Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Petkevičienės ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei adv. pad. Agnei Važgytei, atsakovo atstovei Nijolei Slavinskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146, įsigaliojusiu 2011 m. kovo 1 d., Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio įstatymo 2 straipsnio 30-31 dalys apibrėžia, kad leidimas laikyti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis ar fizinis asmuo turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus, o leidimas nešioti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo turi teisę laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 10 straipsnis numato, kad ginklų ir šaudmenų nuosavybės teisės subjektais gali būti valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys, o įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, šaudmenis, be kita ko, medžioklei.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnis numato, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos (1 dalis). Leidimai laikyti ar leidimai nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduodami asmenims, turintiems teisę įsigyti tokių kategorijų ginklus (2 dalies 1 punktas). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, kad medžioklei B ir C kategorijų ilguosius graižtvinius, lygiavamzdžius, pneumatinius ginklus, jų šaudmenis gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, turintys galiojantį medžiotojo bilietą.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjas 2015-05-06 prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) (b. l. 23). Atsakovo Viešosios tvarkos valdyba 2015-06-01 priėmė skundžiamą sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 21-22), šį sprendimą grindė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui) ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme, paskirtos bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams (b. l. 27-29, 49-65). Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Remiantis teisingumo ministro 2009-03-29 įsakymu Nr. 1R-88 „Dėl smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašo patvirtinimo“, Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama prie smurtinių nusikaltimų. Vadinasi, pareiškėjo padaryta veika atitinka visus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytus požymius. Darytina išvada, kad atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, atitinkamai, jam negali būti išduodami leidimai laikyti ar nešiotis ginklus.

Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka proporcingumo principo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A662–1233/2012 buvo nagrinėjamas klausimas, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų įstatymo 18 straipsnio tiek, kiek jis nenustato nepriekaištingos reputacijos netekimo termino, atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio konstitucingumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią poziciją grindė tuo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, įstatymų leidėjas sugriežtindamas sąlygas, kuomet asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Tokiu įstatyme numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jam taikomas draudimas išduoti ginklus yra baudimas antrą kartą. Teismas pažymi, kad tiek Konstitucinio Teismo doktrinoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad remiantis Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintu teisės principu non bis in idem, yra draudžiama asmenį antrą kartą bausti už to paties pažeidimo padarymą, dukart taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d.; 2001 m. gegužės 7 d.; 2001 m. spalio 2 d. nutarimai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Nagrinėjamu atveju ginklų ir šaudmenų apyvartos teisinių santykių srityje taikomas nepriekaištingos reputacijos turėjimas nelaikytinas baudimu (sankcija), o yra prevencinė priemonė, siekiant užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad itin panašioje į nagrinėjamą bylą jau minėtoje Lietuvos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662–1233/2012 apeliacinės instancijos teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas kompetentingo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, tinkamai nustačius faktines aplinkybes bei teisingai pritaikius Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normas, todėl pagrindo jo naikinimui nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.