- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-12
- Bylos Nr.
- A-662-25-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00536-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- V. Ž., UAB „Senasis Merkurijus“, UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus miesto teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros skyrius
- Kategorijos
- 13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Ž. , UAB „Senasis Merkurijus“, UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus miesto teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros skyrius).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. Ž. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-4; 24-27) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Departamentas) 2011 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 256-131(2.15.2.36-MP6) ,,Dėl statybos leidimo ir statinio įregistravimo" (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išduoti T. Ž. , kuri nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą - parduotuvę, unikalus Nr. 1097-4008¬-1016:0002, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turinčią 471,88 kv. m. plotą, leidimą statybai statinio 1E2B priestatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turinčiam 31,52 kv. m. plotą.
Paaiškino, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus miesto 2-jam apylinkės teismui pateikė ieškinį, reikalaudama įpareigoti T. Ž. savo lėšomis per du mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos likviduoti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą statinio 1E2B priestatą (toliau – ir Priestatas), atlaisvinti bendro naudojimo rampą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir sutvarkyti statybvietę. Nesutikdami su Inspekcijos reikalavimu, pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. Ž. 2011 m. sausio 3 d. pateikė Departamentui prašymą Nr. 832 išduoti leidimą statybai ir atlikti visus būtinus veiksmus, įgalinančius registruoti Priestatą. Departamentas 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. 256-131(2.15.2.36-MP6) ,,Dėl statybos leidimo ir statinio įregistravimo" atsisakė išduoti leidimą, nurodydamas, kad ieškovės, kaip statytojos, teisė gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, jei statomas statinys yra ant žemės sklypo, priklausančio statytojai nuosavybės teise ar yra valdomas kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Pareiškėjos manymu, toks Departamento atsakymas prieštarauja statinio įteisinimą reguliuojančioms normoms, neatitinka faktinių aplinkybių. Teigė, kad Priestatas niekieno interesų nepažeidė. Atkreipė dėmesį, kad Departamentas neatsižvelgė į tai, jog Priestatas nėra pastatytas ant žemės sklypo, jis stovi ant bendro naudojimosi statinio - rampos, t. y. jau teisiškai įregistruoto kito statinio, todėl įteisinti savavališką statybą pareiškėjai nėra reikalingas žemės sklypo savininko leidimas ar suteikta kitokiais pagrindais žemės sklypo valdymo forma. Paaiškino, kad negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. 1097-4008-1016, bendrasavininkiai yra UAB „Senasis Merkurijus", UAB „Nekilnojamojo turto fondas" ir T. Ž. . Pabrėžė, kad Priestatas užima tik dalį (31,52 kv. m.) bendrojo naudojimosi negyvenamosios paskirties statinio – rampos – ploto, netrukdo kitiems bendrasavininkiams naudotis likusia jiems priklausančia lygiaverte rampos dalimi. Pareiškėjos manymu, savavališkos statybos likimas turi būti vertinamas ir kieno nors interesų pažeidimo aspektu, o šiuo atveju niekieno interesai nebuvo pažeisti, todėl reikalavimas nugriauti kokybiškai, laikantis visų reikalavimų, pastatytą Priestatą yra per griežtas ir netikslingas būdas savavališkai statybai pašalinti. Paaiškino, kad Priestatas buvo įsigytas pareiškėjos bendrąja jungtine nuosavybe su trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. Ž. 2004 m. gegužės 6 d. kartu su pagrindiniu statiniu, todėl, pareiškėjos manymu, Departamentas privalėjo taikyti Statybos įstatymo ir Civilinio kodekso redakciją, galiojusią iki 2006 m. lapkričio 1 dienos. Pareiškėjos manymu, jai turi būti suteikta galimybė sutvarkyti dokumentus ir įteisinti ginčo statinį, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Atkreipė dėmesį, kad įsigaliojus naujiems Statybos įstatymo pakeitimams, jei iki 2010 m. spalio 1 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir pateiktas reikalavimas nugriauti statinį per tam tikrą terminą, kuris jau pasibaigė, o Inspekcijos ieškinys įpareigoti vykdyti reikalavimą jau pasiekė teismą, statytojas gali prašyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą ir toks leidimas turi būti išduotas. Pažymėjo, kad vienintelis reikalavimas tokio savavališko statinio įteisinimui - galimybė, nepažeidžiant imperatyvių teisės normų reikalavimų ir trečiųjų asmenų interesų, būti toje vietoje, kurioje yra pastatytas. Darė išvadą, kad Departamento atsisakymas išduoti leidimą statybai yra neteisėtas ir neatitinka šiuo metu galiojančių įstatymų normų.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 48-53) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1, 8 punktus ir pažymėjo, kad vertinant skundžiamą Departamento 2011 m. vasario 3 d. raštą Nr. A256-131(2.15.2.36-MP6) reikėtų atsižvelgti į pareiškėjos prašymo turinį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2010 m. gruodžio 15 d. prašymu Nr. 832 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama įregistruoti pastatą (statinį), esantį valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Į šį prašymą buvo atsakyta Departamento 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. A51-28283(3.3.16.5-BR4) „Dėl statinio įregistravimo", kuriuo pareiškėja informuota apie tai, jog statinių registravimo funkcijas atliekanti institucija yra valstybės įmonė Registrų centras. Paaiškino, kad pareiškėja 2011 m. sausio 3 d. prašymu Nr. 832 prašė išduoti leidimą statybai ir atlikti visus būtinus veiksmus, įgalinančius įregistruoti statinį. Atsakovo manymu, šis prašymas yra kaip atsakymas į Administracijos 2010 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. A51-28283(3.3.16.5-BR4). Nurodė Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė reikalingų dokumentų, todėl darė išvadą, kad jos prašymas negali būti laikomas tinkamu kreipimusi statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Nurodė, kad pareiškėjai 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. A256-131(2.15.2.36-MP6) buvo pateiktas atsakymas į jos pakartotinį raštą Nr. 832, juo pakartota raštu Nr. A51-28283-(3.3.16-5 BR4) pateikta informacija. Todėl, atsakovo manymu, skundžiamas raštas nėra administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjai teisines pasekmes. Teigė, kad Departamento 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. A51-28283-(3.3.16.5-BR4) bei 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. A256-131(2.15.2.36-MP6) nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros pareiškėjos teisės ar pareigos, tai yra tik informacinio pobūdžio pranešimai, pareiškėjai nesukeliantys teisinių pasekmių, kadangi 2010 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. A51-28283-(3.3.16.5-BR4) pateikiama informacija, į kokią instituciją kreiptis, o 2011 m. vasario 3 d. raštu Nr. A256-131 (2.15.2.36-MP6) pareiškėja pakartotinai buvo informuota apie 2010 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. A51-28283(3.3.1615-BR4) išdėstytas aplinkybes. Darė išvadą, kad nurodytų raštų negalima laikyti administraciniais aktais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme ir šio ginčo negalima laikyti kilusiu dėl teisės viešojo administravimo srityje ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-357/2009, A502-884/2008, AS8-467/2007 ir nurodė, kad net teismui pripažinus skundžiamą Departamento raštą individualiu administraciniu aktu ir nusprendus jį panaikinti, jokios teisinės pasekmės šio rašto pagrindu pareiškėjai neatsirastų, nes jokios jos teisės ar teisėti interesai šiuo dokumentu pažeisti nebuvo. Pažymėjo, kad minėti raštai yra susiję tarpusavyje, tai tik informaciniai pranešimai, kuriais pareiškėja buvo informuota, kad ji turėtų kreiptis į kitą instituciją. Nurodė Statybos įstatymo 28 straipsnio 3, 4 dalis ir darė išvadą, jog, nors asmeniui suteikiama teisė kreiptis dėl statybos leidimo išdavimo, šis kreipimasis turi atitikti teisės aktų reikalavimus, be to, statybą leidžiantys dokumentai išduodami tik tada, kai tai leidžia teisės aktai. Nurodė Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 23 straipsnio 6 dalį, 3 straipsnio 2 dalies l punktą, pažymėjo, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribos nustatytos Administracijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-1357 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo", Administracija neturi duomenų apie tai, kad šis valstybinės žemės sklypas būtų išnuomotas ar kitais pagrindais suteiktas pareiškėjai ar jai priklausytų nuosavybės teise. Darė išvadą, kad, vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies l punktu, T. Ž. neturi pagrindo įgyvendinti statytojo teisės dėl to, jog nevaldo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės ar kitais pagrindais. Pareiškėjos argumentą, kad Priestatas yra pastatytas ne ant žemės sklypo, o ant bendro naudojimosi statinio – rampos, laikė nepagrįstu. Nurodė Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, CK 4.2 straipsnio 2 dalį ir darė išvadą, kad Priestatas taip pat yra nekilnojamasis daiktas, neatsiejamai susijęs su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos minima rampa nuosavybės teise priklauso ne jai, bet UAB „Senasis Merkurijus".
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Nekilnojamo turto fondas“ atsiliepimu į skundą (b. l. 61-62) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti UAB „Nekilnojamojo turto fondas" turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad UAB „Nekilnojamojo turto fondas" nuosavybės teise valdo patalpas pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šiame pastate nuosavybes teise patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso ir pareiškėjai. Minėto pastato rampa, pažymėta 4e1/b, visiems pastato bendraturčiams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Nurodė CK 4.75 straipsnį, Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 5 punktą, 10 dalies 4 punktą, pažymėjo, kad UAB „Nekilnojamojo turto fondas" nedavė pareiškėjai sutikimo rekonstruoti bendrai priklausantį statinį. Nurodė, kad pareiškėja, žinodama, jog Priestatą neteisėtai pasistatė be bendraturčių sutikimo ir tokiu būdu pažeidė bendraturčių teises ir teisėtus interesus, t. y. neteisėtai užvaldė visiems bendraturčiams bendrąja nuosavybės teise priklausančią statinio dalį, siekia įteisinti neteisėtą statybą, nors Vilniaus miesto 2-jame apylinkės teisme vyksta ginčas dėl Priestato nugriovimo. Teigė, kad Statybos įstatymo nuostatos, leidžiančios įteisinti neteisėtą statybą, taikomos ir leidimas tokioms statyboms išduodamas tik tada, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, t. y. neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Kadangi pastato bendrasavininkiai kategoriškai nesutinka su neteisėtos statybos, dėl kurios UAB „Nekilnojamojo fondas" neteko dalies bendro naudojimo patalpų, įteisinimu, darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai atsisakė išduoti statybos leidimą, nes, priešingu atveju, būtų pažeisti teisėti bendrų patalpų savininkų lūkesčiai ir interesai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus miesto teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 68-69) prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra, kadangi statybą leidžiančių dokumentų išdavimas nėra Inspekcijos kompetencija, jos atžvilgiu nėra keliami reikalavimai. Nurodė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 2, 8 dalis ir nurodė, kad pareiškėja, siekdama gauti statybą leidžiantį dokumentą, privalo turėti ne tik dokumentus, patvirtinančius teisėtą žemės sklypo valdymą, bet ir statinio bendrasavininkių sutikimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens 2010 m. gruodžio 15 d. bei 2011 m. sausio 4 d. prašymai buvo skirtingo turinio: pirmuoju buvo prašoma įregistruoti pastatą, esantį valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, antruoju - išduoti leidimą statybai žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Todėl pareiškėjos 2011 m. sausio 4 d. prašymą teismas vertino kaip kartotinį tik savavalinio statinio įregistravimo dalyje.
Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, konstatavo, kad T. Ž. ir V. Ž. į atsakovą kreipėsi suteikti jiems administracinę paslaugą – išduoti statybos leidimą, todėl darė išvadą, kad dėl prašymo išduoti leidimą statybai žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėjo būti priimtas administracinės procedūros sprendimas (t. y. administracinis sprendimas, kurio priėmimu baigiama administracinė procedūra) – išduotas statybos leidimas arba atsisakyta jį išduoti. Nustatė, kad šiuo atveju statybos leidimą buvo atsisakyta išduoti, neišdavimą motyvuojant tuo, kad statytojas žemės sklypo, kuriame statomas statinys, nevaldo nuosavybės teise, nevaldo ir nenaudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovo 2011 m. vasario 3 d. raštas Nr. A256-131(2.15.2.36-MP6) yra administracinės procedūros (neigiamas) sprendimas, priimtas dėl prašymo, o ne informacinis raštas.
Teismas nurodė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, jog atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą statyti priestatą Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – pareiškėja žemės sklypo, kuriame statomas statinys, nevaldo nuosavybės teise ir nevaldo ir nenaudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, ir darė išvadą, kad tokia pozicija nėra teisinga, nes ginčo pastatas yra senos statybos, tarp jo savininkų ir žemės savininko yra seniai susiklostę faktiniai žemės sklypo nuomos santykiai, be to, rengiant bei derinant statinio rekonstrukcijos (kaip yra šiuo atveju) projektą, žemės savininko teises vykdančios institucijos sutikimas gali būti gautas. Teismo nuomone, statybos leidimą pareiškėjai turėjo būti atsisakyta išduoti kitais teisiniais pagrindais.
Nurodė Statybos įstatymo 23 straipsnio 1, 7, 15, 17 dalis ir darė išvadą, kad pareiškėja turėjo parengti statybos (rekonstrukcijos) projektą, šis projektas turėjo būti atitinkamų institucijų patikrintas, raštu pritarta šiam statybos (rekonstrukcijos) projektui bei gautas leidimas tęsti sustabdytą statybą.
Nurodė Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 dalį, 23 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, 23 straipsnio 6 dalį, 28 straipsnio 3, 4 dalis ir darė išvadą, kad šiuo atveju teisę patikrinti, ar pareiškėjos žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, gyvenamojo namo statyba yra galima pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir ar tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, turi Inspekcija, nes būtent ji, jei būtų raštu pritarta statinio projektui bei gauti reikalingi sutikimai, spręstų išduoti ar neišduoti leidimą tęsti sustabdytą statybą.
Nors atsakovas nurodė netinkamą atsisakymo išduoti leidimą statybai (rekonstrukcijai) šioje institucijoje teisinį pagrindą, taip pat siekdamas operatyvaus ginčo išsprendimo, teismas konstatavo, jog iš esmės išduoti leidimą priestato statybai (rekonstrukcijai) atsisakyta pagrįstai.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 120-124) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį pakeisti panaikinant teismo argumentus: „atsakovės 2011 m. vasario 3 d. raštas Nr. 256-131(2.15.2.36-MP6) ir yra administracinės procedūros (neigiamas) sprendimas priimtas dėl prašymo, o ne informacinis raštas“; „kolegija mano, kad tokia pozicija nėra teisinga, nes, viena vertus, ginčo pastatas yra senos statybos, tad tarp jo savininkų ir žemės sklypo savininko yra seniai susiklostę faktiniai žemės sklypo nuomos santykiai, antra, rengiant bei derinant statinio rekonstrukcijos (kaip ir šiuo atveju) projektą, žemės savininko teises vykdančios institucijos sutikimas gali būti gautas. Kolegijos nuomone, statybos leidimą pareiškėjai turėjo būti atsisakyta išduoti kitais teisiniais pagrindais“; „Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, nes būtent ji, jei būtų raštu pritarta statinio projektui ir gauti reikalingi sutikimai (Statybos įstatymo 23 str. 17 d.) spręstų išduoti ar neišduoti leidimą tęsti sustabdytą statybą“.
Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003 ir teigia, kad nagrinėjamu atveju galima teisės analogija ir civilinio proceso normų taikymas. Pažymi, kad teismo sprendime nurodyti faktai bei teisiniai argumentai gali būti teisiškai reikšmingi šalims kaip prejudiciniai. Nurodo, kad nėra aišku, kuo remiantis teismas 2011 m. vasario 3 d. raštą Nr. A256-2.15.36-MP6 prilygino administraciniam aktui. Teigia, kad teismas nevertino pareiškėjos prašymų turinio, neanalizavo Administracijos atsakymų pareiškėjai turinio, nenurodė, kokiais pagrindais šie raštai galėtų būti prilyginami administraciniams aktams Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime nurodė, jog buvo atliekama statinio rekonstrukcija, nors pareiškėjos 2011 m. kovo 18 d. patikslintame skunde aiškiai įvardijama, kad Inspekcija pateikė teismui ieškinį, reikalaudama likviduoti savavališkos statybos padarinius. Pažymi, kad pareiškėja prašo išduoti statybos leidimą, tačiau niekur neįvardija, jog pastato statyba yra rekonstrukcija. Daro išvadą, kad ši teismo sprendimo dalis neatitinka faktinės situacijos, todėl naikintina. Nurodo Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 punktą, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir pažymi, kad subjektas, siekiantis gauti leidimą statyti, turi teisėtai naudotis sklypu ir turėti tai patvirtinančius dokumentus ir tik tada gali būti sprendžiamas klausimas dėl galimybės išduoti leidimą statyti. Teigia, kad, vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalimi, Inspekcija yra ne institucija, išduodanti statybos leidimą, o institucija, galinti išduoti leidimą tęsti sustabdytą statybą. Nurodo Statybos įstatymo 23 straipsnio 11 dalį ir daro išvadą, kad leidimui tęsti sustabdytą statybą gauti aktualu pašalinti statybos sustabdymo priežastis, kurios šiuo atveju yra privalomojo dokumento neturėjimas. Atkreipia dėmesį, kad byloje ginčijamas atsisakymas išduoti statybos leidimą, o ne leidimo tęsti sustabdytos statybos išdavimas.
Šalies argumentai
Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 129-130) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad atsakovas turėjo išaiškinti teisę kreiptis dėl leidimo tęsti statybą ir pareigą pateikti projektinę dokumentaciją bei suderinimus ir leidimus, reikalingus statinio įteisinimui.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Senasis Merkurijus“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 148) prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2011-02-03 sprendimo Nr. A256–131 (2.15.2.36–MP6) „Dėl statybos leidimo ir statinio įregistravimo“, kuriuo atsisakyta leisti įgyvendinti statytojo teisę, t. y. išduoti statybos leidimą bei įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti Departamentą išduoti T. Ž. , kuri nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą - parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turinčią 471,88 kv. m. plotą, leidimą statybai statinio 1E2B priestatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turinčiam 31,52 kv. m. plotą), teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. sausio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybei pateikė prašymą Nr. 832, kuriuo prašė išduoti leidimą statybai ir atlikti visus būtinus veiksmus, įgalinančius įregistruoti statinį. Departamentas, išnagrinėjęs prašymą, 2011-02-03 priėmė sprendimą Nr. A256–131 (2.15.2.36–MP6) „Dėl statybos leidimo ir statinio įregistravimo“. Šiuo sprendimu T. Ž. paaiškinta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo II skyriumi bei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsniu, statytojo teisė įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje reglamentuota, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. Ž. 2011 m. sausio 3 d. prašymu siekė įgyvendinti teisės aktais nustatytą subjektinę teisę, t. y. gauti statybos leidimą. Susipažinusi su ginčijamu atsakovo sprendimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2011-02-03 sprendimu Nr. A256–131 (2.15.2.36–MP6) „Dėl statybos leidimo ir statinio įregistravimo“ pareiškėjai yra atsisakyta įgyvendinti teisės aktais nustatytą subjektinę teisę. Tai reiškia, jog T. Ž. ginčijamame sprendime yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (atsisakymas išduoti statybos leidimą). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovės 2011-02-03 raštas Nr. A256–131 (2.15.2.36–MP6) ir yra administracinis sprendimas (neigiamas) priimtas dėl prašymo, o ne informacinis raštas.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX–583 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. To paties įstatymo 23 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI–992 redakcija) 7 dalyje nustatyta, kad leidimui statyti naują statinį gauti pateikiami dokumentai: 1) prašymas; 2) statybos projektas ir kompiuterinė laikmena su statybos projekto įrašu arba tik kompiuterinė laikmena su statybos projekto įrašu, jeigu šį projektą privalantys pasirašyti asmenys jį pasirašė elektroniniais parašais; 3) statybos projekto ekspertizės aktas (tuo atveju, kai ši ekspertizė pagal šio Įstatymo 29 straipsnio 1 dalį yra privaloma); 4) žemės sklypo bendraturčių sutikimas, jeigu žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise; 5) atsakingos institucijos sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos pasirinktoje vietoje leistinumo poveikio aplinkai požiūriu, kai jis privalomas pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą; 6) jeigu inžinerinius tinklus ar susisiekimo komunikacijas numatoma tiesti kitame žemės sklype (teritorijoje), taip pat jeigu kitą žemės sklypą (teritoriją) numatoma laikinai naudoti statybos metu, - sutartis su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar naudotoju; 7) dokumentas, patvirtinantis apie įmokos už savavališkos statybos įteisinimą, nurodytos šio Įstatymo 1 priede, sumokėjimą, ir dokumentai, pagrindžiantys šios įmokos apskaičiavimo dydį, – savavališkos statybos, dėl kurios surašytas savavališkos statybos aktas, atveju.
Kadangi pareiškėja prašė išduoti statybos leidimą, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, T. Ž. neturi pagrindo įgyvendinti statytojo teisės dėl to, jog nevaldo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise arba nevaldo ir nenaudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Asmuo, siekiantis gauti statybos leidimą, turi teisėtai naudotis žemės sklypu, pateikti tai patvirtinančius dokumentus ir tik po to gali būti sprendžiamas statybos leidimo išdavimo klausimas, t. y. pirmiausia turi įgyti teisę būti statytoju. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme sąvokos „leidimas statyti statinį“ ir „leidimas tęsti sustabdytą statybą“ apima skirtingas teisines situacijas, todėl negali būti tapatinamos. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad statybos leidimą pareiškėjai turėjo būti atsisakyta išduoti kitais teisiniais pagrindais.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17–356/2007 yra pažymėjęs, kad bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo III skyrius, kuris nenumato galimybės skųsti teismo sprendimo motyvų. Tokia pozicija grįstina interpretuojant neįsiteisėjusių teismų sprendimų apskundimo taisykles. Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose įtvirtini reikalavimai keliami apeliaciniam skundui. Inter alia yra ir reikalavimas apeliantui nurodyti apeliacinio skundo dalyką, t. y. materialinį teisinį reikalavimą, kuris organiškai susietas su skundo reikalavimu. Pastarasis gali būti kildinamas tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje apibrėžtų bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, kontekste. Įstatymų leidėjas nesuteikia teismui teisės spręsti dėl viešojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų argumentacijos kaip savarankiškų skundo reikalavimų. Pats reikalavimas turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis (skundo pagrindas), lemiančiomis teismo baigiamojo akto priėmimą, kuris ir gali būti skundžiamas proceso dalyvių, argumentuojant tam tikromis bylos aplinkybėmis. Tokiu būdu A. G. apeliacinio skundo reikalavimas iš sprendimo motyvuojančios dalies pašalinti motyvus < ... > atmestinas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ta apimtimi, kuria konstatuota, kad statybos leidimą pareiškėjai turėjo atsisakyti išduoti kitais teisiniais pagrindais, keistini, o kadangi teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga, nėra pagrindo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos T. Ž. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniai skundai netenkinami.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. Ž. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.