Kauno apygardos teismo nutartis

2009-12-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-450-81-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-03
Bylos Nr.
1A-450-81-2009
Teisminio proceso Nr.
65-1-00541-07
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Cemnolonskienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Arvydas Stankus
Nuteistasis
M. N., E. V.
Advokatai
Eugenijus Senovaitis

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-450-81/2009

Teisėja V. Miceikienė Proceso Nr. 65-1-00541-07
Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.4.6
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu

2009m. gruodžio 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Arvydo Stankaus, sekretoriaujantDianai Zadrauskaitei, Rūtai Baltušninkaitei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam M. N., gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso /toliau – LR BK/ 284 str. 1 d. padarymą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3d. prie 2006-03-28 Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos 1 m. 6 d. laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir skirta galutinė subendrinta 1(vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas E. V., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Skundžiamu nuosprendžiu R. O. Č. ir D. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. už nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d. padarymą nuteistas už tai, kad 2007m. balandžio 27d. apie 20 val.30 min., viešoje vietoje- (duomenys neskelbtini) sklype, kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, elgdamasis įžūliai, be jokios priežasties, ne mažiau kaip vieną kartą sudavė kumščiu į veidą bei ne mažiau kaip dešimt kartų įspyrė į įvairias kūno vietas R. Ž., tuo sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomeninę rimtį bei tvarką.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde prašo pakeisti 2009 m. birželio 08 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį, neskirti realios laisvės atėmimo bausmės arba, perkvalifikavus veiką pagal LR BK 140 str. 1 d., bylos procesą jo atžvilgiu nutraukti-LR BPK 416 str. Jam paskirta per griežta bausmė, veika pagal LR BK 284 str. 1 d. kvalifikuota netinkamai, nes nėra chuliganiškų paskatų, nukentėjusiajam R. Ž. smūgius sudavė dėl sumušto draugo , t.y. dėl asmeninių paskatų. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko ne viešoje vietoje, todėl veika turi būti kvalifikuota pagal LR BK 140 str. 1 d. Jis atlygino nukentėjusiajam žalą, atsiprašė, nukentėjusysis teisme patvirtino, kad jokių pretenzijų neturi, atsisako kaltinimų, todėl bylos procesas jo atžvilgiu turėjo būti nutrauktas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje neteisingai nustatytas nusikalstamų veikų padarymo laikas.

Šalies argumentai

M. N. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė LR BK 54 str. nuostatas. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis savanoriškai papasakojo esmines bylos aplinkybes, todėl jo atžvilgiu konstatuotina lengvinanti aplinkybė nuoširdus prisipažinimas, į kurią teismas neatsižvelgė, skiriant bausmę, jis savanoriškai atlygino nukentėjusiajam žalą, atsiprašė, susitaikė su nekentėjusiuoju. Pažeistos LR BK 61 str. nuostatos, nes skirta per griežta bausmė, nes jo veikoje yra tik atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad jo atžvilgiu galima taikyti ir kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes jis vienas išlaiko mažametį vaiką ir vaiko motiną, jo motina taip pat yra neįgali. Be to , teismas turėjo realią galimybę taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, galima taikyti LR BK 62 str. 2d. l p„ 2p., 3d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Be to, paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui bei pažeidžia piliečių lygybę prieš įstatymą. Teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis yra teigiamai charakterizuojamas, atlygino žalą, veika padaryta beveik prieš du metus, per tą laiką nepadarė jokio teisėtvarkos pažeidimo, vienas išlaiko tris asmenis, kurie yra socialiai pažeidžiami, tame tarpe ir mažametis vaikas, dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės šie asmenys yra atsidūrę beviltiškoje padėtyje. Be to, jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, sutriko paties sveikata .

LR BK 59str.2 d. reikalavimais teismas galėjo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir tai, kad jis vienas rūpinasi neįgaliais savo artimaisiais, šeimos nariais, savo mažamečiu vaiku, teigiamai charakterizuojamas.

Kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: nuteistojo, gynėjo, prašiusių skundą patenkinti dėl jame išdėstytų motyvų, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. N. kaltė pažeidus viešąją tvarką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, dėl šių veikų įrodymus įvertino nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –LR BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

LR BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą apsprendžia objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konfliktas tarp R. Ž. ir M. N. kilo dėl menkavertės priežasties, todėl konflikto motyvai vertinami kaip chuliganiški. Pažymėtina, kad chuliganiškais motyvais laikoma, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Įžūlūs veiksmai yra suprantami kaip elgesys, kuris neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, šokiruojantis aplinkinius, trikdantis visuomenės rimtį ar pažeidžiantis viešąją tvarką.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. N. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, kad jo elgesys laikytinas atviru iššūkiu visuomeninei tvarkai siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

M. N., viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį R. Ž. /sudavė smūgius/. Toks jo elgesys yra įžūlus, smūgis suduotas be akivaizdžios priežasties, matant kitiems asmenims, o tai yra agresyvus veiksmas, šiurkščiai pažeidžiantis ne tik nukentėjusiojo teises, bet ir šokiruojantis aplinkui esančius žmones. Tai,kad M. N. sudavė smūgius nukentėjusiajam esant mažareikšmei dingsčiai, patvirtina byloje esantys įrodymai. R. Ž. nurodė, kad į namus atvyko M. N. ir jam išėjus į lauką M. N. kumščiu trenkė per veidą /t.1 b.l. 57-58/. Pats nuteistasis M. N. teisme patvirtino, kad R. Ž. sudavė iš karto, kai pastarasis išėjo. Pažymėtina, kad M. N. duodamas parodymus pripažino, kad veiksmai buvo chuliganiški, sudavė be priežasties /t. 3 b.l. 37/. Aplinkybę, kad smūgis suduotas be priežasties patvirtina ir liudytojos R. B. parodymai. Liudytoja R. B. paaiškino, kad kai grįžo į namus R. Ž. maždaug už 20 min. atėjo trys vaikinai. Jai atidarius M. N. pasiteiravo ar namie yra R. Ž., pasakė, kad atėjo jo gelbėti. R. Ž. išėjo, o M. N. jam trenkė, vėliau mušė visi trys. Nurodė, kad ji R. Ž. užgulė, kad vaikinai jo nemuštų /t.1 b.l. 91/. Dėl ko buvo sumuštas R. Ž. vaikinai nepaaiškino. Kad nebuvo pagrindo bei priežasties sumušti nukentėjusįjį R. Ž. patvirtina ir tos aplinkybės, kad jis nebuvo konflikto tarp jo ir E. V. iniciatorius, taigi nepagrįsta M. N. nurodyta aplinkybė, kad E. V. prašė jį apginti nuo R. Ž.. Konfliktas kilo tarp E. V. ir T. K., kuris peraugo į muštynes. R. Ž. bandė užstoti T. K., šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu patvirtino R. Ž., N. B., T. K. /t. 1 b.l. 65-66, 79-80/. Nuteistasis E. V. duodamas parodymus teisme patvirtino, kad jis apsižodžiavo su T. K., o kiti puolė juos skirti /t. 3 b.l. 40/ ,vėliau M. N. prašė padėti.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad konfliktas vyko ne viešoje vietoje. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Konfliktas įvyko namo sklype, matė kiti asmenys, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad konfliktas vyko viešoje vietoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. N. savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomeninę rimtį bei tvarką ir jo motyvai tinkamai vertinti kaip chuliganiški, kilę dėl menkavertės priežasties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. N. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal LR BK 284 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai, atmetamas skundo argumentas, kad M. N. veika turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 140 str. 1 d. , procesas turėjo būti nutrauktas, nes kaltinimų nukentėjęs jo atžvilgiu atsisakė.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendyje yra neteisingai nustatytas nusikalstamų veikų įvykdymo laikas, kad nukentėjusysis negalėjo tuo pačiu metu būti skirtingose vietose. Tiek kaltinamajame akte, tiek pirmos instancijos teismo nuosprendyje nėra labai tiksliai nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, nurodyta, kad nusikalstama veika įvyko „apie 20 val.“ ar „apie 20 val. 30 min.“. Kad atstumas tarp parduotuvės ir nukentėjusiojo namų nėra didelis patvirtina nukentėjusiojo duoti parodymai, kad jis po konflikto prie parduotuvės namo parvažiavo dviračiu, bei R. O. Č. nurodytos aplinkybės. Pastarasis apklausiamas teisme nurodė, kad nuo R. Ž. namų iki parduotuvės, kur vyko muštynės yra apie 2-3 km. Taigi po konflikto prie parduotuvės, praėjus trumpam laiko tarpui R. Ž. galėjo būti namuose.

Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis savanoriškai papasakojo apie esmines bylos aplinkybes, todėl jo atžvilgiu konstatuotina lengvinanti aplinkybė nuoširdus prisipažinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja,kad M. N. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju kaltu neprisipažino /t.2 b.l. 4/, vėliau atsisakė duoti parodymus /t.2 b.l. 8/, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą teisiamojo posėdžio metu /t.3 b.l. 36-38/. LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudaro dvi privalomosios dalys – prisipažinimas padarius nusikaltimą bei nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip nuteistasis turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, tačiau svarbu, jog kaltininkas laisva valia pripažintų padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertintų savo elgesį ir stengtųsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje negalima konstatuoti, jog M. N. prisipažino padaręs nusikaltimą (savo kaltę visiškai pripažino) ir nuoširdžiai gailėjosi. Tai patvirtina įtariamojo apklausos protokolai /t. 2, b.l. 4, 8/, Kauno rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas /t. 3, b. l. 36-38/.

M. N. apeliaciniame skunde teigia, kad jo atžvilgiu galima taikyti bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo realią galimybę taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai nuteistajam M. N. skyrė laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad LR BK 75 str. 1d. nustato sąlygas, kurioms esant asmeniui gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Asmeniui nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Be šių formalių sąlygų įstatymas taip pat numato, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. T.y. būtina sąlyga taikyti LR BK 75 straipsnio nuostatas yra pagrįstas manymas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismas dėl galimybės taisyti asmenį jam neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės sprendžia, įvertinęs nuteistojo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos, įvertina aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. M. N. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, dėl menkavertės priežasties, dėl chuliganiškų paskatų, būdamas anksčiau teistas, turėdamas neišnykusį teistumą padarė naują nusikalstamą veiką, nusikaltimą padarė praėjus trumpam laiko tarpui, kai buvo paleistas lygtinai, todėl teisėjų kolegija daro išvadą,kad tik realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę gali būti įgyvendinta bausmės paskirtis, numatyta LR BK 41 straipsnyje. Atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą šie tikslai nebūtų pasiekti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LR BPK 54 str. 3 d. ir 62 str. reglamentuojama, kada galima skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę. Teisinio pagrindo taikyti LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d. šioje baudžiamojoje byloje nėra.

Apeliaciniame skunde teigiama,kad galima taikyti LR BK 62 str. 2 d. 1 p., 2 p., 3p.

LR BK 62 str. numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmė, jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti /LR BK 62 str. 2 d. 1p./, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti /LR BK 62 str. 2 d. 2p./, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis /LR BK 62 str. 2 d. 3p./. Bylos duomenys nepatvirtina nei vienos iš šių sąlygų. Nėra nei vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, be to, nepateikta duomenų, kad jis išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Byloje esantys duomenys, kad M. N. mama iš dalies darbinga, nepatvirtina aplinkybės, kad nuteistasis ją išlaiko, ar kad ji yra neįgali ir M. N. ją prižiūri. Taip pat nėra duomenų, kad dėl paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti mažametį vaiką. Be to, vaikas gimė (duomenys neskelbtini), M. N. buvo nuteistas 2006-03-28 nuosprendžiu, lygtinai paleistas 2007-03-06, tai nepatvirtina aplinkybės, kad dėl paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti vaiką. Nėra pagrindo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 3 p.

Teismas gali skirti švelnesnę bausmę taip pat vadovaujantis LR BK 54 str. 3d. Pagal LR BK 54 str. 3 d. nuostatą, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nors Baudžiamasis kodeksas ir neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. LR BK 54 str. 3 d. taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja LR BK 41 str. 2 d. ir 54 str. 2 d. nuostatos. Teismas LR BK 54 str. 3 d.. taiko tik tada, kai byloje nustatomos išskirtinės aplinkybės, iš esmės mažinančios kaltininko padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Skunde nurodytos aplinkybės, kad jis teigiamai charakterizuojamas, atlygino žalą, veika padaryta beveik prieš du metus, per tą laiką nepadarė jokio teisėtvarkos pažeidimo, vienas išlaiko tris asmenis, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, po šios nusikalstamos veikos iš esmės sutriko paties sveikata, jis yra moraliai subrendęs, neigiamai vertina savo poelgius, nėra pripažintinos išimtinėmis.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad jam turi būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, nes jis vienas išlaiko mažametį vaiką, vaiko motiną, neįgalią mamą, nes 2009 m. balandžio 14 d. darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad M. N. gauna tik 0,5 MMA darbo užmokestį.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo M. N. nusikalstamą veiką ir teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų. Teisinio pagrindo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu nėra.

LR BK 54 str., apibrėžiančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, 2 d. nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Paskirtoji bausmė turi būti adekvati padaryto nusikaltimo sunkumui, pavojingumui, o kartu ir nuteistojo pavojingumui bei pakankama įgyvendinti bausmės tikslus, realizuoti teisingumo principą, t.y. nuteistajam turi būti paskirta teisinga bausmė.

Teismas skirdamas nuteistajam M. N. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau teistas tris kartus, nusikaltimą padarė praėjus vos mėnesiui po paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, atsižvelgė į tai, kad atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, įvertino jo asmenybę. Pažymėtina, kad teismas atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė, jis LR BK 27 str. 1 d. nustatyta tvarka yra nusikaltimų recidyvas, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą pakartotinai vėl padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visas aukščiau minėtas aplinkybes bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir skyrė M. N. laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams mėnesiams. Ši bausmė yra mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei M. N. paskirtoji bausmė, nei galutinė subendrinta bausmė, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos bei paties nuteistojo pavojingumą, nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti individualizuotos bausmės tikslus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo nuteistojo M. N. padarytą nusikalstamą veiką, už kurią paskyrė teisingą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Regina CemnolonskienėTeisėjai Kęstutis DargužisArvydas Stankus