Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės AB „City Service“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-14557-877/2013 pagal ieškovės UAB „Kauno komunalinis ir butų ūkis“ ieškinį atsakovams AB „City Service“, H. G., P. Š., R. K., L. K., V. P., E. J., A. E. S., B. P., O. N. K., O. I. A., S. S., S. V., A. M., A. Ž., R. K., L. V., A. P., P. A. M., trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl susirinkimo sušaukimo pripažinimo neteisėtu, susirinkime priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais bei daugiabučio namo Panerių g. 55 bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje perrašė tik ieškinio argumentus, ieškovo samprotavimus. Teismas, vertindamas ieškovo prašymą, turėjo įsitikinti, kad laikinosios apsaugos priemonės atitinka pareikštus reikalavimus, o spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertinti ne tik formalią jų atitiktį ieškovo siekiamam galutiniam rezultatui, bet ir atsižvelgti į nurodomus ginamos teisės pagrindus. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog atsakovai - savininkai teisėtai pasirašė JVS, jų teisė priimti sprendimus dėl jų nuosavybės naudojimo ir valdymo yra imperatyviai ginama LR įstatymais, o atsakovas AB „City Service" teisėtai organizavo (duomenys neskelbtini) namo priežiūrą, nes yra teisėtai savininkų įgaliotas asmuo. Taigi ieškovas UAB „Kauno komunalinis ir butų ūkis" neturi jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl JVS pripažinimo negaliojančia, nes, visų pirma, jis nėra JVS šalis, visų antra, administratoriaus santykiai su patalpų savininkais kyla iš savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo. Teisę ginčyti teisme sandorio galiojimą turi tik įstatymu nurodyti asmenys (CK 1.78 str. 4 d.). Taigi, įstatymas ieškovui nesuteikia teisės kištis į nepriklausomų subjektų tarpusavio santykius. Administratorius yra subjektas, vykdantis tam tikrą funkciją - bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, šis subjektas privalo veikti išimtinai patalpų savininkų interesais (CK 4.242 st. 2 d.), taigi yra pavaldus savininkų valiai. Iš pateikto ieškinio akivaizdu, jog ieškovas tik visais įmanomais būdais siekia sutrukdyti savininkams patiems prižiūrėti pastatą, nes tai sąlygotų jo ekonominės naudos praradimą.Po skundžiamos nutarties priėmimo, gautas ieškovo raštas Nr. 1315 su reikalavimu nedelsiant atstatyti (duomenys neskelbtini) name nukabintas skelbimo lentas, bei spynas patekimui į šilumos punktą, o to nepadarius iki 2013-07-12 darbo dienos pabaigos, įspėta, kad bus kreiptasi į teismą dėl nutarties nevykdymo ir į teisėsaugos institucijas dėl UAB Kauno komunaliniam ir butų ūkiui priklausančio turto sunaikinimo ir/ar vagystės, patvirtina prieš tau jau išdėstytas aplinkybes, jog nuo 2013-07-02 savininkai perėmė bendrojo turto priežiūrą, todėl nutarties priėmimas per se buvo netikslingas. Antra, raštas patvirtina tikruosius ieškovo tikslus iškeliant bylą, t.y. siekį neteisėtai, prieš savininkų valią pasipelnyti iš Panerių g. 55 namo priežiūros. Dar daugiau, ieškovas šiuo reikalavimu kursto AB „City Service“ nusižengti įstatymams ir pažeisti nutartimi paskirtas laikinąsias apsaugos priemones.Akivaizdu, jog pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas (pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo sąlyga), nes nei ieškovas, nei pirmos instancijos teismas savo nutartyje nenurodo teisės aktų, kuriuos pažeidė atsakovai pasirašydami JVS ir įgaliodami AB „City Service“ vykdyti pastato priežiūrą.Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą Nutartį, visiškai neatsižvelgė į tai, koks interesas turėjo būti ginamas ir apgintas - namo bendraturčių Konstitucija laiduojama teisė į nuosavybės neliečiamumą ar verslo subjekto ekonominiai interesai, tuo pažeidė šalių pusiausvyros principą.Taip pat pritaikius laikinąsias apsaugos priemones kyla reali grėsmė dėl imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su daugiabučio namo priežiūra, tinkamo vykdymo, kadangi namas liktu be už jo priežiūra atsakingo asmens - JVS dalyviams nutartimi būtų ribojami bet kokie veiksmai, kuriu pagalba būtų organizuojama namo priežiūra, o ieškovo įgaliojimai pagal imperatyvias CK nuostatas jau yra bet kokiu atveju pasibaigę nuo 2013-05-22. Dėl neteisėtai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendrasavininkiai negali kontroliuoti ieškovo teikiamų paslaugų apimties ir kokybės, nes de jure nėra jo klientai, tačiau de facto ieškovas paslaugas ir toliau sieks teikti.

Atsakovė AB „City Service" atskirajame skunde nurodo bei analizuoja faktines aplinkybes, tokias kaip jungtinės veiklos sutarties (partnerystės) sutarties pasirašymo aplinkybes, daugiabučių gyvenamųjų namų administravimą reglamentuojančius teisės aktus, ginčija ieškinio reikalavimus bei abejoja jų pagrįstumu ir pan. Šios atsakovės AB „City Service" atskirajame skunde nurodytos faktinės aplinkybės bei jų analizė nėra niekaip susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindais, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami. Taigi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.Ieškovė su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą kreipėsi dėl priežasties, jog paaiškėjo aplinkybė, kad daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), butų savininkų susirinkimas buvo sušauktas neteisėtai, nes susirinkimas buvo sušauktas pažeidžiant LR Aplinkos ministro 2012-11-22 įsakymu Nr. Dl-961 (įsakymas įsigaliojo nuo 2013-01-01) patvirtinto butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo šaukimo, darbotvarkės ir priimtų sprendimų skelbimo tvarkos aprašo 3 punktas, be to, pagal LR CK 4.85 str. 5 d., šaukti daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų savininkų susirinkimą turėjo teisę ieškovė UAB Kauno komunalinis ir butų ūkis kaip butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorius, arba savivaldybės vykdomoji institucija.Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ar kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo galimybė, tačiau teismui nebūtina turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai tokia grėsmė atsiras. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai nusprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos tam, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.Atskirojo skundo motyvai yra prieštaringi. Atsakovė AB „City Service“ mini ex injura non oritur jus (lot. iš neteisės neatsiranda teisė) principą, tačiau tai reiškia, kad reiškiant ieškinį dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pripažinimo negaliojančia, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su šia konkrečia sutartimi ir jos vykdymu, ieškinio patenkinimo atveju ieškovė patirtų nuostolius, kadangi atsakovė AB „City Service“ gali priimti įvairius sprendimus: sudaryti sutartis su paslaugas teikiančiomis įmonėmis, paimti paskolas namo renovacijai ir kt. Atsakovė AB „City Service“ atskirajame skunde nepagrįstai analizuoja bylos faktines aplinkybes, kurios, kaip jau buvo minėta, nėra susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirųjų skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirųjų skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti, kad neatsirastų priežasčių dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismas sutinka su atskirojo skundo motyvais, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso, vadovautis ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Tuo atveju, kai laikinųjų apsaugos priemonių neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą, teismas gali nuspręsti jų netaikyti. Net ir tuo atveju, kai egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jomis bus pažeidžiamas viešasis interesas – valstybės pripažintas ir teisės ginamas visuomeninis interesas. Tai, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas, sprendžia teismas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinį teismas atskleidžia analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Direktoriaus 2013 m. balandžio 3 d. įsakymu, ieškovė buvo paskirta administruoti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektus iki teisės aktų nustatyta tvarka bus pasirinkti ir paskirti nauji administratoriai (b.l. 44-46). 2013 m. gegužės 22 d. (duomenys neskelbtini), namo ir kitų patalpų savininkai sudarė Jungtinės veiklos sutartį ir įgaliojo atsakovę AB „City Service“ atstovauti namo ir kitų patalpų savininkų interesus (b.l. 4346). Atsakovė ne kartą reikalavo, kad ieškovė atsakovei perduotų visus dokumentus, reikalingus vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal JVS, tačiau ieškovė dokumentų iki šiol neperdavė (b.l. 38-42, 47). Taip pat iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių netrukus prasidėsiančiam Kauno miesto centralizuotam šildymo sezonui nebus pradėtas laiku šildyti, todėl teismas sutinka su apelianto argumentais, kad nepradėjus laiku šildyti gyvenamojo namo, kyla pavojus ne tik gyventojų turtui, bet ir jų sveikatai, juo labiau, kai name gyvena mažamečiai vaikai.

Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ir nesprendžia pareikštų reikalavimų pagrįstumo, o vertina tik tai, ar yra grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo procesinis sprendimas bus neįvykdytas ir laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdymui. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 str., 146 str.). Minėta, kad teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas, t. y., jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai ir būtų pažeistas viešasis interesas.

Teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo tuo, kad ieškovė galėtų toliau planuoti savo darbo organizavimą, o atsakovai neturėtų spręsti organizacinių ir teisinių procedūrų, susijusių su ginčijamos jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties vykdymu, t.y. tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suteiktų šalių santykiams stabilumo ir aiškumo, tačiau nagrinėjamu konkrečiu atveju minėti ekonomiškumo, proporcingumo principai, kuriuos teismas turi įvertinti, spręsdamas dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suponuoja išvadą, jog laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos. Vertinant ieškinio pagrįstumo klausimą, teismas pažymi, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog ieškovas pagrindė savo ieškinio reikalavimus, be to, byloje nėra pakankamai įrodymų, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.

Teismas, atsižvelgdamas į visumą byloje nustatytų aplinkybių, daro išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių – jungtinės veiklos sutarties vykdymo sustabdymas – taikymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, nes atsakovai gyvenamojo namo gyventojai patirtų neigiamas pasekmes, kurios viršytų laikinųjų apsaugos priemonių teikiamą naudą. Sustabdžius JVS vykdymą iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo kiltų grėsmė gyventojų interesams, jų sveikatai. Nagrinėjamu atveju ieškovo prašomų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra proporcingas ir suteiktų ieškovui pranašumo apelianto atžvilgiu, nes ieškinio patenkinimo atveju ieškovas savo subjektines teises galėtų ginti kitais įstatyme numatytais būdais, o ieškinio netenkinimo atveju atsakovams būtų padaryta žala, kuri niekaip negalėtų būti atlyginta.

Teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, neatitinka ekonomiškumo principo reikalavimų. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad atskirasis skundas tenkinamas, Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo naikinama, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (LR CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartį, kuria iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdytas 2013-05-22 daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties vykdymas, uždraudžiant atsakovams AB „City Service“, H. G., P. Š., R. K., L. K., V. P., E. J., A. E. S., B. P., O. N. K., O. I. A., S. S., S. V., A. M., A. Ž., R. K., L. V., A. P., P. A. M. atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2013-05-22 daugiabučio namo Panerių g. 55, Kaune, bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties vykdymu, panaikinti ir ieškovo UAB „Kauno komunalinis ir butų ūkis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.