Šiaulių apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjo M. A. skundą dėl antstolio A. Bložės veiksmų.

Aprašomoji dalis

n u statė:

Pareiškėjas savo reikalavimams dėl antstolio veiksmų pagrįsti, nepateikė į bylą rašytinių įrodymų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes antstolis teismo prašė pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų neteisėtumo atmesti.

Antstolis pateikė teismui vykdomąją bylą pagal kurią ir atliekamas išieškojimas iš pareiškėjo pajamų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. A. skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas vienas iš pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kuris teisės doktrinoje vadinamas teisminės gynybos prieinamumo principu. Jis nustatytas 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis kalba apie galimybę teismo tvarka ginti tik pažeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina suprasti gerokai plačiau. Kita vertus, Konstitucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises užtikrina kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismo tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą asmens interesą (CPK 5 str. 1 p.).

Toks šio principo turinio aiškinimas ir supratimas yra grindžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, nurodančiu, kad „ nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas [...] jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama [...] pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo“ (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder v. United Kingdom, 1975). Ši Konvencijos norma patvirtina, kad kiekvieną civilinį teisinį ginčą turi spręsti teismas.

Aptariamo principo svarba ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartis civ. byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, Nr. 3k-7-470/1999, kat. 1.; LAT 1999-09-06 nutartis civ. byloje P. R. v. Panevėžio m. valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999, kat. 35; ir kt.). Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinę tvarką nustato specialieji įstatymai - CPK ir kiti įstatymai. Todėl šią teisę būtina įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 21 d. nutartyje teigė, kad „ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato Lietuvos CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui (CPK 146 str.). Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas - nėra teisių be pareigų. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų. Asmuo, pareiškiantis ieškinį, privalo tinkamai surašyti ieškininį pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Nesant ieškinio dalyko ar pagrindo, teisminis nagrinėjimas negalimas, nes nėra teisminio nagrinėjimo dalyko“ (LAT CBS teisėjų kolegijos 2002-02-05 nutartis civ. byloje P. D. v. LR Generalinė prokuratūra, Nr. 3K-7- 518/2002, kat. 85.1.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo mechanizmą, 1999 m. balandžio 12 d. nutartyje nurodė, kad „kaip ir kiekviena teisė, teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis tam tikros įstatymo nustatytos tvarkos. Taigi pozityvius teisinius padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui gali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal Lietuvos CPK 150 straipsnio 2 dalies 2 punktą viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų yra ginčo išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos, įstatymo nustatytos atitinkamai bylų kategorijai, laikymasis. Reikalavimas prieš kreipiantis į teismą bandyti ginčą išspręsti neteismine tvarka negali būti vertinamas kaip konstitucinės teisės kreiptis į teismą varžymas ar ribojimas, jeigu tokia tvarka yra nustatyta įstatymu, nėra pernelyg biurokratiška ar sudėtinga, ir jeigu po to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo, jam yra suteikiama galimybė kreiptis į teismą. Jeigu šių trijų kriterijų yra paisoma, išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka vertintina kaip racionalus teisės institutas. Jis įgalina ginčus išspręsti mažesnėmis laiko ir finansinėmis sąnaudomis tiek piliečiams, tiek valstybei. Sprendžiant klausimą, ar išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka iš tiesų yra nustatyta pagrįstai ir ar ji neprieštarauja konstitucinei teisei kreiptis į teismą, taip pat reikia atsižvelgti į ginčo specifiką bei į teismo ir kitų valstybės institucijų kompetencijos atribojimo būtinumą“ (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999-04-12 nutartis civ. byloje M. J. v. Jonavos žemėtvarkos skyrius, Nr. 3K-3-49/1999, kat. 35.).

Remiantis aukščiau nurodytomis nuostatomis teismas 2011-08-10 teisėjo rezoliucija priėmė pareiškėjo skundą ir pagal jį iškėlė civilinę bylą. Tuo pačiu metu teismas priėmė byloje ir rašytinę nutartį dėl pareiškėjo skundo bei išsiuntė procesinius dokumentus antstoliui A. Bložei. Taip pat teismas 2011-09-20 nutartimi atidėjo nutarties paskelbimą byloje.

Visuma nurodytų aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjas savarankiškai paruošė ir įteikė teismui skundą, kuris nagrinėtinas pagal jame pareiškėjo suformuluotus reikalavimus.

Atskirai pažymėtina, kad teismui iškėlus civilinę bylą teisminės gynybos prieinamumo principas gali būti laikomas įgyvendintu tik pareiškėjams ir kitiems asmenims laikantis ir kitų civilinio proceso principų (CPK 7-8, 12-14 str. ir kt.). Dėl to teismas pripažįsta, kad pareiškėjas skundu tik siekia išsiaiškinti ar antstolis teisėtai daro išskaitas iš jo pajamų, kuomet jis atlieka laisvės atėmimo bausmę. Teismas, žemiau pasisako atskirai dėl visų vykdymo veiksmų, kuomet yra išieškoma pagal antstoliui pateiktą vykdomąjį dokumentą.

Dėl išieškojimo iš skolininko pajamų ir turto tvarkos.

Vykdant piniginio pobūdžio teismo sprendimus, išieškoma iš skolininko turto. Teismo sprendimu priteista pinigų suma iš skolininko turi būti išieškota realizuojant turtą ir gauta suma, atskaičius vykdymo ir kitas išlaidas, turi būti pervesta išieškotojui. Priverstinis tokio sprendimo vykdymas paprastai prasideda nuo turto paieškos, toliau eina tokio turto areštas ir priverstinis turto realizavimas. Jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, ar turtas neįkeistas hipotekos įstaigoje, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai.

Antstolio A. Bložės kontoroje pagal Radviliškio raj. apylinkės teisme 2011-02-17 priimtą nutarimą administracinio pažeidimo byloje Nr. A2.2-134-767-11 užvesta vykdomoji byla dėl 300 Lt skolos išieškojimo iš pareiškėjo (skolininko) M. A. išieškotojo valstybės naudai.

Antstoliui atlikus pirminius aukščiau paminėtus vykdymo procese veiksmus buvo nustatyta, kad pareiškėjas M. A. yra vedęs, šiuo metu nedirba, augina nepilnametę dukrą ir turi dvejuose bankuose savo vardu atidaręs atsiskaitomąsias sąskaitas. Skolininkas nekilnojamųjų daiktų Lietuvos Respublikos teritorijoje savo vardu neturi (v/b Nr. 41-1495/2011, b.l. 5-8). Dėl to antstolis 2011-06-23 patvarkymais nutarė sustabdyti skolininkui priklausančių piniginių lėšų išmokėjimą, taip pat jas areštuoti ir pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą bei juos išsiuntė į bankus. Antstolis 2011-07-26 priėmė patvarkymą Nr. BLO 084528, kuriuo nusprendė iš skolininko darbo užmokesčio išieškoti atitinkamo dydžio išskaitas remiantis CPK 733-743 str. nuostatomis (v/b Nr. 0041/11/01495, b.l. 21).

Vykdant išieškojimą iš skolininko turto, teisė pasirinkti turtą, į kurį nukreipiamas išieškojimas, priklauso išieškotojui. Jis turi teisę, laikydamasis LR CPK 654 ir 665 straipsniuose nustatyto eiliškumo, pasirinkti skolininko turtą, kuris turi būti areštuotas ir realizuotas įsiskolinimui padengti. Toks pasirinkimas yra išieškotojo teisė, bet ne pareiga. Jeigu išieškotojas iki priverstinio vykdymo pradžios nenurodo, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia, tai turtą parenka antstolis.

Išieškotojas turi aktyviai dalyvauti nustatant turtą, į kurį išieškojimas turi būti nukreiptas pirmiausiai, kadangi tai gali sukelti svarbias pasekmes išieškotojui. Pavyzdžiui, jeigu išieškotojo pasirinktas turtas nebus nupirktas varžytynėse, jis turi būti siūlomas išieškotojui (LR CPK 721 straipsnis). Be to jeigu po antrųjų varžytynių išieškotojas atsisakys paimti nerealizuotą skolininko turtą, tas turtas grąžinamas skolininkui ir išieškojimas į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus gali būti nukrei­piamas praėjus ne mažiaus kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui (LR CPK 723 straipsnis).

Parenkant skolininko turtą, į kurį nukreipiamas išieškojimas, turi būti laikomasi LR CPK 664 ir 665 straipsniuose nustatytos tvarkos. Iš paskesnės eilės turto gali būti išieškoma tik tuo atveju, jeigu nėra antstoliui žinomo pirmesnės eilės turto, šio turto gali neužtekti išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, šis turtas yra nelikvidus arba jeigu to raštu prašo skolininkas. Reikalavimai dėl išieškojimo eilės tvarkos netaikomi, jeigu išieškoma iš įkeisto turto. Tokiu atveju taikomos LR CPK LIII skyriaus nuostatos.

Išieškojimo eiliškumas nustatytas taip, kad pirmiausiai išieškojimas būtų nukreipiamas į skolininkui mažiau būtiną turtą. LR CPK 664 str. nustato tokį išieškojimo iš skolininko - fizinio asmens - turto eiliškumą:

1. Pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai.

2. Antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto.

3. Trečiąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto, išskyrus nurodytą šio straipsnio 4 ir 5 dalyse.

4. Ketvirtąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančios žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis.

5. Penktąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena.

Antstolis išieškojimo eiliškumą gali pakeisti skolininko rašytiniu prašymu, jeigu toks pakeitimas atitinka vykdymo tikslus arba jeigu nėra antstoliui žinomo pirmesnės eilės turto, šio turto gali neužtekti išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, šis turtas yra nelikvidus (LR CPK 662 straipsnio 4 dalis).

Pagal vykdomąją bylą nustatyta, kad antstolis skolos išieškojimą galėjo vykdyti tik iš skolininkui priklausančių piniginių lėšų (CPK 664 str. 2d.), kadangi jis neturi kito jam priklausančio turto. Dėl to remiantis aukščiau paminėtu teismas konstatuoja, jog antstolis pradėdamas išieškojimą iš skolininkų turto ar pajamų, jokių pažeidimų nepadarė, nes jo veiksmai atitinka aukščiau nurodytas įstatymo nuostatas.

Dėl apribojimų taikomų nukreipiant išieškojimą į fizinio asmens turtą.

Ginant skolininko - fizinio asmens - teises, LR CPK nustato tam tikrus apribojimus išieškant iš fizinių asmenų turto. Jeigu išieškomos nedidelės pinigų sumos, tai išieškojimas vykdomas iš skolininko pajamų, o ne iš turto. Tokiu atveju pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu jis pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant LR CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų.

Tiesiogiai iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų taip pat išieškomos periodinės išmokos, jeigu jas galima išieškoti darant LR CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas. Paprastai tokiu būdu išieškomos periodinės išmokos bylose dėl išlaikymo išieškojimo, dėl atlyginimo žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojant sveikatą, taip pat atimant maitintojo gyvybę.

Siekiant skolininko ir išieškotojo interesų balanso, nustatyti apribojimai norint nukreipti išieškojimą į paskutinį skolininko būstą, kuriame jis ar jo šeimos nariai gyvena. Jeigu skolininkas ar jo šeimos nariai tokiame būste negyvena, į jį išieškojimas nukreipiamas bendra tvarka. Išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 7000 litų.

Teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį bei interesus. Tačiau išieškojimo iš skolininko būsto apribojimai netaikomi, jeigu išieškoma iš įkeisto būsto.

Pastebėtina, kad valstybė nėra suinteresuota, kad iš skolininko vykdymo procese būtų paimtas visas turtas, kadangi tokiu atveju pati valstybė turės socialiai šelpti skolininką ir jo šeimą. LR CPK 668 str. nustatyti imunitetai nuo išieškojimo tam tikram fizinių asmenų bei valstybės, savivaldybės ar biudžetinių įstaigų turtui. Skolininkui paliekamas turtas leidžia pačiam skolininkui ir jo šeimai išsaugoti pragyvenimui reikalingus būtiniausius daiktus. Paliekant skolininkui darbo įrankius, siekiama išsaugoti jo ekonominį gyvybiškumą, kad šis galėtų užsidirbti pinigų pragyvenimui ir skoloms grąžinti.

Vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, jis negali būti nukreipiamas į būtinus drabužius, namų apstatymo ir namų apyvokos reikmenis. Taip pat išieškojimas negali būti nukreipiamas į visus vaikų reikmenis, vieną radijo imtuvą, vienam šildymo sezonui reikalingą kurą, skolininko šeimos pragyvenimui reikalingus maisto produktus, pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), asmeninius nebrangius darbo įrankius, reikalingus skolininko profesiniam darbui, išskyrus atvejus, kai šiais įrankiais skolininkas naudojosi neteisėtam verslui.

Vykdant išieškojimą iš asmenų, su kuriais kartu gyvena nepilnamečiai vaikai, išieškojimas taip pat negali būti nukreipiamas į vienintelį televizorių ir šaldytuvą.

Vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, kurių pagrindinis verslas - žemės ūkis, išieškojimas negali būti nukreipiamas į žiemos laikotarpiu reikalingą pašarą gyvuliams, į kuriuos nenukreipiamas išieškojimas, sėklą, reikalingą eilinei sėjai, vieną karvę, o jei jos nėra, - vieną telyčią.

Remiantis vykdomojoje byloje esančiais duomenis nustatyta, kad antstolis atlikdamas vykdymo veiksmus laikėsi vykdymo proceso nuostatų kuomet yra išieškojimo iš fizinio asmens turto.

Dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko darbo užmokestį ar kitokias jo pajamas tvarkos.

Kaip jau minėta pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu šis pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant LR CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendi­jos ar kitų pajamų. Jei paaiškėja, jog darant išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų sprendimas nebus įvykdytas, išieškotojo prašymu antstolis gali areštuoti pradedamą realizuoti skolininko turtą. Tiesiogiai iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų taip pat gali būti išieškomos periodinės išmokos, jeigu jas galima išieškoti darant LR CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas.

Išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų antstolis pradeda skolininko darbdaviui ar kitam išmokančiam asmeniui pateikdamas vykdomąjį dokumentą. Kartu su vykdomuoju dokumentu antstolis pateikia patvarkymą, nurodydamas kokius veiksmus privalo atlikti asmuo, kuriam pateikiamas vykdyti vykdomasis dokumentas, išskaitymų iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų bei davinių dydis, periodiškumas, kaip turi būti pasielgta su išskaitytais pinigais, darbdavio atsakomybę už antstolio reikalavimo nevykdymą bei kitus sprendimo vykdymui būtinus nurodymus. Siunčiant vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis, išieškojimo įsiskolinimas apskaičiuojamas nurodant įsiskolinimo sumą. Išlaikymo įsiskolinimo apskaičiavimo ypatumus tais atvejais, kai jų suma nenustatyta, kai skolininkas tuo laikotarpiu nedirbo, nustato LR CPK 733 str. 5 d. Antstolis A. Bložė 2011-07-26 priėmė patvarkymą dėl piniginių lėšų išieškojimo iš skolininko M. A. ir jį išsiuntė į Marijampolės pataisos namus, kadangi skolininkas juose ne tik atlieka laisvės atėmimo bausmę, bet ir dirba minėtoje įstaigoje bei gauna darbo užmokestį (v/b Nr. 0041/11/01495, b.l.21). Dėl to teismas, susipažinęs su vykdomąja byla daro išvadą, kad antstolis A. Bložė pradėdamas išieškojimą iš pareiškėjui (skolininkui) priklausančių piniginių lėšų (darbo užmokesčio) laikėsi įstatymo nustatytos tvarkos ir jokių neteisėtų veiksmų skolininkų atžvilgiu neatliko.

Dėl išskaitymų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitokių jo pajamų dydžio ir tvarkos.

Išskaitų iš skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies dydį nustato LR CPK 736 straipsnis. Išskaitų dydis diferencijuojamas priklausomai nuo vykdomojo dokumento pobūdžio, išmokų dydžio. LR CPK ir LR DK skirtingai reglamentuoja galimų išskaitų dydį. Vadovaujantis LR CPK 1 straipsnio 1 dalimi, vis dėlto taikytinos LR DK normos, pagal kurio 225 straipsnio 2 dalį, darant išskaitas iš darbo užmokesčio pagal kelis vykdomuosius dokumentus, darbuotojui turi būti paliekama penkiasdešimt procentų išmokėtino darbo užmokesčio. Išskaitų dydis apskaičiuojamas imant pagrindu skolininkui išmokėti priskaičiuotas sumas, atskaičius iš jų mokesčius (privalomąsias įmokas).

Įstatymas nustato ir ribojimus išieškojimams iš kai kurių rūšių pajamų. Iš laikinojo nedarbingumo atveju mokamų socialinio draudimo pašalpų, bedarbio pašalpos išieškoti galima tiktai pagal teismo sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo ir pagal teismo sprendimą dėl atlyginimo žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę (LR CPK 738 str.). Pagal LR CPK 739 str. negalima išieškoti iš skolininkui priklausančių įvairaus pobūdžio kompensacinių išmokų ir pašalpų.

Remiantis vykdomąja byla Nr. 0041/11/01495 matyti, antstolio 2011-06-23 patvarkymu buvo areštuotos skolininkui M. A. priklausančios piniginės lėšos esančios AB SEB banko ir Swedbank AB sąskaitose, tačiau vėliau antstolis 2011-07-26 patvarkymu nusprendė išieškoti skolą iš skolininko darbo užmokesčio, kadangi išieškojimas pagal ankstesnius patvarkymus iš banko sąskaitose esančių piniginių lėšų buvo negalimas jose nesant pinigų. Toks antstolio sprendimas susijęs su tuo, kad skolininkui buvo pradėtas mokėti darbo užmokestis pataisos namuose.

Visuma aukščiau nurodytų faktų leidžia teismui daryti išvadą, kad antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų pradėdamas vykdymą pagal išieškotojo valstybės vardu pateiktą vykdytiną dokumentą dėl skolos iš skolininko M. A. išieškojimo, kuomet jam yra mokamas darbo užmokestis.

Dėl antstolio veiksmų, vykdant išieškojimą iš skolininko pajamų ir turto, esant sunkiai skolininko turtinei padėčiai.

Kaip jau minėta iš teismui pateiktų vykdomųjų bylų darytina išvada, kad antstolis A. Bložė laikėsi aukščiau nurodytų įstatymo nuostatų, susijusių su skolos išieškojimu pagal pateiktą vykdytiną dokumentą. Šią teismo išvadą patvirtina nagrinėjamoje ir vykdomojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tenka pastebėti, kad teismas sutinka su pareiškėjo skunde nurodytu argumentu, kad šiandien jo turtinė padėtis yra labai bloga. Tokia išvada seka atsižvelgiant į vykdomojoje byloje esančius duomenis iš atitinkamų įstaigų apie pareiškėjo turtinę padėtį. Remiantis paminėtu teismas konstatuoja, kad pagal CPK 178 straipsnio nuostata, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Dėl to kaip jau minėta teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra įrodymų, jog antstolis būtų atlikęs išskaitas iš tų piniginių lėšų iš kurių pagal įstatymą yra draudžiama, ar gali būti išieškoma tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais. Atskirai pažymėtina, kad antstolis vykdydamas skolos išieškojimą iš skolininko, ne tik laikėsi visų su vykdymo veiksmais susijusių reikalavimų, bet ir nepadarė jokių vykdymo proceso teisės pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima laikyti jo veiksmus neteisėtais, o priimtą patvarkymą neteisėtu.

Dėl taikos sutarties vykdymo procese sudarymo.

Išieškotojas ir skolininkas vykdymo procese (kaip ir kitose civilinio proceso stadijose) turi teisę sudaryti taikos sutartį. Skolininko ir išieškotojo sudaryta rašytinė taikos sutartis pateikiama išieškojimą vykdančiam antstoliui. Gavęs taikos sutartį, antstolis sustabdo vykdomosios bylos vykdymą ir ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sutarties gavimo perduoda ją apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis. Teismas tokią taikos sutartį patvirtina nutartimi, o vykdomąją bylą nutraukia. Teismo nutartis, kuria patvirtinama taikos sutartis, gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Jeigu taikos sutarties sąlygos nevykdomos, išieškotojo rašytiniu pareiškimu teismas priima nutartį išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties vykdymo. Reikia atkreipti dėmesį, jog teismas gali atsisakyti patvirtinti taikos sutartį, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms arba viešajam interesui (LR CPK 42 str. 2 d.).

Pareiškėjas (skolininkas) 2011-06-22 pateikė antstoliui prašymą dėl taikos sutarties sudarymo (v/b Nr. 41-1495/2011, b.l.13), tačiau antstolis į šį prašymą neatsakė. Nors antstolis nepagrįstai neatsakė į pareiškėjo prašymą, tačiau teismas sutinka su antstolio atsiliepimo motyvu, jog taikos sutartis gali būti sudaryta tik tarp išieškotojo (ginčo atveju valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos) ir skolininko. Todėl pastebėtina, kad dėl taikos sutarties sudarymo pareiškėjas turi kreiptis į išieškotojo atstovą, tai yra Valstybinę mokesčių inspekciją, o ne į antstolį.

Dėl vykdymo veiksmų vietos.

Vykdymo veiksmai gali būti atliekami tik vykdomojo dokumento pagrindu. Paprastai teismo sprendimai vykdomi tik jiems įsiteisėjus, išskyrus skubaus vykdymo atvejus. Vykdymo vieta nustatoma pagal skolininko fizinio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą, pagal skolininko juridinio asmens buveinės arba jo turto buvimo vietą. Vykdomasis dokumentas vykdyti turi būti pateiktas antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra vykdymo vieta. Antstolis vykdymo veiksmus gali atlikti tik antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Pagal LR Antstolių įstatymo 26 straipsnio 1 dalį antstolio veiklos teritorija sutampa su vieno ar kelių apylinkės teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai. Antstolis atlikti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje turi teisę tik išimtiniais atvejais. Tokius atvejus nustato LR CPK 591 straipsnis. Pagal LR CPK 590 straipsnio 5 dalį apygardos teismo pirmininkas išieškotojo prašymu gali bet kurį sprendimą pavesti vykdyti kuriam nors kitam apygardos teritorijoje esančiam antstoliui. Antstolio veiklos teritorijos ribų pažeidimas ir procesinių antstolio veiksmų atlikimas ne jo aptarnaujamoje teritorijoje gali būti pagrindas šiuos veiksmus pripažinti neteisėtais. Lietuvos Aukščiausiojo Teisme praktikoje nustatant antstolio veiksmų, atliktų kito antstolio veiklos teritorijoje, teisėtumą, pažymimas sisteminis LR CPK 590 ir 591 straips­niuose nustatytų normų ryšys. LR CPK 590 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad antstolis vykdo procesinius veiksmus jam teisės aktų nustatyta tvarka priskirtoje aptarnauti teritorijoje, o LR CPK 591 straipsnyje reglamentuojama išimtinė situacija, kai antstolis vykdymo veiksmus gali atlikti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje; visos LR CPK 591 straipsnio normos savo ruožtu yra tarp savęs susijusios, viena kitą papildančios, todėl aiškintinos ir taikytinos sistemiškai, turint galvoje, kad: 1) antstolis tik savo aptarnaujamoje teritorijoje pradėtus veiksmus gali tęsti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje; 2) tai antstoliui leidžiama tik tuo atveju, jeigu tai padės sėkmingai įvykdyti sprendimą; 3) antstolio motyvuotą patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje turi patvirtinti apylinkės teismo, vykdančio antstolio procesinės veiklos kontrolę, teisėjas; 4) tik vienu atveju - kai yra realus pavojus, kad išieškomas turtas gali būti paslėptas - antstolis gali savo aptarnaujamoje teritorijoje pradėtus vykdymo veiksmus be teisėjo leidimo tęsti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje - areštuoti turtą ir paskirti jo saugotoją; šiuo atveju apie atliktus veiksmus antstolis raštu praneša teisėjui ne vėliau kaip kitą dieną.

Kita ne mažiau svarbi aplinkybė, kurioje vietoje turi būti atliekami vykdymo veiksmai. Tam įtakos turi kuri skolininko vieta laikytina nuolatine gyvenamąja vieta.

CK 2.12 straipsnio 2 dalyje nurodyti dviejų rūšių nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: objektyvūs ir subjektyvūs. Objektyvūs (t. y. asmens ryšio su tam tikra valstybe ar jos teritorijos dalimi konstatavimo) kriterijai yra asmens turto buvimo, darbo vieta, šeimos ir jo paties gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 2-3 d.) ir panašiai. Objektyviais kriterijais taip pat galima laikyti asmens pilietybę, politinių teisių įgyvendinimo vietą ir t.t. Subjektyvus kriterijus yra asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta, t. y. subjektyvi asmens nuostata, jo asmeninė nuomonė. Sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą būtina remtis abiejų rūšių kriterijais.

Nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti įgyjama arba pasirenkama. Kiekvienas asmuo įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą gimdamas, t. y. ja laikoma jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 str.). Įgyta nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma asmens tokia tol, kol jis savanoriškai pasirenka kita.

Pažymėtina, kad, pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalį, asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal CK 1.16 straipsnio 3 dalį, tokiais atvejais asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikytina esanti toje valstybėje su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, pavyzdžiui kur yra didžioji jo turto dalis, gyvena jo šeima ir panašiai.

Vadinasi, galioja nuolatinės gyvenamosios vietos nekintamumo prezumpcija, reiškianti, kad asmens įgyta ar pasirinkta tokia vieta nesikeičia tol, kol įrodoma priešingai. Todėl pareiga įrodyti, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė, tenka tam asmeniui, kuris teigia ją pasikeitus.

Tačiau ne visada asmuo gali laisvai pasirinkti savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Tokiais atvejais nustatant ją būtina atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir asmens statusą. Pavyzdžiui nuteisto ir įkalinto Lietuvoje, nuolatine gyvenamąja vieta laikytina ta, kuri buvusi, iki šis įkalintas, išskyrus atvejus, kai asmuo nuteistas Lietuvoje ir įkalintas iki gyvos galvos.

Pagal CK 2.12 straipsnio 5 dalį, sutuoktiniai gali neturėti bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, nes susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos. Tačiau nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą šalia CK 2.12 straipsnio 1-2 dalyse nurodytų kriterijų gali būti atsižvelgiama ir į jo sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą.

Tokiais atvejais taip pat būtina atsižvelgti į tai, kur pats asmuo deklaravo savo gyvenamąją vietą, t. y. į viešųjų registrų (Gyventojų registro) duomenis (CK 2.17 str. 1 d.).

Antstolis pradėdamas vykdymo veiksmus išsiaiškino, kad paskutinė skolininko gyvenamoji vieta buvo jo sutuoktinės deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tai yra Vaisių g. 5, Radviliškyje (v/b Nr. 41-1495/2011, b.l. 5,10), tai yra vieta kur gyvena jo sutuoktinė ir dukra. Nors pareiškėjas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, tačiau nurodyti faktai leidžia daryti išvadą, kad ir skolininkas šią vieta laiko savo gyvenamąja vieta. Todėl pripažintina, kad antstolis teisėtai pradėjo skolos išieškojimą pagal skolininko (pareiškėjo) ankstesnę nuolatinę gyvenamąja vietą. Todėl pareiškėjo prašymas perduoti vykdomąjį dokumentą pagal dabartinę skolininko buvimo vieta atmestinas.

Dėl vykdymo išlaidų iš skolininko išieškojimo tvarkos.

Pagal LR CPK 610 str., įvyk­džius sprendimą, vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko. Įvykdžius sprendimą, dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolis nusiunčia skolinin­kui raštišką siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį ir pasiūlo per nustatytą terminą tą sumą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininkas šių sumų neperveda, antstolis pareiškimu, nurodydamas apskaičiuotas išieškotinas sumas, kreipiasi į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą prašydamas tas sumas priteisti. Pagal LR CPK 609 straipsnio 1 dalį vykdymo išlaidas sudaro:

1) vykdomosios bylos administravimo išlaidos, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti;

2) vykdomosios bylos administravimo papildomos išlaidos, patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje;

3) atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu.

Vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktą vykdymo išlaidos skirstomos į bendrąsias vykdymo išlaidas, vykdymo išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, atly­ginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą.

Konkretūs šių vykdymo išlaidų dydžiai nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje (toliau SVI). Bendrųjų vykdymo išlaidų dydis priklauso nuo išieškotinos sumos (vykdant piniginius išeikvojimus) ir vykdomojo dokumento kategorijos (daiktų perdavimo, dėl iškeldinimo, dėl įkeldinimo ir kt.). Vykdymo išlaidos, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, Sprendimų vykdymo instrukcijoje yra nustatytos pagal konkrečius įkai­nius už veiksmo atlikimą (kopijos, pažymos, turto varžytynių vykdymas ir kt.). Nustatant atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento įvyk­dymą, naudojami keli tokio atlyginimo nustatymo kriterijai: procentinė išraiška nuo išieškomos sumos ir minimalus antstolio atlyginimo dydis. Tuo atveju, jeigu buvo išieškota dalis išieškotinos sumos ir antstolio at­lyginimas nustatomas pagal Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodytą minimalų atlyginimą, antstolio atlyginimo dydis nustatomas proporcin­gai minimalaus atlyginimo dydžiui pagal išieškotinos ir realiai išieškotos sumos santykį remiantis instrukcijoje nurodyta specialia formule.

Remiantis paminėtu teismas konstatuoja, kad pirmiausia, antstolio 2011-07-26 patvarkymas skolininkui neatitinka įstatymo nustatyta tvarka patvirtintos šio procesinio dokumento turinio ir formos reikalavimų (CPK 611 str., SVI 3, 20 priedų reikalavimų). Antra, kaip jau minėta po sprendimo įvykdymo antstolis privalo išsiųsti skolininkui siūlymą sumokėti vykdymo išlaidas, o tuo pačiu ir pareigą nurodyti jų apskaičiavimo pagrįstumą. Atskirai pažymėtina, kad vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai, taigi ne tik antstolis, bet ir skolininkas, išieškotojas, privalo griežtai laikytis nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos. Be to, visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu kuris nors iš šio proceso dalyvių pažeidžia šiuos reikalavimus, jis pagrįstai gali patirti neigiamus tokio elgesio padarinius. Taigi, jeigu skolininkas įvykdo teismo sprendimą gera valia, per įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą terminą, jis neturi mokėti atlyginimo antstoliui. Tačiau jeigu skolininkas nevykdo sprendimo geruoju ir pradedamas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, skolininkas turi suvokti, kad priverstinis sprendimo vykdymas sukels jam papildomų neigiamų turtinių padarinių. Tokie neigiami padariniai skolininkui už vykdymo procesą reglamentuojančių normų netinkamą vykdymą nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijos 52 punkte, pagal kurį skolininkas, įvykdęs sprendimą pasibaigus raginime nustatytam terminui, o jeigu raginimas jam neturėjo būti siunčiamas, – po to, kai vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti, turi atlyginti visas vykdymo išlaidas. Ši nuostata reiškia, kad tokiu atveju iš skolininko išieškomos ne tik administravimo ir atskirų vykdymo veiksmų išlaidos, bet ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą. Toliau teismas detaliau nepasisako, dėl antstolio reikalavimo skolininkui sumokėti vykdymo išlaidas, kadangi teismo aukščiau nurodyti pažeidimai sudaro pagrindą tenkinti iš dalies pareiškėjo 2011-08-09 skundą, o be to antstolis reikalaudamas vykdymo išlaidų atlyginimo, privalo skolininkui pateikti ir įstatymo nustatytos formos vykdymo išlaidų apskaičiavimą.

Pažymėtina, kad antstolis atlikdamas procesinius veiksmus vykdymo procese privalo ne tik laikytis įstatymo nuostatų, bet ir būti pastabus, nes priešingų atveju antstolis savo veiksmais gali padaryti žalą ne tik išieškotojui, bet ir skolininkui.

Remiantis aukščiau nurodytais argumentais teismas daro išvada, kad antstolio veiksmai iš dalies prieštarauja vykdymo proceso principams ir pripažintini neteisėtais, dėl to teismui yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies dėl antstolio veiksmų.

Dėl pareiškėjo teisės pakartotinai kreiptis į teismą dėl skolos ir vykdymo išlaidų išieškojimo vykdomojoje byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir kitais pagrindais.

Remiantis aukščiau nurodytais argumentais teismas daro išvada, kad antstolio veiksmai iš dalies prieštarauja vykdymo proceso principams ir atitinkamoje dalyje jie pripažintini neteisėtais, dėl to teismui yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies dėl antstolio veiksmų. Tuo pačiu atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog jam visada išlieka teisė vėl kreiptis į teismą atsiradus pagrindui dėl išieškojimo neteisėtumo iš jam priklausančių piniginių lėšų ir turto. Be to vienas iš pagrindų pakartotinai kreiptis į teismą gali būti teismui atidėjus ar išdėsčius anksčiau priimto sprendimo vykdymą (CPK 284 str. 1d.) arba sustabdžius vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo (CPK 372 str. 2d.). Tačiau kol kas nesant tokių pagrindų šis klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. A. (a/k (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti antstolio A. Bložės 2011-07-26 patvarkymo Nr. BLO 084528 dalį dėl 501,89 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko M. A. (a/k (duomenys neskelbtini) vykdomojoje byloje Nr. 41/11/01495. Likusioje dalyje 2011-07-26 patvarkymą Nr. BLO 084528 dėl 300 Lt skolos išieškojimo iš skolininko M. A. (a/k (duomenys neskelbtini) palikti galioti.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per šį teismą, paduodant atskirąjį skundą.

Teismo nutarčiai įsiteisėjus grąžinti antstoliui A. Bložei vykdomąją bylą Nr. 41-1495/2011.