Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs D. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), dirbančios, administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. 2015 m. kovo 4 d., apie 11.35 val., atvyko pasimatyti su sergančiu sūnumi A. Z., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančiu kartu su tėčiu, adresu (duomenys neskelbtini). Pasimatymo metu ji nusprendė, kad nori išsivežti sergantį vaiką, nors vaiko tėvas M. Z. tam prieštaravo, neleido ir D. Z. vaiko akivaizdoje sukėlė konfliktą. Tokiais savo veiksmais D. Z., kaip motina, naudojo savo valdžią priešingai vaiko interesams bei pažeidė vaiko teisę į saugią aplinką, neatsižvelgdama į tai, kad vaikas yra sergantis, tuo pažeisdama 1996-03-14 Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 8 straipsnį bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 181 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiama D. Z. nurodė, kad savo kaltės nepripažįsta, nesutinka su tuo, kas nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole, nes tokios situacijos net nebuvo. Paaiškino, kad po skyrybų vaiko gyvenamoji vieta bendru sutarimu yra paskirta jos buvusiam vyrui. Vaikas gyvena ne Klaipėdoje, o Vilniuje. Pagal teismo sprendimą jai neribojamas matymasis su vaiku. Šiuo metu vyksta procesai dėl vaiko priežiūros, dėl galimybės matytis su vaiku. Nuo sausio mėnesio jai su vaiku neleidžia matytis ir jokios informacijos neteikia. Ji išsiuntė elektroninį laišką ir SMS žinute informavo, kad atvažiuos į Vilnių kovo 4 d., maždaug 11-12 val. aplankyti vaiko. Jokio atsakymo negavo. TAMO dienyne matė, kad vaikui n raidės, todėl pasiskambino pasiklausti, kas nutiko, jai pasakė, kad vaikas serga. Pasiskambino vaiko daktarei, ji pasakė, kad jam laringitas. Penktadienį, kovo 4 d., atvažiavo kartu su savo mama A. V. pas vaiką, vaiko tėvo nebuvo, įleido močiutė O. Z.. Pabuvo, pažaidė vaiko kambaryje kažkur 15-20 min., sutvarkė kambarį, nes ten buvo betvarkė ir paklausė, ar vaikas norėtų nuvažiuoti pas močiutę į Vilnių, vaikas norėjo ir ėmė dėtis žaislus. Tada atsirado M. Z., kuris sakė, kad vaikas serga, bet kuo serga nepasakė. Ji skambino į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, jie sakė jiems tartis, tačiau jos buvęs vyras M. Z. iškvietė policiją, kad jas su mama išmestų iš jo namų. Ji su vaiku buvo kambaryje, dėliojo kaladėles. Atvažiavus pareigūnams vyras rėkė prie pareigūnų visokias nesąmones, kurios nėra susijusios su vaiku, tai nuoskaudos, likusios po jų skyrybų. Tuomet pareigūnai M. Z. ir jo motinos prašymu jos motiną vaiko akivaizdoje išprašė lauk. Ji liko koridoriuje, vaikas įlindo į spintą, nes ji buvo prie spintos. Vaikas norėjo būti prie jos. Pareigūnėms atvažiavus M. Z. rėkė kokia ji negera. Pareigūnė nuvedė vaiką į kambarį, o jie penkiese aiškinosi. Ji stengėsi vengti konflikto, o M. Z. rėkė vienas pats. Konfliktą matė jos mama, jo mama, du pareigūnai - patruliai, kurie neprisistatė. Patys patruliai ramino M. Z., kad jis nerėktų. Atvykus pareigūnėms patruliai išėjo. Oficialiai, kokia vaikui liga, ji sužinojo iš pareigūnių Š. ir K., kai M. Z. parodė joms pažymą, kurioje buvo nurodytas laringitas. Penktadienį neleido vaiko išsivežti, leido tik sekmadienį, kovo 6 d.

D. Z. 2016 m. kovo 7 d. rašytiniame paaiškinime nurodytos iš esmės analogiškos aplinkybės (b. l. 12).

Liudytoja M. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 6 policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė. Paaiškino, kad kovo 4 d., po pietų, jos kolegė L. Š. paprašė pagalbos, nes gavo iškvietimą į M. Z. butą, kadangi į jo butą atvyko motina pasimatyti su vaiku ir tėvui nežinant norėjo vaiką išsivežti iš namų, dėl ko kilo konfliktas. Jai su L. Š. nuvykus į butą jame buvo du patruliai, kurie stovėjo koridoriuje, M. Z., D. Z., vaikas ir M. Z. motina. Vaikas buvo pas motiną ant rankų. Motina sakė, kad atvažiavo pas vaiką ir jai neleidžia jo išsivežti. M. Z. ištraukė mobiliojo ryšio telefoną ir parodė, kad tai dienai D. Z. atsiuntė jam žinutę, kad nori pasimatyti su vaiku. 03-04 atvažiavo jo buvusi žmona ir jos mama. Jis jai sudarė visas sąlygas: skyrė vaiko kambarį, leido būti su vaiku, o pats išėjo, kad vėl nekiltų konfliktas, bute paliko savo motiną. Prieštaravimų šiam susitikimui nebuvo. Jis nurodė, kad jam išvažiavus iš namų paskambino jo motina ir pasakė, kad D. Z. sugalvojo išvežti vaiką. Tai sužinojęs jis grįžo į butą. Tuo metu D. Z. pradėjo aiškinti kitaip, kodėl ji negali pasiimti vaiko ir pan. Vyko konfliktas pakeltu tonu. Jos paprašė močiutės ir anūko eiti į kitą kambarį. Vykstant konfliktui vaikas vėl atėjo, nes D. Z. kvietė: „ateik, Aisti“. Vaikas norėjo pas mamą, todėl jam atėjus konfliktas rutuliojosi vaiko akivaizdoje. Jos vėl prašė išvesti vaiką į kitą kambarį, nes nėra reikalo, kad jis klausytųsi, kaip buvę sutuoktiniai konfliktuoja, žeidžia vienas kitą. Vaikui išėjus jos abi puses suvedė į kitą kambarį ir dar sykį išklausė. Tėvo argumentas, kodėl neleido vaiko išvežti - vaikas sirgo. Joms parodė medicininę pažymą, kurioje parašyta, kad vaikas iki kovo 4 d. serga. Bandė su jais surasti bendrą kalbą, bet joms nepavyko. D. Z. buvo supykusi, kalbėjo pakeltu tonu. Todėl ji su M. Z. išėjo į vieną kambarį, o L. Š. su D. Z. - į kitą, kad juos išskirti, nes konfliktas vis tebevyko. Tuomet ji pradėjo pokalbį su tėvu, aiškino jam, kad vaikas nori matytis su mama, kad jam to reikia, tai yra pradėjo tarpininkauti, kad tėvas leistų sūnui pasimatyti su motina. M. Z. pasakė, kad leis, bet kitą dieną, nes šiuo metu vaikas dar nėra pilnai pasveikęs. Tuomet ji pasiūlė susitarti ir suderinti kitą motinos ir vaiko pasimatymo laiką. D. Z. nėjo į jokias kalbas, prieštaravo, nesutiko su niekuo. Nepavykus susitarti ji siūlė jiems surašyti raštiškai. Nepavyko konflikto išspręsti, todėl ji pasakė, kad jos išeina. D. Z. paprašė pasilikti namie ir prižiūrėti vaiką, bet M. Z. neleido, nes ji sukėlė konfliktą ir jis nenorėjo, kad ji liktų jo bute. Joms išeinant ji pasiūlė kartu eiti ir D. Z., kad nebekelti daugiau konfliktų, ir jos trise išėjo. D. Z. mama laukė laiptinėje. Vaikas nukentėjo, nes jam buvo sudaryta nesaugi aplinka: D. Z. pakeltas tonas, konfliktinė situacija ir visa kita, vaikas labai pergyveno, jai nuėjus į vaiko kambarį jis sėdėjo ir susijaudinęs lingavo pirmyn atgal. Mano, kad jeigu D. Z. norėjo išsivežti vaiką, tai ji turėjo tas aplinkybes iš anksto aptarti ir nesukelti konfliktinės situacijos. Mano, kad tėvas sudarė sąlygas motinai pasimatyti su vaiku ir neprieštaravo. Konfliktas kilo, kai D. Z. be tėvo sutikimo ir žinios panoro vaiką išvežti. Net ir jų pokalbio metu D. Z. vaikui sakė: „renkis, važiuojam“. Tada M. Z. pasakė, kad vaikas niekur nevažiuos, nes jis neleidžia. Vaiko gyvenamoji vieta pagal teismo sprendimą nustatyta su tėvu ir į tai turi būti atsižvelgta. Mano, kad D. Z. reikia nubausti, nes jos prieš tai nagrinėjo daug jos pareiškimų ir iš to mato, kad ji kaip motina elgiasi netinkamai, o kovo 4 d. iš jos pusės buvo išsakyti priekaištai ir netinkamos frazės apie tėvą girdint vaikui.

M. K. 2016 m. kovo 4 d. tarnybiniame pranešime nurodytos iš esmės analogiškos aplinkybės (b. l. 10).

Liudytoja L. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 6 policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio specialistė. Paaiškino, kad jai dirbant paskambino OVS budėtojas ir pasakė, kad patruliai nuvykę į įvykio vietą, (duomenys neskelbtini), prašo nepilnamečių inspektorių pagalbos, nes negali išspręsti situacijos. Ji paprašė vyresniosios specialistės M. K., kad vyktų kartu. Nuvykus bute buvo patruliai, kurie stovėjo koridoriuje, koridoriuje taip pat buvo D. Z., kuri ant rankų laikė sūnų A. Z., ir M. Z., vėliau iš kambario atėjo O. Z.. Joms įėjus ji girdėjo tik D. Z. balsą, ji garsiai, išraiškingai aiškinosi situaciją su patruliais. Patruliai joms paaiškino situaciją ir išvyko. M. Z. jai pateikė pažymą, kad vaikas serga. M. K. išėjo į vaiko kambarį aiškintis ir kalbėti su vaiku dėl sveikatos būklės, o ji tuo metu su D. Z. nuėjo į kitą kambarį, nes prieš tai keturiese jiems pasikalbėti nepavyko. Iš pradžių vaikas išėjo į kambarį su O. Z.. Ji su D. Z. kalbėjosi, teiravosi jos, ar ji informavo tėvą, kad atvyks pasimatyti su vaiku. Ji savo telefone jai parodė žinutes, kur buvo sutarta, kad D. Z. galės atvykti pasimatyti su sūnumi ir M. Z. tam neprieštaravo. Konfliktas kilo dėl to, kad D. Z. pabuvus apie 30 min tame bute, ji panoro vaiką išsivežti su savimi. Negali pasakyti, ar ji buvo mačiusi sveikatos pažymą prieš jai atvykstant, bet kai jai buvo pateikta pažyma, ji ją parodė ir D. Z.. Tai dienai vaikas dar buvo sergantis. Tačiau D. Z. vis tiek vaiko prašė rengtis, aiškinimas buvo pakankamai pakeltu tonu. Negali atsakyti, ar vaikas norėjo važiuoti su mama. Be to, mama vaikui žadėjo mobiliojo ryšio telefoną. M. Z. klausė, kodėl D. Z. žada vaikui telefoną nepasitarus su juo. Pasakė, jog nenori, kad vaikas turėtų tą telefoną, nes jis ir taip per daug laiko praleidžia prie telefono ir tas naujasis telefonas būtų žaidimams. Visą tą konfliktą girdėjo vaikas, nes vėl atėjo į kambarį, aiškinantis situaciją jis tai užeidavo, tai išeidavo iš kambario, todėl, jos prašė, kad jį išsivestų. Ji kelis kartus prašė D. Z. nusiraminti ir nekelti tono, nežadėti to, ko nežinia ar galės įvykdyti. Prie nepilnamečio vaiko tėvai neturi teisės kalbėti pakeltu tonu, aiškintis situacijos nuteikinėjant vaiką, neturi teisės žadėti kažko, dėl ko prieštarauja kitas tėvas ir taip specialiai sukelti konfliktą. Vaikui aplinka tikrai nebuvo saugi, vaikas buvo pakankamai neramus. M. Z. buvo ramus, nebuvo pakėlęs balso tono, nerėkė, ko apie D. Z. elgesį negalėtų pasakyti. Nuo praeitų metų jie gauna po kelis pareiškimus per savaitę, daugiausia juos rašo D. Z., M. Z. tik kelis kartus yra rašęs. Šio konflikto metu policiją iškvietė M. Z.. Jos asmeniškai niekas nesupykdė, ji į šią situaciją žiūri objektyviai, nestoja nei į vieno pusę, o vykdo savo pareigą.

L. Š. 2016 m. kovo 4 d. tarnybiniame pranešime nurodytos iš esmės analogiškos aplinkybės (b. l. 9).

Liudytojas M. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad D. Z. yra buvusi jo sutuoktinė, jie turi bendrą vaiką. Paaiškino, kad tai ne pirmas sykis, kad ji taip elgiasi. Kovo 2 d. D. Z. elektroniniu paštu jam pranešė, kad atvažiuos kovo 4 d., bet ji jau tada buvo priešiškai nusiteikusi. Vaikas susirgo, jis jai apie tai pranešė, bet ji pastoviai taip išsireiškia, kad galbūt vaikas negyvas. Ji atsakė, kad atvyks su pareigūnais ir Vaiko teisėmis. Jis nieko neatsakė. Jis neprivalo jai atsakyti į jos replikas. Kovo 3 d. ji pranešė, kad atvyks kovo 4 d. tarp 11-12 val. ir SMS žinute pranešė tą patį. Vaikas sirgo ir turėjo pažymą. Ji pranešė, kad atvyks viena. Jis buvo išvykęs į darbą, kad nesukelti nereikalingų konfliktų. Jis gyvena su mama ir savo mamai pasakė, kad D. Z. atvažiuos aplankyti vaiko. Prieš 11 val. D. Z. atvyko kartu su motina, bet jo motina nieko nesakiusi įsileido. Po pusės valandos jos pranešė, kad jos pasiima vaiką ir išvažiuoja. Jo motina bandė išspręsti problemą gražiuoju, bet jos nesutiko, todėl jo motina pranešė jam telefonu. Jis bandė susisiekti su policijos pareigūnais, kurie užsiima su nepilnamečiais vaikais, bet iš karto neprisiskambino, todėl po truputį važiavo namo, kad viską išspręsti gražiuoju. Sugrįžęs į namus, jas rado vaiko kambaryje. Pasakė, kad vaiką galima lankyti, bet išsivežti neleidžia, nes vaikas serga. D. Z. nepasakė, kuriam laikui norėjo paimti vaiką, o ir tokio susitarimo, kad vaiką paims - nebuvo. D. Z. pasakė, kad išeis su vaiku. Jis pasakė, kad vaikas serga, pažyma buvo išrašyta iki penktadienio. Tada jis nusprendė išsikviesti policiją. Po 14 min. dar kreipėsi į pareigūnus, nes nebežinojo, ką daryti, kadangi vaiką ruošėsi išsivežti. D. Z. su savo motina buvo prie durų ir buvo pasiėmusi vaiką. Užėjus pareigūnams jis pateikė dokumentus ir paaiškino situaciją. D. Z. pradėjo aiškinti, kad ji su vaiku išeina. Pareigūnai pabandė išsikviesti pareigūnus, kurie dirba su nepilnamečiais vaikais. D. Z. buvo nusiteikusi priešiškai, ji liepė vaikui susidėti daiktus. Vaikui grįžtant iš kambario pas mamą jis pasakė jam truputį pabūti kambaryje. Tada D. Z. užriko, kad jis nepraleidžia vaiko. Pareigūnai pasakė leisti, tai vaikas nubėgo pas mamą. D. Z. apie jį prie vaiko kalbėjo negražius dalykus, prisidėjo ir jos motina Vitkienė, pradėjo kaltinti jį, kad yra melagis. Todėl paprašė senelės išeiti iš buto ir ji išėjo. Atvykus pareigūnėms D. Z. visą laiką kėlė balsą laikydama vaiką ant rankų, demonstravo, kad vaiką myli, nors ji niekada vaiko į rankas neima, jo nenešioja. Pareigūnai, prižiūrintys viešąją tvarką išvyko, o pareigūnės liko, viena kalbėjo su D. Z., o kita – su juo ir vaiku. Pareigūnės nebuvo nusiteikusios nubausti D. Z., jie nutarė pasirašyti susitarimą, kad vaikui pasveikus ji gali atvažiuoti nuo kovo 5 iki kovo 13 d., bet jai jo pasiūlymas netiko. Po 3-4 val. pokalbio nusprendė, kad jis rašo pareiškimą, nes nebuvo galima susitarti, tvyrojo įtampa. D. Z. išvyko su pareigūnėmis. D. Z. būdama jo bute kalbėjo pakeltu tonu, rėkė, kaltino, šmeižė. Vaikas girdėjo konfliktą, nes jo metu būdavo šalia. Pareigūnams atvykus ji vienintelė konfliktavo. Ji nuteikinėjo vaiką, sakė, jog tėvo nereikia klausyti, ji perregistruos vaiką. Kai vaikas augo pas ją, norėjo pas jį, o kai dabar jis po skyrybų gyvena pas jį, tai gal jis nori ir pas mamą. D. Z. visada konfliktiškai nusiteikusi, jis bando rasti kompromisą, o ji nusiteikusi priešiškai.

M. Z. 2016 m. kovo 4 d. pareiškime nurodytos iš esmės analogiškos aplinkybės (b. l. 12).

Liudytojas N. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba Patrulių rinktinėje. Paaiškino, kad buvo konfliktas, motina su tėvu negalėjo vaiko pasidalinti, suderinti bendravimo tvarkos. Juos iškvietė tėvas nurodydamas, kad jo bute nepageidaujami žmonės. Tėvas sakė, kad vaikas serga ir motina negali paimti, o motina norėjo pasiimti vaiką. Tėvai elgėsi kaip vaikai, vienas ant kito kalbėjo, prisiminė senus dalykus. Ten buvo dvi močiutės, tai ten gyvenančios močiutės, jie paprašė, kad vaiką išvestų, bet vaikas buvo prieškambary su mama, arba vėl nueidavo, vaikas vaikščiojo. Jo manymu, konfliktą iniciavo ir palaikė moteris, ji norėjo vaiką pasiimti savaitgaliui, o vyras buvo kategoriškai prieš. Vyras bendravo padoriau. Jie kvietė Nepilnamečių reikalų inspektores, nes nežinojo, ar galima leisti motinai išsivežti vaiką. Po to pasirodė, kad vaikas gyvena su tėvu ir tėvas turi teisę neleisti išsivežti vaiko. Vienos močiutės buvo paprašyta išeiti, nes vyras to kategoriškai reikalavo. Jie paprašė ir ji išėjo.

Liudytojas A. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba Patrulių rinktinėje. Paaiškino, kad tiksliai įvykio nepamena, bet, berods, buvo atvykusi buvusi žmona ir norėjo pasiimti vaiką, o tėvas nedavė, pasakė, kad vaikas serga ir, berods, parodė poliklinikos pažymą. Kadangi negalėjo priimti sprendimo, iškvietė Nepilnamečių reikalų inspektores. Teismui paskelbus A. G. 2016 m. kovo 29 d. tarnybinį pranešimą (b. l. 37) A. G. paaiškino, kad jie buvo iškviesti, kad priimti kažkokį sprendimą, kadangi moteris norėjo pasiimti vaiką, o vyras nenorėjo jo atiduoti. Jiems atvykus žmogus paaiškino, kas įvyko ir kodėl. Tiek moteris, tiek vyras kalbėjo pakeltu tonu, kiekvienas gynė savo tiesą, moteris tai darė aršiau, vyras buvo truputį kultūringesnis. Vyras nepageidavo moters motinos ir jis turi teisę išprašyti ją, todėl jie ją ir išprašė. Moteris buvo susijaudinusi. Jam susidarė įspūdis, kad ji su savimi kalbėjo, žino savo tiesą ir viskas. Atvykus Nepilnamečių reikalų inspektorėms jie po minutės ar dviejų išvyko. Smurto ir muštynių jiems būnant nebuvo.

Registruotų įvykių pažymoje nurodyta, kad 2016-03-04, 11.36 val., gautas M. Z. pranešimas, kad jo namuose du nepageidaujami asmenys, kurie atsisako gražiuoju išeiti (b. l. 3).

Iš 2016 m. kovo 2 d. medicininės pažymos dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo instituciją matyti, kad A. Z., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini) nuo 2016-03-02 iki 2016-03-04 negalėjo atvykti į ugdymo įstaigą dėl laringito (b. l. 6).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 buvo nutraukta M. Z. ir D. Z. santuoka abiejų sutuoktinių bendru, o šiuo sprendimu nepilnamečio vaiko A. Z. nuolatinė gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatoma kartu su tėvu M. Z. (b. l. 7-8).

Šiuos duomenis teismas įvertino vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, suformuotu ištyrus visus byloje surinktus faktinius duomenis, ir jais remdamasis padarė išvadą, kad šie duomenys patvirtina D. Z. kaltę padarius ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

ATPK 181 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Vaiko interesais pagal Vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą pripažįstama vaiko teisė turėti tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, būti apsaugotam nuo žiauraus elgesio, fizinio ir psichologinio smurto. Tėvų valdžios turinys yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje yra reglamentuotos tėvams tenkančios teisės ir pareigos, o būtent teisė bei tuo pačiu ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 punktas numato, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo. Remiantis Įstatymo 8 straipsnio 1 punktu, vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką. Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškais, dorais žmonėmis (Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių konstatavimas tėvų veikoje galimas tik tada, kai tėvai neatlieka arba netinkamai atlieka pareigas, numatytas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad teismų praktikoje, sprendžiant asmens atsakomybės pagal komentuojamo straipsnio nuostatas klausimą, laikomasi pozicijos, jog tiek nacionaliniuose, tiek ir tarptautiniuose teisės aktuose yra įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas valdžios panaudojimas vaikui siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, taip pat ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Vaiko akivaizdoje atlikti veiksmai, pasireiškiantys amoraliu tėvų elgesiu (fiziniu smurtu, necenzūriniais žodžiais, agresyviais barniais, keliančiais vaikui baimę), traktuojami kaip tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams. Neigiamą poveikį vaikui gali daryti jau pats vaiko pamatytas netinkamo elgesio faktas, todėl vien už tokį elgesį vaiko akivaizdoje tėvai gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 straipsnį (LVAT nutartys bylose Nr. N2-818/2005, Nr. N62-482/2011, Nr. N575-305/2012, Nr. N575-739/2012 ir kt.).

Administracinėn atsakomybėn traukiama D. Z. apklausta teismo posėdžio metu savo kaltę neigė, nurodė motinos valdžios priešingai vaiko interesams nepanaudojusi, ji kaip tik stengėsi vengti konflikto, o M. Z. rėkė vienas pats, prie pareigūnų rėkė visokias nesąmones, nuoskaudas likusias po skyrybų, kurios nėra susijusios su vaiku. Tačiau, vertinant D. Z. parodymus kitų byloje esančių faktinių duomenų ir aplinkybių kontekste, jos parodymai yra neįtikinantys ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Visi teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, tai yra M. K., L. Š., M. Z. bei A. G. patvirtino, kad 2016-03-04, apie 11.35 val., M. Z. namuose, (duomenys neskelbtini), vyko konfliktas tarp M. Z. ir D. Z., kurį sukėlė D. Z., atvykusi aplankyti kartu su tėvu gyvenančio sūnaus A. Z., dėl to, kad pasimatymo metu ji nusprendė išsivežti sergantį vaiką prieštaraujant tėvui. Visi šie liudytojai taip pat patvirtino, kad konfliktas vyko vaiko akivaizdoje, labiausiai konfliktavo D. Z.. Teismo posėdžio metu apklaustas M. Z. nurodė, kad D. Z. apie jį prie vaiko kalbėjo negražius dalykus, rėkė, kaltino, šmeižė, nuteikinėjo vaiką, su ja nebuvo galima susitarti, atvykus pareigūnams ji vienintelė konfliktavo. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir kiti teismo posėdžio metu apklausti liudytojai – nepilnamečių reikalų pareigūnės M. K. ir L. Š. bei policijos pareigūnas A. G.. Liudytoja M. K. nurodė, kad vaikas šioje situacijoje nukentėjo, nes dėl konfliktinės situacijos, kurią sukėlė D. Z., jam buvo sudaryta nesaugi aplinka, D. Z. kalbėjo pakeltu tonu, kaip motina, elgėsi netinkamai, nes išsakė priekaištus ir netinkamas frazes apie tėvą girdint vaikui, vaikas labai pergyveno, ji pati matė, kaip vaikas savo kambaryje sėdi ir susijaudinęs linguoja pirmyn atgal. Liudytoja L. Š. nurodė, kad joms atvykus į M. Z. butą ji girdėjo tik D. Z. balsą, kuri garsiai, išraiškingai aiškinosi situaciją su patruliais, M. Z. buvo ramus, nebuvo pakėlęs balso tono, nerėkė. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad žinodama, jog vaikas serga, D. Z. vis tiek vaiko prašė rengtis, kad važiuoti, aiškinimas buvo pakankamai pakeltu tonu, nuteikinėjo vaiką, žadėjo vaikui mobilųjį telefoną, dėl ko prieštaravo kitas tėvas, taip pat pažymėjo, kad vaikui aplinka tikrai nebuvo saugi, vaikas buvo pakankamai neramus. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas – policijos pareigūnas A. G. nurodė, kad tiek M. Z., tiek D. Z. kalbėjo pakeltu tonu, kiekvienas gynė savo tiesą, tik moteris tai darė aršiau, vyras buvo truputį kultūringesnis. Pati D. Z. iš esmės neginčijo to, kad 2016-03-04, apie 11.35 val., (duomenys neskelbtini), konfliktas tarp jos ir M. Z. vyko dalyvaujant jų nepilnamečiui vaikui, nors ir nurodė kitokias to konflikto aplinkybes, taip pat neginčijo to, kad norėjo išsivežti vaiką. Minėti teismo posėdžio metu apklausti liudytojai – M. K., L. Š., M. Z. bei A. G. – parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, jų parodymai yra nuoseklūs, konkretūs, neprieštaringi, sutampa tarpusavyje ir papildo vienas kitą, taip pat jie sutampa su kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, byloje duomenų apie tai, kad minėti asmenys dėl kokių nors priežasčių siekia melagingai apkalbėti D. Z., nenustatyta, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jų parodymų objektyvumu ir patikimumu, tad vertina juos kaip patikimus įrodymus ir jais remdamasis nustatė administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas faktines aplinkybes.

Minėti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2016-03-04, apie 11.35 val., (duomenys neskelbtini), būtent D. Z. sukėlė konfliktą, kadangi jai neleido išsivežti vaiko, ir dalyvavo konflikte su buvusiu sutuoktiniu vaiko akivaizdoje ir toks jos elgesys padarė neigiamą poveikį vaikui, nes vaikas dėl konflikto ir tokio tėvų elgesio buvo išsigandęs, susijaudinęs, neramus, be to, ji visiškai neatsižvelgė į tai, kad vaikas yra sergantis, nors tai žinojo dar iki atvažiuodama lankyti vaiko. Taigi D. Z. tokiu savo elgesiu rodydama savo nepilnamečiui sūnui netinkamą pavyzdį ir nesudarydama jam saugios ir sveikos aplinkos, sukėlė jam baimę, susijaudinimą, sutrikdė jo gydymosi procesą ir toks jos elgesys traktuotinas kaip motinos valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais teismas nevertina D. Z. parodymų kaip patikimų įrodymų ir jais nesivadovauja. O visuma kitų aukščiau paminėtų duomenų sutampa tarpusavyje, papildo vienas kitą, tad teismas jais remdamasis sprendžia, kad D. Z. veiksmuose yra nustatyti visi ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties elementai.

Skirdamas administracinę nuobaudą bei vertindamas ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo galimybę teismas atsižvelgia į tai, kad nenustatyta nei D. Z. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgia ir į padaryto pažeidimo pobūdį bei į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius D. Z. – galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba. Šių nustatytų faktinių duomenų pagrindu teismas sprendžia, kad pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnį nėra, D. Z. skirtina ATPK 181 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda - įspėjimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 287 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

D. Z. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, už kurį skirti įspėjimą.

Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.