Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilines bylas pagal uždarosios akcinės bendrovės „Letanas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Karmela“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Karmela“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas leisti vykdyti turto pardavimo procedūras, priimtų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Karmela“ bankroto byloje.

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Karmela“ bankroto bylą.

Bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti bankrutuojančią uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir BUAB) „Karmela“ bankrutavusia įmone ir taikyti jai likvidavimo procedūrą. Nurodė, kad 2014 m. birželio 30 d. įvyko pirmasis BUAB „Karmela“ kreditorių susirinkimas, kuris, bankrutuojančios įmonės dalyviams atsisakius galimybės sudaryti taikos sutartį su kreditoriais, nutarė įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu pripažinti BUAB „Karmela“ bankrutavusia ir taikyti jai likvidavimo procedūras bei nustatė likviduojamos įmonės turto pardavimo tvarką.

BUAB „Karmela“ bankroto administratorius taip pat kreipėsi į teismą su prašymu leisti 2014 m. birželio 20 d. vykdyti nekilnojamųjų daiktų pardavimo iš varžytynių procedūrą ir, patenkinus šį prašymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti administratoriui tenkinti teismo nutartimi patvirtintus BUAB „Karmela“ kreditorių reikalavimus, kol Lietuvos apeliaciniame teisme nebus išnagrinėtas UAB „Letanas“ atskirasis skundas dėl teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi BUAB „Karmela“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone, jos likvidatoriaus funkcijas pavedė atlikti bankroto administratorei E. M.

Teismas nurodė, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu kreditoriai savo reikalavimų neatsisakė, įmonė su jais neatsiskaitė, taikos sutarties nesudarė. 2014 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkime nutarta įmonę likviduoti. Dėl šių priežasčių teismas BUAB „Karmela“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 30 straipsnio 1 dalis. Teismas pažymėjo, kad su prašymu pateiktas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas yra tapatus teismo patvirtintam 2014 m. balandžio 8 d., 2014 m. balandžio 23 d. nutartimis sąrašui, todėl nėra pagrindo jo tikslinti ar tvirtinti dar kartą.

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi bankroto administrartoriaus prašymo leisti vykdyti 2014 m. birželio 20 d. nekilnojamųjų daiktų pardavimo iš varžytynių procedūrą netenkino.

Teismas nurodė, kad 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi pripažinus BUAB „Karmela“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, dėl šios teismo nutarties kreditorius UAB „Letanas“ padavė atskirąjį skundą. Teismo nuomone, bankroto administratorius iš esmės prašo leisti vykdyti turto pardavimo procedūras, tik uždraudžiant skirstyti gautas lėšas, tačiau esant neįsiteisėjusiai nutarčiai pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, bankroto administratoriui neatsiranda ir negali atsirasti teisių ir pareigų vykdyti likvidatoriaus funkcijas bei pardavinėti įmonės turtą (ĮBĮ 30-32 straipsniai). Turto pardavimas su draudimu skirstyti lėšas pažeis ne tik įmonės ir jos kreditorių, bet ir viešąjį interesą bei bus neteisėtas, nes negalima pardavinėti turto be teismo nutarties likviduoti įmonę, nes vykdomos tik įsiteisėjusios teismo nutartys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), ĮBĮ 33 straipsnis).

Apeliantas UAB „Letanas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti BUAB „Karmela“ bankroto administratoriaus prašymo dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantui kyla abejonių dėl trečios eilės kreditoriaus A. G. reikalavimo, kylančio iš vekselio, pagrįstumo. Apeliantas tikėjosi, kad BUAB „Karmela“ bankroto administratorius tinkamai patikrins šį kreditorinį reikalavimą ir, esant būtinybei, jį ginčys. Šiuo metu patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai yra galutiniai. Po 2014 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkimo BUAB „Karmela“ bankroto administratorius nepateikė bankrutuojančios įmonės kreditoriams informacijos apie papildomą A. G. kreditorinio reikalavimo patikrinimą ar šio reikalavimo ginčijimą, o 2014 m. gegužės 12 d. apeliantas sužinojo apie BUAB „Karmela“ inicijuotą likvidavimo procesą. Didelės vertės kreditorinio reikalavimo pagrįstumas turi įtakos bankrutuojančios įmonės interesams.Nors teismo nutartyje nurodomos aplinkybės formaliai sudaro pagrindą priimti nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tačiau šiuo atveju svarbus ne tik operatyvus bankroto proceso vykdymas, bet ir tinkamas bei išsamus kreditorių reikalavimų patikrinimas, galintis lemti reikalavimų sumažėjimą. Bankroto administratorius, prašydamas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kreipėsi į teismą skubotai ir tai patvirtina šios aplinkybės: ĮBĮ 30 straipsnyje nustatytas terminas baigiasi 2014 m. liepos 15 d., kreditoriai šį terminą gali pratęsti savo sprendimu, todėl šis terminas nebūtų pažeistas ir tokiu būdu būtų geriau užtikrinti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai; bankroto proceso metu negali būti paneigiami nei kreditorių, nei bankrutuojančios įmonės interesai, o nagrinėjamu atveju išsamus didelės apimties kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo patikrinimas apsaugotų tiek bankrutuojančią įmonę, tiek jos kreditorius nuo galimų nuostolių.Kreditoriaus A. G. reikalavimas gali būti nepagrįstas ir turėtų būti apsvarstyta galimybė reikšti reikalavimus įmonės vadovams dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo.

BUAB „Karmela“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą, ir, teismui tenkinus šį prašymą, apeliantui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (jei teismas nustatys piktnaudžiavimo elementų), 50 procentų dydžio baudos sumokant BUAB „Karmela“, 50 procentų – teismui). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

UAB „Letanas“ buvo tinkamai informuotas apie pirmąjį kreditorių susirinkimą, tačiau jame nedalyvavo, nepateikė balsavimo raštu biuletenio, o įvykęs kreditorių susirinkimas įpareigojo administratorių kreiptis į teismą dėl UAB „Karmela“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. UAB „Letanas“ šio kreditorių susirinkimo nutarimo neskundė, taip pat neskundė ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, todėl nepagrįstai, neturėdamas tam teisinio pagrindo, pateikė atskirąjį skundą, o teismas nepagrįstai jį priėmė. Bankroto administratorius pateikė kreditoriui UAB „Letanas“ paaiškinimą dėl A. G. finansinio reikalavimo, o UAB „Letanas“ pareiškus abejones, administratorius 2014 m. balandžio 10 d. šaukia neeilinį kreditorių susirinkimą, kuriame turėtų būti priimtas nutarimas, ar kreiptis į teismą dėl kreditoriui A. G. išduoto vekselio ginčijimo, dėl lėšų skyrimo teisinei pagalbai, dėl kreditoriaus A. G. išbraukimo iš kreditorių sąrašo, jeigu teismas neskundžiama nutartimi jo turimą vekselį pripažintų negaliojančiu.Teismas pagrįstai, vadovaudamasis ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalimi, nedelsdamas išsprendė klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo. Apeliantas skundu siekia vilkinti bankroto procesą, nes turi interesą kuo ilgiau vykdyti veiklą bankrutuojančiai įmonei priklausančiose patalpose, už kurias moka žymiai mažesnį nei rinkos kaina nuomos mokestį, o lauko prekybos plotu naudojasi neatlygintinai.

Apeliantas BUAB „Karmela“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį, kuria netenkintas BUAB „Karmela“ bankroto administratoriaus prašymas leisti vykdyti turto pardavimo varžytynes, uždraudžiant paskirstyti iš turto pardavimo gautas lėšas, bei išspręsti klausimą iš esmės – prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: teismas neišsamiai vertino ĮBĮ 30-32 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, nes ir nepripažinus įmonės bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto ĮBĮ leidžia pardavinėti įmonės turtą, jei kreditorių susirinkimas nustato turto, parduodamo iš varžytynių, vertinimo tvarką ir pradinę turto pardavimo tvarką, kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką ir kt.; tokia informacija yra nurodoma Įmonių bankroto valdymo departamento internetinėje svetainėje.

Atskirieji skundai netenkintini.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis nutarta pripažinti BUAB „Karmela“ bankrutavusia įmone ir taikyti jai likvidavimo procedūrą, taip pat netenkintas bankroto administratoriaus prašymas leisti vykdyti turto pardavimą iš varžytynių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007).

ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Teismas, gavęs įmonės kreditorių susirinkimo siūlymą taikyti įmonei likvidavimo procedūrą anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo.

Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimų patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Jeigu trys mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo ĮBĮ nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi UAB „Karmela“ iškėlė bankroto bylą (I t., b. l. 75-76). Nutartis įsiteisėjusi. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi patvirtino BUAB „Karmela“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą (I t., b. l. 117-118, 120). 2014 m. gegužės 5 d. gautas bankroto administratoriaus prašymas priimti nutartį pripažinti BUAB „Karmela“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Prie prašymo pridėtas 2014 m. balandžio 30 d. pirmojo kreditorių susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad susirinkime aštuntuoju darbotvarkės klausimu buvo sprendžiamas klausimas dėl BUAB „Karmela“ taikos sutarties sudarymo galimybių ir kreditorių, kurių reikalavimai sudaro 87,87 procentus visų teismo patvirtintų reikalavimų, balsų dauguma nutarta taikos sutarties sudarymo procedūrų netaikyti, o susirinkimo 9 darbotvarkės klausimu tokia pačia kreditorių patvirtintų reikalavimų dauguma nutarta siūlyti teismui pripažinti BUAB „Karmela“ bankrutavusia ir taikyti likvidavimo procedūrą (I t., b. l. 122-129). Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas kreditorių susirinkimo siūlymą taikyti įmonei likvidavimo procedūrą gavo anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos ir pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį privalėjo nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo, ką ir padarė. Bankroto instituto paskirtis yra apginti nemokaus skolininko kreditorių teises ir kartu apsaugoti paties nemokaus skolininko teisėtus interesus. Bankroto proceso koncentracija ir ekonomiškumas užtikrina kreditorių ir nemokaus skolininko interesų apsaugą, nes operatyvus bankroto procedūrų atlikimas padeda sutaupyti administravimo išlaidas ir garantuoja geresnį kreditorių reikalavimų patenkinimą. Dėl to ĮBĮ 30 straipsnyje nustatyti glausti bankrutuojančios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama terminai.

Apeliantas UAB „Letanas“ atskirajame skunde sutinka, kad įstatyme įtvirtintas pagrindas pripažinti BUAB „Karmelita“ bankrutavusia ir taikyti jai likvidavimo procedūrą egzistavo, tačiau nurodo, kad šiuo atveju svarbus ne tik operatyvus bankroto proceso vykdymas, bet ir tinkamas bei išsamus kreditorių reikalavimų patikrinimas, galintis lemti tų reikalavimų mažėjimą. Tai reiškia, kad nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir taikyti jai likvidavimo procedūrą apskundimo pagrindą apeliantas iš esmės sieja su vieno iš teismo įsiteisėjusia nutartimi patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo galimu nepagrįstumu.

Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas esminių bankroto byloje spręstinų klausimų. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimą (pvz., ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 9 dalis, 26 straipsnis, 30 straipsnio 3 dalis), termino, iki kada teismo gali būti tvirtinami ir tikslinami kreditorių reikalavimai, tiksliau nedetalizuoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojamoje kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo įmonių bankroto procese klausimu, išaiškinta, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami ir tokius reikalavimus tvirtinanti (tikslinanti) teismo nutartis priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2008; 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-308/2013; kt.). Iš to darytina išvada, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Apelianto nurodomas bankrutuojančios įmonės kreditoriaus A. G. finansinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, šiuo metu teisme nėra ginčijamas, o pagal 2014 m. birželio 10 d. kreditorių susirinkimo protokolą kreditoriai priėmė nutarimą nepritarti UAB „Letanas“ pasiūlymui įpareigoti bankroto administratorių ginčyti A. G. 2004 m. lapkričio 3 d. išduotą neprotestuotinąjį vekselį, skirti papildomas administravimo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti dėl vekselio ginčijimo, palankiai išsisprendus ginčui dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu įpareigoti administratorių ginčyti A. G. kreditorinį reikalavimą BUAB „Karmela“ bankroto byloje (II t., b. l. 25-32). Apeliacinis teismas sprendžia, kad UAB „Letanas“ atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės dėl galbūt nepagrįsto, tačiau įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto kreditoriaus reikalavimo, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti ją dėl bankroto, nes tai neatitiktų pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių interesus ir teisėtus lūkesčius. Be to, kaip jau nurodyta, kreditorių reikalavimų tvirtinimas ar tikslinimas yra galimas (pvz., patvirtintą kreditoriaus reikalavimą išbraukiant iš kreditorių sąrašo) iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Karmela“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone, paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog kreditorius UAB „Letanas“ neskundė nei 2014 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriame kreditoriai nutarė įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl BUAB „Karmela“ pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo procedūros taikymo, nei Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, priešingai nei nurodo BUAB „Karmela“ atsiliepime į atskirąjį skundą, nepaneigia kreditoriaus teisės skųsti teismo nutartį, kuria BUAB „Karmela“ pripažinta pasibaigusia ir likviduojama dėl bankroto. Tokią teisę numato įstatymas ir apeliantas šia teise pasinaudojo.

BUAB „Karmela“ atsiliepime į apelianto atskirąjį skundą prašė skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau CPK 95 straipsnyje nurodytos aplinkybės šioje byloje nenustatytos.

Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi netenkino BUAB „Karmela“ bankroto administratoriaus prašymo leisti 2014 m. birželio 20 d. vykdyti nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių procedūrą, o tokio prašymo patenkinimo atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti administratoriui tenkinti teismo nutartimi patvirtintus BUAB „Karmela“ kreditorių reikalavimus. Priimdamas šią nutartį teismas vadovavosi tuo, kad teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis pripažinti BUAB „Karmela“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone yra neįsiteisėjusi, todėl administratoriui neatsiranda ir negali atsirasti teisių bei pareigų vykdyti likvidatoriaus funkcijas ir pardavinėti bankrutavusios įmonės turtą (ĮBĮ 30-32 straipsniai).

Teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalis). Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 3 dalį teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus. Nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. Taigi teismo nutartimi likviduoti įmonę dėl bankroto yra pripažįstama, kad įmonė bankrutavo, nebegalima sudaryti taikos sutarties, pasikeičia administratoriaus teisių ir pareigų turinys (ĮBĮ 31 straipsnis) ir galima pradėti įmonės likvidavimo procedūras. Įmonės likvidatoriaus funkcijas atlieka administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka (ĮBĮ 30 straipsnio 4 dalis). Įmonės likvidavimo stadijoje (teismui priėmus nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto ir šiai nutarčiai įsiteisėjus) vienas svarbiausių ir pagrindinių veiksmų yra įmonės turto realizavimas. Likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktas). ĮBĮ aštuntajame skirsnyje reglamentuota ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (34–36 straipsniai). Taigi ĮBĮ nustato išbaigtą turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistemą, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius. Apeliantas nurodo, kad ĮBĮ nėra imperatyvių nuostatų, nustatančių, kad įmonės turtas gali būti parduodamas tik įmonės likvidavimo proceso metu, jog pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalį, nustatančią įmonės turto pardavimo tvarką bankroto proceso metu, gali būti parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ir nepripažinus įmonės bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto, bankrutuojančios įmonės turtas gali būti parduodamas, tačiau dėl to kreditorių susirinkimas (komitetas) turi priimti nutarimą. Šiuo atveju kreditoriai nutarimą dėl BUAB „Karmela“ turto pardavimo tvarkos priėmė 2014 m. balandžio 30 d. susirinkimo 12 darbotvarkės klausimu, tačiau iš kreditorių susirinkimo protokolo turinio matyti, kad toks nutarimas buvo priimtas po to, kai buvo priimti nutarimai dėl įmonės ūkinės–komercinės veiklos tęstinumo, taikos sutarties sudarymo galimybės, bankroto procedūrų nustatymo, t. y. kreditoriams nutarus, kad BUAB „Karmela“ nebevyks jokios veiklos, išskyrus patalpų nuomą, nebus sudaryta taikos sutartis, bankroto administratorių įpareigojus siūlyti teismui pripažinti BUAB „Karmela“ bankrutavusia ir taikyti jai likvidavimo procedūrą (I t., b. l. 123-134). Toks kreditorių susirinkime priimtų nutarimų eiliškumas leidžia daryti išvadą, kad kreditoriai nutarimą dėl turto pardavimo sąlygų ir tvarkos susiejo būtent su įmonės likvidavimo procedūrų pradžia ir nesprendė klausimo dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo dar iki šios (likvidavimo) procedūros pradžios. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs bankroto administratoriaus prašymo leisti 2014 m. birželio 20 d. vykdyti nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių procedūras, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nėra įsiteisėjusi nutartis pripažinti BUAB „Karmela“ bankrutavusia įmone ir taikyti jai likvidavimo procedūrą.

Apibendrinant pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tiek spręsdamas klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo procedūros taikymo, tiek spręsdamas dėl prašymo leisti parduoti turtą iš varžytynių, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai svarbias bylos aplinkybes, teisingai taikė ĮBĮ ir proceso teisės normas bei priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus. Naikinti apskųstų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šios nutartys paliekamos nepakeistos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.