- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Data
- 2020-04-01
- Bylos Nr.
- eI2-337-394/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01744-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė (pirm.), Arvydas Martinavičius, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės taryba
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. patikslintą skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. V. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2019 m. liepos 4 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos priimtas sprendimas Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas) yra neteisėtas ir naikintinas, nes pažeidžia pareiškėjo ir jo šeimos teisę į saugią ir sveiką aplinką bei įstatymų saugomus interesus – Vaiko teisių konvenciją, Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 43 str., Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6, 8, 9, 10, 12 punktus, Viešo administravimo įstatymo 7 str. nuostatas. Skundžiamame sprendime yra nuspręsta pritarti, kad laikino apgyvendinimo paslaugos (išskyrus laikino apnakvindinimo paslaugas), kurias teikia Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnyba, būtų teikiamos (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti visus reikalingus veiksmus, kad Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnyba galėtų tinkamai vykdyti paslaugas (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. A1-234 patvirtintose rekomendacijose „Dėl apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikino apnakvindinimo paslaugų teikimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) yra apibrėžta, jog šios paslaugos teikiamos socialinės rizikos suaugusiems asmenims. Teikdami apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikino apnakvindinimo paslaugas, nakvynės namai bendradarbiauja su priklausomybių ligų centrais, psichikos sveikatos centrais, socialinių paslaugų centrais, seniūnijomis, kitomis sveikatos priežiūros, švietimo, teisėsaugos, įdarbinimo, valstybės ir savivaldybių institucijomis, įstaigomis, organizacijomis, socialinės rizikos asmenų savipagalbos grupių susibūrimais ir panašiai. Tai reiškia, jog šioje įstaigoje pagalba bus teikiama socialinės rizikos suaugusiems asmenims, kurie turi alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimo priklausomybę, azartinių lošimų priklausomybę, psichikos sveikatos sutrikimų bei socialinių įgūdžių trūkumus. Rekomendacijų 10 p. numato, jog teikiant apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugas asmuo kartu ruošiamas savarankiškam gyvenimui: per individualius susitikimus skatinamas imtis veiksmų ir ieškoti sprendimų dėl gyvenamosios vietos, galimybių įsidarbinti ar pan. Siekiant sėkmingos socialinės rizikos asmens integracijos į visuomenę, nakvynės namams, teikiantiems apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugas, rekomenduojama stiprinti individualų socialinį darbą su asmeniu. Individuali ir į asmens poreikius orientuota pagalba turi skatinti asmenį didinti savivertę, motyvaciją pačiam spręsti savo problemas. Asmeniui turi būti padedama stiprinti savikontrolę, kontroliuoti emocijų, jausmų ir elgesio raišką, suprasti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kas iš esmės reiškia, jog šie asmenys ne visada kontroliuoja savo emocijas bei nelinkę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tuo sukeldami grėsmę aplinkiniams asmenims. Rekomendacijose taip pat nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad nakvynės namų darbuotojai darbo metu gali būti veikiami biologinio rizikos veiksnio ir jiems yra tikimybė susirgti užkrečiamosiomis ligomis, jie turi būti skiepijami darbdavio lėšomis nuo užkrečiamųjų ligų, nurodytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14 d. įsakyme Nr. V-716 „Dėl darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Visa tai rodo, jog šioje įstaigoje pagalba bus teikiama asmenims, kurie gali būti įsakyme išvardintų ligų nešiotojai, tuo keldami grėsmę ne tik ten dirbantiems, bet ir rajone gyvenantiems gyventojams, ypač vaikams. Rekomendacijose taip pat nurodoma, jog, atsižvelgiant į darbo su socialinės rizikos asmenimis specifiką, rekomenduojama visiems nakvynės namų darbuotojams organizuoti savigynos užsiėmimus, kas reiškia, jog paslaugas gaunantys asmenys būna agresyvūs ir linkę naudoti fizinį smurtą. Socialinės rizikos suaugę asmenys, vartojantys narkotines ar psichotropines medžiagas, sergantys užkrečiamomis ligomis, agresyviai nusiteikę ir linkę naudoti smurtą, turintys problemų su savikontrole bei gebėjimu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, didelėje koncentracijoje (iki 120 asmenų) bus atkelti į tankiai urbanizuotą (duomenys neskelbtini)mikrorajoną. Atstumas nuo (duomenys neskelbtini) pastato iki (duomenys neskelbtini) progimnazijos ((duomenys neskelbtini)) yra 210 metrų, mokyklos teritorija ribojasi su (duomenys neskelbtini) sklypu, atstumas iki vaikų darželio „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) yra 240 metrų, atstumas iki Šiaulių lopšelio darželio „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos yra 200 metrų ((duomenys neskelbtini)). Atstumas iki artimiausio gyvenamo namo - 10 metrų ((duomenys neskelbtini)). Pagrįstai įrodyta jog šioje įstaigoje yra asmenų, kurie įtakos viso rajono ir visos bendruomenės socialinę, saugumo bei sveikatos situaciją. Tokiu būdu bus pažeisti pareiškėjo bei visos bendruomenės gyventojų, ypatingai vaikų, interesai, saugi socialinė aplinka, iškils grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal Vaiko teisių konvencijos 24 straipsnio 3 dalį Valstybės dalyvės imasi visų veiksmingų ir reikiamų priemonių įprastinei praktikai, darančiai neigiamą poveikį vaikų sveikatai, panaikinti. Pagal Konvencijos 27 straipsnį Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, 33 straipsnis numato, jog Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, įskaitant teisines, administracines, socialines ir šviečiamąsias, kad apsaugotų vaikus nuo neteisėto narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų, kaip jos apibrėžtos atitinkamose tarptautinėse sutartyse, vartojimo ir neleistų panaudoti vaikų tokias medžiagas neteisėtai gaminant ir pardavinėjant. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 43 straipsnis reglamentuoja, jog valstybės, vietos savivaldos institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. Pagal šio įstatymo 44 straipsnį vaikams turi būti ugdoma nuostata prieš rūkymą ir alkoholinių gėrimų vartojimą. Šio įstatymo 45 straipsnis numato, jog vaikas turi būti apsaugotas nuo neteisėto narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriai organizmą veikiančių priemonių bei medžiagų vartojimo, tokių priemonių bei medžiagų gaminimo, jų pardavinėjimo ar kitokio platinimo. Tiek Konvencijoje, tiek įstatyme įtvirtinti principai ir vertybės yra pažeidžiami, kadangi asmenys, turintys II skirsnyje išvardintas priklausomybes ir žemus socialinius įgūdžius, galintys sirgti ar nešioti žmonių sveikatai pavojingas ligas, bei kurie didele koncentracija (120 žmonių) bus atkelti gyventi šalia vaikų ugdymo įstaigų, iškreips sąlygas, kurios reikalingos sveikam vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei savo neigiamu pavyzdžiu, betarpišku vizualiniu komunikavimu bei bendravimu su vaikais, ne apsaugos, o galimai skatins vaikus vartoti psichotropines medžiagas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme aiškiai apibrėžti subjektai – vietos savivaldos institucijos, kurių pareiga vykdyti įstatymą ir užtikrinti vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos. Taigi Šiaulių miesto savivaldybės administracija, rengdama ir teikdama tvirtinti šį sprendimą miesto Tarybai, o Taryba priimdama šį sprendimą, neužtikrino šiame įstatyme keliamų reikalavimų, slėpė tai nuo Šiaulių bendruomenės, tyčia klaidingai nurodydama aiškinamajame rašte, jog nenumato jokių neigiamų pasekmių, tuo pažeisdama aukščiau nurodyto įstatymo straipsniuose saugomas vertybes.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant buvo pažeistos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu saugomos vertybės, taip pat Vietos savivaldos įstatymo teisės normos, tai yra aukštesnę juridinę galią turintys teisės aktai. Buvo pažeisti Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6, 8, 9, 10, 12 dalyje numatyti pagrindiniai vietos savivaldos principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, o būtent savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo (6 dalis), bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo (8 dalis). Tarybos sprendimas pažeidžia tiek pareiškėjo, tiek kitų savivaldybės gyventojų interesus, nes neigiamai įtakoja socialinę aplinką, sukelia grėsmę bendruomenės narių sveikatai. Sprendimas nebuvo derintas su bendruomene, bendruomenės atstovai nebuvo kviesti bei informuoti apie šio sprendimo pasekmes, į jų interesus nebuvo visiškai atsižvelgta. Tai, kad į susitikimą šio klausimo svarstymui bendruomenė kviesta nebuvo, Tarybos posėdžio metu patvirtino Žmonių gerovės ir ugdymo departamento direktorė A. L.. Taip pat pažeistas Savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus principas (9 dalis), nes nebuvo sudaryta galimybė bendruomenei ar jos atstovams dalyvauti sprendimo rengime bei svarstymuose, tai buvo slėpta nuo bendruomenės, neatsižvelgta, nesvarstyta ir nepasisakyta dėl pateiktos peticijos. Nebuvo užtikrintas veiklos skaidrumo principas (10 dalis), nes bendruomenei nebuvo paaiškinta, kodėl tai daroma. Nebuvo užtikrintas reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principas (12 dalis), nes miesto gyventojai, sužinoję apie tokio sprendimo rengimą, kuris buvo nuo jų slepiamas, pateikė peticiją su 669 parašais, kurie išreiškė savo nuomonę PRIEŠ šį Tarybos sprendimą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, motyvuoti atsakymai pateikti nebuvo.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnis, numatantis pareigą tartis dėl administracinių sprendimų priėmimo. Viešojo administravimo subjektai dėl administracinių sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais, turi konsultuotis su visuomenės interesus tam tikroje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų, profesinių sąjungų, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovais), o įstatymų numatytais atvejais – ir su gyventojais ar jų grupėmis. Konsultavimosi būdus (suinteresuotų asmenų sueigos, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai, kiti nuomonių išaiškinimo būdai), jeigu įstatymų nenustatyta kitaip, pasirenka pats viešojo administravimo subjektas. Informacija apie konsultavimosi būdą, jo dalyvius ir rezultatus turi būti skelbiama administracinio sprendimo projektą parengusio viešojo administravimo subjekto tinklalapyje. Šiuo atveju nei Šiaulių miesto savivaldybės administracija, nei Šiaulių miesto taryba nesitarė su visuomenės interesus atstovaujančiomis organizacijomis ar gyventojais, jų grupėmis, tuo pažeisdama Viešo administravimo įstatymo 7 straipsnį. Šį pažeidimą patvirtina Žmonių gerovės ir ugdymo departamento direktorė A. L.. Taigi savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo. Atsakovas, įgyvendindamas jam pavestas funkcijas, neturi diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą (LVAT nutartis A-737-552/2015 ). LVAT yra nurodęs, jog Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų: teisėtumo (VSĮ 4 str. 6 p.), nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo (VSĮ 4 str. 8 p.), veiklos skaidrumo (VSĮ 4 str. 10 p.), žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo (VSĮ 4 str. 12 p.).
Pareiškėjas savo pažeistus interesus grindė tuo, jog nuo 2019 m. liepos 22 d. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), 2019 m. liepos 12 d. sudarytos panaudos sutarties pagrindu. Atstumas nuo jo gyvenamosios vietos iki (duomenys neskelbtini) yra 450 metrų. Nuo 2020 metų rugsėjo 1 dienos ketina leisti savo dukrą į Šiaulių lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“, kuris įsikūręs (duomenys neskelbtini). Susilaukus didelio nepasitenkinimo iš bendruomenės, kuri pasisakė prieš laikinojo apnakvindinimo paslaugos (nakvynės namų) perkėlimą minėtu adresu, buvo pasirinktas kompromisinis sprendimas, t. y. adresu (duomenys neskelbtini), perkelti laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimą (120 vietų) ir toliau tęsti pastato, į kurį galėtų būti perkelti nakvynės namai (40 vietų), paieškas. 2019 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. T-301 Taryba pritarė laikinojo apgyvendinimo paslaugų (120 vietų), kurias teikia Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnyba (toliau – Socialinių paslaugų centras), teikimui nauju adresu: (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad pareiškėjas neatskiria dviejų Socialinių paslaugų centro teikiamų paslaugų, t. y. laikinojo apgyvendinimo paslaugos ir laikinojo apnakvindinimo paslaugos. Šių dviejų paslaugų atskirties nebuvimas matomas ir kartu su patikslintu skundu pateiktoje „bendruomenės peticijoje“, kurios detalesnė analizė parodo, kad bendruomenė iš esmės pasisako prieš laikinojo apnakvindinimo paslaugų teikimą adresu (duomenys neskelbtini). Šios dvi, iš esmės skirtingam asmenų tipui taikomos, paslaugos aiškiausiai yra apibūdintos ir atskirtos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017-05-10 įsakymu Nr. Al-234 patvirtintose Apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikino apnakvindinimo paslaugų teikimo rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų II skyriuje „Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos“ 6 punktas detalizuoja, jog apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos yra laikinas nakvynės, socialinių įgūdžių ir palaikymo bei kitų būtinųjų paslaugų (asmeninės higienos, buitinių ir kt.) suteikimas asmenims, neturintiems gyvenamosios vietos ar dėl patirto smurto, prievartos ar kitų priežasčių negalintiems ja naudotis, siekiant atkurti savarankiškumą, prarastus socialinius ryšius ir padėti integruotis į visuomenę. Apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga teikiama iki 6 mėn. Atkreipė dėmesį į tai, kad laikinojo apgyvendinimo paslauga, kaip aukščiau cituota, yra teikiama neturintiems gyvenamosios vietos ar dėl patirto smurto, prievartos ar kitų priežasčių negalintiems ja naudotis asmenims. Tai reiškia, kad neretai laikinojo apgyvendinimo namai tampa paskutiniu prieglobsčiu asmenims, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, asmenims, praradusiems savo paskutinę ir vienintelę gyvenamąją vietą gaisro metu ir pan. Šie žmonės nebūtinai yra priklausomi nuo alkoholio, narkotinių ar dar kokių kitokių medžiagų. Pareiškėjo teiginiai apie laikinojo apgyvendinimo paslaugas gaunančių asmenų sirgimą išvardintomis ligomis nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-10-14 įsakymu Nr. V-716 patvirtintame Darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąraše nuo visų pareiškėjo išvardijamų ligų yra nurodoma pasiskiepyti ir teisingumo, teisminės veiklos, visuomenės saugumo ir teisėtvarkos veiklos profesijų atstovams, tai nėra nurodymas tik asmenims, dirbantiems su socialinės rizikos asmenimis. Perdėtai hiperbolizuojama situacija yra ir dėl tariamai į tankiai urbanizuotą (duomenys neskelbtini) mikrorajoną atkeliamų asmenų, nuteistų už sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas, recidyvistų, kai iš tikrųjų adresu (duomenys neskelbtini), yra planuojama perkelti laikinojo apgyvendinimo paslaugos teikimą asmenims, kuriuos gyvenime yra ištikusi krizė, kurie laikinai negali naudotis savo gyvenamąja vieta arba jos iš viso dėl vienokių ar kitokių priežasčių neteko, suteikiant tokiems asmenims laikiną prieglobstį, kad jie galėtų susigrąžinti savo gyvenimą į pastovias vėžias. Rekomendacijų III skyriaus „Laikino apnakvindinimo nakvynės namuose paslaugos“ 15 punkte nurodyta, kad laikino apnakvindinimo paslaugos yra nakvynės ir būtinųjų paslaugų (asmens higienos, buitinių) suteikimas asmenims, kurie yra benamiai, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, esant krizinei situacijai ir pan., kai nesuteikus šių paslaugų, kyla grėsmė asmens sveikatai ar gyvybei. Laikino apnakvindinimo paslaugos teikiamos iki 3 parų. Taigi laikinojo apnakvindinimo paslauga yra teikiama asmenims, kurie yra benamiai, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Atsakovas mano, kad būtent šių asmenų „atkėlimui“ prieštarauja pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini) mikrorajonų bendruomenės, tačiau iš byloje pateiktų faktinių aplinkybių ir rašytinių įrodymų matyti, kad laikinojo apnakvindinimo paslauga nėra perkeliama adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu yra perkeliamas laikinojo apgyvendinimo paslaugos teikimas, o laikino apnakvindinimo paslauga bus perkeliama adresu (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas klaidingai įvertino faktines aplinkybes, dėl ko visiškai nepagrįstai teigia, kad skundžiamu sprendimu yra pažeidžiamos jo ir jo šeimos teisės bei teisėti interesai.
Atsakovas pateiktame atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad visiškai nepagrįsti yra ir argumentai dėl pažeidžiamų vaiko teisių. Netinkamai įvertinus faktines aplinkybes galėjo susidaryti nepagrįstas įspūdis, esą perkeliama laikino apgyvendinimo paslauga adresu (duomenys neskelbtini), galėtų paveikti (duomenys neskelbtini) mikrorajono mikroklimatą, aplinką ir kitus veiksnius. Skundžiamo tarybos sprendimo įgyvendinimas neturės jokių neigiamų padarinių (duomenys neskelbtini) mikrorajono mikroklimatui ar jame gyvenančių vaikų raidai, doroviniam augimui ir pan. Patikslintame skunde nurodomos teisės normos, kurios iš esmės reglamentuoja tėvų pareigą rūpintis vaikais, suteikti jiems sveiką ir saugią aplinką artimoje aplinkoje. Kritiškai vertintini ir pareiškėjo argumentai dėl tariamai skundžiamu sprendimu pažeidžiamų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 4 straipsnio normų, skundžiamo sprendimo prieštaravimo VSĮ 4 straipsnyje įtvirtintiems vietos savivaldos principams. To paties straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiklai ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentai dėl esą skundžiamu sprendimu pažeidžiamų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo saugomų vertybių yra visiškai nepagrįsti. 8 punktas numato, kad vietos savivalda yra grindžiama bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimu. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymu garantuotų atskirų gyventojų teisių. Tačiau skundžiamu tarybos sprendimu nėra pažeidžiamos jokios pareiškėjo bei kitų savivaldybės gyventojų teisės ar teisėti interesai. Laikinojo apgyvendinimo paslaugą gaunantys asmenys taip pat yra Šiaulių miesto savivaldybės gyventojai, todėl priimant sprendimus privalu atsižvelgti ir į jų teises bei interesus, tačiau pareiškėjas, priešingai, diskriminuoja tam tikrą savivaldybės gyventojų grupę pateikdamas situaciją, tarsi jie neturi teisės gyventi (duomenys neskelbtini) mikrorajone. Būtent, vadovaujantis savivaldybės gyventojų interesų derinimo principu, ir buvo priimtas skundžiamas tarybos sprendimas. Visiškai nepagrįstas yra ir tas argumentas, esą savivaldybės bendruomenė nebuvo informuota apie skundžiamą tarybos sprendimą ar kad bendruomenė nedalyvavo jo priėmimo procese. Nurodė, kad 2019 m. gegužės 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės oficialiame interneto tinklalapyje buvo paskelbta informacija, apie tai, kad atsakovas ieško būdų, kaip užtikrinti laikinojo apgyvendinimo paslaugos teikimą šiauliečiams. 2019 m. birželio 3 d. Šiaulių miesto savivaldybės interneto tinklapyje pasirodė straipsnis, kuriame buvo nurodyta, kad ieškant pastato į kurį būtų galima perkelti Socialinių paslaugų centro teikiamas laikinojo apgyvendinimo ir apnakvindinimo paslaugas, buvo apžiūrėta daugybė objektų. Taip pat buvo nurodyta, kad tarp labiausiai tinkamų variantų minėtų socialinių paslaugų perkėlimui yra atsakovui priklausančios patalpos adresu (duomenys neskelbtini). 2019 m. birželio 7 d. įvyko Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos tarybos posėdis, kuriame buvo svarstyta žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija dėl adresu (duomenys neskelbtini), planuojamos įrengti laikinojo apgyvendinimo įstaigos. Šio posėdžio metu progimnazijos taryba nusprendė kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybę ir inicijuoti susitikimą su Šiaulių miesto savivaldybės atstovais dėl (duomenys neskelbtini) pastatų panaudojimo planų. 2019 m. birželio 12 d. įvyko progimnazijos tarybos atstovų susitikimas su Šiaulių miesto savivaldybės atstovais Šiaulių miesto savivaldybėje, kurio metu aptarti pastato (duomenys neskelbtini) panaudojimo planai ir nuspręsta 2019 m. birželio 19 d. organizuoti dar vieną susitikimą Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijoje ir aptarti šį klausimą iš esmės. 2019 m. birželio 19 d. įvyko planuotas susitikimas Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijoje, kurio metu buvo aptartas pastato (duomenys neskelbtini) panaudojimo planas. Šio susirinkimo metu buvo iškelta idėja, kad galima būtų svarstyti Socialinių paslaugų centro teikiamų paslaugų atskyrimą, t. y. vienoje vietoje įkurti laikinojo apgyvendinimo, o kitoje vietoje laikinojo apnakvindinimo paslaugų teikimą. Šio susitikimo organizacinius klausimus sprendė būtent progimnazijos administracija. Į šį susitikimą buvo pakviesti dviejų arčiausiai esančių daugiabučių namų ((duomenys neskelbtini)) bendrijų atstovai, progimnazijos tarybos nariai, Šiaulių miesto savivaldybės atstovai bei Šiaulių lopšelių-darželių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ atstovai (pakviesti telefonu). Apie šį susitikimą ir jo metu aptartus klausimus buvo skelbiama vietinėje spaudoje, t. y. 2019 m. birželio 22 d. regioniniame Šiaulių apskrities ir miesto dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ buvo publikuotas straipsnis būtent apie 2019 m. birželio 19 d. susitikimą Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijoje ir jame aptartą klausimą dėl planų Socialinių paslaugų centro teikiamas paslaugas perkelti adresu (duomenys neskelbtini). Apie ketinimą perkelti Socialinių paslaugų centro teikiamų laikinojo apgyvendinimo ir laikinojo apnakvindinimo paslaugų teikimą Šiaulių miesto gyventojai buvo informuoti dar 2019 m. gegužės mėnesio pabaigoje. Informacija, kad minėtų paslaugų teikimas galimai bus perkeltas į pastatą adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, miesto gyventojai buvo informuoti 2019 m. birželio 3 d. Taip pat matyti, kad žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos apie perkeliamą Socialinių paslaugų centro paslaugų teikimą pagrindu, suinteresuoti miesto gyventojai pasinaudojo iniciatyvos teise ir susisiekė su Šiaulių miesto savivaldybės atstovais, inicijavo diskusiją bei atsižvelgiant į jų nuomonę buvo prieitas kompromisas pastate adresu (duomenys neskelbtini), perkelti tik laikinojo apgyvendinimo paslaugos teikimą, o laikinojo apnakvindinimo paslaugos (arba nakvynės namų) teikimui ieškoti kito pastato. Įgyvendinti savo teisę pareikšti nuomonę dėl skundžiamo tarybos sprendimo vietos gyventojai galėjo ir viešuose Šiaulių miesto savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto, Finansų ir ekonomikos komiteto bei Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto 2019 m. birželio 25 d. vykusiuose posėdžiuose, kurių darbotvarkė yra vieša ir iš anksto skelbiama oficialiame Šiaulių miesto savivaldybės tinklapyje ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas iki komitetų posėdžių pradžios. Pareiškėjas yra Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys ir turėjo teisę ir laisvę pareikšti prieštaravimus dėl skundžiamo tarybos sprendimo dar tarybos sprendimo projekto svarstymo stadijoje komitetuose, tačiau to nepadarė. 2019 m. liepos 4 d. tarybos posėdžio metu savivaldybės administracijos direktorius A. B. nurodė, kad jo iniciatyva 2019 m. birželio 19 d. įvyko susitikimas ir skundžiamo sprendimo (projekto) aptarimas su bendruomene Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijoje, taip pat tame pačiame posėdyje tarybos posėdžio pirmininkas meras A. V. nurodė, kad dar iki 2019 m. birželio 19 d. susitikimo su bendruomene Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijoje įvyko susitikimas su bendruomenės atstovais, bendruomenės iniciatyva, Šiaulių miesto savivaldybėje. Taip pat tarybos posėdžio metu skundžiamo sprendimo svarstymo procese dalyvavo bei pasisakė bendruomenės atstovai N. L., V. K. ir A. I., o priimtas tarybos sprendimas skiriasi iš esmės nuo pirminio varianto, t. y. pradžioje buvo ketinta perkelti tiek laikino apgyvendinimo, tiek ir laikino apnakvindinimo paslaugų teikimą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau tik išgirdus savivaldybės gyventojus, atsižvelgus į jų nuomonę bei siūlymus buvo priimtas sprendimas adresu (duomenys neskelbtini), teikti tik laikino apgyvendinimo paslaugą, o laikino apnakvindinimo paslaugos teikimui ieškoti kitų patalpų. Todėl pareiškėjo argumentai, esą skundžiamas tarybos sprendimas pažeidžia VSĮ 4 straipsnyje įtvirtintus vietos savivaldos principus bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 7 straipsnį yra visiškai nepagrįsti. Bendruomenė buvo informuota apie tarybos sprendimo projektą, dalyvavo susitikimuose su savivaldybės atstovais, teikė savo nuomonę šiuo klausimu. Jeigu bendruomenė nebūtų žinojusi apie rengiamą tarybos sprendimo projektą, tai nebūtų pateikusi „peticijos“ prieš šį projektą, taip pat jos nariai nebūtų dalyvavę 2019 m. liepos 4 d. tarybos posėdyje, nebūtų šiame posėdyje išsakę savo nuomonės bei lūkesčių. VSĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtintas atstovaujamosios demokratijos principas, kuriuo yra grindžiama vietos savivalda, reiškiantis, kad šiuo atveju vietos savivaldos rinkimų metu išrinkta Šiaulių miesto savivaldybės taryba yra tas subjektas, kuriam suteikta teisė priimti sprendimus vietos savivaldos mastu. VSĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principas, kas iš esmės reiškia, kad Savivaldybė, kaip vietos savivaldos subjektas, nėra pavaldus jokiam kitam subjektui, o sprendimus priima savivaldos rinkimų būdu išrinkta savivaldybės taryba. Taryba, vadovaudamasi jai suteikta teise, priima sprendimus vietos savivaldos mastu atsižvelgiant į visų savivaldybės gyventojų teises bei teisėtus interesus. Tas faktas, kad dalis gyventojų nesutinka su skundžiamu tarybos sprendimu, savaime nedaro jo savo turiniu nepagrįstu, neobjektyviu ar neteisėtu. Tiek VSĮ 4 straipsnio 1 dalies 9 punkto, tiek VAĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatos numato galimybę visuomenės (vietos bendruomenės) interesams atstovaujančioms organizacijoms dalyvauti savivaldybės administracinių sprendimų rengimo bei svarstymo procedūrose ir atitinkamai savivaldybės viešojo administravimo subjektų pareigą tartis su nurodytomis organizacijomis, tačiau konkreti privaloma visuomenės (vietos bendruomenės) interesams atstovaujančių organizacijų dalyvavimo rengiant ir svarstant sprendimų projektus forma nėra įtvirtinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1470-12). Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato, kad konsultavimosi būdus (suinteresuotų asmenų sueigos, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai, kiti nuomonių išaiškinimo būdai), jeigu įstatymų nenustatyta kitaip, pasirenka pats viešojo administravimo subjektas. Rengiant skundžiamą tarybos sprendimo projektą Savivaldybės iniciatyva buvo konsultuojamasi su pastato, adresu (duomenys neskelbtini), aplinkinių mokyklų bei darželių direktoriais, bendruomenės atstovais, taip pat bendruomenės atstovai, savo iniciatyva atvykę į savivaldybę, buvo priimti bei išklausyti, o į jų nuomonę, rengiant skundžiamą tarybos sprendimą, taip pat buvo atsižvelgta. Skundžiamo tarybos sprendimo projektas kartu su 2019 m. liepos 4 d. posėdžio darbotvarke bei priimtas tarybos sprendimas buvo patalpinti Šiaulių miesto savivaldybės tinklapyje, taigi Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. T-301 rengimo, svarstymo bei priėmimo etapuose nebuvo padaryti jokie procedūriniai pažeidimai, skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei juose nustatyta tvarka ir terminais, atsižvelgus į visų savivaldybės gyventojų interesus ir atitinkamai juos derinant, sutinka su gerojo viešojo administravimo principu, todėl yra teisėtas ir teisingas. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gatvėje pradėjo gyventi ir prašymą registruoti dukrą į šiame rajone esantį darželį pateikė jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, gerai žinodamas, kad adresu (duomenys neskelbtini) nuspręsta perkelti laikino apgyvendinimo paslaugų teikimą. Atsakovo atstovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad neprasidėjus mokslo metams, vaikai į mokyklas ir darželius neregistruojami, priešingai, registruojami iki prasidedant mokslo metams, nurodė, jog šiais metais registracija į mokyklas ir darželius buvo pradėta kovo 2 d. Esant tokioms aplinkybėms laiko, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu nei pareiškėjo, nei jo šeimos interesai nebuvo pažeisti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. V. patikslintas skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini)“, kuriuo pritarta laikinojo apgyvendinimo paslaugas (išskyrus laikino apnakvindinimo paslaugas) teikti adresu (duomenys neskelbtini), bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas atlikti visus reikalingus veiksmus, kad Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnyba galėtų tinkamai vykdyti paslaugas (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad skundžiamą sprendimą atsakovas priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi (jame numatyta, kad jeigu teisės aktuose yra nustatyta papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl tokių įgaliojimų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso savivaldybės tarybai) bei įgyvendindamas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. T-335 „Dėl karinės teritorijos plėtros Šiaulių mieste“. Sprendimo projekto 2019 m. birželio 18 d. aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad sprendimo projekto tikslas yra pritarti laikinojo apgyvendinimo paslaugų, kurias teikia Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnyba, teikimui nauju adresu (duomenys neskelbtini); Šiaulių miesto savivaldybės administracija, vykdydama 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. T-335 „Dėl karinės technikos teritorijos plėtros Šiaulių mieste“ patvirtintą savivaldybės tarybos pavedimą, siūlo Laikinojo apgyvendinimo tarnybą perkelti ir laikinojo apgyvendinimo paslaugas (išskyrus laikinojo apnakvindinimo paslaugas) teikti adresu (duomenys neskelbtini); šios patalpos nuosavybės teise priklauso Šiaulių miesto savivaldybei; galimai numanomas patalpų pritaikymas naujų paslaugų teikimui ir paslaugų teikimo pradžia – ne anksčiau kaip nuo 2020 m. rugsėjo 3 d. ir ne vėliau kaip iki 2021 m. kovo 1 d.
Savivaldybės tarybos kompetenciją ir jos apimtis reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, kurio 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte numatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso ir sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. Al-234 patvirtino Apgyvendinimo nakvynės namuose ir laikino apnakvindinimo paslaugų teikimo rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos), kurių II skyriaus „Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos“ 6 punktas detalizuoja, jog apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos yra laikinas nakvynės, socialinių įgūdžių ir palaikymo bei kitų būtinųjų paslaugų (asmeninės higienos, buitinių ir kt.) suteikimas asmenims, neturintiems gyvenamosios vietos ar dėl patirto smurto, prievartos ar kitų priežasčių negalintiems ja naudotis, siekiant atkurti savarankiškumą, prarastus socialinius ryšius ir padėti integruotis į visuomenę; apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga teikiama iki 6 mėn. Teikiant apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugas, asmuo kartu ruošiamas savarankiškam gyvenimui (10 p.).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tačiau suinteresuoto asmens procesinė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta skundą padavusio asmens (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo manytų, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Tačiau nurodytos ABTĮ nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A502-906/2008, 2009 m. kovo 6 d. Nr. A502-304/2009 ir kt.). Taigi kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Pažymėtina ir tai, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose 2009 m. spalio 15 d. Nr. A662-1157/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. Nr. A662-1429/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra aiškinęs, kad asmuo į administracinį teismą turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A143-443/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, 124–13 l.;2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A502-906/2008; 2009 m. kovo 6 d. Nr. A502-304/2009; 2011 m. spalio 21 d. Nr. AS858-687/2011;2013 m. vasario 7 d. Nr. A438-220/2013 ir kt.).
Iš bylos medžiagos, pareiškėjo paaiškinimų, taip pat iš Šiaulių miesto savivaldybės viešai skelbiamos informacijos (žr. http://www.siauliai.lt/lit/Taryba/2) matyti, kad pareiškėjas M. V. yra Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, t. y. savivaldos teisę įgyvendinančios institucijos, kuri turi vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas (VSĮ 3 str. 3 d.) ir kurios veikloje ir sprendimų priėmimo procedūrose dalyvauja pats pareiškėjas, priimto sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad jis priimtas pažeidžiant pagrindinius Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus principus, Vaiko teisių konvencijos ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo saugomas vertybes, Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad įgyvendinant skundžiamą sprendimą patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bus teikiama pagalba socialinės rizikos asmenims, kurie galimai vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, serga užkrečiamomis ligomis, agresyviai nusiteikę, linkę naudoti smurtą ir pan., dėl ko kils grėsmė šiame mikrorajone gyvenantiems gyventojams, ypač vaikams. Pareiškėjas savo ir savo šeimos teisės į saugią ir sveiką aplinką bei minėtų įstatymų saugomų interesų pažeidimą grindžia tuo, kad jis 2019 m. liepos 12 d. panaudos sutarties pagrindu apsigyveno adresu (duomenys neskelbtini), netoli būsimų nakvynės namų ir ketina leisti savo dukrą į šalia esantį vaikų darželį „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas teismo posėdžio metu akcentavo aplinkybę, jog jis sprendimą leisti dukrą į Šiaulių lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“ priėmė dar 2019 m. vasario mėnesį, tačiau iš karto pateikti prašymo negalėjo dėl nustatytos vaikų registravimo tvarkos, dukrą užregistravo tik 2019 m. rugsėjo 16 d., o dukrai lankant šį darželį bus pažeisti jo ir jo šeimos Vaiko teisių apsaugos konvencijos ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo saugomi interesai. Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais negali sutikti.
Vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. T-45 patvirtintu Vaikų registravimo ir priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo įstaigas, vykdančias ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas, tvarkos aprašu, tėvai (globėjai), pageidaujantys vaiką ugdyti švietimo įstaigoje, šios įstaigos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui pateikia prašymą pagal Aprašo priede pateiktą formą (6 punktas); prašymai dėl vaiko registracijos į eilę ir duomenys apie vaiką įrašomi į Duomenų bazę; įrašius vaiko duomenis į Duomenų bazę, automatiškai formuojama vaikų registracijos eilė; prašymo pateikimo dieną tėvams (globėjams) suteikiamas prisijungimo prie Duomenų bazės vartotojo vardas (7 punktas); vaiko, užregistruoto į eilę pasirinktos švietimo įstaigos Duomenų bazėje, tėvai (globėjai) pakartotinai iki einamųjų metų vasario 1 d. elektroniniu ar kitokiu būdu patvirtina pageidavimą lankyti švietimo įstaigą, kai nuo einamųjų metų rugsėjo 1 d. nori ją pradėti lankyti (11 punktas); grupės formuojamos nuo einamųjų metų kovo 1 d. iki rugsėjo 1 d., į laisvas vietas vaikai priimami visus metus (15 punktas).
Taigi pareiškėjas pateikti prašymą dėl dukros registracijos į Šiaulių lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“ turėjo galimybę ir anksčiau, tačiau į bylą pateikta lopšelio - darželio pažyma bei paties pareiškėjo teiginiai patvirtina, kad jo dukra į lopšelį – darželį užregistruota tik 2019 m. rugsėjo mėn. Panaudos sutartį dėl dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pareiškėjas pasirašė tik 2019 m. liepos 12 d., t. y. taip pat jau po 2019 m liepos 4 d. sprendimo priėmimo. Nors pateiktos panaudos sutarties pasirašymo data nurodyta 2019 m. gegužės 6 d., tačiau teismo posėdžių metu pareiškėjas patikslino, kad sutartyje padaryta techninė rašymo klaida ir sutartis pasirašyta 2019 m. liepos 12 d. Taigi ginčijamas sprendimas negalėjo suvaržyti pareiškėjo nurodomų teisių ir teisėtų interesų, kadangi jis po šio sprendimo projekto, jo 2019 m. birželio 18 d. aiškinamojo rašto bei paties 2019 m liepos 4 d. sprendimo priėmimo turėjo pasirinkimo laisvę užtikrinti savo vaikui ir šeimai minėtų teisės aktų saugomus interesus, tiek rinkdamasis kitą šeimos gyvenamąją vietą, tiek parinkdamas dukrai nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. lankytiną darželį. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, 2019 m. liepos 26 d. su skundu kreipdamasis į teismą dėl atsakovo 2019 m. liepos 4 d. sprendimo panaikinimo, iš viso nekalbėjo apie asmeninių teisių bei interesų pažeidimą, skunde nurodydamas, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia savivaldybės gyventojų interesus, prieštarauja bendruomenės poreikiams, pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus, ir tik 2019 m. rugpjūčio 2 d. atskirajame skunde bei 2019 m. rugsėjo 20 d. patikslintame skunde pareiškėjas savo reikalavimus grindžia savo gyvenamosios vietos keitimu bei ketinimu leisti dukrą į minėtą ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
Bylos medžiaga nepatvirtina ir pareiškėjo argumentų, jog kaip pilietis jis neturėjo galimybės dalyvauti svarstant aptariamą klausimą, kad nebuvo informacijos, jog yra bandoma inicijuoti diskusiją su bendruomene ar su tam tikrais asmenimis, kuriems šis klausimas gali turėti įtakos, jog apie perkeliamos įstaigos vietos pasirinkimą sužinojo vėliau ir tik iš spaudos, kad 2019 m. liepos 4 d. posėdyje pareiškėjas kaip gyventojas ir bendruomenės narys negalėjo pasisakyti. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas, dalyvaudamas 2019 m. liepos 4 d. posėdyje, pasisakė kaip tarybos narys, tačiau neužsiminė apie ketinimą tapti šios bendruomenės nariu, apie savo, kaip būsimo šio mikrorajono gyventojo, galimą teisių pažeidimą, juo labiau turėjo teisę balsuoti, taip pat ir balsavo, susilaikydamas dėl ginčijamo sprendimo priėmimo (iš 36 Tarybos narių 29 balsavo „už“, 1 – susilaikė, 0 – „prieš“). Be to, pareiškėjas, būdamas Tarybos nariu, turėjo galimybę anksčiau susipažinti su ginčijamo sprendimo projektu, dalyvauti jo svarstyme Tarybos komitetuose, teikti savo pastabas ir pasiūlymus. Kaip minėta, pareiškėjas sprendimo priėmimo metu nebuvo to mikrorajono bendruomenės narys, taigi teisė, kurios pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu pagal įstatymą nebuvo įgijęs, priimant Tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimą jo atžvilgiu negalėjo būti pažeista.
Kaip matyti, pareiškėjas savo skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia tiek asmeniškai jo, tiek ir savivaldybės gyventojų interesus, prieštarauja bendruomenės poreikiams, pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus. Pareiškėjas nurodo, kad priimdama ginčijamą sprendimą Taryba neužtikrino Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo saugomų vertybių, slėpė tai nuo Šiaulių bendruomenės, tyčia klaidingai nurodydama aiškinamajame rašte, jog nenumato jokių neigiamų pasekmių, be to, jį priimant buvo pažeisti pagrindiniai vietos savivaldos principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, o būtent savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo (6 dalis), bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo (8 dalis), savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus (9 dalis), veiklos skaidrumo (10 dalis), reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę (12 dalis), taip pat pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnis, įpareigojantis savivaldos institucijas tartis su visuomenės interesus atstovaujančiomis organizacijomis ar gyventojais, jų grupelėmis. Šie ir kiti pareiškėjo patikslinto skundo argumentai, esą socialinės rizikos suaugę asmenys (iki 120 asmenų) bus atkelti į tankiai urbanizuotą (duomenys neskelbtini) mikrorajoną ir tai įtakos viso rajono ir visos bendruomenės socialinę, saugumo bei sveikatos situaciją, teisėjų kolegijos vertintini kaip pareiškėjo pretendavimas ginti viešą interesą.
Pažymėtina, kad nei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsniu, kuriuo nustatytos savivaldybės tarybos narių teisės, nei kitais įstatymais savivaldybės tarybos nariams nėra suteikti įgaliojimai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 55 straipsnio 1 dalies nuostatas įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Minėtose ABTĮ normose yra nustatyta, kad dėl viešojo intereso gynimo kreiptis į teismą gali atitinkami subjektai įstatymų nustatytais atvejais. Šios ABTĮ normos blanketinės, nukreipia į kitus įstatymus, kurie nustato, kokie subjektai turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalį, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas. Šio įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi įstatymų leidėjas inter alia suteikė Vyriausybės atstovui teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą dėl savivaldybės administravimo subjekto priimtų teisės aktų ar veiksmų (neveikimo), kurie pažeidžia viešąjį interesą.
Pareiškėjas nei kaip fizinis asmuo, nei kaip savivaldybės tarybos narys pagal įstatymus nėra priskirtas prie asmenų, galinčių kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 str. 3 d. 2 p., 55 str. 1 d.). Ginti tam tikros bendruomenės interesus dėl Tarybos sprendimo Nr. T-301 jis galėtų tik veikdamas bendruomenės atstovo procesinėje padėtyje (ABTĮ 47-48 str.), tokių duomenų byloje nepateikta. Taigi pareiškėjo skundas nepagrįstas ir šiuo aspektu.
Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ir pareiškėjas teismo posėdžio metu nepateikė tokių duomenų, kad jo, kaip Tarybos nario teisės (balsuoti, išreikšti nuomonę dėl sprendimo projekto ir pan.), priimant ginčijamą sprendimą, būtų buvusios apribotos ar kitaip pažeistos priimant ginčijamą aktą. Savivaldybės taryba yra kolegiali savivaldybės institucija, kuri susideda iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų – savivaldybės tarybos narių (toliau - tarybos nariai), kurių pagrindinė veiklos forma yra posėdžiai, o juose svarstomais klausimais, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu ir Tarybos veiklos reglamentu, priimami sprendimai.
Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad, jeigu jis mano, kad dėl pasirinkimo gyventi aptariamame mikrorajone gali būti pažeidžiamos jo ar jo šeimos teisės bei teisėti interesai, pareiškėjas turi teisę ginti juos kitais teisėtais būdais, tiek pasirenkant kitą gyvenamąją vietą, tiek ikimokyklinio, vėliau ir mokyklinio ugdymo įstaigą dukrai kitame, nei aptariamasis, Šiaulių miesto mikrorajone. Nagrinėjama situacija yra susijusi su daugelio asmenų interesais, atitinkamai Tarybai sprendžiant klausimus tiek dėl ginčijamo, tiek dėl panašių sprendimų priėmimo, būtina pasverti konkuruojančias vertybes – kaip šiuo atveju, laikinojo apgyvendinimo paslaugą gaunančių (gausiančių) asmenų gyvenimo sąlygų (tinkamos aplinkos) ir bendruomenės gyventojų interesų. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtinta, jog savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių. Vietos savivaldos įstatyme yra įtvirtinti savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (4 str. 1 d. 6 p.) bei žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principas, kuris, be kita ko, apima ir lygių galimybių užtikrinimą (4 str. 1 d. 13 p.).
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas, 2014 m. liepos 3 d. nutarimas). Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 22 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo nurodytais argumentais skundžiamą sprendimą naikinti. Todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. V. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.