- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-03
- Bylos Nr.
- eI-181-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01557-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- E. B.-K., R. K., O. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. B., R. K. (R. K.) ir jų nepilnamečių vaikų E. B.-K. (E. B.-K.) bei R. K. (R. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 11U-518(00569, 00570, 00571) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. B., E. B.-K. ir R. K., panaikinimo“ ir Migracijos departamento 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 11U-519(00572) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui R. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimai) bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjams suteikimo (t. I, b. l. 1–7).
Pareiškėjai nesutinka su skundžiamais Sprendimais, nes atsakovas pareiškėjų situaciją įvertino nevisapusiškai ir itin formaliai, tiesiogiai su pareiškėjais nebendravo, jokių aplinkybių nesiaiškino ir nesudarė galimybių pasiaiškinti. Be to, priimti Sprendimai buvo išsiųsti įmonės elektroniniu paštu, nesiunčiant jų tiesiogiai pareiškėjų gyvenamuoju adresu, kuris atsakovui buvo žinomas.
Nurodė, kad šiuo metu įmonė UAB „Lucky Bottom“ (toliau – ir Bendrovė), įsteigta siekiant vykdyti teisėtą veiklą ir tuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi, nėra likviduota. Kadangi pagal įmonės steigimo dokumentus įmonės veikla apribota tik tuo aspektu, jog negali verstis veikla, reikalaujančia specialių licencijų ir leidimų, įmonėje veikla yra toliau vykdoma, bando įsitvirtinti, gauti pastovių pajamų. Kadangi pareiškėjai išsilavinę žmonės (turintys aukštąjį išsilavinimą), turintys plataus profilio specialybes (O. B. užsienio kalbos (anglų k.) specialistė, R. K. žurnalistas) neabejoja, jog turi absoliučiai realias galimybes įsidarbinti ir dirbti, tokiu būdu išpildant kitas įstatyme nustatytas sąlygas ir kriterijus, reikalingus norint gauti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, jog šiuo metu nuomojasi būstą, nepilnamečiai (mažamečiai) vaikai lanko valstybinį darželį, vaikams sukurtos stabilios gyvenimo sąlygos, prie kurių vaikai jau priprato, vaikai mokosi lietuvių kalbos. Dėl susiklosčiusios situacijos apgailestauja, tačiau ji įvyko dėl nepakankamo ir netinkamo teisinės bazės išmanymo, nepalankiai susiklosčiusių finansinių įmonės reikalų. Sulaikyti žmonių, kurių netenkino darbo sąlygos, aplinka, gaunamas atlyginimas ir kt. neturėjo nei galimybės, nei teisės.
Pareiškėjai neginčija, jog įstatymo nustatyti reikalavimai nurodyti Sprendimuose, nebuvo išpildyti, tačiau nesupranta, kodėl atsakovas priimdamas Sprendimus taiko įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau –ir Įstatymas) redakciją, galiojusią iki 2017 m. sausio 1 d., kuomet Sprendimai priimti 2017 m. balandžio 26 d. Pareiškėjų teigimu, pasikeitus Įstatymo reikalavimams, toje dalyje, kurioje reikalavimai švelnėja, šie reikalavimai neturėtų būti taikomi vietoj anksčiau galiojusio griežtesnius reikalavimus numačiusio įstatymo.
Nurodė, kad pareiškėjai šiuo metu yra aktyviose darbo paieškose. Jau buvo keliuose pokalbiuose su potencialiais darbdaviais. Pareiškėjų nuomone, gauti nuolatinį darbą Lietuvoje neturėtų būti sunku, todėl gavus tokį darbą, turėtų galimybę teikti naujus prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Tokiu būdu būtų apsaugota visa šeima, vaikai išsaugotų galimybes turėti ramią ir stabilią vaikystę, suformuoti vertybių sistemą pagal šalyje galiojančius įpročius ir papročius.
Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėja byla pagal pareiškėjų skundą dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjų teigimu, į Lietuvą jie atvažiavo dėl politinių priežasčių, t. y. dėl šalyje vyraujančios diktatūros ir valstybės daromo spaudimo R. K., dirbusio vidaus reikalų ministerijoje, atžvilgiu. R. K. išėjus į pensiją ir išvykus iš (duomenys neskelbtini), buvo pažeisti (duomenys neskelbtini) galiojantys reikalavimai dėl draudimo asmenims, disponuojantiems slapta informacija, išvykimo, todėl baiminasi grįžti (ar būti grąžinti) į (duomenys neskelbtini) dėl šeimos (vaikų) saugumo.
Pareiškėja ir pareiškėjų E. B.-K. bei R. K. įstatyminė atstovė teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, papildomų paaiškinimų iš esmės nepateikė, prašė skundą tenkinti ir panaikinti ginčijamus Sprendimus bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjams suteikimo (2017 m. gruodžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Pareiškėjas R. K. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjos teigimu, susirgus vaikams sutuoktinis pasiliko su vaikais ir atvykti į teismo posėdį negalėjo (2017 m. gruodžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 1–5) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2017 m. balandžio mėnesį Migracijos departamento Kontrolės skyrius Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje (toliau - Sodros informacinė sistema) patikrino, ar UAB „Lucky Bottom“ visą darbo dieną dirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Nustatyta, kad Bendrovėje nuo 2017 m. sausio 2 d. nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių (Lietuvos Respublikos piliečiai iš Bendrovės buvo atleisti laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. sausio mėn.), o UAB „Lucky Bottom“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. balandžio 20 d. duomenimis sudarė 7,71 eurus.
Pažymėjo, kad išnagrinėjus ir įvertinus visas patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „Lucky Bottom“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi šioje Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taigi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. balandžio 26 d. priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriais nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjai nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai ir nesidomėjo teisės aktų reikalavimais, reglamentuojančiais jų teisėtą gyvenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus Sprendimus, kadangi šie Sprendimai buvo priimti nustačius, kad pareiškėjų įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, o tai sudaro pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo.
Atsakovo nuomone, pareiškėjai nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas Sprendimas nepanaikinti leidimus laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju (nustačius, kad jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Atsakovas grįsdamas savo poziciją vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika analogiško pobūdžio bylose.
Pažymėjo, kad sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir Sprendimų panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi yra tarpusavyje nesusijusios procedūros, kurios reglamentuotos skirtingomis Įstatymo nuostatomis, sprendimai priimami pagal skirtingas faktines aplinkybes, susijusias su konkrečiais teisiniais santykiais, o vieno sprendimo galiojimas neturi įtakos kito sprendimo galiojimui. Be to, pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad jie negali grįžti į kilmės valstybę, nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingos, kadangi ginčijamais sprendimais nebuvo sprendžiamas jų grąžinimo ar išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) klausimas, o baimės grįžti į (duomenys neskelbtini) pagrįstumas buvo įvertintas, priėmus sprendimus pagal pareiškėjų pateiktus prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, kad leidimai laikinai gyventi, išduoti iki 2017 m. sausio 1 d. yra panaikinami vadovaujantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo nuostatomis, todėl atsakovas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, pagrįstai vadovavosi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo nuostatomis.
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes, papildomai paaiškino, kad pareiškėjų prašymai dėl prieglobsčio šiai dienai nėra išnagrinėti, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2017 m. gruodžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. (15/5-8) 11U-518(00569, 00570, 00571) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. B., E. B.-K. ir R. K., panaikinimo“ ir 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. (15/5-8) 11U-519(00572) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui R. K., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjai O. B. ir R. K. pateikė 2015 m. lapkričio 9 d. prašymus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau - Migracijos valdyba) pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas laikinai gyventi) tuo pagrindu, kad jie yra Lietuvoje įregistruotoje UAB „Lucky Bottom“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - šio užsieniečio investuotos lėšos, dalyviai ir ji yra šios bendrovės akcininkai, kuriems nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip po 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (t. II, b. l. 6–15, 173–181). Taip pat teismui pateikti pareiškėjų O. B. ir R. K. nepilnamečių vaikų E. B.-K. ir R. K. prašymai Migracijos departamentui (t. II, b. l. 63–69, 83–90).
Išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktus prašymus, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimus pakeisti šiems užsieniečiams leidimus laikinai gyventi ir išduoti jiems naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus (t. II, b. l. 14, 69, 90, 180). Migracijos valdyba išdavė pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2018 m. sausio 8 d.
Migracijos departamentas 2017 m. balandžio 26 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė skundžiamus Sprendimus, kuriuose nusprendė panaikinti pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. II, b. l. 167–169, 217–219).
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; 2) yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.
Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja išduoto leidimo gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Kaip minėta, ginčijamais Sprendimais buvo išspręstas klausimas dėl jau išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Migracijos departamentas Sprendimus priėmė, kadangi UAB „Lucky Bottom“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kad joje turi dirbti ne mažiau kaip trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (t. II, b. l. 167–169, 217–219).
Byloje esantys duomenys patvirtina šias atsakovo išvadas. Byloje esantys Sodros informacinės sistemos duomenys tvirtina, kad 2015 m. gruodžio 22 d. duomenis UAB „Lucky Bottom“ dirbo iš viso 4 darbuotojai, tame tarpe ir pareiškėja O. B. (b. l. 147–150). 2017 m. balandžio 24 d. duomenis UAB „Lucky Bottom“ nedirbo nei vienas darbuotojas, išskyrus pareiškėjus O. B. ir R. K. (b. l. 161) ir 2017 m. balandžio 20 d. skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui sudarė 7,71 Eur (b. l. 160). Iš šių duomenų darytina išvada, kad UAB „Lucky Bottom“ nuo 2017 m. sausio 2 d. nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių (Lietuvos Respublikos piliečiai iš Bendrovės buvo atleisti laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. sausio mėn.), o Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. balandžio 20 d. duomenimis sudarė 7,71 eurus.
Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos formuluotės „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“ darytina išvada, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Nagrinėjamu atveju, Sodros informacinės sistemos duomenys tvirtina, kad laikotarpyje nuo 2017 m. sausio 2 d. iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos (2017 m. balandžio 26 d.) UAB „Lucky Bottom“, išskyrus pareiškėjus, nedirbo nei vienas darbuotojas, kurie buvo atleisti laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. sausio mėn. (b. l. 161). Vadinasi, nuo 2016 m. lapkričio 1 d. UAB „Lucky Bottom“ nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o nuo 2017 m. sausio 2 d. nedirbo nei vienas Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Pažymėtina, kad tokia pati situacija išlikusi iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2017 m. balandžio 26 d.
Teismo vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, todėl pareiškėjų argumentai dėl skundžiamo Sprendimo nepagrįstumo atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog UAB „Lucky Bottom“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi joje nuo 2017 m. sausio 2 d. iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Vadinasi, Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje A-3329-662/2017).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimas gyventi panaikinamas, jei paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti pagrindai. Neatitikus vienos iš privalomųjų sąlygų, nustatytų Įstatymo 45 straispnio 1 dalies 1 punkte, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad atsakovas pareiškėjų situaciją įvertino nevisapusiškai ir itin formaliai, tiesiogiai su pareiškėjais nebendravo, jokių aplinkybių nesiaiškino ir nesudarė galimybių pasiaiškinti.
Šie pareiškėjų argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nevertino UAB „Lucky Bottom“ fiktyvumo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu, taigi nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neprivalėjo prašyti pareiškėjų pateikti paaiškinimus. Skundžiami Sprendimai priimti tuo pagrindu, kad Bendrovė nuo 2017 m. sausio 2 d. neatitinta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvaus reikalavimo, numatančio, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šiuo atveju skundžiami Sprendimai priimti apsiribojant juridinio fakto konstatavimu, kuris yra pakankamas pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).
Pareiškėjai skunde nurodė, kad priimti Sprendimai buvo išsiųsti įmonės elektroniniu paštu, nesiunčiant jų tiesiogiai pareiškėjų gyvenamuoju adresu, kuris atsakovui buvo žinomas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės bylos nagrinėjimui nėra reikšmingos, kadangi pareiškėjai skundžiamus Sprendimus gavo ir savo teisę į gynybą realizavo tinkamai, pateikdami teismui skundą dėl Migracijos departamento priimtų Sprendimų.
Pareiškėjai skunde prašė sujungti šią bylą su kita administracine byla pagal pareiškėjų skundą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjams arba sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus priimtas teismo sprendimas dėl atsakovo sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjams suteikti prieglobstį. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad šiuo metu Migracijos departamentas nėra priėmęs galutinio sprendimo pagal pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo (2017 m. gruodžio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir Sprendimų panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi yra tarpusavyje nesusijusios procedūros, kurios reglamentuotos skirtingomis Įstatymo nuostatomis, sprendimai priimami pagal skirtingas faktines aplinkybes, susijusias su konkrečiais teisiniais santykiais, o vieno sprendimo galiojimas neturi įtakos kito sprendimo galiojimui. Be to, pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad jie į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) atvyko dėl politinių priežasčių ir negali grįžti į kilmės valstybę, nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingos, kadangi ginčijamais Sprendimais nebuvo sprendžiamas jų grąžinimo ar išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) klausimas. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl baimės grįžti į (duomenys neskelbtini) aktualios sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjams, tačiau ne dėl Sprendimų, kuriais buvo panaikinti leidimai pareiškėjams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintiems reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų prašymai dėl bylų sujungimo ar sustabdymo iki bus priimtas atsakovo sprendimas pagal pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjams, netenkintini.
Be to, pareiškėjai skunde nurodė, kad pasikeitus Įstatymo reikalavimams, toje dalyje, kurioje reikalavimai švelnėja, šie reikalavimai neturėtų būti taikomi vietoj anksčiau galiojusio griežtesnius reikalavimus numačiusio įstatymo. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes leidimai laikinai gyventi, išduoti iki 2017 m. sausio 1 d. yra panaikinami vadovaujantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo nuostatomis, todėl atsakovas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, pagrįstai vadovavosi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo nuostatomis.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. (15/5-8) 11U-518(00569, 00570, 00571) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. B., E. B.-K. ir R. K., panaikinimo“ ir 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. (15/5-8) 11U-519(00572) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui R. K., panaikinimo“ yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjų skundas dalyje dėl Sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjai taip pat teismo prašo įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjams suteikimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šis reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamų Sprendimų. Teismui konstatavus Sprendimų teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjų O. B., R. K. (R. K.) ir jų nepilnamečių vaikų E. B.-K. (E. B.-K.) bei R. K. (R. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.