- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-08
- Bylos Nr.
- 2-7502-454/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Šafronas
- Atsakovas
- (duomenys neskelbtini)
- Ieškovas
- G. A.
Kauno apylinkės teismo teisėjas Artūras Šafronas, sekretoriaujant Daivai Masionienei, nedalyvaujant atsakovo (duomenys neskelbtini) filialo atstovui, nedalyvaujant ieškovui G. A., trečiajam asmeniui antstoliui V. Z., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) filialui dėl kredito sutarties panaikinimo pripažinimo negaliojančiu bei sutarties sąlygų panaikinimo ir pakeitimo, trečiasis asmuo antstolis V. Z.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apylinkės teisme 2015-02-20 priimtas ieškovo G. A. ieškinys atsakovui (duomenys neskelbtini) filialui dėl kredito sutarties panaikinimo pripažinimo negaliojančiu bei sutarties sąlygų panaikinimo ir pakeitimo, trečiasis asmuo antstolis V. Z.. Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti vienašališkai atsakovo (duomenys neskelbtini) filialo atliktą kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp G. A. ir (duomenys neskelbtini) filialo, nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti kreditavimo sutartį; pakeisti tarp G. A. ir (duomenys neskelbtini) filialo sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 7.1 punktą bei sumažinti 0,5 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 procentų dydžio; panaikinti tarp G. A. ir (duomenys neskelbtini) filialo sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 7.4, 7.5, 7.6 punktus, nustatančius papildomas baudines 5,20 procentų dydžio palūkanas. Nurodė, jog ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis atitinka vartojimo kredito sutarčiai keliamus kriterijus, todėl sutartis turi būti pripažinta ir laikoma vartojimo kredito sutartimi, dėl ko, atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vartojimo sutarties, sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal Lietuvos Respublikos CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Taip pat nurodė, kad kredito sutartis yra nutraukta neteisėtai, nes ieškovas nebuvo informuotas apie kredito sutarties nutraukimą sutartyje nustatyta tvarka. Be to, sutartyje atsakovo vienašališkai nustatyti 0,5 proc. dydžio delspinigiai yra baudiniai, nesąžiningi ieškovo atžvilgiu, o sutarties 7.4, 7.5, 7.6 punktai, kurie numato papildomas netesybas prie jau nustatytų sutartimi delspinigių, naikintini.
Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuotas tinkamai teismo šaukimu, gautas prašymas bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovas (duomenys neskelbtini) filialas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su pareikštais reikalavimais nesutinka, ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ieškovo prievolės, kilusios iš kredito sutarties ir jos vėlesnių pakeitimų, įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu. Kredito sutarties sudarymo metu galiojusiose įstatyminėse teisės aktų nuostatose aiškiai įtvirtinta, kad kredito sutartys užtikrintos hipoteka nepriskiriamos vartojimo kredito sutartims. Atsakovas vienašališkai nenutraukė kredito sutarties ir prieš terminą nereikalavo grąžinti suteikto kredito. Remiantis Susitarimo Nr. 2 sąlygomis, kredito grąžinimo terminas suėjo 2013-03-04. Suėjus kredito grąžinimo terminui, ieškovui atsirado pareiga grąžinti suteiktą kreditą, t. y. 2013-03-04 sumokėti atsakovui 47384,08 Lt (13723,38 Eur) sumą. Tik 2013-06-06, t. y. po kredito grąžinimo termino pabaigos, atsakovas kreipėsi pranešimu į ieškovą dėl sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, tačiau ieškovas skolos nesumokėjo. Be to, nurodyti „Bendrųjų sutarties sąlygų" 7.4, 7.5, 7.6 punktai dėl baudų, niekada nebuvo taikyti Ieškovo atžvilgiu. Atsakovas nereikalavo ieškovo sumokėti minėtuose straipsniuose numatytas baudas, nors tokią teisę turėjo. Remiantis susitarimo Nr. 2, bendrųjų sutarties sąlygų 7.1 punktu kredito gavėjas įsipareigojo kredito gavėjui mokėti 0,5 % dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negražinamos sumos. Tačiau atsakovas tokio dydžio delspinigių iš ieškovo niekada nereikalavo, priešingai, siekdamas greitesnio ginčo sprendimo, geranoriškai sumažino reikalaujamų delspinigių dydį nuo 0,5% iki 0,12% per dieną, už 182 dienas.
Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuotas tinkamai teismo šaukimu.
Trečiasis asmuo antstolis V. Z. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Nustatyta, kad 2009-10-12 tarp ieškovo ir atsakovo 2009-10-12 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu kredito gavėjui suteiktas kreditas iki 2010-10-12. Kreditavimo sutarties sąlygos pakeistos ir papildytos 2010-10-12 susitarimu Nr. 1, pagal kurį G. A. suteiktas padidintas kreditas iki 2011-10-12. Kreditavimo sutarties sąlygos pakeistos ir papildytos 2012-03-02 susitarimu Nr. 2, pagal kurį G. A. suteiktas padidintas kreditas iki 2013-03-04. Praleidus nustatytus kredito sugrąžinimo terminus G. A. įsipareigojo mokėti bankui papildomas palūkanas. Kredito gavėjas kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. nustatytais terminais nedengė kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Dėl šios priežasties suėjus kredito grąžinimo terminui (2013-03-04), atsakovas 2013-06-06 išsiuntė pranešimą apie tai, kad baigėsi sutarties galiojimas ir ieškovas neįvykdė visų sutartinių įsipareigojimų. Kadangi ieškovas netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, atsakovas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo.
Ieškovas nurodė, jog ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis pripažintina vartojimo kredito sutartimi, dėl ko, atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vartojimo sutarties, sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal Lietuvos Respublikos CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Be to, kredito sutartis nutraukta neteisėtai, nes ieškovas nebuvo informuotas apie kredito sutarties nutraukimą sutartyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Lietuvos Respublikos CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 str. 2 d.). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; kt.).
Byloje ginčo esmė – ar šalių pasirašyta kredito sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi bei ar šios sutarties nutraukimas yra teisėtas. 2009-10-12 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos CK 6.886 str., kuris reglamentavo vartojimo kredito sutarties sampratą, 3 d. 1 p. numatyta, jog skirsnio „Vartojimo kreditas" nuostatos netaikomos, kai pagal kredito sutartį kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Taip pat nuo 2011-04-01 įsigaliojęs vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojantis specialus Vartojimo kredito įstatymas aiškiai apibrėžė jo taikymo ribas, t. y. 3 str. 2 d. 1 p. nurodyta, kad Vartojimo kredito įstatymas netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Taigi, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas tiek ankščiau galiojusiose įstatyminėse teisės aktų nuostatose, tiek ir dabar specialiame Vartojimo kredito įstatyme konkrečiai, nedviprasmiškai nurodė, jog kredito sutartys užtikrintos hipoteka nepriskiriamos vartojimo kredito sutartims. Aplinkybė, kad ieškovo prievolės, kilusios iš kredito sutarties, įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu vienareikšmiškai lemia, kad kredito sutartis bei jos vėlesni pakeitimai, nekvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis bei jai netaikomi vartojimo kredito sutarčiai taikytini reikalavimai. Be to, iš byloje pateiktos kredito sutarties, 2009-07-14 kredito paraiškos, 2009-10-12 ieškovo prašymo dėl kredito išmokėjimo matyti, jog kreditas suteiktas tikslu refinansuoti ieškovo skolas kitiems kreditoriams, t. y. kredito suma skirta ne vartojimui. Konstatuotina, jog ieškovo su atsakovu nesieja ir vartojimo teisiniai santykiai. Taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovas nutraukė kredito sutartį, apie tai neinformavęs ieškovo. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, jog tik suėjus kredito grąžinimo terminui (2013-03-04) ir ieškovui neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas 2013-06-06 kreipėsi į ieškovą pranešimu dėl sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, tačiau ieškovas skolos nesumokėjo, dėl ko atsakovas buvo priverstas kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Kitų aplinkybių, jog kredito sutartis buvo nutraukta, nenustatyta.
Lietuvos Respublikos CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir Lietuvos Respublikos CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Vertindamas šalių paaiškinimus procesiniuose dokumentuose bei byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindų nustatyti aplinkybių, jog atsakovas nutraukė kredito sutartį, pažeisdamas sutarties sąlygas, todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.
Nustačius, jog šalių sudaryta sutartis nėra vartojimo kredito sutartis bei ji nebuvo vienašališkai nutraukta atsakovo, teismas dėl kitų reikalavime nurodytų sutarties punktų, pripažintinų kaip pažeidžiančių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, plačiau nepasisako. Tačiau pažymi, jog bendrųjų sutarties sąlygų 7.4, 7.5, 7.6 punktai dėl baudų nebuvo taikyti ieškovo atžvilgiu, todėl ginčo sprendimui teisiškai nebūtų nereikšmingi. Taip pat atkreiptinas ieškovo dėmesys, jog apskaičiuojant mokėtinų delspinigių sumą, nebuvo taikomas 0,5% delspinigių dydis, kadangi jis buvo sumažintas iki 0,12%.
Ieškinį atmetus, valstybei iš ieškovo priteistina 6,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 96 straipsniu, 263–270 straipsniais, 307 straipsniu,
nusprendžia:
ieškovo G. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo G. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 6,24 Eur (šešis eurus 24 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai (pinigus sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie FM (įmokos kodas 5660) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)).
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.