Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo

A. U. nuteistas pagal BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str. A. U. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo A. U. priteista 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. G. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo mažametę. 2006 m. rugpjūčio 2 d., apie 15 val., Klaipėdos m., prie J. Janonio ir Pievų tako gatvių esančiame kieme sutikęs iki tol jam šiek tiek pažinotą mažametę J. G. , gimusią 1995 m. balandžio 2 d., jis, panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus bei pasinaudodamas asmens bejėgiška būkle, paėmė J. G. už rankos ir jėga nusivedė ją į savo butą, esantį Klaipėdos m., (duomenys neskelbtini). Šiame bute, grasindamas pavartoti neapibrėžto pobūdžio smurtą bei panaudodamas fizinę jėgą, nukentėjusiąją paguldė ant lovos ir numovė jai kelnaites. Po to, apnuoginęs lyties organus ir sėdmenis, A. U. , J. G. priešinantis ir verkiant, fizinio sąlyčio būdu tenkino lytinę aistrą – liežuviu dirgino nukentėjusiosios lyties organus ir bučiavo jai sėdmenis.

A. U. dar buvo kaltinamas pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str. tuo, kad pasikėsino atlikti mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d., apie 15 val., Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, atsistojęs prieš mažametę J. G. , gim. 1995 m. balandžio 2 d., atsisegė kelnių užtrauktuką turėdamas tikslą demonstruoti mažametei nukentėjusiajai savo lytinius organus, t.y. atlikti mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jam sutrukdė į butą atėjusi J. G. motina. Dėl šio kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str. teismas A. U. išteisino nenustačius, kad kaltinamasis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, kad pats A. U. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jokių seksualinio pobūdžio veiksmų neatliko. Tuo tarpu nukentėjusioji J. G. parodė tik apie tai, kad kaltinamojo kelnių užtrauktukas buvo atsegtas, bet jis to užtrauktuko prie jos neatitraukinėjo. Įvertinęs įrodymus, teismas pripažino įrodytu, kad mažametė nukentėjusioji kaltinime nurodytu laiku kaltinamojo bute buvo, tačiau padarė išvadą, jog vien tik paties fakto apie užtrauktuko atitraukimą, kuris neturi nusikalstamos veikos požymių, konstatavimas neleidžia padaryti išvados, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų. Teismas pagrįstai pripažino A. U. kaltu pagal BK 150 str. 4 d., tačiau paskyrė nuteistajam neteisingą ir aiškiai per švelnią bausmę. Be to, paskirdamas bausmę teismas dar ir netinkamai pritaikė BK 56 str. 2 d. nuostatas. Nuosprendyje nurodoma, kad skiriant bausmę teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį: į tai, kad padarytas nusikaltimas yra sunkus ir kad šį nusikaltimą padarė asmuo, anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus ir tai kaltinamąjį charakterizuoja neigiamai. Dar nurodyta, jog teismas atsižvelgia į tai, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Prokuroro nuomone, teismas nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančius bylos duomenis, o kai kurias aplinkybes nuosprendyje nurodė neteisingai. Teismas nurodė, kad A. U. padarytas nusikaltimas sunkus, tačiau iš tikrųjų jis priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, paskirdamas nuteistajam mažesnę už BK 150 str. 4 d. sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, teismas neatsižvelgė į tai, kad A. U. anksčiau už tyčinius nusikaltimus jau buvo teistas net 11 kartų, o šį kartą labai sunkų ir pabaigtą nusikaltimą padarė nepraėjus nei metams laiko po paleidimo iš pataisos namų, kur atliko anksčiau paskirtą bausmę. Be to, viso bylos nagrinėjimo metu nuteistasis neigiamai nevertino savo padarytos nusikalstamos veikos. Įvertinus šias aplinkybes, teismo paskirta bausmė yra neteisinga ir aiškiai per švelni. Be to, šioje byloje teismas nepagrįstai nesilaikė dar ir BK 56 str. 2 d. nuostatų apie tai, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik BK 62 str. numatytais pagrindais. 1992 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu A. U. buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu, jo teistumai neišnykę. Tuo tarpu 2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 dėl naujųjų BK, BPK ir BVK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 9 str. 2 d. nurodyta, kad asmenys, pagal senąjį BK pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po naujojo BK įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais. Tai reiškia, kad A. U. nusikaltimo, už kurį nuteistas, padarymo metu buvo pavojingas recidyvistas ir teismas, skirdamas jam bausmę, turėjo laikytis BK 56 str. 2 d. reikalavimų. To nepadaręs, teismas netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendis keistinas ir dėl kitų netinkamai išspręstų klausimų. Teismas A. U. pagrįstai išteisino pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str., tačiau nuosprendyje yra prieštaravimų dėl šio išteisinimo pagrindo. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pagrįstai nurodyta, jog konkretaus fakto, neturinčio nusikalstamos veikos požymių konstatavimas, neleidžia daryti išvados, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Ši teismo išvada ir konkrečios BPK normos nurodymas reiškia, kad A. U. pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str. išteisintas nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jau nurodoma, kad A. U. pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str. išteisinamas nenustačius, kad kaltinamasis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokia nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotė atitinka jau visai kitą, t.y. BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytą išteisinimo pagrindą. Šių prieštaravimų buvimas reiškia, kad teismas šį nuosprendžio klausimą išsprendė netinkamai. Prašo nuosprendį pakeisti ir nuteistajam A. U. pagal BK 150 str. 4 d., taikant BK 56 str. 2 d., paskirti bausmę laisvės atėmimą 11 metų. Taip pat pakeisti nuosprendžio rezoliucinę dalį joje nurodant, kad A. U. pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kitos nuosprendžio dalies prašo nekeisti.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis A. U. ir jo gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto bausmės skyrimo taisykles nustatančio baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Pats nuteistasis A. U. šioje byloje nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė, o yra paduotas tik prokuroro apeliacinis skundas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 56 str. 2 d.), neteisingai paskirtos bausmės, taip pat dėl išteisinimo pagal vieną iš kaltinimų pagrindo. Todėl, vadovaujantis BPK 320 str. nuostatomis, kolegija apkaltinamajame nuosprendyje dėstomų teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo, A. U. kaltės ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo netikrina, o bylą ir priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma paduotame prokuroro apeliaciniame skunde.

Pagal BK 150 str. 4 d. teismas paskyrė nuteistajam A. U. 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl šios bausmės paskyrimo prokuroro apeliaciniame skunde dėstomi argumentai iš dalies yra pagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad konkretaus dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimą A. U. teismas motyvavo labai trumpai ir lakoniškai. Nuosprendyje nurodyta, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra ir kad skirdamas bausmę už padarytą nusikaltimą teismas pažymi padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį: atsižvelgia į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas ir kad jį padarė asmuo, anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, kas apibrėžia neigiamą kaltinamojo asmens charakteristiką. Tokie išdėstyti gana formalūs motyvai tikrai neatspindi visų bausmės skyrimui svarbių aplinkybių išnagrinėjimo bei jų įvertinimo, o taip pat ir nepagrindžia nuteistajam ženkliai švelnesnės už sankcijos vidurkį bausmės paskyrimo. Apie tai šiame nuosprendyje dar bus pasisakyta. Tačiau pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nuosprendyje iš viso nepasisakė dėl A. U. buvimo pavojingu recidyvistu ir dėl BK 56 str. 2 d. nuostatų taikymo skiriant jam bausmę. Pažymėtina dar ir tai, kad nuosprendžio įžanginėje dalyje išdėstant A. U. neišnykusius teistumus, iš viso nepaminėta, kad šis nuteistasis ankstesniu nuosprendžiu jau buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu. Taigi nuosprendžio įžanginė dalis irgi surašyta nesilaikant BPK 304 str. reikalavimų, o taip pat ir L. A. Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 2.3 p. išaiškinimų.

Iš bylos matosi, kad iki šio skundžiamo nuosprendžio priėmimo A. U. anksčiau jau buvo teistas 11 kartų. Aštuntąjį kartą Klaipėdos r. apylinkės teismo 1992 m. gegužės 4 d. nuteistas pagal 1961 m. BK 147 str. 2 d. ir 148 str. 2 d., tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis 1961 m. BK 26 str., A. U. dar ir buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu. Vėliau jis už tyčinius nusikaltimus buvo nuteistas dar 3 kartus ir paskutinį kartą iš laisvės atėmimo vietos atlikęs bausmę paleistas 2005 m. rugpjūčio 19 d. A. U. teistumai neišnykę ir nepanaikinti. Pažymėtina dar ir tai, kad jau įsigaliojus naujiesiems Baudžiamajam ir Baudžiamojo proceso kodeksams, tas pats Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo A. U. prašymą dėl jo anksčiau padarytų veikų perkvalifikavimo ir bausmės sušvelninimo. Šio teismo 2003 m. spalio 21 d. nutartimi 1998 m. birželio 18 d. nuosprendžiu pripažinta padaryta A. U. nusikalstama veika iš 1961 m. BK 272 str. 3 d. buvo perkvalifikuota į 2000 m. BK 180 str. 1 d. ir paskirta švelnesnė 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau ir šia teismo nutartimi anksčiau priimtas teismo sprendimas dėl A. U. pripažinimo itin pavojingu recidyvistu nebuvo panaikintas ir liko galioti.

Naujųjų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 9 str. 2 d. nurodyta, kad asmenys, pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais. Šiuo atveju asmuo, pripažintas pavojingu recidyvistu, pavojingo recidyvisto statuso netenka pagal naujojo BK 27 straipsnio 5 dalį. Nurodyto įstatymo 9 str. 2 d. nuostatos reiškia, kad pagal senąjį BK pripažinti itin pavojingais recidyvistais asmenys po naujojo BK įsigaliojimo jau savaime laikomi pavojingais recidyvistais, laikomi turinčiais naujojo BK 27 str. 2 d. numatytą statusą ir joks papildomas teismo sprendimas dėl tokio asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu nereikalingas. Pažymėtina dar ir tai pagal to paties naujųjų kodeksų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pagal senąjį BK pripažinti itin pavojingais recidyvistais asmenys po naujojo BK įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais nepriklausomai nuo to, ar iki naujojo BK įsigaliojimo padarytoms nusikalstamoms veikoms taikytinos naujojo BK 27 str. 2 d. nuostatos. Šių nuostatų taikymas būtinas tik sprendžiant asmens pripažinimo recidyvistu ar pavojingu recidyvistu klausimus jau po naujojo BK įsigaliojimo. Jau buvo nurodyta, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu dar iki naujojo BK įsigaliojimo A. U. jau buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu. Jo teistumai nėra išnykę ir nepanaikinti. Tai reiškia, kad po naujojo BK įsigaliojimo, o taip pat ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos padarymo metu A. U. buvo ir yra laikomas pavojingu recidyvistu.

BK 56 str. 2 d. nurodyta, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais. Tai reiškia, kad tyčinį nusikaltimą padariusiam pavojingam recidyvistui švelnesnę arba atitinkančią sankcijos vidurkį bausmę teismas gali paskirti tik nustatęs visus būtinus BK 62 str. 1 arba 2 dalyse išvardintus pagrindus ir sąlygas. Be to, tokiu atveju skiriant bausmę nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas privalo nurodyti ir atitinkamas BK 62 str. dalis bei punktus, kuriais remiantis yra skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.

Tuo tarpu šioje byloje teismas iš viso nekonstatavo ir net neaptarė A. U. buvimo pavojingu recidyvistu, o taip pat ir BK 56 str. 2 d. nuostatų taikymo skiriant jam bausmę. Tačiau A. U. nuosprendžio priėmimo metu buvo pavojingu recidyvistu, o skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. nebuvo ir nėra jokių būtinų šiame baudžiamajame įstatyme numatytų aplinkybių. BK 150 str. 4 d. numatytas nusikaltimas yra tyčinis, o šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato laisvės atėmimo nuo 3 iki 13 metų bausmę. Sankcijos vidurkis yra 8 metai laisvės atėmimo. Tai reiškia, kad paskyręs švelnesnę už sankcijos vidurkį bausmę, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. BK 56 str. 2 d., nes A. U. , net ir nepriklausomai nuo kitų bylos aplinkybių, turėjo būti paskirta griežtesnė negu 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Kolegija sutinka ir su kitais prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl paskirtos bausmės, nes ši bausmė, net ir nepaisant A. U. pavojingo recidyvisto statuso, vis tiek yra neteisinga ir aiškiai per švelni ir dėl kitų bylos aplinkybių. Dėl nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų jau buvo pasisakyta. Kolegijos nuomone, tie motyvai irgi nepagrindžia švelnesnės už sankcijos vidurkį bausmės A. U. paskyrimo. Be to, iš bylos matosi, kad paskirdamas bausmę šiam nuteistajam teismas nesilaikė ir BK 61 bei 54 straipsnių reikalavimų. BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šioje byloje jokių nei A. U. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Vadinasi, skiriamos nuteistajam bausmės dydis, vadovaujantis BK 61 str. nuostatomis, turėjo atitikti arba būti artimas sankcijos vidurkiui. Tuo tarpu konkrečią, švelnesnę arba griežtesnę bausmę, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, teismas turėjo parinkti įvertinęs kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Kolegija jau buvo paminėjusi, kad tas aplinkybes teismas nuosprendyje nurodė labai lakoniškai. Nepaisant to, atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, o A. U. asmenybę dėl jo ankstesnių teistumų įvertinęs išimtinai neigiamai, pats teismas faktiškai jau išdėstė motyvus, galinčius pagrįsti ne švelnesnės, o kaip tik priešingai, griežtesnės už sankcijos vidurkį bausmės paskyrimą. Kad nuteistajam A. U. buvo neteisingai paskirta bausmė, kolegija daro išvadą dar kartą įvertinusi šioje byloje nustatytas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, liečiančias tiek padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tiek ir kaltininko asmenybę. Pirmiausia, prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad teismas A. U. padarytą nusikaltimą klaidingai įvertino sunkiu. Iš tikrųjų jo padarytas nusikaltimas pagal BK 11 str. nustatytas nusikaltimų kategorijas laikomas labai sunkiu. A. U. padaryto nusikaltimo objektas buvo žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, be to, šis nuteistasis pripažintas kaltu, kad seksualiai prievartavo mažametę mergaitę, kuri tuo metu tebuvo 10 metų amžiaus. Nors kūno sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo padaryti, nenustatytos ir kitokios konkrečios pasekmės, šio nusikaltimo padarymas ateityje vis tiek gali turėti reikšmės tolesniam nukentėjusiosios elgesiui ir asmenybės formavimuisi. Be to, nuteistasis nusikaltimą pabaigė, buvo šio nusikaltimo vykdytojas, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą specialiai vedėsi nukentėjusiąją į savo namus. Visos šios aplinkybės kaip tik ir parodo tikrąjį padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Vien tik tai, kad nuteistasis, kaip nurodoma nuosprendyje, anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, pakankamai gerai neapibūdina ir kaltininko asmenybės. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. U. anksčiau už tyčinius nusikaltimus jau buvo teistas ne vieną, ne kelis, o jau net 11 kartų. Iš bylos matosi, kad nuteistasis jau didelę gyvenimo dalį praleido atlikdamas jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes, atlikęs bausmę neužilgo vėl būdavo nuteisiamas už kitus nusikaltimus. Paskutinį kartą paleistas iš laisvės atėmimo vietų, nepraėjus nei metams laiko jis ir vėl padarė naują, šį kartą labai sunkų nusikaltimą. Visa tai leidžia padaryti išvadą, kad nusikaltimų darymas jau seniai yra tapęs paties nuteistojo pasirinktu gyvenimo būdu. Visos jau aptartos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad A. U. teismo paskirta švelnesnė už įstatymo sankcijos vidurkį bausmė yra neteisinga, aiškiai per švelni, todėl ji turi būti griežtinama. Vis dėlto kolegija prokuroro apeliacinį skundą šioje dalyje tenkina tik iš dalies, nes skunde nurodomą 11 metų laisvės atėmimo bausmę nuteistajam skirti visgi nėra pagrindo. Nepaisant neigiamos kaltininko asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumo, kolegija atsižvelgia ir į kai kurias kitas faktines to nusikaltimo aplinkybes. Jau buvo nurodyta, kad konkrečių sunkių šio nusikaltimo pasekmių nebuvo nustatyta. Nukentėjusiajai nebuvo padaryti kūno sužalojimai, nėra duomenų ir apie jai kilusius kokius nors psichikos sutrikimus. Lytinės aistros tenkinimu BK 150 str. prasme gali būti laikomi labai įvairūs veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Šioje byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą su mažamete nuosprendyje nurodytu kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nors tai ir nėra pagrindas kitokiam padarytos nusikalstamos veikos įvertinimui bei kvalifikavimui, tačiau į tai irgi yra pagrindas atsižvelgti skiriant bausmę. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, kolegijos nuomone, nuteistajam A. U. yra pagrindas paskirti bausmę, artimesnę ne sankcijos viršutinei ribai, o tos sankcijos vidurkiui.

Tuo tarpu prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl A. U. išteisinimo pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str. pagrindo kolegija atmeta kaip nepagrįstus. BPK 303 str. 5 d. nurodyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šie išteisinimo pagrindai iš esmės skiriasi vienas nuo kito. Pirmuoju atveju (BPK 303 str. 5 d. 1 p.) išteisinamasis nuosprendis priimamas tada, kai iš viso nebuvo jokio įvykio, apie kurį kaltinime nurodyta kaip apie nusikalstamą veiką, arba tada, kai toks įvykis buvo, tačiau jis negali būti laikomas nusikalstama veika, nes nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Senajame BPK (339 str.) buvo numatytas dar vienas išteisinimo pagrindas – nenustačius nusikaltimo įvykio. Tačiau šiuo metu galiojančiame BPK toks išteisinimo pagrindas jau nenumatytas, nes laikoma, kad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo įvykis irgi yra nusikalstamos veikos požymis, kurio nenustačius išteisinamasis nuosprendis priimamas vadovaujantis tuo pačiu BPK 303 str. 5 dalies 1 punktu. Tuo tarpu vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 2 p. išteisinamasis nuosprendis priimamas tada, kai pačios nusikalstamos veikos padarymas abejonių nekelia, tačiau nenustatomas tik kaltinamo asmens dalyvavimas padarant tą nusikalstamą veiką.

Šioje byloje išteisinęs A. U. pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str., teismas nuosprendyje išdėstė nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų vertinimo motyvus, teismo išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo ir išteisinimo pagrindo. Iš to, kas išdėstyta nuosprendyje, matosi, kad vien tik nuteistojo kelių užtrauktuko atitraukimą teismas įvertino faktu, neturinčiu nusikalstamos veikos požymių. Tuo tarpu konkretūs kaltinamojo veiksmai ir jo tyčia demonstruoti savo lytinius organus, o tuo pačiu kėsinimasis tvirkinti mažametę nebuvo nustatyti. Todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje nuosprendžio dalyje nurodytas ir konkretus A. U. išteisinimo pagrindas, numatytas BPK 303 str. 5 d. 1 p. Su šia nuosprendžio dalimi bei nurodytu išteisinimo pagrindu apeliaciniame skunde sutinka ir pats prokuroras. Tuo tarpu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad A. U. pagal BK 22 str. 1 d. ir 153 str. išteisinamas nenustačius, kad kaltinamasis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kolegijos nuomone, prokuroro skundo argumentai dėl netinkamo šios nuosprendžio dalies išdėstymo ir netgi dėl kito išteisinimo pagrindo nustatymo niekuo nepagrįsti. Visiškai natūralu, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstant sprendimą dėl konkretaus asmens išteisinimo, stilistiškai išteisinimo pagrindas gali ne visiškai sutapti su BPK 3 str. 1 d. 1 p. ar 303 str. 5 d. 1 p. išdėstytomis formuluotėmis. Tačiau šiuo konkrečiu atveju jokių abejonių dėl A. U. išteisinimo pagrindo nėra, taip pat nėra ir jokių prieštaravimų tarp nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių. Juk ir rezoliucinėje dalyje teismas nenurodė, kad nenustatytas A. U. dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme. Priešingai, ir šioje nuosprendžio dalyje nurodoma, kad kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad čia nurodytas tas pats BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytas išteisinimo pagrindas, todėl nuosprendį keisti šioje dalyje jokio pagrindo nėra. Kolegija dar kartą atkreipia prokuroro dėmesį į tai, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta pati nusikalstama veika, todėl po nuosprendžio įsiteisėjimo nustatinėti kitą tą veiką padariusį asmenį nereikės ir BPK 303 str. 6 d. nuostatos šiuo atveju nebus taikomos.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam A. U. pagal BK 150 str. 4 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.