Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas R. Š., sekretoriaujant Astai Karaliūnienei ir Joanai Kardokienei, dalyvaujant ieškovui Č. R., jo atstovui advokatui Kazimierui Juknai, atsakovei R. R., Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Jurgitai Čeponytei-Sušinskienei, viešame teismo posėdyje iš nagrinėjęs civilinę bylą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo pagal ieškovo Č. R. ieškinį atsakovei R. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Antra svarbi aplinkybė, į kurią būtina atsižvelgti nustatant A. R. gyvenamąją vietą, yra tai, kad ji turi brolį, dėl kurio gyvenamosios vietos tarp tėvų nekyla ginčas. Todėl svarbu įvertinti ir abiejų vaikų tarpusavio ryšį, šio ryšio svarbą vaikų vystymuisi ir raidai, jų norą bendrauti ir gyventi kartu. Pabrėžtina, kad abu vaikai patvirtino gerai sutariantys ir norintys bendrauti tarpusavyje. Šalių sūnus V. R. nurodė, kad sesuo jam reikalinga ir jis nori, kad ji gyventų kartu, o jo sesuo A. R. nurodė, kad gyvendama pas mamą kiekvieną savaitgalį ji važiuotų pas brolį. Vadinasi vaikų išskyrimas ir jų gyvenimas skirtinguose rajonuose pas atskirai gyvenančius tėvus pakeistų susiformavusį kasdieninį jų gyvenimą, jų tarpusavio bendravimą ir susilpnintų jų tarpusavio ryšį. Kadangi šalių sūnus V. R. turi lengvą neįgalumo lygį (b. l. 21-23, 61-62), todėl kasdieninis bendravimas ir sesers pagalba jam yra ypač svarbi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pripažintina, kad šalių dukros A. R. gyvenamosios vietos nustatymas su motina neatitiktų nei jos, nei jos brolio interesų, nes išskyrus vaikus šeimos ryšiai dar labiau susilpnėtų.

Tėvų ginčo atveju nustatant vaiko gyvenamąją vietą taip pat svarbu įvertinti ir iki ginčo susiklosčiusią faktinę vaiko gyvenamosios vietos ir jo bendravimo su tėvais situaciją. Byloje nustatyta, kad jau pusantrų metų abu vaikai gyvena su tėvu, o jų dukra A. R. dažnai lankosi pas motiną, pas ją praleidžia savaitgalius, atostogas. Tokia padėtis iki šiol tenkino tiek tėvus tiek, pačią nepilnametę A. R. ir nėra jokių duomenų, kad tokia padėtis būtų dariusi kokią nors neigiamą įtaką mergaitės interesams. Todėl ieškovo reikalavimas nustatyti dukters gyvenamąją vietą su juo reiškia tik esamos faktinės padėties įtvirtinimą teismo sprendimu, kas sukurtų teisinį šeimos santykių apibrėžtumą. Tuo tarpu atsakovės prašymas nustatyti dukters gyvenamąją vietą su ja reiškia esamos faktinės padėties pakeitimą ir esminį šalių vaikų gyvenimo pasikeitimą. Kadangi šeimos santykių, kurie atitinka vaikų interesus ir kuriuose jiems sudaromos tinkamos sąlygos augti ir vystytis, stabilumas ir išsaugojimas atitinka vaikų interesus, todėl esama faktinė vaikų gyvenamoji vieta, kurioje jiems sudaromos visos sąlygos augti, vystytis ir tobulėti, neturi būti keičiama nesant tam pakankamo pagrindo.

Galiausiai, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, būtina įvertinti tėvų gyvenimo sąlygas ir jų galimybes suteikti vaikui būtinas gyvenimo sąlygas bei tėvų galimybę tinkamai rūpintis vaiku ir jį išlaikyti. Iš byloje pateiktų Vaiko teisių apsaugos skyrių išvadų matyti, kad ieškovas su dviem šalių vaikais ir savo motina gyvena jo motinai priklausančiame name, kuriame yra 5 kambariai, o abu vaikai turi atskirus kambarius, visus būtinus baldus ir kitus daiktus, reikalingus mokslui, poilsiui ir laisvalaikiui (b. l. 21-23), tuo tarpu atsakovė su sugyventiniu, trimis jų vaikais ir sugyventinio motina gyvena savo sugyventinio motinai priklausančiame name, kuriame yra tik trys kambariai (b. l. 83). Vadinasi nustačius šalių dukros gyvenamąją vietą su atsakove, pastarosios šešių narių šeima turėtų gyventi dviejuose kambariuose, kadangi vienu iš trijų kambarių naudojasi namo savininkė. Nors atsakovė teigia, kad dukrai ji skirtų atskirą kambarį, tačiau labai abejotina ar tokiu atveju pati atsakovė su trimis mažamečiais vaikais ir sugyventiniu sugebėtų gyventi viename kambaryje. Tai reiškia, kad nepilnametės A. R. buitinės gyvenimo sąlygos pas atsakovę akivaizdžiai būtų prastesnės nei dabar turimos gyvenimo sąlygos pas ieškovą. Tuo pačiu pabrėžtina, kad gyvenant tokiomis sąlygomis su trimis mažamečiais atsakovės vaikais nepilnametė A. R. tikrai neturėtų geresnių sąlygų ruošti namų darbus ir mokytis namuose, o tai nepadėtų spręsti jos mokslo rezultatų, dėl kurių nepilnametė ir iš esmės ir nori gyventi su mama. Šiuo atveju pablogėjusios gyvenimo sąlygos būtų tik dar viena papildoma kliūtis geriau mokytis. Pagaliau byloje esantys duomenys apie šalių pajamas ir jų finansinius įsipareigojimus akivaizdžiai liudija, kad ieškovo galimybės išlaikyti dukrą ir suteikti jai visą mergaitės vystymuisi ir ugdymui reikalingą paramą yra žymiai geresnės nei atsakovės, nes pastaroji ne tik neturi jokių pajamų, bet dar ir yra skolinga didelę sumą, kurios priverstinį išieškojimą vykdo antstolis. Todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymas ne su tuo iš tėvų, kuris gali vaiką išlaikyti ir visapusiškai juo pasirūpinti, o su tuo, kurio tokios galimybės yra daug blogesnės, prieštarautų vaiko interesams.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir argumentus teisėjas sprendžia, kad nepilnametės šalių dukros A. R. gyvenamoji vieta nustatytina su ieškovu, nes vaiko noras gyventi su atsakove prieštarauja paties vaiko interesams.

Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko po­rei­kiams bei tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str.). Tėvams tenka dalytis normalaus vaiko vystymosi asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Situacija kai išlaikymą teikia tik vienas iš tėvų pažeidžia nepilnamečio vaiko po­rei­kių bei tėvų turtinės padėties proporcingumo principą.

Atsakovė pripažįsta, kad neteikia savo sūnui V. R. išlaikymo nuo ieškovo nurodomos datos - 2012-07-01, todėl akivaizdu, kad savo pareigos išlaikyti vaiką ji nevykdo. Nors savo pareigos nevykdymą atsakovė sieja su sunkia savo turtine padėtimi, tačiau Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad sunki tėvų turtinė padėtis negali būti pagrindas atsisakyti vykdyti savo pareigą išlaikyti vaikus. Į turtinę padėtį galima atsižvelgti tik nustatant priteistino išlaikymo dydį, tačiau turtinė padėtis negali būti pagrindu visiškai nepriteisti išlaikymo. Todėl atsakovės argumentai, kad ieškovas turi pakankamai pajamų išlaikyti sūnų vienas, negali būti pagrindu atsakovei visiškai atsisakyti teikti išlaikymą savo sūnui. Vadinasi, nepagrįstai atsisakiusi vykdyti savo pareigą išlaikyti sūnų, atsakovė, per ieškinyje nurodytą 2012-07-01 – 2013-08-01 laikotarpį, liko skolinga už 13 mėnesių sūnui neteiktą išlaikymą, todėl ieškovo prašymas jį priteisti yra pagrįstas (CK 3.200 str.).

Tuo tarpu reikalavimo priteisti išlaikymo įsiskolinimą už tą patį laikotarpį ir už dukros A. R. išlaikymą ieškovas neįrodė, todėl šis reikalavimas atmestinas. Ieškovas pats pripažino atsakovės ir jų dukros nurodytas aplinkybes, kad nepaisant to, jog dukra nuo 2012 m. liepos mėnesio gyvena su ieškovu, tačiau labai daug laiko praleido pas atsakovę, kuri tuo metu dukrą išlaikė ir ja rūpinosi. Iš šalių paaiškinimų ir pačios nepilnametės paaiškinimo matyti, kad atsakovė per nurodomą laikotarpį pagal savo galimybes dukrą išlaikė, pirko jai reikalingus drabužius, daiktus, maitino ją, duodavo pinigų maitinimui mokykloje. Pats ieškovas šio savo ieškinio reikalavimo kategoriškai nepalaikė ir teismo posėdžio metu paliko spręsti šį reikalavimą teismo nuožiūra, nes pripažino, kad atsakovė dukrą išlaikė pagal savo galimybes. Kadangi atsakovės galimybės išlaikyti vaikus akivaizdžiai yra mažesnės nei ieškovo, tai teisėjas pripažįsta, kad iki ieškinio pateikimo atsakovė savo dukrą išlaikė, todėl priteisti išlaikymo įsiskolinimą už 2012-07-01 – 2013-08-01 laikotarpį nėra pagrindo.

Nustačius abiejų vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu vaikams priteistinas išlaikymas iš atskirai gyvenančios atsakovės kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės. Nors atsakovė prašo priteisti išlaikymą turtu, tačiau toks prašymas šioje konkrečioje situacijoje yra nepagrįstas, nes tai neatitinka vaikų interesų. Kaip minėta, visas šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas dėl teismo sprendimu priteistos didelės atsakovės skolos. Nors atsakovė nurodo, kad ji turi žemės ūkio technikos, kuri jos žiniomis nėra areštuota, ir prašo vaikams priteisti traktorių Belarus 820, valstybinis numeris 3496 LI (b. l. 106), kurio dabartinė vertė gali būti apie 30 000 Lt, tačiau iš Turto arešto aktų registro išrašo (Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 179 str. 3 d.) matyti, kad tiek šis traktorius, tiek visa kita žemės ūkio technika bei atsakovės nekilnojamasis turtas yra areštuoti (b. l. 107-111). Todėl priteisti vaikams išlaikymą atsakovės turtu, kuris yra areštuotas ir į kurį bus nukreiptas skolos išieškojimas, visiškai neatitiktų vaikų interesų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes išlaikymas abiems vaikams iš atsakovės priteistinas periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis.

Nustatant iš atsakovės priteistino išlaikymo dydį pirmiausiai pabrėžtina, kad pats ieškovas patvirtino, jog jis yra pajėgus vienas išlaikyti vaikus ir kad jo turtinė padėtis yra daug geresnė nei atsakovės. Minėtų atsakovo gaunamų išmokų iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos dydis (209 675,19 Lt per trejus metus), ir iš atsakovės, kuri negauna jokių pajamų, išieškomos skolos dydis (91 445,32 Lt), bei jos pareiga išlaikyti dar tris kitus vaikus, akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovės turtinė padėtis yra žymiai blogesnė nei ieškovo, todėl ir jos galimybės prisidėti prie vaikų išlaikymo yra žymiai mažesnės. Akivaizdu, kad suvokdamas šias aplinkybes ir pats ieškovas nurodė, kad išlaikymo dydžio klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra, kas reiškia, kad jis pats pripažįsta, jog ieškinyje pareikštas reikalavimas priteisti po 400 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui yra per didelis ir neteisingas.

Vaikų išlaikymo bylose suformuotoje teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai, CK 3.155, 3.165 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7–8, 11–14, 18 ir kiti straipsniai). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-620/2005). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, kaip orientacinis būtino išlaikymo dydis turi būti vienos minimalios mėnesio algos dydis. Toks vaikų poreikių patenkinimui reikalingos sumos dydis yra nurodytas ir ieškovo ieškinyje, didesnio vaikų poreikiams patenkinti išlaikymo dydžio ieškovas byloje neįrodinėjo, o atsakovė šio dydžio neginčijo. Šiuo metu minimali mėnesio alga sudaro 1 000 Lt, todėl abiejų tėvų turtiniai padėčiai esant iš esmės vienodai jie turėtų lygiomis dalimis (po 500 Lt) prisidėti prie vaikų išlaikymo. Tačiau tuo atveju, kai vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis yra sunki ir ji pagrįsta byloje surinktais įrodymais, teismas iš tokio tėvo (motinos) išlaikymui gali priteisti ir mažesnę minimalios mėnesio algos dalį nei skiria kitas iš vaiko tėvų. Be to, kai teisę išlaikymą gauti iš to paties asmens turi du ir daugiau vaikų, turi būti randama protinga pusiausvyra tarp visų atsakovo vaikų interesų ir jų poreikių patenkinimo, o nustatant priteistiną išlaikymo vaikui dydį turi būti vertinamos ne tik šalių gaunamos ar negaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jos ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas reikalingas išlaikymas vaikams (Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-303/2008). Šiuo atveju atsakovė, skirtingai nei ieškovas, turi išlaikyti dar tris mažamečius vaikus ir jos galimybės dirbti labai apribotos kol ji augina vaiką iki trejų metų. Todėl teismas pripažįsta, kad vaikų po­rei­kių bei atsakovės turtinės padėties proporcingumo principą atitinka išlaikymo pareigos paskirstymas tarp šalių ne lygiomis dalimis, o nustatant atsakovei pareigą žymiai mažesne dalimi prisidėti prie sūnaus V. R. ir dukters A. R. išlaikymo. Įvertinus šalių turtinę padėtį išlaikymo pareiga tarp šalių nustatytina santykiu - 15 % : 85 %, todėl iš atsakovės kiekvienam vaikui priteistina po 150 Lt iš minėto teismų praktikoje būtinu pripažįstamo 1 000 Lt per mėnesį dydžio vienam vaikui išlaikyti. Tokio dydžio išlaikymo priteisimas nepažeis atsakovės turtinės padėties ir jos vaikų V. R. bei A. R. poreikių proporcingumo principo, nes R. R. nurodė turtinti apie 10 000 Lt santaupų, iš kurių išlaiko kitus tris savo vaikus, todėl atsakovės turtinė padėtis nors ir nėra gera, bet leidžia bent minimaliai prisidėti prie savo vaikų išlaikymo, nuo kurio ji negali būti atleista visiškai.

Toks pat 150 Lt per mėnesį išlaikymo dydis skaičiuotinas ir priteisiant minėtą išlaikymo įsiskolinimą už sūnaus V. R. išlaikymą nuo 2012-07-01 iki 2013-08 01, kas sudaro 1 950 Lt (13 mėn. x 150 Lt).

Sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo vykdytina skubiai (CPK 282 str.).

Laikinoji apsaugos priemonė – laikinas išlaikymas, panaikintina nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, nes sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo vykdytina iš karto nuo teismo sprendimo paskelbimo, o laikinoji apsaugos priemonė buvo paskirta iki sprendimo priėmimo.

Šalys neprašė priteisti savo bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas teismo sprendimu nesprendžiamas.

Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidos valstybei už žyminį mokestį dėl išlaikymo priteisimo, nuo kurio mokėjimo ieškovas yra atleistas (CPK 83 str. 1 d. 2 p.), ir už procesinių dokumentų įteikimą, išieškotinos iš atsakovės atsižvelgiant į priteisto išlaikymo dydį, nes jos susidarė dėl jos kaltės kai ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą (CPK 96 str. 1 d., 5 d.).

Vadovaujantis CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 3 p., iš atsakovės valstybei priteistinas žyminis mokestis už išlaikymo priteisimą periodinėmis išmokomis sudaro 108 Lt (150 Lt x 2 vaikai x 12 mėn. x 3 % ). Bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą, sudaro 25,20 Lt. Viso iš atsakovės valstybei priteistina 133,20 Lt (108 Lt + 25,20 Lt) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso ko­dekso 259 str., 262 str. 2 d., 268 str., 285 str. ir 286 str. teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti nepilnamečių vaikų A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su vaikų tėvu Č. R., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovės R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą nepilnametei dukrai A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir nepilnamečiui sūnui V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) po 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki vaikų pilnametystės. Kas mėnesį mokamomis perio­di­nėmis išmo­ko­mis priteista išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Išlaikymą išieškoti vaikų tėvui Č. R., a. k. (duomenys neskelbtini) nuo teismo sprendimo priėmimo dienos - 2013 m. lapkričio 29 d., ir pavesti jam šias lėšas tvarkyti uzufrukto teise.

Sprendimą dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.

Laikinąją apsaugos priemonę – laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams V. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. R., gim. (duomenys neskelbtini), po 200 Lt (du šimtus litų) kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2013-08-12,panaikinti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y nuo 2013-11-29.

Išieškoti iš atsakovės R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 950 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiasdešimt litų) išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiui sūnui V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) už 13 (trylika) mėnesių iki ieškinio padavimo dienos ir pavesti vaiko tėvui Č. R., a. k. (duomenys neskelbtini) šias lėšas tvarkyti uzufrukto teise.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 133,20 Lt (vieną šimtą trisdešimt tris litus 20 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas su­mo­kant į į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąs­kaitą Nr. LT247300010112394300, „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas 5660.

Dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.