Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovės 374,20 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė tokias žemiau aprašomas aplinkybes. 2014 m. lapkričio pabaigoje ieškovė siekdama skubiai atlaisvinti butą, kuriame gyveno, nutarė parduoti jame esančius baldus. Ieškovė, susiradusi komiso parduotuvę, susitarė su joje dirbančiu asmeniu Ž. U. dėl baldų pardavimo. Baldai buvo atvežti į parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje bei buvo sutarta dėl tokių baldų pardavimo kainų:

Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudaryto susitarimo (sutarties) tinkamo vykdymo bei žalos atlyginimo. Ieškovės teigimu, atsakovė pažeidė sutartį, nes nevykdė ieškovės, kaip komitento, nurodymo neparduoti skalbimo mašinos „Fagor“ už mažesnę nei sutartą 890,00 Lt (257,76 Eur) kainą, taip pat negrąžino jai keturių baro kėdžių, kurių sutarta pardavimo kaina buvo 520,00 Lt (150,60 Eur). Atsakovė nurodo, kad sutartį vykdė tinkamai. Pažymi, kad nebuvo gavusi iš ieškovės jokio nurodymo neparduoti skalbimo mašinos „Fagor“, pardavė ją už realią rinkos kainą atsižvelgiant į skalbyklės amortizaciją. Taip pat pažymėjo, kad baro kėdes ieškovė atsiėmė, ką patvirtina ir ieškovės parašas po sutartimi.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-219/2015).

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (Civilinio kodekso 6.2 straipsnis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (Civilinio kodekso 6.63 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad siekiant kvalifikuoti sutartinius teisinius santykius, visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK XVV skyriuje, reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir, prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka. Pagal Civilinio kodekso 6.193 straipsnį, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Jeigu sutarties šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-231/2008).

Civilinio kodekso 6.780 straipsnio 1 dalyje numatyta komiso sutarties samprata - komiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Komiso sutarties atveju sutarties neįvykdymo rizika atitenka komitentui, nes komisionierius veikia komitento lėšomis. Taigi komiso sutarties dalykas yra sandorių su trečiaisiais asmenimis sudarymas. Nors ieškovė parengiamojo teismo posėdžio metu neigė, kad sutartyje Nr. 74 yra jos ranka daryti parašai, nurodė, kad Sutarties Nr. 74 nepasirašė, nes tikėjosi, kad atsakovė parengs tinkamą sutartį pasirašymui, tačiau vėliau teismo posėdžio metu pripažino, kad sutartyje visgi yra jos ranka daryti parašai. Ieškovė teismo posėdžio metu atsakydama į atsakovės atstovo klausimą patvirtino, kad Sutartimi Nr. 74 šalys sudarė susitarimą dėl ieškovei priklausančių daiktų pardavimo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė ieškinį reiškia remdami į bylą pateikta šalių pasirašyta Sutartimi Nr. 74, kurios pagrindu ieškovė perdavė jai priklausančius daiktus atsakovei pardavimui. Iš ieškovės duotų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė į atsakovę kreipėsi kaip į komiso parduotuvėje dirbantį asmenį dėl ieškovei priklausančių daiktų pardavimo. Ieškovė taip pat pripažino ir patvirtino, kad atsakovė pardavė ieškovei priklausančius kitus daiktus nurodytus Sutarties Nr. 74 2 ir 3 punktuose (stalus), tačiau dėl šių daiktų pardavimar kainos pretenzijų ieškovei nereiškia. Ieškovė teigia, kad sutarties su atsakove dėl daiktų pardavimo nepasirašė, pateiktą į bylą Sutartį Nr. 74 laiko susitarimu dėl daiktų pardavimo, prašė, kad atsakovė pateiktų jai tinkamai surašytą sutartį, tačiau jos iš atsakovės nesulaukė. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad su visais klientais pasirašo į bylą pateiktos formos sutartį dėl daiktų pardavimo. Iš į bylą pateiktos Sutarties Nr. 74 bei šalių duotų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė išreikšdama savo tikrąją valią perdavė jai priklausančius daiktus, kad atsakovė vykdydama komiso veiklą šiuos daiktus parduotą už šalių sutartas kainas, nurodytas Sutarties Nr. 74 4 eilutėje (Kaina LT). Ieškovė patikėdama jai priklausančius daiktus atsakovei, pasirašydama Sutartyje Nr. 74 patvirtino, kad su atsakove susitarė dėl jai priklausančių daiktų pardavimo (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Ieškovė teigia, kad kreipėsi į atsakovę prašydama pateikti tinkamai sudarytą sutartį, tačiau atsakovė jai jos nepateikė. Pažymėtina, kad ieškovė teikdama teismui ieškinį nereiškė reikalavimo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia (Civilinio kodekso 1.78 straipsnis), tačiau teikdama teismui ieškinį dėl žalos priteisimo, remiasi į bylą pateikta tarp šalių sudaryta Sutartimi Nr. 74. Atkreiptinas dėmesys, kad šalių pasirašyta sutartis yra su trūkumais – 6 eilutėje nurodyta marža (komisin) 30 proc., tačiau nenurodoma kaina, už kurią komisionierius pardavinės komitentui priklausantį daiktą, sutartyje yra nurodoma, kad 20-tą darbo dieną prekę nukainuojame 20 proc., atsiimant prekę mokamas 40 proc. nuo pradinės kainos mokestis, tačiau kaip nurodė teismo posėdžio metu atsakovė, atsiėmimo mokesti buvo 10 procentų, pataisymas buvo padarytas netyčia. Pažymėtina, kad nevisiškai tinkamas sutarties įforminimas nelaikytinas paniegiančiu šalių sutartinę valią dėl sudaryto susitarimo parduoti ieškovei priklausančius daiktus. Ieškovė patikėdama savo daiktus atsakovei, kaip komiso veiklą vykdančiam asmeniui, privalėjo elgtis kaip bonus pater familias, t.y. pagal tam tikrą atidumo, apdairumo ir rūpestingumo laipsnį – nesutikdama su Sutartyje Nr. 74 nurodytomis daiktų pardavimo sąlygomis ar nelaikydama šios sutarties tinkama sutartimi galėjo šios sutarties nepasirašyti, neperduoti daiktų atsakovei arba kreiptis į atsakovę raštu prašydama pateikti, ieškovės nuomone, tinkamai sudarytą sutartį. Protingas, apdairus ir atidus asmuo, pasirašydamas sutartį, turėtų ją perskaityti, kilus klausimų dėl sąlygų, sudarymo padarinių, kreiptis į kitą sutarties šalį su prašymu paaiškinti neaiškumus, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Ieškovė kaip ir kiekvienas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodama apie savo galimą teisių pažeidimą, manydama, kad tarp šalių sudaryta sutartis pažeidžia jos teises turėjo galimybę savo pažeistas teises ginti ir teismine tvarka (Civilinio proceso kodekso 1.138 straipsnis), tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi aktyvių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms apginti. Iš byloje esančių įrodymų, šalių paaiškinimų duotų bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į šalių tikruosius ketinimus ir šalių elgesį po Sutarties Nr. 74 pasirašymo konstatuotina, kad Sutarties Nr. 74 pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai iš komiso sutarties kylantys teisiniai santykiai. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, laikytina, kad sutartis yra sudaryta ir galiojanti jos šalims. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šalių susitarimas įsigalioja nuo jo pasirašymo momento.

Sudarydamas sutartį komisionierius įsipareigoja veikti išimtinai komitento interesais, t.y. komitento pavedimą įvykdyti naudingiausiomis sąlygomis pagal pastarojo nurodymus už komisinį atlygį. Taigi, komiso sutartis savo prigimtimi panaši į pavedimo sutartį, nuo kurios komiso sutartis skiriasi tik tuo, jog komisionierius veikia savo vardu, tačiau komitento, o ne savo, lėšomis. Civilinio kodekso 6.782 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančiame komisinio pavedimo vykdymą, nustatyta, kad prisiimtą pavedimą komisionierius privalo įvykdyti naudingiausiomis komitentui sąlygomis pagal komitento nurodymus, o jei jų nėra, – pagal įprastus verslo papročius bei dalykinės praktikos reikalavimus. Ieškovės teigimu, atsakovė nevykdydama jos nurodymo neparduoti skalbimo mašinos „Fagor“, padarė sutarties pažeidimą, todėl turi atlyginti ieškovei žalą. Atsakovė teigia, kad su ieškove buvo susitarta, kad skalbimo mašina „Fagor“ bus parduota už didžiausią galimą rinkos kainą. Pažymi, kad remiantis sudarytos sutarties sąlygomis 2015-04-30 skalbimo mašinos vertė, ją nukainavus nebesudarė nei 1 Eur.

Ieškovė tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo metu teigė, kad buvo davusi nurodymą atsakovei neparduoti skalbimo mašinos „Fagor“ už mažesnę nei sutartą 890,00 Lt (257,76 Eur) kainą. Ieškovė nurodė, kad yra įrašiusi jos ir atsakovės pokalbį, kuriame girdisi duotas nurodymas atsakovei neparduoti skalbyklės. Pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Nors ieškovė nurodė, kad šį įrodymą pateiks į bylą, tačiau bylos nagrinėjimo metu minėto garso įrašo nepateikė. 2016-07-14 teismas nutartimi pasiūlė šalims pateikti teismui papildomus įrodymus, grindžiančius ieškinį bei atsikirtimą į ieškovės ieškinį. Ieškovė taip pat buvo įpareigota per 10 dienų nuo nutarties priėmimo dienos pateikti parengiamojo teismo posėdžio metu teismo nurodytus įrodymus (duomenis apie pokalbį su atsakove dėl šaldytuvo „Fagor“ pardavimo), grindžiančius ieškinį, tačiau ieškovė į bylą pateikė tik 2015-05-05 pokalbio išklotinę tarp šalių, kuri buvo padaryta jau po skalbimo mašinos „Fagor“ pardavimo“ (b.l. 67). Taip pat pažymėtina, kad ieškovė nurodė, jog buvo davusi atsakovei žodinį nurodymą nepardavus skalbimo mašinos per 20 dienų jos nepardavinėti, pažymėjo, kad atsakovė nenorėjo sandėliuoti ieškovės skalbimo mašinos, tačiau šalys susitarė dėl sandėliavimo mokesčio susitarti vėliau. Teismo posėdžio metu atsakovė šių aplinkybių nepripažino ir teigė, kad ieškovės nurodymo dėl skalbimo mašinos nepardavimo nebuvo gavusi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė atvykusi su savo klientais, kuriems siekė parduoti baro kėdes neįrašė į Sutartį Nr. 74 jokios sąlygos dėl skalbimo mašinos „Fagor“ nepardavimo bei jos neatsiėmė iš atsakovės.

Civilinio proceso kodekso 12 straipsnyje numatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, šalių duotus paaiškinimus, aplinkybę, kad ieškovė jai priklausančią skalbimo mašiną buvo palikusi atsakovės komiso parduotuvės veiklą vykdančiose patalpose, Sutartyje Nr. 74 buvo sutarta skalbimo mašinos pardavimo kaina 257,00 Eur (890 Lt), rašytinio susitarimo dėl sandėliavimo mokečio tarp šalių nesant sudaryto, per teismo nustatytą terminą ieškovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad ji atsakovei buvo davusi nurodymą neparduoti skalbimo mašinos „Fagor“, įgalina teismą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šalys susitarė dėl skalbimo mašinos „Fagor“ pardavimo pagal Sutarties Nr. 74 sąlygas. Todėl aplinkybė, jog ieškovės atsakovei buvo duotas nurodymas neparduoti skalbimo mašinos, nėra įrodyta (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Sutinkama su atsakovės atstovo argumentu, kad 890,00 Lt (257,76 Eur) kaina už 8 metų senumo skalbimo mašiną, net jei ji nėra naudota, yra per didelė, neatitinkanti rinkos kainų. Pažymėtina, kad ieškovė teigė, jog jai priklausiusi skalbimo mašina „Fagor“ buvusi nenaudota, tačiau į bylą šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikta. Pagal Lietuvos Respublikos ekonomikos ministerijos kartu su Finansų ministerija parengtose ilgalaikio turto nusidėvėjimo minimalių ir maksimalių ekonominių normatyvų (metais) ir nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo rekomendacijose (paskelbta Valstybės žinios, Valstybės žinios, 1994-07-22, Nr. 56-1104) numatyta, kad skalbimo mašinų maksimalus nusidėvėjimo normatyvas yra 7 metai. Iš 2006-01-18 išperkamosios nuomos sutarties Nr. 601424043 nustatyta, kad skalbimo mašina „Fagor“ jos pardavimo komiso parduotuvėje metu, t. y. 2015-04-30, ieškovės buvo įsigyta prieš 9 metus. Taigi, ekonomiškai skalbyklė buvo nusidevėjusi, jos kaina rinkoje buvo stipriai kritusi, net jei ji ir nebuvo naudota, kaip nurodė ieškovė. Taip pat pažymėtina, kad sutartimi šalys susitarė, kad kas 20-tą darbo dieną prekė nukainuojama 20 proc. Su šia sutarties sąlyga ieškovė buvo supažindinta pasirašydama sutartį. Ieškovei priklausiusi skalbimo mašina „Fagor“ buvo parduota praėjus virš 5 mėnesių nuo jos pateikimo atsakovei. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad neaiški sutarties sąlyga, kurioje numatyta, kad kas 20 darbo dieną prekę nukainuojame 20 proc., t.y. neaišku ar prekė yra nukainuojama nuo kliento nurodytos kainos ar nuo kainos pridėjus komisinį mokestį. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad prekės buvo nukainuojamos nuo sutartyje nurodytos kliento kainos. Pažymėtina, kad šalių Sutartyje Nr. 74 buvo įrašyta komitento (kliento) nurodyta prekių kaina, tą patvirtino abi šalys teismo posėdžio metu, todėl sutartyje nesant nurodytos kitos kainos (įskaitant komisinį mokestį) ir sutartyje numačius, kad kas 20 darbo dieną prekė nukainuojama 20 proc. laikytina, kad prekė buvo nukainuojama nuo kliento (t.y. ieškovės) sutartyje nurodytos prekių kainos (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad dėl kitų daiktų pardavimo (2 ir 3 punkte nurodytų stalų) pretenzijų atsakovei neturi, atsakovės paskaičiuotų išmokėtų jai sumų už parduotus daiktus neginčijo. Sutarties apačioje nurodytą sumą 13,30 Eur ieškovė patvirtino savo parašu, kad gavo. Sutartyje jokių ieškovės rašytinių nurodymų dėl nesutikimo su parduotų daiktų kaina, komisinio mokesčio paskaičiavimu nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas laiko, jog atsakovė, parduodama skalbimo mašiną „Fagor“ už 47,00 Eur (įskaitant komisinį mokestį), bei išmokėdama ieškovei 35,00 Eur (atskaičius komisinį mokestį), nepažeidė savo prievolės ieškovei veikti išimtinai jos, kaip komitento, interesais.

Ieškovė taip pat reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo už prarastas 4 baro kėdes. Pagal Civilinio kodekso 6.788 straisnio 1 dalį komisionierius atsako komitentui už esančio pas jį komitento daikto praradimą. Nagrinėjamu atveju iš 2014-11-27 sutartyje padaryo paskutinio įrašo matyti, kad keturios baro kėdės iš atsakovės buvo paimtos. Sutarties 1 eilutėje (8 stulpelyje), kur nurodyta pinigus gavau (parašas) yra įrašytas ieškovės parašas ir parašyta „paimta“. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad ieškojo klientų siekdama parduoti jai priklausančius daiktus ir internetu. Suradusi pirkėjus baro kėdėms ji atvyko pas atsakovę į parduotuvę bei, kaip teigia ieškovė, kadangi atsakovė nesutikusi atiduoti kėdžių, kol jai už jas nebus sumokėta ir ieškovė nepasirašys sutartyje, ieškovė pasirašė į sutartį, kad pasiima kėdes, tačiau klientai pinigus sumokėjo atsakovei, kuri ieškovei pažadėjo, kad pinigus už kėdes ieškovei grąžins vėliau. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė papildomai nurodė, kad ji suklydo pasirašydama sutarties Nr. 74 1 eilutėje (8 stulpelyje), nes norėjo pasirašyti prie 5-7 punkto. Ieškovė nurodydama laikotarpį, kada atvyko pas atsakovę su klientais dėl baro kėdžių nurodė 2015 m. pavasarį ir teigė, kad už baro kėdes klientai atsakovei sumokėjo Sutartyje Nr. 74 nurodyta kainą, t.y. po 130,00 Lt (valiutą nurodė litais), tuo tarpu atsakovės atstovui pažymėjus, kad nuo 2015 metų Lietuvos Respublikoje nacionalinė valiuta buvo euras, ieškovė nurodė, jog už kėdes atsakovei buvo sumokėta eurais. Tuo tarpu atsakovė nurodė, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl baro kėdžių pardavimo savo pačios susirastiems klientams praėjus porai dienų nuo prekių jai pristatymo. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad 2014-12-01 ieškovė atvyko su klientais pas atsakovę į parduotuvę, atsiėmė 4 baro kėdes bei pardavė jas savo surastiems klientams. Pažymėjo, kad komisinio mokesčio iš atsakovės už parduotas baro kėdes neprašiusi, nes jos buvo parduotos praėjus nedaug laiko nuo Sutarties Nr. 74 sudarymo. Atsakovė teigia, kad ieškovė pasiėmė iš atsakovės baro kėdes tai patvirtindama savo parašu sutartyje, o ieškovės surasti klientai sumokėjo ieškovei pinigus už baro kėdes. Sutartyje Nr. 74 nėra nurodyta data, kada baro kėdės buvo paimtos iš atsakovės. Tai patvirtina tiek atsakovės, tiek ir pačios ieškovės duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu. Duomenų, jog ieškovė ar jos surasti pirkėjai būtų sumokėję atsakovei už baro kėdes, byloje nėra. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, šalių duotus paaiškinimus dėl baro kėdžių pardavimo ieškovės surastiems klientams, aplinkybę, kad ieškovė pripažino, jog pasirašė sutartyje, kad pasiima iš atsakovės baro kėdes, įgalina teismą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė atvykusi pas atsakovę į parduotuvę su savo surastais klientais atsiėmė iš atsakovės jai perduotas 4 baro kėdes bei pardavė jas savo surastiems klientams, kurie ieškovei sumokėjo jų sutartą sumą. Pažymėtina, kad asmuo pasirašydamas ir savo parašu patvirtindamas atitinkamas aplinkybes prisiima iš to veiksmo kilsiančias teisines pasekmes. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog ieškovė neįrodė, kad ieškovės surasti klientai pinigus už baro kėdes sumokėjo atsakovei, o ne jai pačiai. Esant nurodytoms aplinkybėms, išklausius šalių paaiškinimus, įvertinus byloje surinktus įrodymus, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. komiso sutarties pažeidimo, ieškovės ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (Civilinio proceso kodekso 178, 185).

Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalis).