Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. G., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnį, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš M. G., o šiam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti, iš atstovės pagal įstatymą R. G. priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 31,12 Eur žalai atlyginti, G. C. – 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 24 d., apie 17.30 val., atėjęs į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškodamas asmens, vardu A., nukentėjusiajam G. C. atidarius duris, tyčia kumščiu sudavė šiam vieną smūgį į nosį, po to įėjęs į butą, virtuvėje tyčia kumščiu sudavė minėtam nukentėjusiajam vieną smūgį į nosį, dėl to šis pargriuvo atsitrenkdamas į virtuvinę spintelę. Taip M. G. G. C. padarė nosies sumušimą su odos nubrozdinimu, krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimą su masyvia poodine kraujosruva, išsidėsčiusia nuo menties viršūnės lygio iki apatinių šonkaulių apatinės dalies tarp dešinės užpakalinės pažasties ir dešinės menties linijų, dešinės pusės 8-to ir 9-to šonkaulių lūžiais dešinės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje, taip dėl nosies sužalojimo G. C. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o dėl dešinės pusės 8-to ir 9-to šonkaulių lūžio padarė G. C. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra jis dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą.

M. G. nuteistas ir už tai, kad 2015 m. lapkričio 24 d., apie 17.30 val., atėjęs į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškodamas asmens, vardu A., nukentėjusiajam G. C. atidarius buto laukujas duris, tyčia kumščiu sudavė G. C. vieną smūgį į nosį, ir per atidarytas duris įėjo, vaikščiojo po butą, kuriame gyvena nukentėjusysis G. C., ir tokiu būdu prieš bute gyvenančio G. C. valią įsibrovė į jo gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo surasti galimybę paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Teigia, kad dėl padarytų nusikaltimų prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, todėl nesutinka su jam paskirta vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, taip pat mano, kad nukentėjusiajam buvo priteista per didelė suma žalai atlyginti, ji neadekvati padarytam sužalojimui.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. G. kaltės, jo nusikalstamas veikas kvalifikavo tinkamai, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. kaltės padarius nusikalstamas veikas neneigia, padarytų nusikaltimų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 165 straipsnio 1 dalį neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, taip pat mano, kad mažintinas nukentėjusiajam G. C. priteistos neturtinės žalos dydis.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas M. G., pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 straipsnis), padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59, 60 straipsniai). Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgdamas į bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – padarytas apysunkis ir nesunkus nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys), į nuteistojo kaltės formą – padaryti tyčiniai nusikaltimai, į nuteistojo asmenybę – anksčiau teistas net aštuonis kartus, iš jų ir už nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 1 dalis), charakterizuojamas neigimai (t. 1, b. l. 122–124), teisingai už padarytas nusikalstamas veikas M. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmes – BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, BK 165 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis, BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nuostatų nepažeidė. Subendrindamas paskirtas bausmes teisingai taikė bausmių apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Akcentuotina, kad bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui galimas tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. BK 92 straipsnio taikymas galimas tik esant tam tikrų įstatymo numatytų sąlygų visumai. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

Pažymėtina, kad skirdamas bausmę nepilnamečiui, teismas, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir į BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

Kaip jau buvo paminėta, nuteistasis M. G. anksčiau teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą net aštuonis kartus. Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžiu, Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 23 d., 2013 m. gruodžio 9 d. baudžiamaisiais įsakymais, Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu M. G. buvo nuteistas laisvės apribojimo bausme. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d., 2015 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiais M. G. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas (BK 92 straipsnis), todėl nuteistasis M. G. jau daug kartų turėjo galimybę pasitaisyti, gyventi visuomenei priimtiną gyvenimo būdą, mokytis arba dirbti. Jau ankstesniais nuosprendžiais atidėjus bausmės vykdymą nuteistasis buvo įspėtas nedaryti naujų nusikalstamų veikų, įspėtas nepažeidinėti jam paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių, tačiau jis šių įspėjimų nepaisė, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, vėl darė naujas nusikalstamas veikas. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi nuteistajam M. G. buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Iš Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties turinio matyti, kad nuteistasis M. G. bausmės vykdymo atidėjimo metu net aštuonis kartus pažeidė auklėjamojo poveikio priemonę (BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pažymėtina, kad tuo metu, kai M. G. privalėjo vykdyti elgesio apribojimo įpareigojimą – nustatytu laiku būti namuose, jis padarė ir naujų nusikalstamų veikų, iš jų ir analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, už kurią nuteistas Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžiu. Tai parodo, kad nuteistajam M. G. už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas paskirta kita bausmės rūšis – laisvės apribojimo bausmė, taip pat taikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės veiksmingos nebuvo, jo elgesiui po nusikalstamų veikų padarymo teigiamos įtakos nepadarė, teismo net kelis kartus jam parodyto pasitikėjimo jis nepateisino visiškai. Tai patvirtina, kad nusikalstami M. G. poelgiai nėra atsitiktiniai, o daugiau tendencingi, gyvenimo būdą atskleidžiantys reiškiniai, kad nuteistasis nedaro išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio. Todėl, esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, nėra pagrindo abejoti tuo, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas nepadės pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų, kuriais, be kita ko, siekiama taip paveikti nusikaltusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Atsižvelgdamas į aplinkybių, susijusių su bausmės vykdymo instituto taikymu ir jo sąlygų laikymusi, visumą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistasis M. G., nuolat darydamas nusikalstamas veikas ir prašydamas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, piktnaudžiauja BK 92 straipsnio institutu, tikėdamasis, kad išvengs realios laisvės atėmimo bausmės.

Apylinkės teismas priteisė nukentėjusiajam G. C. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, apeliaciniu skundu prašoma priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Jeigu kaltė pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą asmeniui, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. C. klausimą, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pasekmes – nuteistasis M. G. padarė tyčinius nusikaltimus, dėl patirtų kūno sužalojimų – nosies sumušimo – nukentėjusysis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, o dėl dešinės pusės 8-to ir 9-to šonkaulių lūžio – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiajam buvo sužalotas gyvybiškai ir estetiškai svarbus organas – nosis, taip pat sulaužyti šonkauliai. Akivaizdu, kad dėl tokių nuteistojo nusikalstamų veikų nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus. Padaryti sužalojimai neišvengiamai sąlygojo emocinį sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Dėl kūno sužalojimų nukentėjusysis taip pat neišvengiamai patyrė kilusius nepatogumus, privalėdamas gydytis, taigi buvo apribota jo judėjimo laisvė – jis du mėnesius negalėjo išvykti dirbti į užsienį (t. 2, b. l. 43).

Kolegija pažymi, kad nukentėjusiajam G. C. neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o M. G. kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, kurie nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusysis patyrė išgąstį, stresą. Nuteistasis neteisėtai prieš nukentėjusiojo valią įsibrovė į nukentėjusiojo butą, jį sumušė, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis jaučia pasekmes psichologiškai ir iki šiol. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam G. C. padaryti sužalojimai turėjo reikšmės jo gyvenimo kokybei.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose, esant tokiai pat nuteistojo kaltės rūšiai (tyčia), panašaus pavojingumo veikai (nusikaltimas, susijęs su nežymaus ir nesunkaus sveikatos sutrikdymu), pasekmėms (dėl nosies sumušimo padarytas nežymus, o dėl 8-to ir 9-to šonkaulių lūžio – nesunkus sveikatos sutrikdymai), priteisto 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas patirtiems dvasiniams išgyvenimams, todėl jo mažinti nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.