Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. U., atstovaujančio ir neveiksnaus globotinio D. U. interesus, ir nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo

V. M. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. M. priteista 5926 Lt turtinės žalos atlyginimo. Iš nuteistojo V. M. taip pat priteista 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo D. U. ir 600 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, D. U.. Iš nuteistojo V. M. taip pat nuspręsta išieškoti 59 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 19 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), S. B. gyvenamojo namo prieangyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio sudavė kumščiais ne mažiau kaip 6 smūgius į veidą A. U., kuris dėl to griuvo ir galva trenkėsi į betoninį slenkstį. Šiais veiksmais jis padarė A. U. poodines kraujosruvas akių vokuose ir dešiniajame paakyje, muštines žaizdas skruostuose ir pakaušyje, odos nubrozdinimus skruostuose, kraujosruvas kairio momens ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimus po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais, kraujo išsiliejimus abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių skilčių medžiagoje. Tai komplikavosi galvos smegenų koma bei pabrinkimu ir nukentėjusysis nuo galvos sužalojimų visumos mirė. Tokiu būdu V. M. A. U. nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. U. apeliacinis skundas tenkinamas. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamo civilinio ieškinio klausimo išsprendimo (BK 328 str. 4 p.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai pripažino V. M. kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. M. parodė, kad sužinojęs iš savo motinos, kad A. U. pavogė jos maišelį su maisto produktais, jis, S. B. ir M. A. automobiliu vėl atvažiavo prie S. B. gyvenamojo namo. Durys buvo iš vidaus užkabintos, todėl jis jas ėmė daužyti, durys sulūžo ir atsidarė. Įėjęs į prieangį pamatė A. U., užsimojusį kirviu. Jis paėmė už to kirvio, sudavė A. U. du smūgius, šis nugriuvo ir tuo viskas baigėsi. Užėjęs į namo vidų klausinėjo S. B., kur maišelis, bet jo neradęs, su S. B. ir M. A. automobiliu vėl išvažiavo. Teisme nuteistasis dar parodė, kad laikydamas kirvį A. U. nieko nesakė, nes jis nekalba. Kirvį laikė užsimojęs ties pečiu, buvo nuo jo nutolęs apie 0,5 m atstumu. Pagalvojo, kad A. U. „kirs, ką jis žino“. Iš esmės tokias pačias aplinkybes nuteistasis nurodė ir papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jis parodė, kad jam išlaužus namo duris, A. U. laikė kirvį „užsimojęs prie krūtinės“. Mano, kad suduodamas smūgius jis gynėsi, tačiau nežino, ar jam buvo kilusi kokia nors grėsmė. Tuo tarpu viso ikiteisminio tyrimo metu V. M. įvykio aplinkybes buvo nurodęs kitaip. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2010 m. spalio 20 d. V. M. parodė, kad radęs užrakintas namo duris, jis šaukė „atidarykit“, duris daužė ir spardė, sulaužė vieną šių durų lentą ir durys atsidarė. Įėjus į prieangį pamatė ateinantį iš vidaus A. U., kuris rankoje nešėsi kirvį, kurį buvo pakėlęs ties krūtine ir atstatęs į jo pusę. Tada nieko nesakęs jis sugriebė A. U. už rankos ir atėmė iš jo kirvį. Po to paklausė jo, kur maišelis, ir tik po to, kai A. U. nieko neatsakė, du kartus smogė jam kumščiu į veidą. Nuo šių smūgių A. U. griuvo ir daugiau nesikėlė (t. 1, b. l. 96-97). Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2010 m. gruodžio 14 d. V. M. įvykio aplinkybes nurodė dar aiškiau ir konkrečiau. Parodė, kad spardė namo duris, kol šios sulūžo ir atsidarė, įėjo į prieangį ir ten pamatė nukentėjusįjį. A. U. viena ranka buvo pasirėmęs lazda, nes sunkiai vaikščiojo, o kitoje rankoje ties krūtine laikė kirvį. A. U. jam nieko nesakė, o jis pagriebė jo ranką ir atėmė iš jo kirvį. Tada paklausė, kur maišelis, A. U. nieko neatsakė ir tuomet jis sudavė jam du kartus kumščiu į veidą. Smūgiai buvo stiprūs, nuo jų A. U. pargriuvo aukštielninkas ir atsitrenkė galva į betoninį laiptelį. Pargriuvęs nukentėjusysis irgi nekalbėjo, jo veidas buvo kruvinas (t. 1, b. l. 101-102). Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino ir 2010 m. spalio 28 d. vykusio jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš šio tyrimo veiksmo protokolo matosi, kad V. M. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes. Tačiau jis parodė ir apie tai, kad nors A. U. laikė rankoje kirvį, bet juo jam negrasino (t. 1, b. l. 103-108). 2010 m. spalio 21 d. vykusio teismo posėdžio, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės klausimas, metu V. M. parodė, kad jam pačiam A. U. jokių sužalojimų nepadarė. Jis nežinojo, ar A. U. smogs jam, todėl pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 111). Perskaičius jau išdėstytus ankstesnius V. M. parodymus, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, nuteistasis parodė, kad tie parodymai buvo užrašyti netiksliai, o apklausų protokolus jis pasirašinėjo jų neskaitęs. Tokius nuteistojo aiškinimus kolegija atmeta, nes jie visiškai neįtikinantys. V. M. apklausinėjusiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams negalėjo būti žinomos tikslios įvykio aplinkybės, todėl jas apklausų metu galėjo nurodyti tik pats įtariamasis. Be to, iš bylos matosi, kad visų apklausų metu dalyvavo įtariamojo gynėjas, o tai dar kartą patvirtina, kad apklausos vyko nepažeidžiant BPK reikalavimų ir protokoluose buvo užrašytos tik tokios įvykio aplinkybės, apie kurias parodė pats V. M.. Todėl tai, kad teisme V. M. iš dalies pakeitė parodymus bandydamas kuo daugiau sureikšminti tariamai dėl nukentėjusiojo veiksmų jam kilusią grėsmę, kolegija vertina tik nuteistojo mėginimu sušvelninti savo padėtį arba išvengti atsakomybės. Šioje byloje apklausti liudytojai irgi nepatvirtino nuteistojo versijos dėl tariamos jo gynybos, o šią versiją netgi paneigė. Liudytojas S. B. teisme parodė, kad jo namuose su A. U. baigus gerti butelį degtinės, prie namų vėl atvažiavo V. M. ir S. B.. Girdėjo, kaip kažkas pradėjo daužyti duris. A. U. paėmė kirvį ir nuėjo pasižiūrėti, kas ten daužosi. Jis pats žiūrėjo televizorių, todėl kas vyko prieangyje, nematė. Tačiau išgirdęs smūgių garsus nuėjo į prieangį ir pamatė, kad ten A. U. guli ant žemės, jo galva buvo ant laiptelių, iš jos bėgo kraujas. Šalia stovėjo V. M. ir rankoje laikė kirvį. Kai jis kažką pasakė V. M., šis jam atsakė, kad jis nutiltų, jei nenori gulėti ant žemės kaip A. U.. Po to V. M. padėjo kirvį ir išvažiavo. Kad A. U. į jo namus buvo atsinešęs maišelį su maisto produktais, jis sužinojo tik vėliau, kai tą maišelį surado, jį po to paėmė policija. Sumuštą A. U. jis paguldė ant sofos, pats užmigo, o pabudęs pamatė, kad A. U. jau negyvas. Liudytojas M. A. teisme parodė, kad iš S. B. nuvažiavus į parduotuvę V. M. motina pasakė nuteistajam, kad A. U. paėmė jos maišelį. Tada jis, V. M. ir S. B. automobiliu vėl nuvažiavo pas S. B., V. M. norėjo išsiaiškinti, kur yra jo motinos maišelis. Kai jis (M. A.) išlipo iš automobilio, A. U. jau buvo „nukaltas“. Prieš tai matė, kad V. M. koja spyrė į duris, jos atsidarė, o kas vyko toliau, nematė. Kai pats nuėjo pažiūrėti, A. U. jau gulėjo aukštielninkas. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojas S. B. parodė, kad iš pradžių visi gėrė S. B. namuose, o po to jis, M. A. ir V. M. automobiliu nuvažiavo į miestelį. Ten V. M. motina pasakė savo sūnui, kad A. U. pavogė jos maišelį. Tuomet V. M. nutarė važiuoti to maišelio ieškoti. Į S. B. namus važiavo trise: jis, V. M. ir M. A., automobilį vairavo jis pats. Pakeliui V. M. pasakė, kad A. U. „pamokys“. Privažiavus prie S. B. namų jis ir M. A. liko automobilyje, o V. M. nuėjo prie namo durų, pradėjo jas daužyti, lūžo viena durų lenta, jos atsidarė ir V. M. įėjo į namo prieangį. Jis girdėjo, kad V. M. garsiai šaukė, o nuėjęs pažiūrėti, kas ten vyksta, pamatė stovintį A. U.. Taip pat matė, kaip V. M. jau laiko rankoje kirvį, o kitos rankos kumščiu du kartus smogė A. U. į veidą. Šis nugriuvo ir nesikėlė, jo veidas buvo kruvinas. Jis grįžo į automobilį, netrukus sugrįžo ir V. M. ir jie iš ten išvažiavo. Liudytojas dar parodė, kad tos dienos ryte, kai jie visi S. B. namuose girtavo, A. U. sumuštas ir sužalotas nebuvo. Nukentėjusįjį mušė tik V. M. (t. 1, b. l. 48-49). Gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo S. B. parodymai kelia abejonių, nes jis parodė, kad matė, kaip buvo spardomos durys, tačiau nematė, kaip išėjo A. U., o po to vėl matė, kaip A. U. sudavė smūgius V. M.. Šie apelianto argumentai irgi nepagrįsti. Kaip iš namo vidaus į prieangį išėjo A. U. ir kaip prasidėjo jo ir V. M. konfliktas, S. B. tikrai galėjo nematyti, nes tuo metu dar sėdėjo automobilyje. Tačiau iš automobilio jis tikrai galėjo matyti, kaip V. M. spardo duris, o jau vėliau nuėjęs pasižiūrėti, liudytojas galėjo matyti ir V. M. A. U. suduotus smūgius. Apie visa tai liudytojas ir parodė apklausos metu, jo parodymuose nėra jokių prieštaravimų. Iš bylos matosi, kad liudytojas S. B. į teismo posėdį neatvyko, nustatyta, kad teismo šaukimų jam įteikti nepavyksta, o kitoje baudžiamojoje byloje yra paskelbta S. B. paieška (t. 2, b. l. 10). Todėl teisiamajame posėdyje pagrįstai buvo perskaityti liudytojo S. B. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat perskaitytas jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 1, b. l. 48-49, 50-53). Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytoją S. B., apklausoje dalyvavo ir įtariamasis bei jo gynėjas. Todėl teisiamajame posėdyje perskaitytus liudytojo S. B. parodymus teismas pagrįstai pripažino įrodymu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą perskaičius tuos pačius S. B. parodymus, nuteistasis V. M. nurodė, kad S. B. parodymai neteisingi toje dalyje, kur nurodoma, kad jis (V. M.) atėmė iš A. U. kirvį. Tačiau tuo pat metu pripažino, kad liudytojo S. B. parodymai teisingi. Vertinant visus išdėstytus trijų liudytojų parodymus, iš jų matosi, kad nė vienas liudytojas nematė to momento, kai A. U. ir V. M. susitiko namo prieangyje. Jie nematė ir nieko neparodė ir apie tai, kaip A. U. laikė rankoje ar rankose kirvį ir ar juo grasino V. M.. Tačiau liudytojai parodė apie kitas svarbias bylos aplinkybes. Liudytojas S. B. parodė apie tai, kad A. U., pasiėmęs kirvį, nuėjo prie namo durų tik todėl, kad nuteistasis tas duris daužė ir spardė. Be to, A. U. gulint sumuštam ant žemės, V. M. ir pačiam S. B. liepė tylėti pagrasindamas, kad jam bus taip, kaip A. U.. Tai reiškia, kad į namą įsibrovusio V. M. pyktis buvo nukreiptas ne tik į nukentėjusįjį, bet ir į namų šeimininką S. B.. Tuo tarpu liudytojas S. B. parodė, jog matė, kaip V. M. sudavė A. U. smūgius į veidą tuo metu jau laikydamas kirvį savo rankoje. Tai patvirtina, kad fizinio smurto panaudojimo metu kirvis iš nukentėjusiojo jau buvo atimtas. S. B. be to parodė, kad dar važiuojant į S. B. namus jau automobilyje V. M. sakė, kad A. U. „pamokys“. Tai patvirtina, kad nuteistasis jau iš anksto buvo pasirengęs A. U. sumušti ir smūgius jam sudavė ne dėl kažkokio naujo konflikto arba tik dėl to, kad nukentėjusysis rankoje laikė kirvį.

BK 28 str. 1 d., 2 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde remiasi taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškinimais apie tai, kad tinkamą būtinosios ginties įvertinimą lemia teisingas pavojingo kėsinimosi pradžios ir pabaigos nustatymas. Taip pat šio nutarimo išaiškinimu apie tai, kad pavojingas kėsinimasis negali būti laikomas pasibaigusiu ginklams ar kitiems daiktams, pavartotiems pavojingo kėsinimosi metu, atitekus besiginančiajam. Apie tai apeliaciniame skunde nurodoma teisingai, tačiau tenkinti šį skundą nėra pagrindo, nes byloje jau aptartais įrodymais buvo nustatyta, kad nuteistojo gyvybei ar sveikatai joks pavojus negrėsė ir prieš jį nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi. Jau buvo nurodyta apie tai, kad įstatymas numato teisę į būtinąją gintį tik nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tame pačiame gynėjo skunde nurodytame AT senato nutarime Nr. 4 išaiškinta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Šioje byloje nustatyta, kad pačiam V. M. jokie sužalojimai nebuvo padaryti, A. U. jam smūgių nesudavė ir net nemėgino to daryti. Nors ir turėdamas rankoje kirvį, nukentėjusysis nebandė suduoti tuo kirviu nuteistajam ir tai pats V. M. parodė visų apklausų metu, vienoje iš tų apklausų parodęs apie tai, kad nežinojo, ką darys A. U., todėl sudavė jam smūgius pirmas. Jau vien tik šios aplinkybės rodo, kad jokio pavojingo kėsinimosi nebuvo, o apie jį pats nuteistasis tik spėlioja. Apeliaciniame teisme jis parodė, kad net nežino, ar jam buvo kilusi kokia nors grėsmė. Šioje nutartyje jau buvo išdėstyti ir visi paties nuteistojo parodymai, iš kurių matosi, kad sau palankesnes aplinkybes V. M. nurodė tik teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu viso ikiteisminio tyrimo metu jis buvo parodęs, kad A. U. kirvį rankoje laikė sau ties krūtine, jis tą kirvį iš pradžių iš nukentėjusiojo atėmė, o tik po to sudavė jam smūgius kumščiu. Nuteistojo nurodytos parodymų pakeitimo priežastys jau buvo aptartos ir pripažintos neįtikinančiomis, be to, apie tai, kad smūgius A. U. V. M. sudavė viena ranka, kitoje rankoje tuo metu jau pats laikydamas kirvį, parodė ir liudytojas S. B.. Iš to daroma išvada, kad tikrąsias įvykio aplinkybes nuteistasis buvo nurodęs ne teisme, o ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu. Pats ginklo ar kitų daiktų atitekimas besiginančiajam iš tikrųjų besąlygiškai nereiškia kėsinimosi pabaigos. Tačiau šioje byloje V. M. parodė, kad ne tik atėmė iš A. U. kirvį, tačiau po to dar paklausė jo, kur jo motinos maišelis. Ir tik po to, kai nukentėjusysis jam nieko neatsakė, sudavė jam smūgius kumščiu į veidą. Ši aplinkybė rodo, kad pavojingas kėsinimasis, net jeigu jis ir būtų buvęs, tuo metu jau būtų buvęs pasibaigęs ir tai nuteistasis privalėjo suvokti. Versiją dėl nuteistojo veikimo būtinosios ginties situacijoje paneigia ir kitos bylos aplinkybės. Iš bylos matosi, kad 1949 m. gimęs A. U. buvo jau pagyvenusio amžiaus, tuo metu sunkiai sirgo ir dar buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistasis pats parodė, kad vienoje rankoje laikydamas kirvį, kita ranka A. U. buvo pasirėmęs lazda, be kurios sunkiai būtų pastovėjęs. Akivaizdu, kad tokio amžiaus ir tokios sveikatos būklės nukentėjusysis, net ir laikydamas rankoje kirvį, negalėjo kelti jokios realios grėsmės žymiai jaunesniam ir fiziškai stipriam nuteistajam. Liudytojo S. B. parodymai patvirtina, kad V. M. dar važiuojant automobiliu sakė, kad A. U. „pamokys“, o tolesni nuteistojo veiksmai daužant ir spardant S. B. namo duris rodis rodo, kad nuteistasis taikiai aiškintis dėl jo motinos maišelio neketino ir ruošėsi panaudoti fizinį smurtą. Šioje dalyje, kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti ir į dar vieną svarbią aplinkybę. Byloje nustatyta, ir tai pripažįsta pats nuteistasis, kad V. M. ne tik daužė ir spardė namo duris, bet ir jas sulaužė ir tokiu būdu įsibrovė į gyvenamąjį namą. A. U. su kirviu rankoje ėjo prie durų pažiūrėti, kas ten vyksta. Šios aplinkybės leidžia padaryti netgi priešingą išvadą apie tai, kad pavojingas kėsinimasis grėsė ne V. M., o pats nuteistasis V. M., išlaužęs duris ir įsibrovęs į namo vidų, kėlė grėsmę ten buvusiems A. U. ir S. B.. Taigi šiuo atveju jie, o ne nuteistasis galėjo realizuoti savo teisę į būtinąją gintį gindami pirmiausia būsto neliečiamybę, o taip pat ir savo gyvybę ir sveikatą. Aptartų aplinkybių visuma nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus visiškai paneigia, o patvirtina tai, kad taikyti BK 28 str. ir nuteistojo veiką laikyti būtinąja gintimi ar tokios ginties ribų peržengimu nėra jokio pagrindo.

Nors nuteistasis V. M. visų apklausų metu parodė, kad sudavė A. U. į veidą tik du smūgius, o po to griūdamas nukentėjusysis susitrenkė galvą į betoninį slenkstį, teismas nuteistojo parodymus apie smūgių skaičių irgi pagrįstai atmetė. Nuteistasis ir jau nurodyti trys liudytojai tą pačią dieną matė A. U. ir kartu su juo girtavo iki šio įvykio. Visi jie nematė jokių A. U. sužalojimų pėdsakų, kad nukentėjusįjį būtų mušę dar kokie nors kiti asmenys, irgi neparodė nė vienas liudytojas ir pats nuteistasis. Specialisto išvada patvirtina, kad sužalojimai suduodant smūgius A. U. buvo padaryti tuo pačiu metu ir galimai kaltinime nurodytu laiku. Toje pačioje išvadoje nurodyta, kad galvos sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti suduodant ne mažiau kaip septynis smūgius. Viena muštinė žaizda buvo nustatyta nukentėjusiojo pakaušyje, todėl pats teismas padarė išvadą, kad šis vienas sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajam nuo V. M. smūgių griūnant ir atsitrenkiant galva į betoninį slenkstį. Pats nuteistasis parodė, kad pargriuvęs nuo smūgių A. U. taip ir liko gulėti, nuo žemės nesikėlė, todėl akivaizdu, kad negalėjo ir toliau griuvinėti. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis sudavė kumščiais nukentėjusiajam į veidą ne mažiau kaip šešis smūgius. Specialisto išvada patvirtina, kad A. U. mirtis įvyko nuo galvos sužalojimų visumos, todėl nėra jokių abejonių, kad tarp nuteistojo veikos, jo suduotų smūgių ir kilusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. M. tyčios nužudyti A. U. neturėjo. Kad nuteistasis būtų siekęs nukentėjusįjį nužudyti, byloje duomenų tikrai nėra, tačiau tai rodo tik tai, kad nuteistojo veikoje nebuvo tiesioginės apibrėžtos tyčios. Suduodamas smūgius ligotam ir neblaiviam nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą, nuteistasis suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali jam atimti gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Tai reiškia, kad V. M. nužudė A. U. veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Skirdamas nuteistajam bausmę teismas BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų irgi nepažeidė. V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad V. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, kurio pasekmės jau neatstatomos, o nužudytojo artimiesiems ir visuomenei buvo padaryta ypatinga žala. Nors nuteistasis jauno amžiaus ir anksčiau neteistas, iš bylos matosi, kad V. M. daugybę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, dažniausiai baustas pagal ATPK 178 str., o tai jo asmenybę apibūdina neigiamai. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad skiriant bausmę teismas jau atsižvelgė į tai, kad konfliktą su nuteistuoju iššaukė ir nukentėjusiojo neteisėti veiksmai pasisavinant V. M. motinos maišelį su maisto produktais. Pripažinti tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe nebuvo pagrindo, tačiau skiriant bausmę teismas atsižvelgė į tai pagrįstai. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, nuteistajam paskirta BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Tuo tarpu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. U. apeliacinis skundas tenkinamas pilnai, nuosprendis keičiamas dėl netinkamo civilinio ieškinio klausimo išsprendimo (BPK 328 str. 4 p.). Apeliaciniame skunde D. U. prašo iš nuteistojo priteisti jam ir jo globojamam broliui po 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat išieškoti jam iš viso 800 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti. Nors kitus nuosprendžio trūkumus sprendžiant civilinį ieškinį apeliantas skunde vadina techninėmis klaidomis, tačiau iš bylos matosi, kad teismas netinkamai išsprendė ne tik neturtinės, bet ir turtinės žalos atlyginimo klausimus. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstytas teismo sprendimas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti iš V. M. 5926 Lt laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų. Tačiau kam ši suma priteisiama, nuosprendyje nebuvo nurodyta iš viso. Be to, teismas nusprendė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies ir priteisti iš nuteistojo V. M. 40000 Lt, tačiau ne Dariui, o jo broliui D. U., nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas būtent D. U.. Iš tikrųjų jam, t. y. D. U., teismas nusprendė išieškoti tik 600 Lt jo turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti. Keičiant nuosprendį visi šie trūkumai ir netikslumai turi būti pašalinti. Tačiau kolegija pripažįsta pagrįstais ir pagrindinius D. U. apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad teismas nepagrįstai neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė ir neįgaliam ir jo globojamam broliui, kuris irgi yra nužudytojo A. U. sūnus.

Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu iš nužudytojo A. U. artimųjų asmenų liudytoju buvo apklaustas tik jo sūnus D. U.. Tyrėjo nutarimu jis byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 39). Teisiamojo posėdžio pradžioje D. U. pareiškė civilinį ieškinį, kuriame nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais buvo nurodyti pats D. U., jo globotinis, neveiksnus brolis D. U. ir sesuo A. L.. Ieškininiame pareiškime buvo prašoma visiems trims nuteistojo vaikams priteisti iš nuteistojo iš viso 500000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisti D. U. 6526 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 600 Lt turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti. Pareiškime D. U. nurodė, kad ieškinį pareiškia ne tik savo, bet ir savo globotinio brolio vardu, ieškininis pareiškimas pasirašytas D. U. ir A. L. (t. 1, b. l. 178-180). Prie ieškininio pareiškimo buvo pridėti dokumentai, patvirtinantys A. U. laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas, išlaidas advokatui už dokumentų surašymą šioje byloje, o taip pat dokumentai, iš kurių matosi, kad Darius ir D. U. bei A. L. (U.) yra A. U. vaikai. Pridėta ir teismo nutartis paskirti D. U. neveiksniu pripažinto D. U. globėju (t. 1, b. l. 181-194). Civilinis ieškinys teismui buvo pateiktas iki įrodymų tyrimo pradžios. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad šį civilinį ieškinį teismas priėmė nagrinėti ir protokoline nutartimi D. U. ir A. L. pripažino civiliniais ieškovais. D. U. civiliniu ieškovu pripažintas nebuvo, tačiau iš įrašų teisiamojo posėdžio protokole matyti, kad pats teismas nutarė, jog to daryti nebūtina, nes neveiksnų asmenį atstovauja D. U. (t. 2, b. l. 17). Išnagrinėjęs pareikštą civilinį ieškinį teismas pagrįstai patenkino jo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes D. U., savo lėšomis laidojusio tėvą, nurodytas išlaidas patvirtino prie bylos pridėti dokumentai. Kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodyta, kam priteista 5926 Lt turtinės žalos atlyginimo, tikrai galima laikyti technine klaida. D. U. iš nuteistojo pagrįstai nuspręsta išieškoti ir 600 Lt jo turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti. Tačiau iš dalies patenkinęs ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas 40000 Lt iš nuteistojo priteisė tik D. U., vėl padaręs techninę klaidą, nes iš nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad šią sumą iš tikrųjų buvo nuspręsta priteisti būtent D. U.. Nuosprendyje teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad šioje byloje nukentėjusiuoju buvo pripažintas tik D. U.. Tuo tarpu D. U. ir A. L. pripažinti juos nukentėjusiaisiais neprašė, todėl klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo spręstinas tik dėl nukentėjusiojo D. U.. Tokie teismo motyvai nepagrįsti ir neatitinkantys įstatymų reikalavimų. BPK 109 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 110 str. 1 d. nurodyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. BPK 112 str. 1 d. nurodyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. BPK 28 str. 1 d. nurodyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. U. apeliaciniame skunde plačiai dėstoma apie baudžiamojo proceso įstatymus, numatančius ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ir teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jiems tomis teisėmis pasinaudoti. Galima sutikti su tuo, kad nužudytojo vaikai D. U. ir A. L. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais ne dėl jų kaltės. Tačiau tai negalėjo būti kliūtimi jiems pareikšti civilinį ieškinį ir perdavus šią bylą teisminiam nagrinėjimui. Be to, baudžiamojo proceso įstatymai, konkrečiai, BPK 109 ir 110 straipsniai, tiesiogiai iš viso nereikalauja, kad civilinį ieškinį galėtų pareikšti tik toks fizinis asmuo, kuris prieš tai byloje būtinai būtų pripažintas nukentėjusiuoju. Kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis asmuo, kuris pripažįstamas ir nukentėjusiuoju, logiškai išplaukia tik iš to, kad civilinį ieškinį baudžiamajame procese turi teisę pareikšti asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos. Pažymėtina ir tai, kad kliūtimi priteisti šioje byloje neturtinės žalos atlyginimą D. U. ir A. L. nustatęs tik tą aplinkybę, kad šie asmenys byloje nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais, teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo pats šią procesinį kliūtį pašalinti ir pripažinti juos nukentėjusiaisiais teismo nutartimi, kaip tai numatyta BPK 28 str. 1 d. Tačiau jau buvo nurodyta apie tai, kad šioje byloje pareikštas civilinis ieškinys, kuriame prašoma priteisti žalos atlyginimą visiems trims nužudytojo A. U. vaikams, teisme buvo priimtas, o teismas savo nutartimi civiliniu ieškovu pats pripažino ne tik D. U., bet ir A. L.. Pagal galiojančią teismų praktiką nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo amžiaus, veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių. Todėl šioje byloje civiliniu ieškovu turėjo būti pripažintas ir neveiksnus D. U. brolis D. U.. Tie patys jau aptarti įrašai teisiamojo posėdžio protokole rodo, kad pats teismas suklydo nepripažindamas jo civiliniu ieškovu, tačiau pats teismas padarė išvadą, kad šio neveiksnaus asmens interesų atstovavimui teisme pakanka pripažinti civiliniu ieškovu jo brolį. Bet kuriuo atveju iš bylos matosi, kad civilinis ieškinys, kurį pareiškė D. U. savo ir savo globotinio vardu bei A. L., teismui buvo paduotas laiku, tai yra iki įrodymų tyrimo pradžios, teismas šį ieškininį pareiškimą priėmė, priėmė nutartį pripažinti D. U. ir A. L. civiliniais ieškovais, o D. U. faktiškai pripažino jo neveiksnaus brolio D. U. atstovu (t. 2, b. l. 17). Priėmęs šį civilinį ieškinį nagrinėti ir priėmęs byloje apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalėjo išspręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo visiems trims nužudytojo A. U. vaikams, o dėl pareikšto civilinio ieškinio priimti vieną iš sprendimų, numatytų BPK 115 str. 1 d. Dėl neturtinės žalos atlyginimo D. U. ir A. L. nepriėmęs iš viso jokio sprendimo, teismas šioje byloje pažeidė BPK 115 str. reikalavimus.

Nuosprendyje teismas išdėstė motyvus, kuriais vadovaujantis buvo nustatytas nužudytojo A. U. sūnui D. U. padarytos neturtinės žalos dydis. D. U. apeliaciniame skunde prašo tokį patį 40000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą priteisti ir jo neveiksniam broliui D. U.. Kolegija daro išvadą, kad šis skundas pagrįstas ir turi būti tenkinamas. Akivaizdu, kad nužudydamas A. U., nuteistasis V. M. padarė neturtinę žalą visiems A. U. vaikams, taip pat ir D. U.. Nustatant jam padarytos neturtinės žalos dydį kolegija vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. nurodytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, o taip pat ir skundžiamame nuosprendyje jau išdėstytais motyvais, pagal kuriuos teismas nustatė neturtinės žalos dydį D. U.. Kolegijos nuomone, šioje dalyje nepagrįsta yra tik teismo išvada, kad D. U. priteistas 40000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka susiformavusią teisminę praktiką. Iš tikrųjų pagal susiformavusią teisminę praktiką neturtinės žalos atlyginimas nužudymų bylose paprastai nustatomas ženkliai didesnis, todėl sprendimas priteisti abiem nužudytojo sūnums po 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kolegijos nuomone, neprieštaraus nei CK 6.250 str. 2 d. reikalavimams, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams.

Kadangi nuosprendžio dalyje, kuria išspręstas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, yra ir daugiau jau aptartų klaidų, ši nuosprendžio dalis naikinama, o sprendimas dėl civilinio ieškinio išdėstomas iš naujo taip, kad dėl jo vykdant nuosprendį nekiltų jokių abejonių. Nuosprendžio dalis, kuria teismas D. U. iš nuteistojo jau priteisė 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, paliekama galioti. Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., D. U. papildomai priteisiama dar 200 Lt jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Dėl to, kad teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo ir nužudytojo A. U. dukrai A. L., apeliaciniai skundai nebuvo paduoti, todėl, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija šioje dalyje priimto nuosprendžio keisti neturi pagrindo. Tačiau kolegija pažymi tai, kad šioje byloje klausimo dėl A. L. padarytos neturtinės žalos atlyginimo teismas iš viso nesprendė ir dėl to jokio sprendimo nepriėmė. Todėl A. L. dėl neturtinės žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria išspręstas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti.

Civilinio ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo D. U. ir D. U. išspręsti taip.

Iš nuteistojo V. M. priteisti 5926 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo D. U. ir 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo D. U..

Iš nuteistojo V. M. papildomai išieškoti 200 Lt D. U. jo turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.