- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-12
- Bylos Nr.
- I-819-1063/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- E. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 25 000 Eur žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nes pataisos namuose tualetai tupimi, kabinos pasibaisėtinos ir nėra pilnai uždaros. Dušų patalpose nėra atskirų kabinų. Kabinas dušuose pastatė tik nuo 2018 m. birželio mėn., tačiau jos nėra uždaros. Vilniaus PN nėra poilsio kambario, nėra kur pažaisti stalo žaidimus, žiūrėti televizorių. Taip pat kamerose nebuvo užtikrintas ploto, vienam asmeniui, reikalavimas. Kamerose nebuvo ventiliacijos, o ant langų buvo uždėtos grotos, kurios riboja šviesos patekimą. Pasivaikščiojimo kiemelis per mažas. Gaisro metu nėra atsarginio išėjimo, nėra gaisro detektorių. Nurodė, kad Vilniaus PN administracija laikosi subkultūros, t. y. išgalvotų kalinių taisyklių.
Pažymėjo, kad dėl tokių kalinimo sąlygų patiria moralinį pažeminimą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo (b. l. 8–13) argumentais prašė skundą atmesti.
Paaiškino, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 28 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-220 iš karantino gyvenamosios patalpos buvo perkeltas į 4-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 302, kurios plotas 29,80 kv. m. ir kurioje įrengtos 9 miegamos vietos ir tai reiškia, kad ploto reikalavimas asmeniui nebuvo pažeistas. Pažymėjo, kad ploto reikalavimas nebuvo pažeistas pareiškėjui taip pat kalint 108, 109 karantino patalpose.
Nurodė, kad nuteistieji, kurie laikomi kamerų tipo patalpose, gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, svarmenų kilnojimo įrenginiai, kuriais taip pat gali naudotis nuteistieji.
Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, pertvarų sanitariniuose mazguose teisės aktai nenumato. Tupimų tualetų įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Dušų patalpos taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pažymėjo, kad Vilniaus PN yra sudarytos sąlygos turiningo laisvalaikio praleidimui (sportinė veikla, biblioteka, mokslas ir kt.). Pasivaikščiojimo kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja, tačiau nebūna tokių situacijų, kad visi nuteistieji į kiemą išeitų vienu metu.
Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN pastatas atitinka visus statiniui keliamus gaisrinės saugos reikalavimus.
Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, jog pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus PN.
2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
3. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
4. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 28 d. buvo apgyvendintas bendrabučių tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 302. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas).
Atsakovės atstovas nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 302 plotas 29,80 kv. m., patalpoje įrengtos 9 miegamos vietos. Nustatyta, jog net ir tuo atveju, jei patalpoje visos miegamos vietos būtų užimtos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto reikalavimas (3,1 kv. m.) nebuvo pažeistas. Karantino tipo patalpose Nr. 108 (plotas 14,39 kv. m., 4 miegamos vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas 3,6 kv. m.) ir Nr. 109 (plotas 19,78 kv. m., 6 miegamos vietos, vienam asmeniui tenkantis plotas 3,3 kv. m.) vienam asmeniui tenkantis plotas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo šiuo aspektu skunde išdėstyti argumentai, kad gyvenamojoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto, vertintini kaip nepagrįsti.
5. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmių (toliau – Įrengimo taisyklės) 16.10 papunktį, kameros turi būti šildomos ir vėdinamos Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai jis reiškė pretenzijas dėl laikymo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebūvimo taip pat vertintini kaip nepagrįsti.
6. Pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės įrengti dušo kabinų nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis, tačiau teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi dušo patalpomis, kuriose įrengtos pertvaros ir nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad dalyje dušo patalpų nėra pertvarų, užtikrinančių asmenų privatumą (b. l. 17, 18). Pareiškėjas nurodė, kad pertvaros dušuose įrengtos tik nuo 2018 m. birželio mėn. Taigi, atsižvelgiantį į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu galėjo būti pažeistas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Nors Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodė, jog teisės aktuose reikalavimas įrengti pertvaras dušinėse nėra nustatytas, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, teismų praktiką, darytina išvada, kad dėl to, jog pareiškėjui iki 2018 m. birželio mėn. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, pareiškėjas galimai patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą.
Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakydamas dėl Marijampolės PN įrengtų dušinių yra konstatavęs, kad įvertinus tai, jog Marijampolės PN dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, o tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, pripažįstama, kad pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-886-662/2018). Iš nuotraukų matyti, kad, kaip nurodė ir pareiškėjas, nuo 2018 m. birželio mėn. dušo vietą iš abiejų pusių užtvėrus pertvaromis, toks dušo vietos įrengimas laikytinas pakankamu pareiškėjo privatumui užtikrinti.
7. Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) laikomas būtent HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, yra nesuderinami su Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018). Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde šiuo aspektu išdėstytų argumentų, todėl pritartina pareiškėjui, kad naudojimasis tupimu tualetu galėjo sukelti nepatogumus, pažeisti orumą. Pažymėtina, kad išvados, kad toks tualeto įrengimas neatitinka higienos reikalavimų, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
8. Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, pataisos namuose yra sudarytos sąlygos turiningam nuteistųjų laisvalaikio praleidimui. Nuteistieji turi galimybę nevaržomai užsiimti sportine veikla, naudotis asmeniniais kompiuteriai, biblioteka, sudarytos galimybės žiūrėti televizorių, dalyvauti kultūriniuose renginiuose ir pan. Nuteistieji savo laisvalaikį organizuojasi patys, o sąlygos yra sudarytos. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN šiuo aspektu išdėstytais argumentais, tuo tarpu pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti nusiskundimai nėra konkretūs ir individualizuoti.
9. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN įrengta gaisrinė signalizacijos sistema, o gyvenamieji pastatai atitinka visus su statiniu keliamus gaisrinės saugos esminius reikalavimus. Pareiškėjas šiuo aspektu nurodyta kritiką taip pat pateikė tik abstrakčiai ir deklaratyviai.
10. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, visiems išėjus į lauką nepakakdavo vietos pasivaikščioti.
Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas tik kaip nepagrįstas.
11. Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose sąlygose pareiškėjui padarė negrįžtamą poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą grindžia tik subjektyviais įrodymais, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 300 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Žala priteistina už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2018 m. birželio mėn. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, taip pat ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko naudotis tupimu tualetu, kurio įrengimas nesuderinamas su higienos reikalavimais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. Z. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.