Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-488-487/2014

Teisėjas Nijolė Zaleckienė Teisminio proceso Nr.1-48-1-00025-2013-9

2014 m. liepos 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo

R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - LR BK) 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto būti namuose.

Ž. G. naudai iš R. L. priteista 3587,65 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą:

jis, 2013 m. gegužės 2 d., apie 7 val. 20 min., atvykęs į darbo vietą (duomenys neskelbtini), esančią adresu: (duomenys neskelbtini), įvykusio konflikto metu tarp jo ir Ž. G., priėjęs prie Ž. G., koja spyrė jam į dešinę koją. Siekdamas išvengti tolimesnių smūgių, Ž. G., atsistojęs atstūmė R. L. nuo savęs, tačiau R. L. priėjo ir vėl sudavė Ž. G. dešine ranka tris smūgius į veido sritį, pataikydamas į kairę veido pusę, ties ausies apatine dalimi bei kairės pusės galvos sritį, tokiais veiksmais sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, prieštaraujant byloje esančių įrodymų visumai ir nepašalinant esančių prieštaravimų, nuteistojo R. L. kaltė iš esmės grindžiama išimtinai nukentėjusiojo parodymais, neįvertinus jų patikimumo aspektu ir neatsižvelgiant į jų prieštaringumą. Be to, teismas neatsižvelgė į liudytojų paaiškinimus, kas inicijavo konfliktą, objektyviai neišanalizavo konflikto aplinkybių, visapusiškai nevertino visos bylos medžiagos, neatskleidė konflikto dalyvių asmeninių savybių bei jų tarpusavio santykių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai neįvardino, neaprašė ir neatskleidė visos LR BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties (tiksliai neįvardino tikėtinų nuteistojo neteisėtų veiksmų, kuriais nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas; neįvardino nuteistojo kaltės; nenustatė priežastinio ryšio).

Gynėjos manymu, pilnai ir objektyviai atskleidus bylos esmę, faktines aplinkybes, liudytojų ir nuteistojo parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus dėl nuteistojo drausminių nuobaudų, neatliktų darbų 2014 m. gegužės 2 d., šalių charakteristikas, tarpusavio santykius, galimus motyvus – darytina neginčijama išvada, kad apkaltinamajam nuosprendžiui priimti nėra pagrindo, nepakanka įrodymų apelianto kaltei pagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. gynėjos advokatės V.Neverauskaitės apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal LR BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, bei savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 str. reikalavimus, konstatuotina, kad vien apeliantei ir nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

Apeliaciniu skundu neigiama R. L. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatytą LR BK 140 str. 1 d., kurio padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu. Nuteistojo R. L. gynėja, nesutikdama su apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu, apeliaciniu skunde iš esmės ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau aukštesnės instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu daro išvadą, kad Trakų rajono apylinkės teismas, priimdamas R. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, jas išsamiai išnagrinėjo, pasisakė dėl R. L. kaltę patvirtinančių įrodymų visumos įvertinimo ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. L. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

Pagal LR BK 140 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nagrinėjamoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad R. L. 2013 m. gegužės 2 d., apie 7.20 val., darbo vietoje, (duomenys neskelbtini), esančioje adresu (duomenys neskelbtini), konflikto tarp jo ir Ž. G. metu, priėjęs prie pastarojo, koja spyrė jam į dešinę koją, o, Ž. G. siekiant išvengti tolimesnių smūgių ir atstūmus R. L. nuo savęs, pastarasis, priėjęs prie Ž. G., dešine ranka sudavė tris smūgius į veido sritį, pataikydamas į kairę veido pusę, ties ausies apatine dalimi bei kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas Ž. G. fizinį skausmą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą. Pastarosios aplinkybės priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia nuteistojo gynėja, nustatytos nuosekliais nukentėjusiojo Ž. G. parodymais, specialisto išvada, paciento, patyrusio galvos traumą apžiūros PKS protokolu, taip pat iš dalies liudytojų A. R., K. K., V. V. parodymais.

Nukentėjusysis Ž. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2013 m. gegužės 2 d. apie 7.20 val. atvykus į darbą (duomenys neskelbtini), būnant persirengimo patalpoje prie savo persirengimo spintelės, nugara nuo R. L., pastarasis paklausė, kur ta jo STT, kurią žadėjo iškviesti. Ž. G. atsakius, kad kuomet reikės, tada ir bus, R. L. pašoko nuo kėdės ir priėjęs prie jo, koja spyrė jam į koją, o po to sudavė per veidą. Nukentėjusysis patikslino, kad po spyrio koja, jis R. L. atstūmė ir tuo metu juos pradėjo skirti A. R., atsistodamas viduryje tarp jų, tačiau R. L. kumščiu sudavė į ausies sritį, po to dar du smūgius per veidą. Dėl šio įvykio kreipėsi į medikus, taip pat buvo nuvykęs į policijos komisariatą, kur jam buvo išaiškintos jo teisės.

Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą esantys duomenys, taip pat byloje esantis paciento, patyrusio galvos traumą, apžiūros PKS protokolas bei specialisto išvada, kuriose detalizuota sužalojimo vieta ir pobūdis, atitinkantys nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo aplinkybes. Kaip matyti, nuketėjusysis Ž. G. tą pačią dieną, t.y. 2013 m. gegužės 2 d. 17.26 val. kreipėsi į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priėmimo-skubios pagalbos ir konsultacijų skyrių, kur 17.30 val. buvo atlikta jo apžiūra. Iš bendrojo pagalbos centro BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad 2013 m. gegužės 3 d. 00.09 val. registruotas sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojo pranešimas, jog į Vilniaus greitosios medicinos pagalbos universitetinę ligoninę kreipėsi Ž. G., kuriam diagnozuotas galvos sumušimas ir kuris po medicininės apžiūros išleistas namo gydytis ambulatoriškai. Ž. G. paaiškino, kad susimušė su viršininku. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pateiktas Ž. G. 2013 m. gegužės 6 d. paaiškinimas, kuriame jis nurodė sužalojimo aplinkybes. 2013 m. gegužės 7 d. specialisto išvada Nr. G 1437/13(01) konstatuotas Ž. G. padarytas nubrozdinimas galvos kairėje pusėje, poodinė kraujosruva kairės ausies srityje galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2013 m. gegužės 2 d.); sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Kolegijos vertinimu, šiuose aptartuose dokumentuose užfiksuotas 2013 m. gegužės 2 d. nukentėjusiojo sužalojimo faktas, nustatytas sužalojimo pobūdis ir laipsnis patvirtina nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę apie nuteistojo R. L. veiksmus jo atžvilgiu ir jų pobūdį. Kaip matyti, nukentėjusysis betarpiškai po įvykio kreipėsi tiek į sveikatos priežiūros įstaigą, tiek policijos pareigūnui davė paaiškinimą dėl įvykio bei per protingą terminą kreipėsi į medicinos ekspertus padarytiems sužalojimams užfiksuoti ir jų laipsniui nustatyti. Visuma šių įrodymų patvirtina, jog Ž. G. sveikatą savo veiksmais nežymiai sutrikdė R. L.. Kolegijos vertinimu, R. L. duoti parodymai pirmosios instancijos teisme, kad jis Ž. G. atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, prieštarauja aukščiau aptartų įrodymų visetui. Duomenų, kad Ž. G. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas kitu laiku ar kitokiomis aplinkybėmis, baudžiamojoje byloje nesurinkta.

Be to, kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl R. L. neteisėtų veiksmų iš dalies patvirtina ir liudytojų A. R., K. K., V. V. parodymai. Liudytojas A. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2013 m. gegužės 2 d. jam atvykus į drabą ir užėjus į persirengimo patalpą, joje buvo R. L. ir Ž. G.. Pastarieji bendravo pakeltu tonu. Ką pastarieji veikė vienas kito atžvilgiu, jis nematė, nes buvo nusisukęs nuo jų. Girdėjo, kaip R. L. ir Ž. G. šaukė vienas ant kito, taip pat vienas kitam pasakė necenzūrinius žodžius. Atsigręžęs į juos, pamatė, kad jie buvo susikibę, suėmę vienas kitą už atlapų. Jis atsistojo tarp jų, ėmė juos skirti. Ar buvo Ž. G. atžvilgiu pavartoti smūgiai, jis nežino. Nematė ir Ž. G. suduoto smūgio koja. Tačiau nurodė, kad, kai jis juos skyrė, R. L. galėjo ranka pastumti Ž. G.. Minėtą dieną jis su Ž. G. dirbo iki pamainos pabaigos, matė, kad jo ausis buvo raudona. Ž. G. jam nieko nesiskundė. Kai jis skyrė R. L. ir Ž. G., į patalpą užėjo K. K., o vėliau atėjo ir V. V.. Liudytojas K. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2013 m. gegužės 2 d. apie 7.20 val. atėjęs į darbą, matė, kad R. L. ir Ž. G. pykosi dėl nepadarytų darbų. Matė, kad pastarieji stovėjo vienas priešais kitą. Liudytojas V. V. parodė, kad jis, atėjęs į persirengimo patalpą, jokio konflikto nebematė, patalpoje buvo Ž. G. ir A. R., taip pat K. K.. A. R. jam pasakė, kad R. L. susipyko ir susistumdė su Ž. G. bei kad jis juos išskyrė. Ž. G. patvirtino, kad tarp jo ir R. L. įvyko konfliktas. Liudytojas nurodė girdėjęs, kad dėl šio įvykio Ž. G. vyko į policiją ir į sveikatos priežiūros įstaigą. Taip pat jis matė Ž. G. paraudusią ausį, taip pat po kelių dienų pats Ž. G. minėjo, kad jam sudavė R. L..

Šių visų aptartų įrodymų pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą, jog baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatytas nukentėjusiojo sužalojimas atsirado jo (Ž. G.) nurodytomis įvykio aplinkybėmis, jas atitinka nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdis ir lokalizacija, o tuo pačiu paneigta nuteistojo versija, jog jis (R. L.) nukentėjusiojo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Nuteistojo R. L. gynėjos advokatės V.Neverauskaitės argumentas, kad nukentėjusiojo Ž. G. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, t.y. kad pastarasis byloje tris kartus davė iš esmės skirtingus paaiškinimus, kurie prieštarauja byloje duotoms medicinos ir specialistų išvadoms, atsižvelgus į bylos įrodymus, atmestinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė nelaikytina esminiu prieštaravimu parodymuose, o tuo pačiu pagrindu atmesti Ž. G. nurodytas aplinkybes, nes iš esmės jie sutampa tarpusavyje, yra patvirtinti objektyviais bylos įrodymais. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis pirmos instancijos teismas galėjo suabejoti nukentėjusiojo Ž. G. parodymais, ar kurie patvirtintų, kad pastarasis yra suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti R. L. nusikaltimo padarymu.

Gynėjos nurodytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo Ž. G. ir R. L. santykių, aplinkybių apie jų pavaldumą, susiklosčiusios situacijos, kai nukentėjusysis ilgą laiką buvo nusiteikęs priešiškai prieš R. L., taip pat neatsižvelgė į Ž. G. charakterizuojančius duomenis bei į tai, kad Ž. G. privataus kaltinimo skundu į teismą kreipėsi, praėjus penkiems mėnesiams, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nustatant nuteistojo R. L. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., sudėtį. Byloje nėra ir jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad veiksmų iniciatorius buvo Ž. G.. Nors bylos duomenys rodo, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo darbiniai santykiai buvo įtempti, ši aplinkybė nepaneigia aukščiau nurodytų įrodymų visumos.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė R. L. parodymus, jog jis nusikalstamų veiksmų neatliko. Šių aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino R. L. kaltę patvirtinančiais įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog R. L. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, numatytus LR BK 140 str. 1 d. Todėl pagrindo išteisinti R. L. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nėra. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar LR BPK normų pažeidimu.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėja V.Neverauskaitė, prašė priteisti iš Ž. G. R. L. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija prašymą išieškoti turėtas bylinėjimosi išlaidas atmeta, kadangi nuteistojo R. L. gynėjos advokatės V.Neverauskaitės apeliacinis skundas dėl R. L. išteisinimo pagal LR BK 140 str. 1 d. netenkintas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. L. gynėjos Vitos Neverauskaitės skundą atmesti.