Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Asta Žeromskytė-Stanienė, sekretoriaujant Simonai Jarušaitei, dalyvaujant ieškovui P. S., P. S. ir D. N. atstovei advokatei Nijolei Reimerienei, ieškovės D. N. atstovei I. S., atsakovui K. J. A., atsakovui L. E. N., atsakovų T. E. J. A., K. J. A. ir L. E. N. atstovei advokatei Ramutei Noreikienei, nedalyvaujant ieškovei D. N., atsakovei T. E. J. A., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. S. ir D. N. ieškinį atsakovams T. E. J. A., K. J. A. ir L. E. N. dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių žodinių paaiškinimų, nustatyta, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 1994 m. buvo ir yra valdomas dviejų bendrasavininkų. 279/450 dalys žemės sklypo nuo 1994 m. nuosavybės teise priklauso atsakovei T. E. J. A.. Likusioji žemės sklypo dalis, t. y. 171/450 dalys, nuosavybės teise nuo 1994 m. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. priklausė ieškovei D. N., o nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. - ieškovui P. S.. Pastarajam bendraturčiui nekilnojamojo daikto dalis nuosavybės teise buvo perleista rentos sutarties pagrindu.

Byloje yra kilęs ginčas dėl 2012 m. balandžio 25 d. panaudos sutarties, pagal kurią atsakovė T. E. J. A. ir atsakovas K. J. A. (sutuoktiniai) iki 2015 m. balandžio 25 d. perdavė neatlygintinai naudotis L. E. N. ir jo šeimos nariams 279/450 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 35). Ginčijamo sandorio metu žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise, kaip jau minėta, priklausė ieškovei D. N. ir atsakovei T. E. J. A.. Bylos šalys neginčija aplinkybės, kad sudarant rašytinę panaudos sutartį nebuvo gautas bendraturtės D. N. sutikimas, taip pat prie panaudos sutarties nebuvo pridėtas žemės sklypo planas. Tačiau bylos šalys skirtingai aiškina ir vertina, kokie reikalavimai buvo taikomi panaudos sutarčiai, kurios dalykas yra žemės sklypo dalis. Ieškovai įrodinėja, kad panaudos sutartis turi būti pripažinta niekine, nes sudarant šią sutartį nebuvo laikytasi imperatyvių teisės normų reikalavimų, dėl ko buvo pažeisti žemės sklypo bendraturčio teisėti interesai. Savo ruožtu atsakovai, atsikirsdami į ieškinį, nurodė, kad sudarant žemės sandorį buvo laikytasi visų teisės aktų reikalavimų, nuosavybės teisių į žemės sklypą atsakovai neperleido, o sudaryta panaudos sutartis niekaip nepažeidžia ieškovų teisių ir interesų.

Teismas, prieš teikdamas teisinį vertinimą konkrečioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pabrėžia, kad nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsirado ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas. Tai, be abejonės, varžo kiekvieno savininko autonomiją ir laisvę, įgyvendinant teises į daiktą. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo ir atitinkamo tokio reguliavimo aiškinimo. Bendroji nuosavybė apibūdinama dviem aspektais: pirma, kaip savininkų santykiai su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai), antra, kaip santykiai tarp savininkų (vidiniai, daiktinio – teisinio pobūdžio santykiai). Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui - visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principai (Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalis). Bylos šalys pripažįsta, kad jos, kaip žemės sklypo bendrasavininkės, dėl teismui neįvardintų priežasčių beveik visą daikto valdymo nuosavybės teise laikotarpį negali bendru sutarimu pasiekti susitarimo dėl daikto – žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Būtent dėl šios priežasties, kaip teigia atsakovai, panaudos sutartis 2012 m. balandžio 25 d. buvo sudaryta, šio sandorio sudarymo sąlygų nesuderinus su kita bendrasavininke D. N.. Tačiau atsakovų tvirtinimu, tokio sutikimo ir nereikėjo gauti.

Teismas patvirtina ir pažymi, kad sudarydami nekilnojamojo daikto dalies panaudos sutartį atsakovai sutuoktiniai T. E. J. A. ir K. J. A. neprivalėjo gauti bendrasavininkės D. N. sutikimo. Priešingu atveju būtų pažeista ir neproporcingai apribota turto savininko teisė disponuoti savo turtu. Teismas pažymi, kad aukščiau nurodytas reglamentavimas (Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti bendraturčių sutikimą) yra skirta bendrosios dalinės nuosavybės objekto, kaip viseto, valdymui, naudojimui ir disponavimui. Tuo tarpu Civilinio kodekso 4.78 straipsnis nustato bendraturčio teisę disponuoti būtent jam priklausančia bendrosios dalinės nuosavybės dalimi daikte. Nagrinėjamu atveju bendrojoje dalinėje nuosavybėje ginčo laikotarpiu buvo nustatytos idealiosios turto dalys – 279 dalys ir 171 dalys iš 450 dalių (naudojimosi žemės sklypu tvarka niekada nebuvo nustatyta). Kadangi panaudos sutartimi buvo perduota teisė neatlygintinai naudotis ta dalimi sklypo, kuri nuosavybės teise priklausė būtent atsakovei (nei daugiau, nei mažiau), tai atitinkamai privalo būti taikomas Civilinio kodekso 4.78 straipsnis, nenumatantis reikalavimo gauti bendraturčio leidimą (sutikimą) disponuoti savo turima dalimi bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Šiais motyvais remdamasis, teismas, kaip nepagrįstus, atmeta ieškovų argumentus apie tai, kad sudarant žemės sandorį – panaudos sutartį privalėjo būti, bet nebuvo gautas bendraturčio sutikimas. Tais pačiais pagrindais taip pat atmestinas ir kitas ieškovų argumentas, kad Civilinio kodekso 6.632 straipsnio pagrindu panaudos sutartį turėjo sudaryti abi bendraturtės. Kaip jau minėta, atsakovė T. E. J. A. neatlygintinai perdavė naudotis ne visą žemės sklypą, o tik tą jo dalį, kuri nuosavybės teise priklausė būtent jai.

Tačiau šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl sandorio negaliojimo, būtina pabrėžti kitą, teismo vertinimu, esminį momentą - sandorio dalyką. Kaip nustatyta, 2012 m. balandžio 25 d. panaudos sutartimi buvo perduota naudotis žemės sklypo dalis. Vadinasi, šalys išreiškė valią sudaryti žemės sandorį, o tokiems sandoriams (sutartims) yra taikomi reikalavimai, nustatyti ne tik Civiliniame kodekse (daiktinė teisė, prievolių teisė), tačiau ir specialiame įstatyme – Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (toliau – Įstatymas). Žemės sklypo dalies terminuota panaudos sutartis buvo sudaryta 2012 m. balandžio 25 d. Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis (sandorio sudarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) numatė, kad žemės sandorių formą nustato Civilinis kodeksas ir šis Įstatymas. Pagal nurodytą straipsnio dalį prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas, o kai žemės sklypas nuomojamas arba perduodamas neatlygintinai naudotis iki trejų metų – žemės sklypo planas arba schema. Įstatymas imperatyviai nustatė, kad žemės sklypo planas ar schema yra neatskiriama žemės sandorio dalis. Ginčijama panaudos sutartis buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui, todėl prie šio sandorio turėjo būti pridėtas žemės sklypo planas arba schema. Kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 21), taip pat iš bylos šalių žodinių paaiškinimų, sudarant ir registruojant panaudos sutartį nebuvo sudarytas nei žemės sklypo planas, nei schema, tuo pažeidžiant Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytus imperatyvius reikalavimus.

Teismas atmeta, kaip nepagrįstus, atsakovų ir jų atstovės argumentus, kad panaudos sutartis, sudaryta be žemės sklypo plano (schemos) niekaip nepažeidžia ieškovo P. S. (dabartinio žemės sklypo dalies savininko) interesų. Teismas nesutinka su šiais argumentais, remdamasis Civilinio kodekso nuostatomis, kurios imperatyviai yra taikomos identifikuojant panaudos sutarties dalyką (objektą). Pagal Civilinio kodekso 6.629 straipsnio, nustatančio panaudos sutarties sampratą, 2 dalį neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai, be kita ko, atitinkamai taikomos šio kodekso 6.477 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl reikalavimų nuomos sutarties objektui: pirma, nuomos sutartyje (atitinkamai ir panaudos sutartyje) turi būti nurodomas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas (atitinkamai ir panaudos davėjas) privalo perduoti nuomininkui (atitinkamai – panaudos gavėjui); antra, jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos (panaudos) sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta. Minėtas reglamentavimas dėl civilinių teisių objekto identifikavimo yra nustatytas ir Civilinio kodekso pirmojoje knygoje. Tam, kad kaip turtas dalyvautų civilinėje apyvartoje žemė turi atitikti civilinių teisių objektui keliamus reikalavimus, įtvirtintus Civilinio kodekso 1.109 straipsnyje: civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Požymiai, leidžiantys identifikuoti sutarties objektu esantį žemės sklypą (šiuo atveju žemės sklypo dalį), nustatomi atliekant kadastrinius matavimus ir sudarant žemės sklypo planą (arba schemą) teisės aktų nustatyta tvarka. Įpareigojimas prie žemės sandorio pridėti žemės sklypo planą arba žemės sklypo schemą negali būti nevykdomas, kadangi žemės sklypo planas arba schema informuoja apie tai, kokio dydžio, kokių ribų, kurioje vietoje, su kokiomis gretimybėmis, su kokiais apribojimais ir daiktinėmis teisėmis asmuo gavo neatlygintinai naudotis žemės sklypu. Žemės sklypo plane atsispindi grafinė informacija apie žemės sklypą, todėl planas yra laikomas neatsiejama sutarties dalimi.

Teismas atmeta, kaip nepagrįstus, atsakovų ir jų atstovės argumentus, kad žemės sklypo planas (schema) nebuvo sudarytas ir pridėtas prie panaudos sutarties dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad apskritai naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta dėl itin konfliktinių santykių su ieškovais. Teismas, atmesdamas šiuos argumentus, pažymi, jog atsakovai, siekdami įgyvendinti savo teises privalo veikti nepažeisdami įstatymų, nepaisant to, kad, jų manymu, ieškovai elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo padėtimi. Atsakovė T. E. J. A., manydama, kad jos, kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininkės, teises ir teisėtus interesus pažeidžia kiti bendrasavininkai, privalėjo imtis teisėtų būdų, t. y. pasirinkti civilinių teisių gynimo būdus ir dėl pažeistų teisių kreiptis į teismą (Civilinio kodekso 1.138 straipsnis). Akcentuotina, kad neteisėti, kaip teigia atsakovai, vienos šalies veiksmai nesudaro pagrindo neteisėtai veikti ir kitai šaliai – iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur).

Atmestinas, kaip nepagrįstas atsakovų ir jų atstovės argumentas, kad ieškinys yra pareikštas netinkamo ieškovo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 171/450 dalys žemės sklypo nuosavybės teise nuo 1994 m. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. priklausė ieškovei D. N.. Būtent šiuo laikotarpiu buvo sudaryta ginčo panaudos sutartis. Sutartis sudaryta iki 2015 m. balandžio 25 d., t. y. sukelia teisines pasekmes ir 2013 m. rugsėjo 3 d. žemės sklypo dalies savininku tapusiam ieškovui P. S.. Šios faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškinys yra pareikštas tų asmenų, kuriems priklauso reikalavimo teisė (Civilinio proceso kodekso 45 straipsnio 1 dalis).

Taip pat atmestinas atsakovų argumentas, kad byloje ieškovų pateiktuose žemės sklypo planuose yra nurodyti neteisingi duomenys. Byloje neginčytinai nustatyta, kad sudarant 2012 m. balandžio 25 d. panaudos sutartį nebuvo parengtas individualus žemės sklypo planas (schema). Todėl į bylą papildomai šalių pateikti rašytiniai įrodymai (žemės sklypo ribų planas, b. l. 20) laikytini nesusijusiais su nagrinėjamos bylos dalyku ir yra nevertintini.

Byloje nustačius faktines aplinkybes, kad žemės sandoris (panaudos sutartis) buvo sudarytas pažeidus šiuos reikalavimus, konstatuotina, kad nebuvo suformuotas panaudos objektu galintis būti daiktas, tokiu būdu buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, todėl tokia šalių sudaryta žemės sklypo panaudos sutartis laikytina niekine ir negaliojančia (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis).

Nustačius, kad sudarant sandorį buvo pažeistas imperatyvus įstatymo reikalavimas, ieškovų ieškinys tenkinamas.

Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Sandorį pripažinus negaliojančiu, laikytina, kad žemės sklypo dalis nėra perduota neatlygintiniam naudojimui. Kadangi atsakovų sudarytas sandoris buvo neatlygintinas, teismas atlyginimo kitai sandorio šaliai nepriteisia.

Sprendimas yra priimtas ieškovų naudai, todėl ieškovui P. S. iš atsakovų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Ieškovas yra sumokėjęs 144,00 Lt žyminio mokesčio (b. l. 9). Šios išlaidos pagrįstos, todėl ieškovo prašymas priteisti jas iš atsakovų tenkinamas. Taip pat ieškovas yra patyręs išlaidų už teisinę pagalbą byloje: 800,00 Lt už ieškinio parengimą ir 1000,00 Lt už atstovavimą teisme. Atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytus kriterijus ir maksimalius atlyginimo dydžius, ieškovo P. S. prašymas laikytinas pagrįstu, todėl yra tenkintinas, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš atsakovų valstybei nepriteistinos, nes jų dydis mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovų P. S. ir D. N. ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. balandžio 25 d. žemės sklypo panaudos sutartį, sudarytą tarp atsakovų T. E. J. A., K. J. A. ir L. E. N., pagal kurią L. E. N. (panaudos gavėjui) panaudai iki 2015 m. balandžio 25 d. buvo perduotos 279/450 dalys žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis iš atsakovų T. E. J. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) K. J. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. E. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

144,00 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis Lt) žyminio mokesčio, 1800,00 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.