Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijaus Stankevičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

dalyvaujant pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei R. T.,

dalyvaujant atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atstovei V. V., Mažeikių rajono savivaldybės tarybos atstovui M. N. (M. N.),

nedalyvaujant trečiųjų suinteresuotų asmenų Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos atstovams,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą pareiškimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo pareiškime nurodoma ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini)yra valstybinės reikšmės miškas ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. lapkričio 10 d. pažyma Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas (iš kurios matyti, kad žemės sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri reiškia miško žemės plotus); 2016 m. lapkričio 10 d. pažyma Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) (iš kurios matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, ir Nr. 28, kurio plotas 0,50 ha, žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 26, yra 0,10 ha ploto, o žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr.28, yra 0,05 ha ploto, bendrai patenkanti dalis yra 0,15 ha ploto, t. y. 0,15 ha dydžio miško plotas, kuriame auga nuo 14 iki 59 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 27 metrų. Valstybinės reikšmės miškas šiame žemės sklype buvo įregistruotas miškų valstybės kadastre šie duomenys yra nenuginčyti ir pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais duomenimis iš miškų valstybės kadastro nėra. Valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimas privačion nuosavybėn yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taip pat mano, jog turėtų būti panaikinti neteisėti administraciniai teisės aktai, ginčo žemės sklypo suteikimas yra niekinis ir vadovaujantis principu iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus), turi būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis: 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtinta Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z. dalis; 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtinta Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis dėl valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas – valstybinės reikšmės miškų plotai, restitucija taikytina natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr.(duomenys neskelbtini), kadastro Nr.(duomenys neskelbtini). esantį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas remiantis 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas už 8 688 Eur, nors ši suma ir mažesnė už tuo metu buvusią vidutinę žemės sklypo rinkos vertę – 25 400 Eur, tačiau toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitinka sutarčių šalių valią. Pareiškėjo nuomone, grąžinus Lietuvos Respublikos valstybei 0,15 ha valstybinės reikšmės miško plotus, Lietuvos Respublikos valstybė yra įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams T. Č. ir I. Č., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti 4 344 Eur už grąžintiną valstybei dalį (2,896 Eur (8 688 Eur : 3 000 kv. m) x 1 500 kv. m). Ši suma laikytina turto įsigijimo išlaidomis. Šis kompensacijos dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atsakovai T. Č. ir I. Č. žemės sklypą, į kurį pateko valstybinės reikšmės miškų plotai, buvo įgiję tik prieš metus, už jį visą buvo sumokėję tik 8 688 Eur, nors sandorio sudarymo metu vidutinė žemės sklypo rinkos vertė buvo 25 400 Eur, ši aplinkybė buvo žinoma tiek žemės sklypo pardavėjams, tiek žemės sklypo pirkėjams, tačiau pirkėjai, T. Č. ir I. Č., sumokėjo ne vidutinę žemės sklypo rinkos vertę, bet sutartinę kainą – 8 688 Eur. 2017 m. sausio 1 d. vidutinė žemės sklypo rinkos vertė buvo 26 000 Eur, t. y. tik 600 Eur didesnė nei sandorio sudarymo metu. Skaičiuoti kompensacijos dydį nuo rinkos vertės, t. y. nuo 26 000 Eur sumos nėra teisinio pagrindo, visų pirma, todėl kad sandorio šalys buvo sutarusios žemės sklypo kainą ne pagal jo vidutinę rinkos vertę; antra, atsižvelgtina ir į laikotarpį, praėjusį nuo sandorio sudarymo dienos, t. y. 2015 m. rugsėjo 15 d., iki kreipimosi į teismą dienos, buvo praėję kiek daugiau nei metai; trečia, skaičiuojant kompensacijos dydį nuo šiandieninės vidutinės žemės sklypo rinkos vertės atsakovai gautų daugiau nei, kad turėjo realių išlaidų įsigydami visą žemės sklypą, t. y. kompensacijos dydis už valstybei grąžintiną 0,15 ha miško žemės plotą būtų 13 000 Eur, kai tuo tarpu už visą žemės sklypą jie buvo sumokėję tik 8 688 Eur, tokiu būdu jų padėtis nepagrįstai pagerėtų; ketvirta, valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, neturėtų galimybės paleisti jo į apyvartą, todėl valstybės patiriama nauda, siejant ją su vidutine šio žemės sklypo rinkos verte, neturėtų būti sutapatinama su atsakovų T. Č. ir I. Č. realiai patirtų praradimų dydžiu; penkta, valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančiuose objektuose, konkrečiu atveju miškuose, gali būti vykdoma tik griežtai reglamentuota teisės aktuose numatyta veikla, be to, tokie objektai gali būti naudojami tik griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, juose negali būti keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, todėl tokių objektų vidutinė rinkos vertė negali būti lygiavertė objektams, kuriuose veikla nėra griežtai reglamentuota. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) yra pasisakęs, kad nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai bus laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Europos žmogaus teisų konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso” tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendime byloje Vistinš and Perepjolkins prieš Latviją laikėsi požiūrio, kad Latvijos valdžios institucijos pagrįstai sprendė nekompensuoti pareiškėjams visos nusavinto turto vertės (nes ir mažesnės sumos galėjo patenkinti Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimus) dėl trijų priežasčių, kuriu viena – žemės rinkos vertė negalėjo būti objektyviai nustatyta dėl valstybei ir vietinės valdžios institucijoms suteiktų išimtinių pirkimo teisių (Vistinš and Perepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, 25 October 2012). Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su valstybinės reikšmės mišku. Valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, taigi šiuo atveju valstybės patiriama nauda, suinteresuoto asmens įrodinėjama šio sklypo rinkos verte, neturėtų būti sutapatinama su jo realiai patirtų praradimų dydžiu. Nesutinka su atsakovų T. Č. ir I. Č. išdėstytais argumentais, kad pareiškimas buvo paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti nurinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 25 d. gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. 35SD-4621-(14/35.137E) dėl viešojo intereso gynimo. Nors prie šio rašto ir buvo pridėti priedai, tačiau juose pateikta informacija nebuvo pakankama jų pagrindu kreiptis į teismą, todėl prokuroras nedelsdamas pradėjo rinkti duomenis reikalingus viešojo intereso gynimui. 2016 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl sandorių pateikimo, taip pat į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl papildomos informacijos gavimo. Duomenys iš VĮ Registrų centro gauti 2016 m. gruodžio 9 d., o iš Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. gruodžio 5 d., todėl vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo minėtos dienos ir kreipimosi į teismą terminas nepraleistas, nes pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2016 m. gruodžio 22 d. Pažymėjo, kad įstatymo nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą yra nepraleistas jį skaičiuojant ir nuo 2016 m. lapkričio 25 d., t. y. nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 24 d. rašto gavimo dienos Šiaulių apygardos prokuratūroje. Pažymėjo, kad 2014 m. Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo jokių duomenų apie tai, kad valstybė neteisėtai privačion nuosavybėn perleido valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr.(duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškų tarnybos pažymos nėra informatyvios, kiekvienam žemės sklypui teikiama atskira pažyma apie miškus patenkančius į žemės sklypą, t. y. miško plote yra žymimas tik vienas žemės sklypas, o ne keli. Kiti atsakovų keliami klausimai dėl servituto kelio nustatymo; išlaidų, susijusių su kelio nutiesimu atlyginimu; neturtinės žalos atlyginimo yra ne šios bylos dalykas. Dėl viešojo intereso yra išsamiai išdėstyta pareiškime. Prašo pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Dėl kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo termino

Prokuroras, kuris kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, laikytinas viena iš proceso šalių, kuriai taikomos tos pačios proceso teisės normos, kaip ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat ir dėl skundo (prašymo) padavimo termino. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Kitaip tariant, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą.

Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama visuma aplinkybių: pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis ir apimtis; ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis; kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo; ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1164/2009 ir kt.).

Taigi, nustatyta, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2016 m. lapkričio 25 d. gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2016 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. 35SD-4621-(14/35.137E) „Dėl viešojo intereso gynimo“. Iš turimų rašytinių įrodymų, t. y. VĮ Registrų centro Telšių filialo 2016 m. gruodžio 8 d. rašto Nr. (10.15.36)-TELS-5649 „Dėl informacijos pateikimo“, matyti, kad prokuroras po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. 35SD-4621-(14/35.137E) „Dėl viešojo intereso gynimo“ kreipėsi į VĮ Registrų centro Telšių filialą dėl sandorių pateikimo, duomenys prokuratūroje gauti 2016 m. gruodžio 9 d. Taip pat prokuroras 2016 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. S5-42377 „Dėl informacijos ir duomenų pateikimo“ kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių, duomenys gauti 2016 m. gruodžio 5 d.

Įvertinusi tai, kokius duomenis (dokumentus) Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iki kreipimosi į VĮ Registrų centro Telšių filialą ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Darytina išvada, jog pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2016 m. gruodžio 22 d., nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2016 m. gruodžio 9 d. iš VĮ Registrų centro Telšių filialo ir 2016 m. gruodžio 5 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo. Be to, pažymėtina, kad įstatymo nustatytas terminas kreiptis į teismą yra nepraleistas jį skaičiuojant ir nuo 2016 m. lapkričio 25 d., t. y. nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2016 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. 35SD-4621-(14.35.137E) gavimo dienos Šiaulių apygardos prokuratūroje.

Atsakovų T. Č. ir I. Č. teiginiai, jog jau 2014 metais prokuroras turėjo pakankamai duomenų viešojo intereso pažeidimui nustatyti ir dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog 2014 metais Šiaulių apygardos prokuratūra turėjo duomenų apie tai, kad valstybė neteisėtai privačion nuosavybėn perleido valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (nuo 2008-11-25 galiojusi redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams.

Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2008-01-01) numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervacinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; to paties straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad taip pat išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2001 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-268-04/2001, kuriuo patenkino pareiškėjos E. L. prašymą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvai: E. Ž. ir E. Ž., iki 1940 m. liepos 22 d. Mažeikių apskrityje, Mažeikių m., P. V. g. Nr. 2 nuosavybės teise valdė 0,5280 ha dydžio žemės sklypą. 2001 m. sausio 24 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 1-243, E. L. perleido R. L. teisę į 0,5280 ha žemės, Mažeikių m., nuosavybės teisių atstatymą. R. L. 2012 m. liepos 18 d. Mažeikių skyriui pateikė prašymą suteikti žemės sklypą Nr. 37 (0,30 ha) Naikių gyvenamajame kvartale. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 37 suprojektuotas 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypas (Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Al-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 37 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini). Mažeikių skyriaus vedėjas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ suformavo žemės sklypą, esantį Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), ir patvirtino šio žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Geoida“ matininko N. Š. 2012 m. rugsėjo 7 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) atkūrė nuosavybės teises į R. L. tenkančią buvusių savininkų E. Ž. ir E. Ž. nekilnojamojo turto dalį – 0,5280 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,3000 ha (vertė 25 650 Lt (7 428,75 Eur)) žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos (1.4. punktas), bei atlyginant kitais būdais: kompensacija pinigais už 0,2280 ha žemės (vertė 6 840 Lt (1 981 Eur)). Minėtų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre R. L. nuosavybės teise buvo įregistruotas 0,3000 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 2-521) pagrindu žemės sklypo savininkais tapo G. G. ir V. D., kurie 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-2525) žemės sklypą perleido T. Č. ir I. Č..

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba 2016 m. lapkričio 11d. raštu Nr. R6-7029 pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui pažymą Nr. 70651apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas) ir pažymą Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai). Iš 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad žemės sklypo dalis (Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pažymėta sutartiniu ženklu – pilka spalva, kuri reiškia miško žemės plotus. Iš 2016 m. lapkričio 10 pažymos Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) matyti, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, ir Nr. 28, kurio plotas 0,50 ha, žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 26, yra 0,10 ha ploto, o žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 28, yra 0,05 ha ploto, iš viso patenkanti dalis yra 0,15 ha ploto, t.y. 0,15 ha dydžio miško plotas, kuriame auga nuo 14 iki 59 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 27 metrų.

Pažymėtina, kad LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. R2-1100 „Dėl informacijos pateikimo administracinėje byloje Nr. eI-630-621/2017“ nurodyta, kad „<...> ginčo teritorija pirmą kartą miško žemė buvo inventorizuota 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu, kurios vykdytoju buvo VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas. 2008 m. VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perdavimo ir priėmimo aktu duomenys buvo perduoti Valstybinei miškų tarnybai 2008-05-10 įrašyti į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą. Duomenys nurodyti Valstybinės miškų tarnybos 2016-11-10 pažymoje Nr. 70650 ir informacija apie taksacinių sklypų Nr. 26 ir Nr. 28 rodiklius parengti vadovaujantis 2006 m. valstybine sklypine miškų inventorizacija <...>“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Kol miško žemė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pakeista kitomis naudmenomis, jai taikytinas miško teisinis režimas, todėl nagrinėjamu atveju visa ginčo teritorija, laikytina valstybinės reikšmės mišku, išimtine nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1740-552/2016).

Taigi įvertinus rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą darytina išvada, kad ginčo žemės sklypo dalis, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-377/2010).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -1561/2013).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kiti bylos šalių argumentai, teisėjų kolegijos manymu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Konstatuotina, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria 0,15 valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalis, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr.35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) dalis, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, daro išvadą, kad panaikinus neteisėtus administracinius aktus, ginčo žemės sklypo suteikimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, turi būti pripažinta negaliojančia 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise bei 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Pareiškėjas taip pat prašo taikyti restituciją: grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. 4 344 Eur. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu akcentavo, jog 4 344 Eur suma laikytina turto įsigijimo išlaidomis. Šis kompensacijos dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atsakovai T. Č. ir I. Č. žemės sklypą, į kurį pateko valstybinės reikšmės miškų plotai, buvo įgiję tik prieš metus, už jį visą buvo sumokėję tik 8 688 Eur, nors sandorio sudarymo metu vidutinė žemės sklypo rinkos vertė buvo 25 400 Eur, ši aplinkybė buvo žinoma tiek žemės sklypo pardavėjams, tiek žemės sklypo pirkėjams, tačiau pirkėjai, T. Č. ir I. Č., sumokėjo ne vidutinę žemės sklypo rinkos vertę, bet sutartinę, t. y. 8 688 Eur.

Šioje byloje viena restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį, valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, T. Č. ir I. Č. sąžiningumo įsigyjant ginčo žemės sklypą neginčijo. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, iš esmės siekdamas ištaisyti valdžios institucijų padarytą klaidą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis skelbia, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, taikant Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, akcentuojama, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49-50 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.). Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69-74 par., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumerescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.). Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 50 par.). Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 70 par.). Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leyla Sahin prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.).

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio inter alia atsižvelgtina į EŽTT jurisprudencijos nuostatas, kuriose pažymėta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna asmeniui neproporcingos naštos (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 65 par.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 40 par.). Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 par.). Kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 67 par.). Tokia EŽTT suformuota pozicija remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke užfiksuoti duomenys: ginčo žemės sklypo paskirtis – kita, vidutinė rinkos vertė 2015 m. rugsėjo 7 d. 25 400 Eur. Atsakovo į bylą pateiktas valstybės įmonės Registrų centro išrašas, kuriame nurodyta, kad ginčo žemės sklypo vertė 2017 m. sausio 1 d. yra 26 000 Eur. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovų pateiktame valstybės įmonės Registrų centro išraše ginčo žemės sklypo (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė (26 000 Eur) nuo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytos ginčo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės (25 400 Eur), skiriasi nežymiai, sprendžia, jog nustatant kompensacijos dydį, yra pakankamas pagrindas vadovautis valstybės įmonės Registrų centro išraše nurodyta rinkos verte. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad atsakovai laikytini sąžiningais įgijėjais. Jie turėjo teisėtą lūkestį ginčo žemės sklypą naudoti tokia paskirtimi, kokia šį žemės sklypą jie įsigijo. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką bei aukščiau nurodytą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad restitucijos taikymo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytas reikšmingas bylai aplinkybes. Todėl restitucijos tvarka kompensuojant T. Č. ir I. Č., kaip sąžiningiems įgijėjams, dėl valdžios institucijų klaidos netektą turtą, jiems turi būti atlyginama būtent tokio turto, kokį jie praranda, rinkos vertė. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad kompensacijos dydis turi būti nustatomas pagal pirkimo-pardavimo sutartį.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, taikant restituciją natūra ir T. Č. ir I. Č. įpareigojant grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos Respublikos valstybė įpareigotina T. Č. ir I. Č. išmokėti 13 000 Eur kompensaciją.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad T. Č. ir I. Č. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų administracinių aktų (jų dalies) panaikinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-623/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr.T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37).

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai, patenkantys į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise.

Pripažinti negaliojančia 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Taikyti restituciją – grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. 13 000 Eur (trylika tūkstančių Eur).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Žanas Kubeckas

Virginijus Stankevičius

Jarūnė Sedalienė