Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. P. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 straipsnio 1 dalį (2020-06-14 G. D. priklausančio dviračio vagystė iš Panevėžio automobilių turgaus ) ir paskirta jam 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2020-08-31 atviroji vagystė iš (duomenys neskelbtini) ir paskirta jam 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir paskirta Ž. P. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams.

Paskirta subendrinta bausmė BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies bei 9 dalies pagrindu subendrinta su 2020-12-04 Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta Ž. P. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams ir 20 dienų.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo Ž. P. sulaikymo, vykdant nuosprendį dienos.

Įskaitytinas į bausmės laiką Ž. P. sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020-09-09 iki 2020-09-10 (viena para), bei atlikta bausmė pagal 2020-12-04 Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendį (30 parų areštą, prilyginant 30 dienų laisvės atėmimo bausmei).

Priteista iš Ž. P. 500 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. D..

Priteista iš Ž. P. 13,30 Eur dokumentų įteikimo išlaidų; 117 Eur dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, bei 21 Eur nukentėjusiojo atvykimo į teismą išlaidų - Valstybės naudai.

Ž. P. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikintini nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. P. nuteistas už tai, kad jis, 2020 birželio 14 d. apie 9.30 val., Panevėžio automobilių turguje, adresu (duomenys neskelbtini), iš prekybos vietos (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą G. D. priklausantį turtą - dviratį „Conway MS 629“, 500 eurų vertės.

2. Be to, Ž. P., 2020 rugpjūčio 31 d., apie 11 val., parduotuvėje „(duomenys neskelbtini), matant pardavėjui L. M., atvirai pagrobė svetimą (duomenys neskelbtini) įmonei priklausantį turtą – sankabos būgnelį „(duomenys neskelbtini)“ 8,49 eurų vertės.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

4. Dėl dviračio vagystės, apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių Ž. P. kaltę įvykdžius šį nusikaltimą. Apeliantas nurodo, kad nors neatsimena aptariamos dienos aplinkybių, tačiau tvirtina, kad dviračio nevogė, nusikalstamoje veikoje jis nedalyvavo ir kaltu niekada neprisipažino. Byloje esantys neinformatyvūs vaizdo įrašai bei liudytojų parodymai niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog Ž. P. įvykdė dviračio vagystę, tuo tarpu policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai apie neva Ž. P. įvykdytą dviračio vagystę nėra įrodymai, nes jie nėra pagrįsti kitais teisėtais procesiniais veiksmais. Dviratis nėra surastas ir nėra jokių duomenų apie asmenį, kuris pagrobė svetimą turtą.

5. Dėl sankabos būgnelio vagystės, apeliantas nurodo, kad savo kaltę pripažino visiškai ir neginčija pagrobto turto vertės bei veiką kvalifikuojančio požymio, kad svetimas turtas pagrobtas atvirai, tačiau apelianto manymu, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos dalyko vertę – 8,79 Eur, kad pagrobtas svetimas turtas Ž. P. buvo nereikalingas (bevertis daiktas), kad nepadaryta žala (pagrobtas daiktas liudytojos A. S. sugrąžintas į parduotuvę), jo veika turėtų būti vertinama kaip mažareikšmė ir jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio pagrindu.

6. Teismo posėdyje gynėjas advokatas prašė Ž. P. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III.Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis Ž. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis jį apkaltinančiomis išvadomis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1dalyje, padarymo, taip pat Ž. P. manymu, atsižvelgiant į pagrobto turto vertę, žalos nebuvimą, motyvus, jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti vertinama kaip mažareikšmė, o jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi apylinkės teismo nuosprendyje bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, spendžia, kad Ž. P. kalė padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje esančių įrodymų visuma.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad nuteistojo Ž. P. kaltė padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo grindžiama nukentėjusiojo G. D. parodymais, liudytojos A. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, savanoriško daiktų pateikimo protokolu, Panevėžio apskrities VPK vyr. tyrėjos S. D. tarnybiniais pranešimais, daiktų apžiūros protokolais, taip pat Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikta informacija bei kitais rašytiniais bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys leidžia įsitikinti, kad teismas ne tik išdėstė anksčiau išvardintus nuteistojo Ž. P.kaltės įrodymus, tačiau juos analizavo, gretino tarpusavyje, atliko jų vertinimą ir remdamasis ištirtų bei įvertintų nukentėjusiojo, liudytojų parodymų bei rašytinių įrodymų visuma, padarė išvadas, kad Ž. P. pagrobė G. D. priklausantį dviratį „Conway MS 629“.

12. Kaip matyti, apeliaciniame skunde akcentuojami tarnybiniai pranešimai, kurie pasak apelianto, negali būti vertinami kaip jo kaltės įrodymai, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, tai jokiu būdu ne vieninteliai įrodymai. Apklausiamas teisme nukentėjusysis G. D. parodė, kad atpažįsta Ž. P., kaip asmenį pagrobusį jam priklausantį dviratį. Jis parodė, kad Ž. P. atpažįsta pagal bendrus ir individualius bruožus - ūgio, veido, nosies formas, kūno sudėjimą, jo manieras bei rando ant kaktos. Dar nukentėjusysis G. D. parodė, kad atpažįsta Ž. P. ir iš to, kad dieną prieš vagystę, Ž. P. klausinėjo jo dviračių kainų ir buvo apsirengęs lygiai taip pat kaip ir vagystės dieną – mėlynu švarkeliu, dryžuotais marškinėliais ir su akinukais. Apklausiama teisme liudytoja A. S. parodė, kad ji vieną ar du kartus yra mačiusi Ž. P. dėvintį marškinėlius, atitinkančius Ž. P. nuotraukoje darytoje 2020-06-14 įvykio vietoje. Be to, iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kaip <...> Ž. P. pakelia pirmą iš keturių dviračių ir jį abejomis rankomis pakilnoja į viršų ir padeda atgal, paskui Ž. P. dešinę savo ranką uždeda ant pirmo iš keturių surikiuotų dviračių sėdynės.<...> Ž. P. paima antrą nuo dešinės pusės dviratį abejomis rankomis ir jį patraukia atgal. <...> matoma, kaip Ž. P. užsėdęs ant dviračio išvažiuoja iš prekyvietės, matoma kaip nuo vaizdo kameros viršaus dviračiu atvažiuoja Ž. P. ir važiuoja link išvažiavimo iš turgaus. Apeliantas neteisus tvirtindamas, kad byloje esantys vaizdo įrašai yra neinformatyvūs. Iš vaizdo įrašų, tiek ir nuotraukų, darytų iš vaizdo įrašų, matyti, jog jos yra geros kokybės, jose aiškiai matomi asmens, kuris pagrobė nukentėjusiojo dviratį ir išvažiavo juo iš Panevėžio automobilių turgaus ne tik bendri bruožai, apsirengimas, bet ir individualūs požymiai, t. y. Ž. P. randas ant kaktos, kuris tiek vietos, tiek ir dydžio atžvilgiu sutampa su Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliktos Ž. P. apžiūros metu fiksuotu randu. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad iš nuotraukų palyginimo matyti ir kitų sutapimų – veido raukšlių vietos, akiduobių, nosies ir veido forma. Taigi, šių aptartų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, patvirtina jo kaltę kaltinime nurodytu laiku ir vietoje pagrobus nukentėjusiajam G. D. priklausantį dviratį.

13. Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl Ž. P.kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo Ž. P.kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje ir paneigia apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kad nėra surinkta jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo

14. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo nagrinėjimui pateiktos baudžiamosios bylos duomenis, įvertinusi skundo argumentus ir motyvus, sprendžia, kad taikyti nuteistojo Ž. P. atžvilgiu BK 37 straipsnio nuostatas teisinio pagrindo nėra.

15. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2013, 2K-153-942/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga.

16. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tai, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Ž. P., parduotuvėje (duomenys neskelbtini), matant pardavėjui L. M., atvirai pagrobė svetimą (duomenys neskelbtini) įmonei priklausantį turtą – sankabos būgnelį „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo Ž. P. veiksmus pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Šių aplinkybių neginčija ir pats apeliantas, tačiau mano, kad atsižvelgiant į pagrobto turto vertę, t. y. 8,49 Eur, jo veika turėtų būti vertinama kaip mažareikšme.

17. Apygardos teismo vertinimu, Ž. P.padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje, negali būti pripažinta mažareikšme. Visų pirma pažymėtina, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020-12-04 nuosprendžiu Ž. P. jau teistas už turtinio pobūdžio nusikaltimą (BK 178 straipsnio 4 dalis). Be to, skundžiamu nuosprendžiu Ž. P. nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Byloje esantys duomenys iš administracinių nusižengimų registro išrašo patvirtina ir tai, kad per mažiau nei pusantrų metų, Ž. P. net 8 kartus baustas administracine tvarka už smulkias vagystes (ANK 108 straipsnis) (3 t., b. l. 1-60). Visa tai rodo, kad Ž. P. veiksmai yra kryptingi bei tikslingi ir nukreipti daryti turtinio pobūdžio veikas, todėl manyti, kad aptariama veika buvo atsitiktinė, kas atitinkamai leistų spręsti apie mažesnį Ž. P. veikos pavojingumą, nėra jokio pagrindo. Šią išvadą dar labiau sustiprina ir liudytojo L. M. parodymai, kuriuose jis nurodė, jog jam matant Ž. P. pagrobė vieną sankabos būgnelį, tačiau pastarajam išėjus iš parduotuvės, liudytojas peržiūrėjo vaizdo kameras ir pamatė, kad Ž. P. prieš tai pagrobė dar vieną sankabos būgnelį (2 t., b. l. 4). Šios aplinkybės leidžia vertinti, kad Ž. P. vagystes vykdo sistemingai, o tai neabejotinai didina nuteistojo pavojingumą visuomenei. Nors pagrobto turto vertė yra maža, tačiau tai savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Vien tai, kad galimai pagrobtas svetimas turtas Ž. P. netiko ir dėl to, jis jį paliko bare, o jį radusi liudytoja A. S. sugrąžino į parduotuvę, taip pat nesuteikia pagrindo vertinti Ž. P. padarytą veiką kaip mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.

18. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį Ž. P., sudaro 94,50 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

20. Atsižvelgdamas į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, kad byloje nėra jokių duomenų, apie sunkią nuteistojo finansinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš nuteistojo prašoma valstybės naudai priteisti pinigų suma – 94,50 Eur, žymiai Ž. P. turtinės padėties nepaveiks, ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati.

21. Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo Ž. P. valstybės naudai 94,50 Eur (devyniasdešimt keturi eurai ir 50 ct) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.