- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-28
- Bylos Nr.
- 1A-628-290-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 66-2-00531-09-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algerdas Urbšys
- Kaltinamasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- O. B., V. B.
- Advokatai
- Alvidas Tamulionis
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudž. byla Nr. 1A-628-290/2011 Teisėjas Almantas Lisauskas Proceso Nr. 66-2-00531-09-4
NUTART I S
2011 m. spalio 28 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Purvainiui, išteisintajam R. M., jo gynėjui advokatui Alvidui Tamulioniui, nukentėjusiesiems O. B. ir V. B., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo
R. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str.5 d. 1 p.).V. B. ir O. B. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. buvo atiduotas teismui ir kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., t.y. tuo, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkas bei V. B. darbdavys, savo darbo kabinete Taikos pr. 135B, Kaune, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, tačiau nerealizuotą savo tikrą teisę, t.y. įmonės vairuotojui V. B. teigdamas, jog pastarasis yra skolingas įmonei dėl Belgijos sostinėje Briuselyje padarytos su įmonės vilkiku avarijos bei prarastų gabenamų automobilių įsigijimo dokumentų, todėl dėl to yra skolingas įmonei 11200 eurų, o V. B. savo atsakomybę neigiant, t.y. pagal materialinės atsakomybės sutartį su V. B., turėdamas teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau nesikreipdamas į oficialią įstaigą dėl teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, panaudodamas psichinę prievartą: grasindamas neprisiėmus V. B. prievolės atlyginti įmonei nuostolius, atleisti jį iš darbo ir padaryti taip, kad jis negautų kito darbo, o jo sutuoktinei O. B. grasindamas atimti namą, paleisti vėjais, t.y. darydamas psichologinį spaudimą nukentėjusiesiems V. B. ir O. B., privertė V. B. pasirašyti paskolos raštelį, jog jis pasiskolino iš R. M. 11200 eurų, tuo neteisėtai finansiškai jį įpareigojo 38752 Lt.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-06-20 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo R. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti R. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant R. M. viešai per spaudą atsiprašyti nukentėjusiųjų ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.Tenkinti pareikštą nukentėjusiųjų V. B. ir O. B. civilinį ieškinį visiškai ir priteisti iš R. M. kiekvienam jų po 15000 litų neturtinei žalai atlyginti.
Prokuroras nurodo, kad nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus. Teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 305 ir 307 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pirmos instancijos teismas, paneigdamas prokuroro argumentus bei byloje surinktus duomenis dėl R. M. padarytos nusikalstamos veikos iš esmės nepateikė tam jokių motyvų, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito ir nuo bendros jų visumos, ir tik konstatavo, kad tokie duomenys prieštaringi ir nenuoseklūs arba neturi jokios įrodomosios reikšmės. Teismas, darydamas išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir dėl to priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pats privalėjo ne tik nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas pripažinti kaltinamąjį nekaltu ir jį išteisinti, bet taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir prokuroro su byla pateiktus duomenis, ko šiuo atveju teismas nepadarė.
Teismas neįsigilino į bylos bei kaltinimo esmę, dėl ko neteisingai aiškino ir savavaldžiavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. sudėtį požymius, nurodydamas, kad kaltinime nenurodytas būtinas savavaldžiavimo požymis - didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams padarymas. Šis teismo motyvas nepagrįstas, nes pagal kaltinimą R. M. ir nebuvo inkriminuojamas „didelės žalos“ požymis. Jam buvo inkriminuotas psichinės prievartos panaudojimas prieš V. B. bei jo sutuoktinę, kas yra būtinas požymis kaltinant asmenį savavaldžiavus pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.
Teismas kaltinamojo R. M. parodymų iš esmės nevertino, neatliko jų analizės visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, neįsitikino, ar jie atitinka kitais įrodymais byloje nustatytas faktines aplinkybes. Tuo tarpu abiejų nukentėjusiųjų parodymus teismas kategoriškai pripažino nenuosekliais ir prieštaringais. Apeliantas teigia, kad kaip tik akivaizdžiai melagingi yra R. M. parodymai, nes objektyvūs rašytiniai duomenys dėl automobilių dokumentų atstatymo bei pardavimo vienareikšmiai paneigia R. M. parodymus ir tuo pačiu patvirtina V. B. parodymus. Apeliantas teigia, jog teismo išvados dėl V. B. kreipimosi į policiją tik 2009-05-28, bei psichologinio spaudimo panaudojimo, padarytos tik pagal teismo vidinį įsitikinimą, nes nėra paremtos nei bylos medžiaga, nei šioje medžiagoje esančių duomenų logine ar kitokia analize. Skunde nurodo, jog V. B. nuo pat pradžių teigė, kad į policiją kreipėsi tik po to, kai iš gautų teismo dokumentų sužinojo apie tai, kad R. M. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir pagal jo pasirašytą paskolos raštelį reikalauja priteisti jame nurodytą sumą pinigų, kai tuo tarpu jį pasirašant kaip garantą su R. M. buvo sutarta, kad atlyginus nuostolius arba atstačius dokumentus ir sėkmingai realizavus dokumentus, surašytas paskolos raštelis bus sunaikintas. Apeliantas pažymi ir tai, kad, kaip parodo V. B., skolos raštelį jis pamiršo, nes pasirašyto skolos raštelio tikrasis dalykas buvo ne skolinami pinigai, o garantija , kad V. B. neišeis iš darbo ir tokiu būdu bus išsaugota galimybė išsiieškoti nuostolius, išskaičiuojant pinigus iš uždarbio arba pareikalauti skolos pagal raštelį.
Nepagrįstai teismas rėmėsi liudytojos J. T. parodymais, kurie nepatvirtinti jokiais įrodymais bei prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas nepagrįstai nukentėjusiojo V. B. ir nukentėjusiosios O. B. parodymus laikė prieštaringais, nes jie iš esmės buvo nuoseklūs, apie tai, kad skolos raštelis buvo sudarytas dėl nuostolių, kurie atsirado negalint parduoti automobilių, o dėl automobilių kiekio - jis galėjo suklysti dėl informacijos stokos.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad aplinkybės: skolos raštelis surašytas buvo po to, kai R. M. išgirdo kalbas apie V. B. išėjimą iš darbo, tuo metu vis dar nebuvo atstatyti 4 automobilių dokumentai, prastą V. B. reputacija darbovietėje (liudytojo N. N. parodymai apie tai, kad V. B. prasta reputacija buvo ne paslaptis eiliniam darbuotojui) ir jo blogi santykiai su R. M. (2 dienos iki raštelio pasirašymo, tai yra 2008-08-26 V. B. kategoriškas atsisakymas pasiaiškinti R. M., kur jis buvo, ir praėjus vienai dienai po raštelio pasirašymo, tai yra 2008-08-29 įsakymu V. B. paskirta drausminė nuobauda( l t., b.l. 81-83), negrąžintas BIG BANK kreditas (2000 litų), jų asmeninių banko sąskaitų išrašai apie pragyvenimui gaunamas pajamas, rodo, kad V. B. 11200 eurų pagal pasirašytą paskolos raštelį negavo, o pasirašyti jį buvo priverstas R. M., taip siekiant visai užtikrinti nuostolių atlyginimą tam atvejui, jei V. B. išeitų iš darbo, netektų pajamų, iš kurių būtų galima atskaičiuoti.
Teismas nepagrįstai neapibrėžtomis ir nekonkretizuotomis laikė kaltinime nurodytas aplinkybes, įrodančias prieš nukentėjusiuosius savavaldžiaujant naudojus psichinę prievartą. Apelianto nuomone, grasinimas atleisti iš darbo, o vėliau išgirdus, kad V. B. ruošiasi pats išeiti, grasinimas, kad bus problemų susirandant darbo kitur, grasinimas nukentėjusiesiems atimti namą ir „paleisti vėjais" yra daugiau nei pakankamos psichinę prievartą iš R. M. pusės įrodančios aplinkybės.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, iš kurių matyti, kad R. M. veikoje yra nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 294 str. 2 d. kilti, todėl jis turi būti pripažintas kaltu ir jam paskirta bausmė.
Skiriant bausmę R. M., apelianto nuomone, teismas turėtų atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį - jis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą; į nusikalstamos veikos stadiją - nusikalstama veika buvo baigta, į jo asmenybę - neteistas, dirbantis, jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip pagrįstą, prašo patenkinti visiškai.
Nukentėjusysis V. B. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., ir nubausti įstatyme numatytos sankcijos ribose. Apelianto nuomone, R. M. išteisintas nepagrįstai, todėl nuosprendis yra neteisėtas, nes ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje išnagrinėti faktiniai duomenys sudarė pakankamą pagrindą R. M. pripažinti kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d. ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje nurodytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie lėmė neteisingo nuosprendžio byloje priėmimą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. l., 3., 4., 5 dalių nuostatas, akivaizdžiai tendencingai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismo išvados, apie kaltės R. M. veiksmuose nebuvimą, yra grindžiamos išimtinai tik paties kaltinamojo bei liudytojos J. T. duotais parodymais, o ne teismo posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Šios liudytojos, kaip darbiniais santykiais su kaltinamuoju susijusios bei nuo jo priklausomo asmens, parodymus teismas neturėjo pagrindo laikyti objektyviais ir jais remtis. Teismas visiškai nevertino ir neatliko paties kaltinamojo R. M. duotų parodymų, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, analizės, liko neįvertinti ir liudytojų N. N., B. K. ir D. R. parodymai. Iš susiklosčiusios situacijos akivaizdžiai matyti, kad R. M. jam pinigų negalėjo skolinti, o apeliantui šių pinigų ir nereikėjo, ir iš to darytina išvada, jog pinigų skolinimo sutartį jis pasirašė R. M. padaryto psichologinio poveikio bei grasinimų pasekoje, tikėdamasis, kad ši sutartis prieš jį nebus panaudota.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad R. M. yra kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., todėl nepagrįsta teismo išvada, jog prokuroras kaltinime nenurodė būtino savavaldžiavimo požymio - didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams padarymo ir kuo konkrečiai tai pasireiškė. Pagal šio straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, svarbu yra tai, kad tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija arba atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Jo nuomone, įvertinus bylos įrodymus ir vertinant jų visumą, akivaizdu, kad veika, numayta BK 294 str. 2 d. buvo padaryta, todėl išteisinamasis nuosprendis, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, turi būti panaikintas.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo prašymus jų apeliacinius skundus patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinius skundus atmesti, bei, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini, nes yra nepagrįsti.
Apeliaciniai skundai paremti iš esmės panašiais motyvais, tad jie nagrinėjami ir analizuojami kartu.
Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, jog R. M., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui, vykdė ginčijamą savo teisę.
Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos, reikšmingos sprendžiant bylą, aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių.
Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad R. M. pateiktas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. buvo grindžiamas tuo, jog kaltinamasis, panaudodamas grasinimus ir psichologinį spaudimą, privertė nukentėjusįjį pasirašyti skolos raštelį, kuriuo nukentėjusysis patvirtino pasiskolinęs iš kaltinamojo 11200 eurų, tokliu būdu finansiškai jį įpareigojo šiai sumai.
Kolegijos nuomone, šie kaltinimai visiškai nepasitvirtino, nesurinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo veiksmuose esant šios nusikalstamos veikos požymių.
Prokuroras pateiktame kaltinime, teisme, tiek ir apeliaciniame skunde savo teiginius R. M. kaltei įrodyti grindė tais pačiais duomenimis: nukentėjusiųjų V. B. ir O. B. parodymais bei savo prielaidomis ir manymais dėl kai kurių byloje susiklosčiusių aplinkybių vertinimo, kurių negalima laikyti įrodymais. Prokuroro skundo motyvas, jog teismas, paneigdamas prokuroro argumentus iš esmės nepateikė tam jokių motyvų, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito ir nuo bendros jų visumos, yra akivaizdžiai neatitinkantis faktinių aplinkybių, deklaratyvus, nes anaiptol, iš pirmosios instancijos nuosprendžio matyti, jog jame visi įrodymai yra ištirti, išanalizuoti, susieti ir dėl jų pagrįstumo ir laikymo įrodymais padarytos konkrečios, motyvuotos ir argumentuotos išvados. Prokuroras, teigdamas, jog yra pakankamai R. M. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje, šį savo argumentą grindžia iš esmės tik nukentėjusiojo V. B. pateikta versija, ją visiškai nepagrįstai laikydamas absoliučiai teisinga. Jis nurodo, jog V. B. nuo pat pradžių teigė, kad į policiją kreipėsi tik po to, kai iš gautų teismo dokumentų sužinojo apie tai, kad R. M. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir pagal jo pasirašytą paskolos raštelį reikalauja priteisti jame nurodytą sumą pinigų, kai tuo tarpu jį pasirašant kaip garantą su R. M. buvo sutarta, kad atlyginus nuostolius arba atstačius dokumentus ir sėkmingai realizavus dokumentus, surašytas paskolos raštelis bus sunaikintas. Apeliantas nurodo, jog pagal V. B. parodymus, skolos raštelį jis pamiršo, nes pasirašyto skolos raštelio tikrasis dalykas buvo ne skolinami pinigai, o garantija, kad V. B. neišeis iš darbo ir tokiu būdu bus išsaugota galimybė išieškoti nuostolius, išskaičiuojant pinigus iš uždarbio arba pareikalauti skolos pagal raštelį. Teismas pažymi, kad tai yra tik nukentėjusiojo išdėstyta versija prieš kaltinamojo visiškai kitokią versiją, todėl nukentėjusiojo parodymai nelaikytini neginčijamais ir patikimais įrodymais. Tuo tarpu kaltinamojo parodymus, kaip nenuoseklius, abu apeliantai prašo vertinti kritiškai, nors pastarojo parodymai logiški, pagrįsti rašytiniu dokumentu byloje – paskolos rašteliu.
Prokuroras teigia, jog tai, kad V. B. 11200 eurų pagal pasirašytą paskolos raštelį negavo, o pasirašyti jį buvo priverstas R. M., taip siekiant visai užtikrinti nuostolių atlyginimą, patvirtina šios aplinkybės : skolos raštelis surašytas buvo po to, kai R. M. išgirdo kalbas apie V. B. išėjimą iš darbo, tuo metu vis dar nebuvo atstatyti 4 automobilių dokumentai, prasta V. B. reputacija darbovietėje (liudytojo N. N. parodymai apie tai, kad V. B. prasta reputacija buvo ne paslaptis eiliniam darbuotojui) ir jo blogi santykiai su R. M. (2 dienos iki raštelio pasirašymo, tai yra 2008-08-26 V. B. kategoriškas atsisakymas pasiaiškinti R. M., kur jis buvo, ir praėjus vienai dienai po raštelio pasirašymo, tai yra 2008-08-29 įsakymu V. B. paskirta drausminė nuobauda ( l t., b.l. 81-83), negrąžintas BIG BANK kreditas (2000 litų), jų asmeninių banko sąskaitų išrašai apie pragyvenimui gaunamas pajamas, rodo, kad tam atvejui, jei V. B. išeitų iš darbo, netektų pajamų, iš kurių būtų galima atskaičiuoti. Teismo nuomone, šios apelianto nurodytos aplinkybes jokiu būdu negali būti laikomos R. M. kaltės įrodymu, nes tiesiogiai niekaip nepatvirtina kaltės, o yra tik prokuroro pamąstymai, subjektyvi vertinamoji nuomonė, todėl nekyla abejonių, kad tokie pasamprotavimai negali būti laikomi svariais ir pagrįstais argumentais, kurių pagrindu būtų galima naikinti skundžiamą nuosprendį. Prokuroro skundo motyvas dėl teismo abejonės, įrodant prieš nukentėjusiuosius savavaldžiaujant naudojus psichinę prievartą, yra toks: „grasinimas atleisti iš darbo, o vėliau išgirdus, kad V. B. ruošiasi pats išeiti, grasinimas, kad bus problemų susirandant darbo kitur, grasinimas nukentėjusiesiems atimti namą ir „paleisti vėjais" yra daugiau nei pakankamos psichinę prievartą iš R. M. pusės įrodančios aplinkybės“, dar kartą patvirtina, jog apeliantas pagrįstais ir neabejotinais įrodymais laiko ir tuo pačiu prašo apeliacinės intsancijos teismą laikyti nukentėjusiojo parodymus ir jais vadovautis, priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusysis prašo teismo priimti apkaltinamąjį nuosprendį R. M. atžvilgiu motyvuodamas tuo, jog kaltinamasis jam tų pinigų neskolino, o apeliantui tų pinigų ir nereikėjo. Tokie skundo argumentai, paremti vien tik paties apelianto pasakytu teiginiu, negali būti laikomi įrodytu faktu ir tokį pasisakymą laikyti įrodymu būtų mažiausiai neprofesionalu. Teismas atkeipia dėmesį į tai, kad, įvertinus bylos aplinkybes, jei ir tikėti nukentėjusiojo versija, jog jis pasirašė skolos raštelį faktiškai negavęs jame nurodytų pinigų, neįtikima yra nukentėjusiojo versija dėl grasinimų, psichologinio smurto jo atžvilgiu panaudojimo. V. B. teigė, jog R. M. grasino atleisti jį iš darbo ir padaryti, kad negautų kito darbo, grasino atimti namą. R. M. yra įmonės savininkas, V. B. darbdavys, tarp jų buvo susiklostę darbiniai santykiai, kurie bei iš jų kylančių ginčų sprendimas bei turtiniai nuosavybės santykiai, yra reglamentuoti teisės normų įstatyminėje bazėje. Kiekvienas žmogus bent minimaliai suvokia, jog neteisėtais būdais atleisti asmenį iš darbo ar įtakoti naujo darbo susiradimą, ar atimti asmens nekilonojamąjį turtą, praktiškai neįmanoma. Byloje formuojant kaltinimą, veiką kvalifikuojantis požymis – t.y. psichinės prievartos panaudojimas grasinant, buvo nurodyti tik pagal nukentėjusiojo parodymus, tačiau niekur nebuvo nustatyta, ar tie grasinimai galėjo būti realiai įgyvendinti ir ar buvo V. B. pagrindo tokius, pasak jo, jam išsakytus grasinimus, laikyti pagrįstais ir įgyvendinamais, kokiu būdu R. M. galėjo nukentėjusiajam sukliudyti susirasti kitą darbą ar prarasti namą? Taigi, nėra jokių įtikimanų faktų, dėl ko V. B. būtų prieš savo valią turėjęs pasirašyti tikrovės neatitinkantį paskolos raštelį ir juo prisiimti tariamus įsipareigojimus.
Taigi, akivaizdu, jog nurodyti bylos duomenys niekaip nepatvirtina kaltinamojo veiksmuose buvus savavaldžiavimo, o nesant objektyvių ir neginčijamų kaltės įrodymų, priimti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.
Apeliacinių skundų argumentai dėl nepagrįstos teismo išvados, prokurorui kaltinime nenurodžius būtino savavaldžiavimo požymio - didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams padarymo, yra pagrįstas, nes iš tiesų, šiuo atveju kaltinamajam buvo inkriminuota veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., kur didelės žalos padarymas asmens teisėtiems ineresams nenumatytas ir jo įrodinėti nereikia, tačiau ši pirmosios instancijos teismo klaida nėra esminė, dėl kurios keistųsi įrodymų vertinimas ir būtų pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendis dėl R. M. išteisinimo yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus, panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p. kolegija
nutarė:
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.