- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-29
- Bylos Nr.
- eI-366-583/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01597-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- Savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras
- Atsakovas
- A. A., I. A.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras prašymą atsakovams A. A. ir I. A. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Savivaldybės biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau ir – Pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovų A. A. ir I. A. (toliau – ir Atsakovai) priteisti 22,88 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2013-09-30.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 12 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (nauja nuostatų redakcija patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012-03-29 sprendimu Nr. T2-70, keista 2014-11-06 sprendimu Nr. T2-332). Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka yra pavesta administruoti vietinės rinkliavos surinkimą ir tvarkymą.
Prašyme nurodoma, kad atsakovams nuosavybės teise iki 2013-10-04 pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis daiktas – negyvenamosios patalpos (poilsio patalpos), esančios (duomenys neskelbtini), Palanga, ir taikant Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus metinius vietinės rinkliavos dydžius, laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2013-09-30 jiems apskaičiuota mokėtina 22,88 Eur vietinė rinkliava.
Pareiškėjo atstovas ir atsakovai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką paskelbta specialiame teismų tinklapyje www.teismai.lt.
Prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo negauta, byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietos savivaldos 6 straipsnio 31 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas priskirtinos savarankiškoms savivaldybių funkcijoms. Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis). Pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra apibrėžiama kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis).
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2521/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Taigi Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Palangos miesto savivaldybės vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ir patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų redakciją, o 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T2-332 patvirtino šios redakcijos pakeitimus (aktai paskelbti www.palanga.lt; www.pmrc.lt). Pagal Nuostatų reglamentavimą vietinės rinkliavos mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.
Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.
Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise iki 2013 m. spalio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo priklausė nekilnojamasis daiktas – negyvenamosios patalpos – poilsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Palanga. Įvertinus tai konstatuojama, kad atsakovai įvardijamu laikotarpiu buvo vietinės rinkliavos mokėtojai ir jiems kilo prievolė mokėti vietinę rinkliavą, todėl pareiškėjas atsakovams apskaičiavo mokėtiną 22,88 Eur vietinę rinkliavą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi teisės pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Kaip jau minėta, pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovams vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.).
Palangos miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T2-332 patvirtino naujos redakcijos Nuostatus bei Nekilnojamojo turto objektų savininkų arba įgaliotų asmenų nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu deklaravimo tvarkos aprašą. Pagal Aprašo nuostatas, lengvatos yra suteikiamos kalendoriniams metams, o tai reiškia, jog kiekvienais metais turi būti teikiamas naujas prašymas dėl lengvatos suteikimo bei pateikiami dokumentai pagrindžiantys lengvatos suteikimo teisinį pagrindą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovai kreipėsi dėl lengvatų suteikimo ir būtų atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.
Dėl senaties termino taikymo
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba MAĮ, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).
Atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo gali būti priteisiama vietinė rinkliava už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal (žr. 2015 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015), o būtent už 2017 m. ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d.
Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl atsakovų nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo kreipėsi 2017-11-17 ir prašo priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2013-09-09-30. Pagal pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos mokėjimų Nr. (3.35)-C29-290 duomenis ir 2015-11-18 mokėjimo pranešimo duomenis nustatyta, kad už 2011 metus (laikotarpį nuo nekilnojamojo daikto įsigijimo 2011-06-08 iki 2011-12-31) apskaičiuota vietinė rinkliava 8,40 Eur, už 2012 metus (laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31) apskaičiuota 14,48 Eur vietinė rinkliava, o už 2013 metus (2013-01-01 iki 2013-09-30) apskaičiuota 11,01 Eur vietinė rinkliava. Pareiškėjas kreditiniu pranešimu perskaičiavo 2013 metų vietinę rinkliavą ir pažymos 3 eilutėje 2013 metų skolą nurodė 0,00 Eur. Taigi teismui teikiamoje pažymoje apie skolą nurodoma, kad 2013 metų vietinė rinkliava yra 0,00 (pažymos 3 eilutė).
Įvertinus aukščiau išdėstytą, akivaizdu, kad yra suėjusi senatis skaičiuoti vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2011-12-31, todėl pagal teismui teikiamos pažymos apie skolą duomenis priteistina vietinė tik už 2012 metus - 14,48 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 punktu
nusprendžia:
Savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras prašymą patenkinti iš dalies.
Savivaldybės biudžetinei įstaigai Palangos miesto rinkliavų centras iš atsakovų A. A. ir I. A. priteisti 14,48 Eur vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.