Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisėjas Augustinas Mitkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-104-210/2007

Procesinio sprendimo kategorija 2.4., 2.4.6.3.1., 2.4.6.3.2., 2.4.6.3.4., 2.4.6.4.1., 2.4.7.

2007 m. gegužės 30 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

gynėjams advokatams Vaclovui Vaitkui, Andriui Kazakevičiui, Vaclovui Algimantui Birbilui, Edmundui Jankaičiui, Aušrai Žukienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, nuteistųjų S. V. , V. S. , N. V. ir jo atstovės pagal įstatymą V. V. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., laisvės atėmimu (2) dvejiems metams (8) aštuoniems mėnesiams;

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., laisvės atėmimu (1) vieneriems metams (1) vienam mėnesiui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas (2) dvejiems metams (8) aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., prie šios bausmės iš dalies pridėta 2006-05-15 nuosprendžiu paskirta bausmė, ir galutinė bausmė N. V. paskirta laisvės atėmimas (3) trejiems metams (8) aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., laisvės atėmimu (2) dvejiems metams (8) aštuoniems mėnesiams;

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., laisvės atėmimu (1) vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas (2) dvejiems metams (8) aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės iš dalies pridėta 2006-05-31 nuosprendžiu paskirta bausmė, ir galutinė bausmė S. V. paskirta laisvės atėmimas (3) trejiems metams (5) penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., laisvės atėmimu (2) dvejiems metams (6) šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės iš dalies pridėta 2006-09-29 nuosprendžiu paskirta bausmė, ir galutinė bausmė V. S. paskirta laisvės atėmimas (3) trejiems metams (5) penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. J. pripažinta kalta ir nuteista už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 4 d., laisvės apribojimu (1) vieneriems metams, įpareigojant ją per (3) tris mėnesius atlyginti 300 Lt turtinę žalą ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

Iš nuteistųjų V. S. , N. V. ir S. V. solidariai priteista 480 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės nusikaltimu padarytos žalos, o iš E. J. – 300 Lt turtinės nusikaltimu padarytos žalos nukentėjusiajam R. R. . N. V. neturint pakankamai lėšų, žala priteista iš jo motinos V. V. .

Iš V. S. , N. V. ir S. V. solidariai priteista 979,30 Lt Valstybinei ligonių kasai. N. V. neturint pakankamai lėšų, žala priteista iš jo motinos V. V. .

Iš N. V. ir S. V. solidariai priteista 1000 Lt neturtinės žalos V. R. . N. V. neturint pakankamai lėšų, žala priteista iš jo motinos V. V. .

Iš E. J. konfiskuota 100 Lt nusikalstama veika įgytų lėšų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. V. , S. V. ir V. S. nuteisti už tai, kad 2006 m. balandžio 17 d., apie 4 val. 30 min., viešoje vietoje – Radviliškio mieste, prie Gedimino gatvėje esančio namo Nr. 7, veikdami bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, be jokios priežasties, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, dėl chuliganiškų paskatų gatve einančiam nukentėjusiajam R. R. N. V. sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, o nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, visi spyrė gulinčiam R. R. ne mažiau 5 smūgių į galvą, 1 smūgį į kaklą, 1 smūgį į pilvą, ne mažiau 5 smūgių į šoną, tokiais savo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko N. V. , tyčiodamasis iš nukentėjusiojo, apšlapino jį. Tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p.

Be to, N. V. ir S. V. nuteisti už tai, kad 2006 m. balandžio 23 d., apie 19 val. 20 min., viešoje vietoje – Radviliškio mieste, Radvilų gatvėje, miesto parko stadiono tribūnose, veikdami bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, be jokios priežasties, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, S. V. kumščiu sudavus 2 smūgius į veidą, N. V. kumščiu sudavė 1 smūgį į veidą dėl lėtinio psichikos sutrikimo (įgimtos silpnaprotystės) vidutinio protinio atsilikimo dėl Dauno ligos negalinčiam adekvačiai reaguoti į prieš jį atliekamus veiksmus ir esančiam bejėgiškos būklės nukentėjusiajam V. R. , tokiais bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam V. R. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d.

E. J. nuteista už tai, kad 2006 m. balandžio 17 d., apie 4 val. 00 min., Radviliškyje, S.Dariaus ir S.Girėno g. 10, prie prekybos centro, pagrobė nukentėjusiojo R. R. 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną. Tokiu būdu padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 4 d.

Apeliaciniu skundu Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendį. S. V. pagal LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti laisvės atėmimą (2) dvejiems metams (8) aštuoniems mėnesiams. Kitą nuosprendžio dalį S. V. atžvilgiu palikti nepakeistą.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžio dalį po E. J. paskirtos laisvės apribojimo bausmės pakeisti, įpareigojant E. J. per (3) tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą 300 Lt turtinę žalą R. R. . Kitą nuosprendžio dalį E. J. atžvilgiu palikti nepakeistą.

Prokuroras nurodo, jog teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų S. V. ir E. J. nusikalstamas veikas, paskyrė jiems bausmes, atitinkančias bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, tačiau, skirdamas subendrintą bausmę S. V. už nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – bausmes subendrindamas apėmimo būdu ir faktiškai taikydamas LR BK 63 str., pritaikė LR BK 64 str.

Prokuroras taip pat nurodo, jog teismas, paskyręs E. J. laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojęs ją atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, nekonkretizavo laiko, per kurį nuteistoji privalo įpareigojimą įvykdyti – per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, prokuroras teigia, jog teismas, aptardamas bausmių skyrimą kaltinamiesiems, visiškai neišreiškė pozicijos dėl bausmės rūšies E. J. , kaip tai numatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40, t.y., neaprašė LR BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, neįvertino kiekvienos jų reikšmės ir nenurodė, kurios aplinkybės ir kaip nulėmė bausmės rūšį ir dydį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. V. prašo išnagrinėti jo baudžiamąją bylą, nustatyti asmenis, įvykdžiusius šiuos nusikaltimus, bei panaikinti iš jo priteistą civilinį ieškinį. Apeliantas skundu teigdamas, kad jis veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2d. 8 p. ir 284 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, bylos apeliacinio nagrinėjimo metu jau neneigė kaltės dėl LR BK 138 straipsnio, t.y. dėl R. R. sumušimo, todėl prašė iš esmės sumažinti bausmę bei civilinį ieškinį, prokuroro skundą prašė atmesti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas.

V. S. nurodo, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas ir neteisingas, dėl ko turi būti panaikintas, o jis nuteistas nepagrįstai. Mano, jog teismas nevisiškai išaiškino bylos aplinkybes, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų jo kaltei patvirtinti, teismas įrodymus vertino vienpusiškai, nekreipdamas dėmesio į jį teisinančias aplinkybes, teigia, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Konstitucijoje, kadangi visos byloje esančios abejonės buvo išaiškintos ne jo naudai.

Taip pat V. S. teigia, jog buvo pažeistos LR BPK 305 str. 1 d. 1 p. nuostatos, nes jų veiksmai, dėl ko jie pripažinti kaltais, neindividualizuoti. Nurodo, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindžia tariamai nuosekliais ir objektyviais nukentėjusiojo R. R. parodymais, tačiau visiškai nekreipia dėmesio į jo duotų parodymų nesutapimą esminėse aplinkybėse, neįvertina nukentėjusiojo girtumo įvykio metu.

V. S. mano, jog teismas nepakankamai apžvelgė neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, tačiau šio savo skundo argumento visiškai nemotyvuoja.

Taip pat V. S. teigia nesuprantąs, kodėl teismas nesiaiškino nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių apie bandymą numauti jam žiedą bei smurto metu sulaužytą laikrodį, be to, nukentėjusiojo teigimu, nugriuvęs jis dengėsi veidą rankomis, dėl ko kyla klausimas, kaip galėjo tuomet matyti mušančiųjų skaičių ir jų veiksmų pobūdį. Mano, jog po šokinėjimo ant galvos nukentėjusiajam turėjo atsirasti ne tokie sužalojimai, kokius nustatė ekspertai, ir iš to seka, kad nukentėjusysis neprisimena arba nenori prisiminti įvykių sekos, arba nurodo tas aplinkybes, kurios jam naudingos. Taip pat V. S. nesuprantama, kodėl teismas dalimi nukentėjusiojo parodymų tiki, o kitus atmeta, neaiškindamas atmetimo priežasties.

V. S. teigia, jog abejotini yra ir liudytojo M. P. parodymai, kuriais teismas remiasi apkaltinamajame nuosprendyje, ir kuris teigė, kad konkrečiai matė mušančiųjų veiksmus, kadangi jis gyveno namo, prie kurio vyko incidentas trečiame aukšte, įvykio metu buvo tamsu, nebuvo jokio apšvietimo, o įvykio vietą užstojo gana aukšti medžiai ir krūmai, kurie tuo metu buvo su lapais, be to, jis, policijos pareigūnas, tą vakarą buvo tarnyboje. Nurodo, jog teismas neįvertino minėtos aplinkybės, kad įvykio vietoje įvykio metu nebuvo gatvės apšvietimo, nors buvo pateiktos net dvi pažymos apie tai.

V. S. nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos net trys liudytojos E. K. parodymų versijos, ir jam nesupranta, kodėl teismas tiki būtent tais parodymais, kurie kaltiną jį, o ne tais – kurie teisina.

V. S. taip pat nesuvokiama, kodėl jo kaltės vienu iš įrodymų yra įvardinamas 2006-04-27 tarnybinis pranešimas, neva N. V. , būdamas kameroje, pasakė S. V. , kad jis vienas prisiims atsakomybę už R. R. sumušimą.

Taip pat V. S. mano, jog teismas, grįsdamas jo kaltę, neteisingai traktuoja liudytojų E. J. ir E. K. parodymus teigdamas, kad jos pakeitė parodymus sužinojusios jo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo. Teigia, jog nėra jokių įrodymų ir dėl to, kad nukentėjusysis R. R. ikiteisminio tyrimo eigoje būtų atpažinęs ir nurodęs jį.

V. S. taip pat nurodo, jog teismas jam į bausmės laiką neįskaičiavo suėmime jo išbūto laiko nuo 2005 m. gruodžio mėnesio iki 2006 m. sausio 6 d., bei pažeidė nuosprendžio rašymo slaptumą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. V. prašo peržiūrėti jo baudžiamąją bylą ir sušvelninti pirmosios instancijos teismo jam paskirtą bausmę.

N. V. nurodo, jog jis prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir išsamius parodymus, kas rodo, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų. Nusikaltimo, už kurį jis nuteistas pagal LR BK 284 str. 1 d., galėjo ir neįvykti, jei pats nukentėjusysis savo elgesiu nebūtų jo išprovokavęs, t.y. jį apspjaudęs.

N. V. taip pat nurodo, jog teismas, jam neturint pakankamai lėšų, nepagrįstai žalą priteisė tik iš jo motinos V. V. , mano, kad tokiu atveju į procesą taip pat turėjo būti įtrauktas ir jo tėvas.

Taip pat N. V. teigia, jog niekuo nepagrįstas teismo priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. R. , nes nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad jo nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo padaryta tokia žala.

Apeliaciniu skundu nuteistojo N. V. atstovė pagal įstatymą V. V. prašo išteisinti S. V. ir tinkamai įvertinti tiek N. V. , tiek S. V. veiksmus bei visas bylos aplinkybes, sumažinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

V. V. nurodo, jog nukentėjusysis R. R. dėl neaiškių priežasčių ne kartą keitė parodymus sau naudinga linkme, dėl ko jis turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą teismui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, pagal paskutinius nukentėjusiojo parodymus matyti, kad E. J. jo telefono negalėjo paimti, kas reiškia, jog ji nuteista nekaltai, o N. V. , prašant E. K. , atėmė iš R. R. jos asmeninį telefoną, kas teismo nuosprendyje įvardinta kaip padaryta be priežasties ir iš chuliganiškų paskatų, iš ko darytina išvada, jog nepilnametis jos sūnus suprato, kad gina teisėtus E. K. interesus – iš plėšiko atima merginos telefoną.

V. V. nurodo, jog S. V. nuosekliai teigia, kad nesmurtavo ir yra nekaltas, tačiau teismas, neturėdamas tiesioginių įkalčių, išskyrus nukentėjusiojo nenuoseklius parodymus, kurie turėtų būti vertinami kritiškai, bei liudytojo M. P. , kuris per langą šalia nukentėjusiojo matė ne daugiau kaip du asmenis, parodymus, vis dėlto jį klaidingai apkaltino.

Taip pat V. V. mano, jog konfliktas, už ką jos sūnūs nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d, turėtų būti sprendžiamas privataus kaltinimo tvarka, tačiau šio savo skundo argumento nemotyvuoja.

V. V. nesutinka ir su priteistais civiliniais ieškiniais, mano, jog ir jos vaikų tėvas, nepaisant to, kad jai yra priteistas iš jo išlaikymas vaikams, privalo rūpintis jų auklėjimu, kadangi tėvystės teisės jam neatimtos.

Prokuroras ir nukentėjusiojo R. R. atstovas advokatas M.Lošys prašo vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir civilinės atsakovės apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji, jų gynėjai ir civilinė atsakovė prašo vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistųjų ir civilinės atsakovės apeliacinius skundus tenkinti.

Prokuroro, S. ir N. V. , bei jų atstovės pagal įstatymą V. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, V. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, o S. V. dėl vieno iš kaltinimų – dėl viešosios tvarkos sutrikdymo panaudojant smurtą prieš V. R. - apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis (LR BPK 328 str. 1, 2 ir 4 p., 329 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro, nuteistųjų ir civilinės atsakovės apeliacinius skundus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau padarė klaidų taikydamas baudžiamąjį įstatymą paskiriant ir subendrinant bausmes, bausmes paskyrė nepakankamai motyvuotai, nenurodydamas, kodėl skiriamos tokios bausmės. Tokiu būdu toks nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu, dėl ko jis keičiamas, o dalis nuosprendžio - dėl kaltinimų S. V. viešosios tvarkos pažeidimu pavartojant smurtą prieš V. R. - pripažintina neteisėta ir nepagrįsta, todėl nuosprendis dalyje panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis. Kitos klaidos ištaisomos vadovaujantis apeliacinio proceso taisyklėmis.

Dėl prokuroro skundo motyvų ir argumentų

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, jog apylinkės teismas, už du nusikaltimus paskirdamas nuteistajam S. V. bausmę, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnis taikomas tik tuomet, kai bendrinami nuosprendžiai, t.y. kada naujas nusikaltimas padaromas po to, kai jau priimtas pirmasis nuosprendis, todėl šiuo atveju įstatymas, numatantis nusikaltimų ir bausmių už juos bendrinimą, yra griežtesnis - numato tik bausmių sudėjimą (dalinį arba visišką), kai LR BK 63 straipsnis numato ir bausmių apėmimą. Tačiau vertinant šį prokuroro skundo argumentą bei svarstant nuosprendžio pakeitimo klausimą, kolegija analizuoja ir vertina viso priimto teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal visus paduotus apeliacinius skundus. Taigi, kartu su prokuroro skundo argumentais vertinami ir nuteistojo S. V. apeliacinio skundo argumentai dėl jo manymu nepagrįsto nuteisimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį už V. R. sumušimą.

Pagal bylos aplinkybes ir nuteistojo S. V. teiginius, pastarasis neigė sumušęs V. R. , neigė apskritai ką nors jam sakęs ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. S. V. neigia savo kaltę ir apeliacinio bylos nagrinėjimo metu, ginčija ją paduotu apeliaciniu skundu. Kolegija pripažįsta jo skundo argumentą reikšmingu pagal visumą bylos duomenų, todėl, tenkindama nuteistojo S. V. apeliacinio skundo dalį dėl jo nepagrįsto nuteisimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas S. V. kaltu dėl šios veikos, nepagrįstai kaip jo kaltės įrodymą nurodė vien tik nukentėjusiojo tėvo – B. R. - parodymus, bei liudytojų G. A. ir A. S. , kurie nematė įvykio, išvestinius parodymus, tačiau visiškai atmetė įvykio dalyvio – liudytojo M. A. parodymus ir pačių kaltinamųjų – S. V. ir N. V. – parodymus, be to, neatkreipė dėmesio į nukentėjusiojo motinos – I. R. - parodymus. Apeliacinio bylos proceso metu teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nukentėjusįjį V. R. bei jo tėvus. Pasak V. R. , prie jo priekabiavo ir jį sumušė vienas iš įvykio dalyvių – N. V. , kiti gi, tame tarpe ir nuteistasis S. V. , nieko jam nedarė ir nieko nesakė. Tas pačias aplinkybes paaiškino ir nukentėjusiojo motina, kuri tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad sūnų sumušė vienas iš V., kaip vėliau išsiaiškino – N., ir taip jai paaiškinęs sūnus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ir vertindamas tik nukentėjusiojo tėvo B. R. parodymus, neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad B. R. , pats atvykęs į įvykio vietą su sūnumi ir policijos pareigūnais, buvo tokių duomenų, kuriuos vėliau nurodė apklausiamas, iniciatorius, nes jis, bylos duomenimis, atvykęs su nukentėjusiuoju sūnumi į įvykio vietą ir ranka parodęs į sėdinčius stadione jaunuolius apibendrintai ir, tiesiog jau teigdamas, sūnaus paklausė – „ar šitie?“, ir tik tuomet gavo taip pat apibendrintą atsakymą bei analogišką sūnaus mostelėjimą ranka link sėdinčiųjų, kad taip, „šitie“. Tokias aplinkybes iš esmės atskleidžia ir bylos ikiteisminis tyrimas, ir jos teisminis nagrinėjimas abiejose instancijose.

Kolegija konstatuoja, jog viešoji tvarka pažeidžiama aktyviais tyčiniais veiksmais, todėl kiekvienu atveju būtina atskleisti ne tik kaltininkų konkrečius veiksmus, bet ir jų tyčios turinį – nepaisymą visuotinai priimtų elgesio viešoje vietoje taisyklių, nepagarbą visuomenei, atliktų konkrečių veiksmų įžūlumą, kryptingumą ir pan. Pagal bylos aplinkybes nuteistasis S. V. jokių tokių ar panašių veiksmų neatliko. Buvimas viešoje vietoje, matymas įvykio, jokios baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, todėl jis iš kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos sutrikdymo pavartojant smurtą prieš V. R. ) išteisintinas, nes nusikaltimo nepadarė. Todėl šioje dalyje tenkinamas nuteistojo S. V. apeliacinis skundas, o prokuroro skundas netenkinamas, nes, išteisinus S. V. iš vieno kaltinimo, netenka prasmės reikalavimas bausmes bendrinti. Kadangi nuteistasis S. V. iš vieno kaltinimų išteisintinas, tuo pagrindu jam atitinkamai mažintina ir galutinė bausmė. Taip pat ištaisytina pirmosios instancijos teismo klaida dėl nuosprendžių S. V. subendrinimo, nes jis buvo nuteistas ne 2005-05-31, bet 2006-05-31 nuosprendžiu, todėl galutinė bausmė jam bendrintina su pastaruoju nuosprendžiu paskirtąja, bet ne su neesamu 2005-05-31 nuosprendžiu.

Tenkindama prokuroro apeliacinį skundą dėl E. J. paskirtos bausmės ir įpareigojimo atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, kolegija pripažįsta skundą pagrįstu bei nurodo, jog visais atvejais toks terminas įpareigojimui nuosprendyje turi būti nurodytas konkrečiai. Apylinkės teismas, nepadaręs to, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl terminas atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nuteistajai nustatomas trims mėnesiams, skaičiuojant jo pradžią nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl kitų S. V. , taip pat ir V. S. apeliacinių skundų argumentų

Nuteistasis S. V. neargumentuoja savo skundo, kodėl jis nesutinka su jo nuteisimu pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neatskleidžia savo argumentų turinio, o apeliacinio bylos proceso metu apskritai apie tai, kad jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistas nepagrįstai, nepasisakė ir išteisinti neprašė. Tačiau nepaisant to, kolegija patikrino viso teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat ir kaltinamųjų nuteisimą pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kadangi tai sietina ir su nuteistojo V. S. skundo argumentais ir motyvais, kolegija, patikrindama nuosprendį, kartu atsako ir į nuteistojo V. S. skundo argumentus, kuriais jis prašo jį išteisinti.

Apeliantai – S. V. ir V. S. - nepagrįstai prašo juos išteisinti kaip asmenis, nepadariusius šios nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas visus kaltinamuosius pagrįstai, ištirtų ir tinkamai įvertintų įrodymų pagrindu pripažino kaltais bei nuteisė pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kolegija, susipažinusi su priimto teismo nuosprendžio argumentais ir byloje esančiais duomenimis, su jais sutinka bei pripažįsta, jog nėra abejonių, kad visi kaltinamieji dalyvavo R. R. sumušime viešoje vietoje dėl visai nereikšmingos priežasties, kad mušdami nukentėjusįjį elgėsi ir ypatingai įžūliai, negerbdami ne tik asmens, kurio atžvilgiu vartojo brutalų fizinį smurtą, bet ir visuomenės bei priimtų elgesio viešoje vietoje taisyklių ir normų.

Kolegija vertina ne tik nukentėjusiojo parodymus viso bylos proceso metu, bet ir kitus duomenis, kurie vienaip ar kitaip padeda atskleisti įvykio faktines aplinkybes, susieti jas į vientisą grandinę bei nustatyti kiekvieno kaltininko veiksmus ir jų apimtis tiek, kiek to reikia tam, kad būtų galima kvalifikuoti kaltininkų veiksmus. Štai nukentėjusysis R. R. teisme parodė, kad jį užpuolė ir mušė visi trys nuteistieji, t.y. ir V. S. , ir S. V. , ir N. V. , teigia, jog pirmasis jam smūgį sudavė V. S. , po to parkritusį spardė S. ir N. V. , o jo galvą koja iš viršaus trypė V. S. . Be to, nukentėjusysis nurodo, kad vienas iš nuteistųjų, t.y. S. V. , prie jo jau gulinčio priėjo vėliau nei kiti du. Toks jo teiginys iš dalies pagrindžia įvykio liudytojo – M. P. parodymus, kad jis pro langą pamatė du asmenis, mušančius trečiąjį, o po to pradėjo rengtis ir leidosi laiptais, taigi, galėjo tam tikrą laiką įvykio nematyti. Pažymėtina, kad tokiu atveju šie liudytojo parodymai nenuneigia nukentėjusiojo parodymų visumos ir detalių dėl jo sumušimo bei dėl to, jog jis nukentėjo nuo visų trijų kaltinamųjų, dėl ko kolegija atmeta nuteistojo V. S. skundo argumentą, kad nukentėjusiojo parodymai prieštaringi, taigi, ir melagingi. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas bylos proceso metu perskaitė visus nukentėjusiojo parodymus, užrašytus ikiteisminio tyrimo metu, ir juos įvertino visiškai teisingai, kaip pakankamai informatyviai atskleidžiančius įvykio aplinkybes apie tai, jog nusikaltime dalyvavo visi trys nuteistieji. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viso proceso metu nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog V. S. buvo aktyviausias įvykio dalyvis, tokia išvada darytina ir iš nurodytų jo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai, kaip įrodančius visų kaltinamųjų kaltę dėl aptariamos nusikalstamos veikos, nurodė ir kitus įrodymus, kurie suteikė informacijos apie nusikalstamą įvykį bei pagrindė visų kaltinamųjų kaltę - tai ir liudytojo V. K. parodymus apie tai, kad prie penkiaaukščio nugriuvo nukentėjusysis, o prie jo buvo abu V. ir S. , liudytojos E. K. parodymų visumą, kuri ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad nukentėjusįjį spardė visi trys kaltinamieji (b.l. 68-69, t.1), o teisme, kad nukentėjusįjį nusivijo V. ir V. S. , pagaliau ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus kaltinamosios E. J. parodymus, kuriuose ji nurodė, jog R. R. mušė visi trys kaltinamieji, mušė kumščiais, spardė. Iš esmės tokius pat parodymus ji davė ir ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai. Pirmosios instancijos teismas E. J. parodymus įvertino teisingai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo, įvertino juos visame įrodymų kontekste bei padarė teisingas išvadas. Kolegija su tokiu vertinimu visiškai sutinka. Visuma šių duomenų atskleidžia, jog teismas nuteistųjų kaltę pagrindė nuosekliai įvertinęs visus duomenis ir pakankamai atskleidė kaltininkų veiksmų turinį tam, kad jų veiksmus būtų galima teisingai kvalifikuoti pagal atitinkamą baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai V. S. skunde teigiama, jog teismas pažeidė LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Nepagrįstas apeliantų skundų argumentas, kad jiems nesuprantama, o tai kelia abejones teismo nuoseklumu bei nešališkumu, kodėl teismas nesiaiškino nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą veikas vertinti kaip plėšimą, t.y., kad iš nukentėjusiojo buvo mėginta atimti žiedą, sudaužytas laikrodis. Remiantis LR BPK 255 straipsniu, teismas bylą nagrinėja kaltinimo ir teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ribose ir šių ribų negali viršyti.

Kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta ir nuteistojo V. S. apeliacinio skundo argumentus, jog nukentėjusysis negalėjo matyti įvykio dalyvių bei aplinkybių, nes dengėsi veidą rankomis, be to, jam padaryti sužalojimai, užfiksuoti akte, mano, prieštarauja nukentėjusiojo teiginiams apie jo atžvilgiu vartoto fizinio smurto turinį. Kolegija dar kartą primena, kad teismas nuosprendį rėmė įrodymų visuma, jų analize ir sugretinimu, taigi aplinkybė, jog galvoje neatsirado didesni sužalojimai, nenuneigia to, kad į ją vienaip ar kitaip buvo smūgiuota, kad ji buvo trypta kojomis, nes tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, pagaliau nuo nukentėjusiojo fizinės būsenos, kaltininkų avalynės, jėgos, kuria buvo atliekami smurtiniai veiksmai. Nepagrįstai apeliantas abejoja liudytojo M. P. parodymais, kad jis įvykio galėjo nematyti. Teismas pakankamai išsamiai ir aiškiai atskleidė šių aprodymų turinį, be to, liudytojas, apklaustas apeliacinio proceso metu, patvirtino įvykį matęs. Jo parodymais netikėti jokio pagrindo nėra. Pažymėtina aplinkybė, kad jie iš esmės patvirtina ne kažkokias naujas ypatingas aplinkybes, bet tas, kurios nustatytos kitais įrodymais ir jų visiškai neiškraipo. Teismui priimant nuosprendį, visi duomenys, užfiksuoti renkant įrodymus byloje, yra svarbūs, todėl teismas pagrįstai vertino tiek visus E. K. , tiek liudytojo M. P. , tiek kitų apklaustų asmenų parodymus, pareigūnų tarnybinius pranešimus bei kt., ir jų visumos pagrindu pasirinko vertinimo principus, vienus pripažindamas reikšmingais įvykio aplinkybių atskleidimui, kitus mažiau reikšmingais. Tai teismo diskrecijos reikalas, nes tik teismas gali tam tikrus duomenis pripažinti arba nepripažinti bylos įrodymu.

Apeliantas V. S. neargumentuoja savo skundo teiginio, jog teismas pažeidė nuosprendžio surašymo slaptumą, tačiau kolegija patikrino bylą ir šiuo aspektu bei bylos duomenų pagrindu konstatuoja, kad jokių įrodymų apie tai, jog teisėjas, priimdamas nuosprendį, jį rašė ne vienas, o tarėsi su kažkokiais asmenimis, kad nuosprendį priėmė ne darbo vietoje (pasitarimų kambaryje ar darbo kabinete), kad nuosprendžio priėmimo stadijoje buvo įtakojamas, byloje nėra. Todėl šis apelianto skundo argumentas atmetamas. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad slaptumo pažeidimo faktas būtų realus ir realiai užfiksuotas, o ta aplinkybė, jog teismo nuosprendis po bylos išnagrinėjimo buvo paskelbtas po pertraukos, nesudaro pagrindo teigti, kad jis priimtas pažeidžiant jo surašymo (priėmimo) slaptumą.

Dėl V. S. suėmime išbūto laiko įskaitymo į bausmės laiką

V. S. nepagrįstai nurodo, jog teismas į bausmės laiką turėjo įskaičiuoti suėmime jo išbūtą laiką nuo 2005 m. gruodžio mėnesio iki 2006 m. sausio 6 d. Nors Radviliškio rajono apylinkės teismo 2006-09-29 nuosprendis buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2006-12-01 nuosprendžiu (b.l. 31-33, t. 4), V. S. į bausmės laiką įskaitant sulaikyme ir suėmime jo išbūtą laiką nuo 2005-12-05 iki 2006-01-06, tačiau skundžiamu nuosprendžiu nustatyta veika įvykdyta neatlikus ankstesniu, t.y., 2006-09-29, nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl apylinkės teismas, LR BK 64 straipsnio pagrindu subendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, nepažeidė minėto straipsnio nuostatų ir pagrįstai neįskaitė V. S. sulaikyme ir suėmime išbūto laiko nuo 2005-12-05 iki 2006-01-06. Jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą, bausmes subendrina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio taisyklėmis. Taikant dalinį bausmių sudėjimą, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis, todėl atliktas bausmės laikas pagal ankstesnį nuosprendį į bausmės atlikimo laiką neįskaitomas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, bausmė paskirta teisingai, todėl apeliacinio skundo motyvais keisti nuosprendžio nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje netinkamai suformulavo bausmių pagal LR BK 64 str. subendrinimą, nenurodydamas, jog prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedama neatliktos bausmės, paskirtos 2006-09-29 nuosprendžiu, dalis, tačiau ši klaida laikytina technine ir taisytina.

Dėl N. V. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis N. V. neginčija savo kaltės, tik teigia, jog paskirtoji bausmė jam aiškiai per griežta, nurodo, kad jis iš esmės savo kaltę pripažino, o, be to, ir pats nukentėjusysis V. R. savo veiksmais išprovokavo jo nusikaltimą, taigi, tikisi švelnesnės bausmės. Apelianto argumentai dėl per griežtos bausmės nėra svarūs ir pakankami bausmei švelninti. Nors apylinkės teismas bausmių nuteistiesiems paskyrimą motyvavo formaliai, tačiau iš esmės visiems nuteistiesiems bausmės paskirtos teisingai, proporcingai jų padarytoms veikoms, todėl nešvelnintinos. Kolegija konstatuoja, kad ir pačių veikų pobūdis, ir N. V. , bei kitų nuteistųjų asmenybės nulėmė pagrįstą teismo pasirinkimą tiek dėl bausmės rūšies, tiek dėl jos dydžio, bausmė atitinka sankcijoje numatytąją, baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę nepažeistas, faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės buvo viena svarbiausių sąlygų skirti N. V. ir kitiems kaltinamiesiems laisvės atėmimo bausmes, o kaltininkų asmenybės byloja apie jų elgesio motyvaciją pasirenkant vieną iš variantų – nusikalsti ar nenusikalsti. Nusikalstamos veikos buvo logiška kaltinamųjų, tame tarpe ir N. V. ankstesnio elgesio baigtis, todėl N. V. , o taipogi ir kitiems nuteistiesiems paskirtos bausmės nešvelnintinos.

Dėl N. V. atstovės pagal įstatymą apeliacinio skundo argumentų

Apeliantės skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu ir kaltės pagrindimu, taip pat su kaltininkų veikos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikacija, tačiau šie klausimai jau aptarti aukščiau, nagrinėjant kitų apeliantų apeliacinius skundus, todėl kolegija nesikartoja. Tik primena, kad tuo atveju, kai asmeniui nesunkiai sutrikdoma sveikata dėl aiškaus kito žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementaraus moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požūrį į juos, arba visai be dingsties, ar esant menkaverčiai dingsčiai, neadekvačiai nei esamai situacijai, nei padariniams, veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir atitinkamai pagal 284 straipsnio 1 dalį. Teismas ištirtų įrodymų pagrindu visiškai atskleidė kaltininkų veikos chuliganiškas paskatas ir smurto prieš nukentėjusįjį R. R. vartojimą dėl menkavertės netgi neaiškios priežasties, kaip iššūkį visuomenės tvarkai, moralei ir padoraus elgesio normų nepaisymui. Tačiau teismas privalėjo tokią veiką kvalifikuoti iš sutapties dar ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Šios klaidos apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali nepasunkindamas nuteistųjų teisinės padėties, todėl tik konstatuojamas faktas, paliekant veikų kvalifikaciją nepakeistą.

Tačiau apeliantės skundo argumentas, jog ir jos vaikų tėvas turėtų prisidėti prie jų auklėjimo, iš ko galima suprasti, jog ir prie jų padarytos žalos atlyginimo, yra pagrįstas. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų N. ir S. V. tėvas I. V. buvo įtrauktas į baudžiamąją bylą civiliniu atsakovu (b.l. 102, t. 1), tačiau dėl nežinomų priežasčių teisminiame bylos nagrinėjime nedalyvavo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ištaisyti šios klaidos, nepažeidžiant I. V. teisių, nebegalima, tačiau už nepilnamečių vaikų padarytą žalą jų tėvai atsako subsidiariai, t.y. lygiomis dalimis, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, N. V. neturint pakankamai lėšų, pusę žalos priteisiant iš jo motinos V. V. , o kitą pusę paliekant teisę nukentėjusiesiems išsiieškoti civilinio proceso tvarka iš I. V. .

Dėl apeliacinių skundų argumentų civilinio ieškinio dalyje

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui civilinį ieškinį. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į šią žalą padariusio asmens kaltės pobūdį, jo turtinę padėtį, dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusias pasekmes, į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog nuteistieji N. V. , S. V. ir V. S. savo bendrais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam R. R. dėl chuliganiškų paskatų padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, ko pasekoje nukentėjusysis buvo gydomas, sumušimo pasekmes jis jaučia ir po gydymo, jam reikia atlikti plastinę operaciją, be to, sumušimas jam sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą. Pažymėtina, jog po įvykio nukentėjusysis negalėjo grįžti į Airiją, kur dirbo pašto darbuotoju, todėl neteko darbo. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas visą neturtinės žalos dydį – 20 000 Lt, pagrįstai atsižvelgė į visas minėtas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat pažymėtina, kad nors nuteistieji yra nedirbantys, neturi jokio registruoto turto, tačiau yra jauni ir darbingi asmenys, kurie, po bausmės atlikimo, dirbdami turės galimybę atlyginti žalą nukentėjusiajam, todėl priteista neturtinė žala nėra aiškiai per didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, mažinti ją pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 p. ir 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vyriausiojo prokuroro, S. ir N. V. , bei jų atstovės pagal įstatymą V. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, V. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti nuteistąjai E. J. įpareigojimą nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam R. R. atlyginti per (3) tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. V. nuteistas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos sutrikdymo pavartojant smurtą V. R. atžvilgiu), ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį. Nuteistąjį S. V. iš kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuteistajam S. V. bausmių subendrinimą LR BK 64 straipsnio 1, 2, 3 dalių ir 5 dalies 2 punkto pagrindu, taip pat bausmių subendrinimą su 2005-05-31 nuosprendžiu.

Nuteistajam S. V. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą - (2) dvejus metus (8) aštuonis mėnesius, vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis subendrinti su 2006-05-31 nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, ir paskirti nuteistajam galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę – (3) trejus metus (2) du mėnesius.

Laikyti, jog V. S. pagal LR BK 64 str. 1, 3 d. prie bausmės, paskirtos pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p., (2) dvejų metų (6) šešių mėnesių, iš dalies pridėta 2006-09-29 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – (11) vienuolika mėnesių.

N. V. neturint pakankamai lėšų, pusę dėl jo kaltų veiksmų atsiradusios žalos priteisti iš jo motinos V. V. . Išaiškinti nukentėjusiesiems, jog kitą pusę N. V. kaltais veiksmais padarytos žalos jam neturint lėšų, civilinio proceso tvarka jie gali išsiieškoti iš I. V. .

Kitą nuosprendžio dalį plikti nepakeistą.