- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-04
- Bylos Nr.
- I-5778-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01057-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK, atlyginti už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 3 d. iki 2019 m. kovo 7 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
K. K. skunde (b.l.1-3) nurodė, kad ginčo laikotarpiu atliko bausmę Pravieniškių PN-AK Antrame sektoriuje 18-ame būryje, kurio gyvenamosiose patalpose buvo pilna blakių, tarakonų, pelių. Pareiškėjas teigė, jog sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti unitazai, vietoje jų buvo tik skylės grindyse, nors Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietose: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) numato, kad pataisos namų sanitariniuose mazguose turi būti įrengti unitazai. Be to, pareiškėjas tvirtino, jog Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengti poilsio kambariai, todėl būrio gyvenamojoje patalpoje negalėjo ramiai mokytis, skaityti ar rašyti laiškų. Anot K. K., tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, pažeidžiančios orumą bei sukėlusios dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 9-13) nurodė, kad su pareiškėjo skunde keliamais reikalavimais nesutinka ir prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, jog Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus 1-ame ir 18-ame būriuose nėra poilsio kambarių, vietoje jų įrengtos virtuvėlės, tačiau pabrėžė, jog Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimų ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl K. K. galimybė nuo kėlimosi iki gulimo laiko judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama. Anot atsakovės atstovo, laisvu nuo darbo metu nuteistieji turi galimybę būti savo gyvenamosiose patalpose ar gryname ore prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Be to, patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pažymėjo, jog Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus 1-ojo ir 18-ojo būrių sanitariniuose mazguose įrengti sėdimi unitazai, kita vertus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Normos) 7.6. punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose klozetas gali būti ir tupimas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 3 d. iki 2019 m. kovo 7 d.
Bylos duomenimis nustatyta, jog nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2019 m. kovo 5 d. K. K. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. kovo 7 d. – (duomenys neskelbtini) sektoriaus 1-ojo būrio 1-oje brigadoje (b. l. 17).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
K. K. teigia, jog ginčo laikotarpiu gyvenamosios patalpose buvo pilna blakių, tarakonų ir pelių.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 „Dėl Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Aprašo 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas į byla pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. sudarytą Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 76-203 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią UAB „Utenos deratizacija“ (toliau – ir Paslaugų teikėjas) įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 35-38). Iš teismui pateikto 2019 m. kovo 1 d. Atliktų darbų akto Nr. 03-041-002 matyti, jog kenkėjų populiacijos kontrolės ir naikinimo darbus Paslaugų tiekėjas Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus 18-ame būryje atliko 2019 m. kovo 1 d. (b. l. 39). Tai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK laikomasi Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų. Pažymėtina, jog byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, t. y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu, todėl teismas, vertindamas K. K. skunde nurodytus teiginius bei į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių, pelių ir kt.) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją (b. l. 18). Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini.
K. K. nurodė ir tai, kad neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, pažeminimu, patyrė todėl, kad Pravieniškių PN-AK sanitariniuose mazguose buvo įrengti tupimi tualetai.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus 1-ojo ir 18-ojo būrių sanitariniuose mazguose įrengti sėdimi unitazai. Šį teiginį patvirtina atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog šioje pataisos įstaigoje esančiuose sanitariniuose mazguose įrengti sėdimi klozetai (b. l. 40-44). Tai visiškai paneigia pareiškėjo teiginius apie Pravieniškių PN-AK sanitariniuose mazguose įrengtus tupimus tualetus. Kita vertus, Normų 7.6. punkte nurodoma, kad tualetai laisvės atėmimo įstaigose gali būti ir tupimai, todėl laikytina, jog tupimo klozeto įrengimas laisvės atėmimo vietų patalpose bei areštinėse galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Nors K. K. skunde nurodo, jog Higienos norma HN 76:2010 numato, kad pataisos namų sanitariniuose mazguose turi būti įrengti unitazai, tačiau teismas pažymi, jog ši higienos norma galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d., todėl ginčo laikotarpiui ji nėra aktuali. Atsižvelgiant į tai, K. K. skunde nurodytas teiginys dėl netinkamo tualetų įrengimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengti poilsio kambariai, todėl būrio gyvenamojoje patalpoje negalėjo ramiai mokytis, skaityti ar rašyti laiškų.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 5.8. punkte numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Tuo tarpu šių taisyklių 5.11. punkte nurodyta, jog esant techninėms galimybėms kiekvienam būriui įrengiama virtuvėlė. Taigi, Eksploatavimo taisyklės imperatyviai nurodo, jog kiekvienam būriui privalo būti įrengtas laisvalaikio kambarys, o virtuvėlės – tik esant techninei galimybei. K. K. nurodė, kad Pravieniškių PN-AK laisvalaikio (poilsio) kambariai nebuvo įrengti, o atsakovės atstovas šios aplinkybės nepaneigė, netgi priešingai – pripažino, jog vietoje laisvalaikio kambarių Pravieniškių PN-AK įrengtos virtuvėlės. Atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, kad dėl nuteistųjų gyvenamųjų pastatų konstrukcijos yra šimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti laisvalaikio kambarius kiekvienam būriui. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas dėl laisvalaikio kambarių Pravieniškių PN-AK neįrengimo ginčo laikotarpiu pripažintinas nustatytu.
Teismui nekyla abejonių, kad toks pažeidimas pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismo vertinimu, tai, kad K. K. buvo sudaryta galimybė judėti lokaliniame sektoriuje nuo kėlimosi iki gulimo laiko, nešalina atsakovės atstovo padaryto pažeidimo, kadangi teisė į laisvalaikio kambarius ir galimybę pailsėti juose yra garantuojama teisės aktais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau bylą nagrinėjantis teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo K. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo K. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 3 d. iki 2019 m. kovo 7 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.