Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-11-06 · Administracinė byla Nr. P-442-214-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-06
Bylos Nr.
P-442-214-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
I. Š.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P442-214/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 6 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. Š. (I. Š. ) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A556-863/2008).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007) ir palikti galioti VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27, arba VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 pakeisti, priimant sprendimą atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

VMI prie FM nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Nurodė, kad VMI prie FM padarė išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ 5 straipsnio 4 dalies nuostatas, pareiškėjas I. Š. prekybos patalpų įsigijimo šaltinių (pajamų) pagrindimui 2001 m. kovo 23 d. deklaracijoje nurodė kitas - neapmokestintas - 570 000 Lt pajamas, kurios turi būti apmokestintos taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą. Šią išvadą grindė tokiais argumentais:

2001 m. birželio 28 d. turto aprašymo akte Nr. 5724 ir 2001 m. liepos 23 d. paveldėjimo teisės liudijime, kuriuose nurodytas pareiškėjo paveldėtas turtas, minėti daiktai nėra nurodyti. Nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas paveldėjo minėtą turtą arba jį įsigijo kokiu nors kitu būdu.Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. 3B/56-17.2-2969 pateikė informaciją apie tai, kad neturi duomenų apie A. A. deklaruotus pinigus bei meno vertybes nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d.Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerija 2002 m. spalio 23 d. raštu Nr. 4-1-15 pateikė A. A. paaiškinimą, kuriame teigiama, kad jis 2000 m. lapkričio mėnesį asmeniniais reikalais lankėsi Lietuvoje. Jam einant gatve priėjęs jaunas žmogus pasiūlė užsidirbti pinigų. A. A. neigia įsigijęs meno vertybes iš pareiškėjo, tačiau norėdamas užsidirbti, pasirašė kelis dokumentus, kurių turinio negali žinoti, nes dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba. Sutartyse nurodytų pinigų jis nemokėjęs. Už pasirašymą gavęs 100 JAV dolerių.2005 m. spalio 18 d. raštu Nr. 143 Vilniaus miesto 15-to notarų biuro notarė G. Š. informavo, kad 2000 m. lapkričio 8 d. buvo patvirtintos minėtos pirkimo-pardavimo sutartys, kurias tvirtinant šalys pateikė tapatybę patvirtinančius dokumentus, o kadangi buvo parduodami daiktai, kuriems nebūtina registracija, įsigijimo dokumentų nebuvo reikalaujama.Lietuvos kolekcininkų asociacija 2006 m. sausio 31 d. raštu Nr. 121 informavo, kad asociacija negali patvirtinti minėtų antikvarinių vertybių egzistavimo, negali nurodyti katalogų, kuriuose jos galėtų būti publikuojamos. Taip pat patvirtino, kad nei pareiškėjas, nei jo tėvas niekada nebuvo asociacijos nariais.Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerija 2006 m. kovo 30 d. raštu Nr. 4-1-12/2459 informavo, kad A. A. 2005 m. vasario 22 d. tragiškai žuvo, todėl jokios informacijos pateikti negali.

Žemesnės instancijos teismas

Mokestinių ginčų komisija skundžiamu sprendimu panaikino atsakovo 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 sumokėti 114 000 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį (toliau – ir FAPM) ir 46 648,80 Lt FAPM delspinigių. VMI prie FM teigimu, Mokestinių ginčų komisija netgi nevertino surinktų įrodymų, o apsiribojo abstrakčia sąvoka ,,įrodymai nėra pakankami“. Mokestinių ginčų komisija ir atsakovas skirtingai interpretavo įstatymų nuostatas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atsakovo teiginiais, kad Mokestinių ginčų komisija net nevertino atsakovo surinktų ir pateiktų įrodymų, o apsiribojo abstrakčia sąvoka „įrodymai nėra pakankami“. Nurodė, jog surinkti įrodymai nėra tiesioginiai arba nevertintini kaip įrodymai. Paaiškino, kad yra pakankamai daug įrodymų, jog A. A. domėjosi meno vertybėmis ir Lietuvoje sudarė ne vieną sandorį.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą nurodė, kad su VMI prie FM skundu sutinka ir prašė jį patenkinti, atsižvelgiant į jame išdėstytus motyvus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007) „Dėl I. Š. 2007 m. kovo 23 d. skundo“ – pakeitė VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 „Dėl I. Š. 2006 m. gruodžio 21 d. skundo“ į sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Teismas konstatavo, kad sprendžiant šį ginčą centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo įstatymų nuostatas. Mokesčių administratoriui pateikus atitinkamus įrodymus, patvirtinančius, kad sandoriai nebuvo sudaryti, pareiškėjui atsirado pareiga juos paneigti. Teismas pažymėjo, kad sandorių sudarymo metu galiojo Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (toliau – ir FAPMLĮ), kurio 33 straipsnyje buvo nustatyta, jog apmokestinamos pajamos už gyventojų parduotą turtą, o 35 straipsnyje išvardinama, kokios pajamos laikytinos neapmokestinamomis. Šiuo atveju pajamos gautos už parduotas meno ir antikvarines vertybes, kurios nenurodytos paveldėjimo teisės liudijime bei Turto aprašymo akte Nr. 5724. Tokiu atveju pajamos turėtų būti apmokestinamos atsižvelgiant į minėto įstatymo 35 straipsnio 10 punkto bei 33 straipsnio taisykles. Teismas konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 2 dalies norma rodo, kad mokestį apskaičiuoti gali tik mokesčių administratorius, todėl teismas, paaiškėjus aplinkybei, kad sandoriai galėjo vykti realiai, FAPM negalėtų apskaičiuoti, nes tai yra mokesčio administratoriaus funkcija. Teismas pažymėjo, kad MAĮ neriboja pakartotinių patikrinimų, kai panaikinami ar pakeičiami atitinkami mokesčių administratorių sprendimai, skaičiaus. Teismas padarė išvadą, kad pakartotinis patikrinimas būtinas todėl, kad būtina išaiškinti aplinkybes, kurios vykdant minėtą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą nebuvo tiriamos - ar asmuo, pirkęs iš pareiškėjo vertybes, galėjo turėti tiek lėšų, kiek nurodyta sandoriuose, ar realiai jis užsiėmė antikvarinių ir meno vertybių supirkimu ir išvežimu iš Lietuvos. Be to, teismo manymu, bet kuriuo atveju FAPM pareiškėjui turi būti apskaičiuojamas, t. y. Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai panaikino VMI prie FM sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas FAPM, nes šiuo atveju gali būti keičiama tik šio mokesčio suma ir taikytini tarifai. Teismas atkreipė dėmesį, kad parduotas turtas pagal esamus dokumentus nepatenka į paveldėtą turtą, o tai reiškia, kad pareiškėjas gavo apmokestinamų pajamų. Dėl šios aplinkybės Mokestinių ginčų komisija savo sprendime nepasisakė.

III.

Pareiškėjas I. Š. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007).

Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais: 1. Teismo sprendime padarytos išvados nėra pagrįstos teisės normomis, todėl laikytinos neteisėtomis. Taip pat teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų bei nepagrįstai savo sprendime nepasisakė, kodėl atmetė pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. 2. Teismas taip pat netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Teismas netinkamai pritaikė Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias sandorių pripažinimo negaliojančiais bei paveldėjimo teisinius santykius. 3. Teismas nepagrįstai išėjo už atsakovo skundo reikalavimo ribų ir pasisakė dėl to, kad vienokiu ar kitokiu atveju pareiškėjo gautos pajamos turėjo būti apmokestintos, kadangi joms, vadovaujantis FAPMLĮ, taikytinas FAPM. Teisme buvo nagrinėtas ginčas tik dėl pareiškėjo apmokestinimo pagal iki 2004 m. sausio 1 d. galiojusį įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo (toliau – ir Įstatymas). 4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs tokią taisyklę: mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos bei teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, išsamiai išanalizuoti mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo eigą, visapusiškai įvertinti tiek mokesčių administratoriaus, tiek mokesčių mokėtojo pozicijas bei iš atlikto išsamaus vertinimo visumos padaryti išvadas dėl to, kuri pozicija yra pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1067/2006). Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikdamas atsakovo pateiktiems įrodymams. 5. Tai, kad A. A. paaiškinimai yra visiškai neteisingi, įrodo 1999 m. gruodžio 30 d. tarnybinė muitinės pažyma, leidimas Nr. 016653 kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimui (išsiuntimui) iš Lietuvos Respublikos. 6. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2001 m. liepos 23 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą kaip netiesioginiu įrodymu, nes pareiškėjo paveldėtos ir teisėtai parduotos meno vertybės negalėjo būti įtrauktos į Turto aprašymo aktą Nr. 5724. 7. Pareiškėjas atsiliepime į skundą prašė teismo liudytoju iškviesti S. Š. , kuris paaiškintų, kodėl buvo kreiptasi į notarą, tačiau teismas dėl tokio pareiškėjo prašymo taip pat nepasisakė, o tai vertintina kaip pareiškėjo procesinių teisių pažeidimas. 8. Teismas darydamas išvadą, kad pareiškėjas meno vertybių nepaveldėjo, konstatavo, kad pareiškėjo valios išraiška priimti tėvo palikimą pradedant faktiškai turtą valdyti yra niekinė. Tačiau ir šios išvados nepagrindė teisės norma. 9. Vadovaujantis Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi mokesčių administratorius neturi teisės savo nuožiūra konstatuoti, kad pareiškėjas pinigų pagal ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis negavo. 10. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ,,nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius“. Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis numato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. 11. Teismas, nurodydamas, kad ginčijamų meno vertybių pirkimo-pardavimo sutarčių nereikia pripažinti negaliojančiais civilinės teisės prasme, iškreipia teisės sistemą, nes sandoris negali būti laikomas negaliojančiu mokestinės teisės prasme ir galiojantis civilinės teisės prasme.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, išdėstytus atsakovo skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymėjo, kad šioje byloje surinktų faktinių duomenų visuma leidžia neabejotinai teigti, jog ginčo sumų pareiškėjas realiai negavo. Tai įrodo tiek atsakovo pateikti tiesioginiai įrodymai: pirkėjo paaiškinimai, kad jis minėtų meno vertybių nepirko ir pinigų už jas nemokėjo, sutartis pasirašė tik už atlygį, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas minėtas vertybes būtų paveldėjęs ar turėjęs, nėra jokių įrodymų apie minėtų piniginių lėšų perdavimą; tiek netiesioginiai: nėra jokių duomenų apie pirkėjo deklaruotus pinigus ar vertybes, nei pareiškėjas, nei jo tėvas nėra ir niekada nebuvo Lietuvos kolekcininkų asociacijos nariais. Taip pat atsakovas visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. nutartimi I. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą pakeitė. Panaikino sprendimo dalį ta apimtimi, kur nuspręsta pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 „Dėl I. Š. 2006 m. gruodžio 21 d. skundo“ į sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, ir paliko nepakeistą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27.

Teismas konstatavo, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui I. Š. realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos, vadovaujantis teisės normomis apibrėžiančiomis įrodinėjimo institutą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) devintajame skirsnyje. Tačiau, kokie įstatymų leidėjo leistini ir susieti su byla įrodymai bebūtų surinkti, kiekvienu atveju teismas faktinius duomenis vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis). Teismas, patikrinęs skundžiamą teismo sprendimą nusprendė, jog labiau tikėtina nei netikėtina, kad I. Š. realiai pajamų negavo ir turi sumokėti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. kovo 2 d. sprendime Nr. 68-27 įvardintas sumas. Teismas konstatavo, kad tokia išvada grįstina atsižvelgiant į Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerijos 2002 m. spalio 23 d. raštą Nr. 4-1-15, kuriuo pateikiamas meno vertybių pirkimo – pardavimo sutartyse įvardijamu pirkėju A. A. paaiškinimas. Dokumente teigiama, kad A. A. 2000 m. lapkričio mėnesį asmeniniais reikalais lankęsis Lietuvoje, bet neigia įsigijęs meno vertybes iš pareiškėjo, nors pripažįsta norėdamas užsidirbti, pasirašęs kelis jam nežinomų lietuvių kalba surašytų turinių dokumentus. Sutartyse nurodytų pinigų nemokėjęs. Nors paaiškinimą parašęs asmuo yra miręs ir teiktų paaiškinimų patvirtinimas betarpiškai teismui neįmanomas, nėra pagrindo netikėti tuo, kas buvo išdėstyta raštu, nes tai patvirtina kiti bylos duomenys. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. 3B/56-17.2-2969 pateikė informaciją apie tai, kad neturi duomenų apie A. A. deklaruotus pinigus bei meno vertybes nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. Tuo tarpu pareiškėjas deklaraciją teikė 2001 m. kovo 23 d., t. y. laikotarpiu tarp 2000 m. sausio 1 d. - 2001 m. gruodžio 21 d. Lietuvos kolekcininkų asociacija 2006 m. sausio 31 d. raštu Nr. 121 informavo, kad asociacija negali patvirtinti antikvarinių vertybių, galimai tapusių pirkimo - pardavimo objektais, egzistavimo, negali nurodyti katalogų, kuriuose jos galėtų būti publikuojamos. Taip pat nurodė, kad nei pareiškėjas I. Š. , nei jo tėvas niekada nebuvo asociacijos nariais. I. Š. paaiškinimus, kaip vieną iš įrodymų, teismas vertino kritiškai, nes neparemti kitais įrodymais. Iškelta versija apie A. A. siekį nuslėpti sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis nuo savo šalies valstybinių institucijų nepatvirtinta jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais faktiniais duomenimis. Teisėjų kolegija nusprendė, jog tokio paaiškinimo pagalba siekiama išvengti negatyvių pasekmių, susijusių su priskaičiuotų piniginių sumų sumokėjimu. Taigi valstybinė mokesčių inspekcija priimdama 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27, turėdama omenyje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į jurisprudenciją administracinės teisės srityje, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentavusiais ginčo visuomeninį santykį, pagrįstai ir teisėtai įpareigojo I. Š. sumokėti į biudžetą apskaičiuotą fizinių asmenų pajamų mokestį ir fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigius. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo grąžinti bylos pakartotiniam patikrinimui. Surinktų duomenų visiškai pakako konstatuoti, kad I. Š. realiai pajamų negavo.

V.

Pareiškėjas I. Š. prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad naujai paaiškėjusia bylos aplinkybe laikytinas Baltarusijos Respublikos Ašmenos rajono teismo 2004 m. spalio 4 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad važiuodamas per muitinės postą A. A. pateikė tikrovės neatitinkančią deklaraciją, kurioje nenurodė apie vežamą antikvarinę vertybę. Šis nutarimas patvirtina, kad A. A. domėjosi antikvarinėmis vertybėmis bei valstybės institucijoms teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimas meno, antikvarines vertybes bei laikytinas įrodymu paneigiančiu A. A. Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerijai pateiktų paaiškinimų teisingumą. Ašmenos rajono teismo nutarimo įvertinimas neabejotinai turėtų esminės reikšmės bylai, nes nustačius, kad A. A. teikė tikrovės neatitinkančią deklaraciją, būtų paneigta prielaida dėl A. A. patiktų paaiškinimų tikroviškumo. Teigia, jog įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, akivaizdu, kad pirkimo – pardavimo sandoris realiai vyko. Pažymi, jog analogiškas sprendimas priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje byloje Nr. A39-964/2008.

Taip pat nurodo, jog naujai paaiškėjusia aplinkybe laikytina ir 2000 m. gruodžio 19 d. baldų pirkimo – pardavimo sutartis, kuria A. A. įsigijo 1830 m. pagamintą rusų empyro stiliaus baldų komplektą, taip pat A. Š. deklaracija, kurioje nurodyta, jog Baltarusijos piliečiui A. A. parduoti meno kūriniai, antikvariniai daiktai. Tai, kad A. A. domėjosi antikvarinėmis vertybėmis, jas įsigydavo ir gabendavo iš Lietuvos, patvirtina ir Kultūros vertybių apsaugos departamento 2004 m. liepos 22 d. išduotas Kultūros vertybių išvežimo leidimas Nr. (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės paneigia, kad A. A. buvo tik atsitiktinis praeivis, paprašytas paslaugos pasirašyti meno vertybių įsigijimo pirkimo – pardavimo sutartis. Mano, jog minėti dokumentai kelia pagrįstų abejonių dėl byloje priimto sprendimo ir padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Šios aplinkybės pripažintinos svarbiomis, nes administracinėje byloje buvo sprendžiama, ar mokesčių mokėtojo veiksmų formali išraiška sutampa su tikruoju sudarytų sandorių turiniu byloje esančių įrodymų pagrindu.

Prašyme pažymima, kad pareiškėjui I. Š. apie nurodytų pagrindų buvimą tapo žinoma 2009 m. vasario 23 d., gavus 2009 m. vasario 6 d. Baltarusijos Respublikos Gardino srities Advokatų kolegijos Ašmenos rajono juridinės konsultacijos pranešimą apie teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių galima tik tada, kai tokios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo iš esmės yra grindžiamas aplinkybe, jog Baltarusijos pilietis A. A. domėjosi antikvarinėmis vertybėmis bei valstybės institucijoms teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimas meno, antikvarines vertybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šias aplinkybes pareiškėjas buvo nurodęs ir bylos nagrinėjimo metu, tik jas grindė kitais įrodymais, taigi jos buvo žinomos pareiškėjui jau bylos nagrinėjimo metu. Todėl nėra pagrindo teigti, jog šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui, o naujų įrodymų pateikimas negali būti laikomas pagrindu atnaujinti procesą.

Dėl išdėstytų argumentų procesas šioje administracinėje byloje negali būti atnaujintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal I. Š. (I. Š. ) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A556-863/2008).

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė