelikę nei namo, nei jo juosusios tvoros. Vis tik pastačius tvoros lentą ten, kur buvo namo tvora, matyti, kad iš liudytojų T. Š. ir R. S. parodymų patikrinimo metu nurodytos vietos, iš kurios jie stebėjo R. A., tvoros lenta yra įtariamiesiems iki juosmens, minėti liudytojai galėjo matyti, kaip R. A. namo kieme Z. B. perdavė pinigus, vėliau užėjo į namo vidų ir iš jo išėjo. Z. B. gynėjas pirmosios instancijos teisme pateikė apžiūros protokolą (t. 3, b. l. 168-173) bei nurodė, kad eksperimento atlikimo metu buvo nukirstos medžių šakos, buvusios liudytojų stebėjimo vietoje. Įvykio metu medžiai nebuvo nugenėti, todėl liudytojai negalėjo matyti, kas vyko Z. B. namo kieme. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kada iš tikrųjų buvo nugenėti minėti medžiai. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, net jei įvykio dieną medžių šakos buvo nenugenėtos o lapija buvo vešlesnė, liudytojai prie tokių sąlygų galėjo prisitaikyti pasirinkdami stebėjimo vietą, kurioje vaizdas nėra užstojamas augmenijos. Taigi nėra pagrindo manyti, kad liudytojai negalėjo matyti to, kas vyko prie Z. B. namo.

35. Nuteistasis R. A., apklausiamas 2019 m. liepos 25 d., nurodė, kad niekada nėra bendravęs su Z. B., įvykio dieną į jos namus nebuvo užėjęs (t. 2, b. l. 33). Apklausiamas 2019 m. liepos 31 d., nuteistasis jau nurodė, kad pirmosios apklausos metu jis melavo, jog nepažįsta Z. B.. Įvykio dieną jis buvo nuėjęs pas Z. B., kadangi ji prašė pataisyti automobilį, buvo užėjęs į Z. B. namą. Z. B. automobilį jis sutaisė 2019 m. liepos 29 d. (t. 2, b. l. 36). Pažymėtina, kad R. A. antroji apklausa vyko po to, kai pati Z. B. apklausos metu nurodė, kad pažįsta R. A., kuris įvykio dieną buvo atėjęs pasiklausti dėl automobilio, kurį turėjo remontuoti, detalės (t. 1, b. l. 154), ir po to, kai pasak paties nuteistojo R. A. (t. 2, b. l. 36, 166), jis po sulaikymo buvo nuvykęs pas Z. B. ir baigė taisyti automobilį. Taigi yra visiškai akivaizdu, jog nuteistasis R. A. savo parodymus dėl reikšmingų faktinių aplinkybių pakeitė supratęs, jog pirmosios apklausos metu nurodyta versija nepasitvirtins, derino savo parodymus prie surinktų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks parodymų keitimas leidžia daryti išvadą, jog R. A. siekė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes bei savo sąsajas su Z. B. ir tokiu būdu sudaryti sąlygas jai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokie veiksmai iš dalies patvirtina liudytojo A. R. teiginius apie tai, jog nuteistasis jų pokalbio metu nurodė, kad jis jokių parodymų prieš Z. B. ir jos sutuoktinį neduos, nes bijo dėl savo sveikatos ar gyvybės, be to, jam buvo pažadėta, kad tuo atveju, jeigu jis atliks laisvės atėmimo bausmę, bus paremtas pinigais (t. 1, b. l. 12, 119, t. 2, b. l. 189).

36. R. A. viso proceso metu teigė, kad jis folijos lankstinukus su narkotinėmis medžiagomis pirko savo naudojimui, neturėjo tikslo jų platinti. Vis tik anksčiau aptartų aplinkybių visuma, taip pat narkotinių medžiagų, kuriomis jis disponavo, kiekis leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo turėtos narkotinės medžiagos buvo skirtos platinimui. R. A. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad jam į dieną reikia 10-15 lankstinukų su narkotinėmis medžiagomis, todėl tam, jog nereikėtų važinėti į romų taborą, jis iš karto pirko didelį kiekį (t. 2, b. l. 163-164). Vis tik šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo, nuteistasis nurodė, kad jam į dieną reikia 5 lankstinukų su narkotinėmis medžiagomis (t. 2, b. l. 130). Be to, iš liudytojų T. Š. (t. 2, b. l. 182), A. R. (t. 2, b. l. 184) parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad R. A. gyveno tabore. Išteisintoji Z. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad R. A. dažnai matydavo romų tabore (t. 1, b. l. 160). Pats nuteistasis R. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad romų tabore būna dažnai, kiekvieną dieną (t. 2, b. l. 165, t. 3, b. l. 174). Faktą, kad R. A. dažnai būna, o gal net ir gyvena romų tabore, patvirtina ir aplinkybė, jog 2019 m. rugpjūčio 4 d. jis buvo sulaikytas su narkotinėmis medžiagomis Meistrų g. 8, Vilniuje, t. y., visai netoli romų taboro. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. A. nebuvo jokios būtinybės iš Z. B. įgyti tokio didelio kiekio narkotinės medžiagos asmeninėms reikmėms.

37. BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines medžiagas. Kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, kad buvo padaryta bent viena iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Kiekviena iš šių veikų įrodinėjama byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir turi savarankišką baudžiamąją teisinę reikšmę, t. y. gali būti savarankišku asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad R. A., turėdamas tikslą platinti, įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinių medžiagų. Teismų praktikoje gabenimas apima narkotinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimą, perkeliant jas didesniais nuotoliais (pavyzdžiui, iš vieno miesto į kitą, iš gatvės į gatvę ir pan.). Medžiagos gali būti gabenamos vežant jas transporto priemone, nešant lagamine, kišenėse, krepšyje ir t. t. Gabenimu neturėtų būti laikomas medžiagų perkėlimas iš vienos vietos į kitą toje pat patalpoje, iš vieno pastato į kitą pastatą, toje pat namų valdoje, iš namo į kiemą ar lauką kaltininko sodyboje, nedidelio kiekio psichotropinių ar narkotinių medžiagų nešiojimas sau suvartoti ar pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2006, Nr. 2K-353/2007, 2K-494/2012). Byloje nustatyta, kad, įgijęs narkotines medžiagas, R. A. jas nešė asmenims, kurie jo laukė netoli Z. B. namo, t. y. už keliasdešimties metrų. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, toks disponavimas narkotinėmis medžiagomis nevertintinas kaip šių medžiagų gabenimas, kadangi įsigijus šias narkotines medžiagas buvo siekiama jas nedelsiant perduoti kitiems asmenims, kurie buvo netoli šių medžiagų įsigijimo vietos, o ne pakeisti jų laikymo vietą. Taigi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalintina aplinkybė, jog R. A. gabeno narkotines medžiagas.

38. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Z. B. iki 2019 m. liepos 24 d.11.00 val. neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, name, (duomenys neskelbtini), laikė didelį kiekį – 0,000787 g narkotinės medžiagos – karfentanilio bei 0,080 g narkotinės medžiagos – metadono, kurias 2019 m. liepos 24 d., apie 11.00 val., minėtame name, už 300 Eur pardavė R. A., t. y., padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, o R. A. 2019 m. liepos 24 d., apie 11.00 val., įgijęs minėtas narkotines medžiagas iš Z. B., neteisėtai jas laikė Vilniuje esančiame romų tabore, turėdamas tikslą perduoti tokias medžiagas vartojantiems asmenims, t. y. jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl R. A. paskirtos bausmės ir Z. B. skirtinos bausmės.

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. A. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, laikėsi BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos, nėra pagrindo.

40. Pirmosios instancijos teismas R. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamąjį nusižengimą bei dėl jo padarymo gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai nustatyta, kad dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo R. A. atsakomybę sunkina tai, jog šį nusikaltimą padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

41. R. A. padarė dvi nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Viena nuteistojo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, ši nusikalstama veika yra itin pavojinga ir sukelia daug neigiamų socialinių problemų, kurias yra priversta spręsti valstybė, visuomenė ir atskiri jos nariai, o kita – baudžiamiesiems nusižengimams. Abi nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia. R. A. anksčiau buvo ne kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, jis yra baustas administracine tvarka, taip pat ir už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Skiriant nuteistajam bausmes, buvo atsižvelgta ir į tai, kad R. A. psichikos sveikatos centre, psichiatrijos ligoninėje, priklausomybės ligų centre nesigydė, nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo, Užimtumo tarnyboje nesiregistravo. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad nuteistasis nėra linkęs koreguoti savo elgesio pagal visuomenėje priimtas normas, jis linkęs kartoti savo nusikalstamus veiksmus, jo elgesys nesikeičia net ir paskyrus jam laisvės atėmimo bausmes. Esant aptartoms aplinkybės, nėra pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos ir neteisingos, neatitinka padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, pavojingumo ir (ar) nuteistojo asmenybės.

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nepagrįstai nustatyta, jog baudžiamojo nusižengimo padarymo atveju R. A. atsakomybę sunkina aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y. veiką padarė recidyvistas. BK 27 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tuomet, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas kaltu padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Atsižvelgus į tai, kad BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams, nebuvo ir nėra pagrindo konstatuoti, kad R. A. atsakomybę, šios veikos padarymo atveju, sunkina aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nes šiuo atveju nėra recidyvo taip, kaip jis apibrėžiamas baudžiamajame įstatyme. Tuo pačiu konstatuotina, jog švelninti nuteistajam paskirtą bausmę už baudžiamojo nusižengimo padarymą, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos nepagrįstai konstatavo vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra pagrindo. Tuo labiau, kad jos švelninimas niekaip realiai nepakeis nuteistojo teisinės padėties, kadangi už baudžiamąjį nusižengimą paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, buvo visiškai pagrįstai ir teisingai apėmimo būdu subendrinta su laisvės atėmimo bausme, paskirta už sunkaus nusikaltimo padarymą.

43. Skiriant bausmę Z. B., apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ji padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Šis nusikaltimas buvo padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad padarytas nusikaltimas yra vertintinas kaip itin pavojingas, nulemiantis įvairių socialinių problemų, su kurių sprendimu susiduria tiek privatūs asmenys, tiek valstybės institucijos, kilimą visuomenėje. Z. B. nedirba, augina vaiką iki trejų metų, iš viso turi keturis vaikus, yra ištekėjusi, psichiatrijos ligoninėje, priklausomybės ligų centre negydyta. Atsižvelgtina į tai, kad Z. B. anksčiau du kartus buvo teista už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, ji yra bausta administracine tvarka. Z. B. anksčiau du kartus buvo taikomas bausmės vykdomo atidėjimas, tačiau yra visiškai akivaizdu, jog Z. B. tai jokio teigiamo poveikio nepadarė, nesustabdė jos nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Įvertinęs visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Z. B. yra skirtina BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė, t. y. laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytinas šiek tiek didesnis nei sankcijoje numatyta šios bausmės minimali riba. Į Z. B. paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2019 m. liepos 24 d. 11.00 val. iki 2019 m. liepos 26 d. 10.28 val. (dvi dienos).

44. BK 64 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Atsižvelgus į tai, kad Z. B. nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimu metu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, laikantis BK 64 straipsnio 1 dalies bei 3 dalies nuostatų, bendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 straipsnio 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį pakeisti:

1) iš nuosprendžio pašalinti nustatytą R. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje, buvo padaryta recidyvisto;

2) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. A. buvo nuteistas už narkotinių medžiagų – 0,000787 g karfentanilio ir 0,080 g metadono gabenimą;

3) nustatyti, kad R. A. 2019 m. liepos 24 d., 11 val., 0,000787 g karfentanilio ir 0,080 g metadono įgijo iš Z. B..

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria Z. B. išteisinta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Z. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jai laisvės atėmimą aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti Z. B. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. liepos 24 d. 11.00 val. iki 2019 m. liepos 26 d. 10.28 val. (dvi dienas), vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi ir Z. B. paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams.

Bausmės atlikimo pradžią Z. B. skaičiuoti nuo jos faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.