Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-12-17 · Civilinė byla Nr. 2A-453/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-12-17
Bylos Nr.
2A-453/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė, Alė Bukavinienė
Ieškovas
akcinės bendrovės ,,Lietuvos dujos“
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Akmenės energija“
Advokatai
Kornelija Janonytė, Vygantas Barkauskas
Kategorijos
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A- 453/2007Procesinio sprendimo kategorija 35.5, 36.1, 44.5.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei ir Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo akcinės bendrovės ,,Lietuvos dujos“ atstovėms Vidutei Šimkavičienei ir advokatei Kornelijai Janonytei,

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Akmenės energija“ atstovams Artūrui Stravinskui ir advokatui Vygantui Barkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Akmenės energija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-166-71/2007 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Akmenės energija“ dėl skolos už gamtinių dujų paskirstymą ir palūkanų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas AB „Lietuvos dujos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Akmenės energija“ ir prašė priteisti iš atsakovo 1 032 894,66 Lt skolos, 6 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojant nuo 2005 m. vasario 1 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos - 7574,56 Lt, įstatymų numatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo iki sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad AB ,,Lietuvos dujos“ 2002 m. gruodžio 31 d. sudarė su UAB ,,Akmenės energija“ gamtinių dujų perdavimo - paskirstymo sutartį Nr. 10-2003 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti ir paskirstyti atsakovui UAB „Akmenės energija“ gamtines dujas, o atsakovas įsipareigojo pateikti į priėmimo vietą ir priimti pristatymo vietoje gamtines dujas šioje sutartyje nurodytais kiekiais ir terminais bei apmokėti už gamtinių dujų perdavimą, paskirstymą šioje sutartyje nustatyta tvarka. Sutartis sudaryta vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) sandorius reglamentuojančiomis normomis, Gamtinių dujų įstatymu, 2002 m. vasario 5 d. Lietuvos Respublikos Ūkio ministro įsakymu Nr. 43 patvirtintomis Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklėmis, Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimais. Gamtinės dujos atsakovui buvo perduodamos ir paskirstomos nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 22 p.). Šiuo laikotarpiu pagal sutarties 23 ir 24 punktus atsakovui turėjo būti perduota ir paskirstyta 15 600 000 kub. m gamtinių dujų, tačiau faktiškai perduota ir paskirstyta -15 766 257 kub. m, iš jų – 15 083 472 kub. m gamtinių dujų į vieną pristatymo vietą. Atsižvelgiant į dujų suvartojimą, atsakovas buvo priskirtas 7-ai vartotojų grupei, kuriai taikoma 38 Lt už tūkstantį kub. m gamtinių dujų paskirstymo kaina 2004 m. sausio 27 d. šalys prie Sutarties pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo buvo pakeisti Sutarties 22, 23, 24, 46 ir 115 punktai ir gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo terminas buvo pratęstas iki 2004 m. gruodžio 31 d. Šalys susitarė, kad 2004 metais pirmą pusmetį atsakovui bus paskirstyta 7 430 000 kub. m gamtinių dujų. Pakeistame sutarties 46 punkte buvo nustatyta, kad atsakovas už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą mokės ieškovui nustatytomis dujų perdavimo ir paskirstymo kainomis, kurios pateiktos sutarties priede Nr. 2. Šalys sutarties 46 puntu nustatė, kad sutarties priede Nr. 2 nurodytos gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainos bus taikomos 2004 m. sausio – birželio mėnesiais perduotiems ir paskirstytiems gamtinių dujų kiekiams. 2004 m. sausio 27 d. papildomu susitarimu Nr. 2 bei Sutarties 24 punktu atsakovui už dujų paskirstymą buvo taikoma 6-os vartotojų grupės paskirstymo kaina, numatyta priede Nr. 2, tai yra 105,27 Lt už tūkstančių kub. m, kaip vartotojui, kuriam į pristatymo vietą paskirstoma nuo 5 mln. iki 15 mln. kubinių metrų gamtinių dujų. Atsakovas, Sutartyje prisiimtą įsipareigojimą apmokėti už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą (Sutarties 19 p.) pažeidė; ieškovo išrašytas ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras apmokėjo iš dalies, taikydamas 7-os vartotojų grupės kainą – 38 Lt už tūkstantį kub. m gamtinių dujų. Šalys 2004 m. balandžio 22 d. pasirašė papildomą susitarimą ir pakeitė sutarties 23 ir 24 punktus, kuriuose numatė naujus atsakovui paskirstomų dujų kiekius – 9 414 000 kub. m gamtinių dujų. Šis sutarties sąlygų pakeitimas įtakos dujų perdavimo ir paskirstymo kainų taikymui neturėjo, nes 6-ai vartotojų grupei nustatytas dujų paskirstymo kiekis nebuvo viršytas. 2004 m. birželio 30 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 6, kuriuo dar kartą pakeitė sutarties 23 ir 24 punktuose nustatyti gamtinių dujų kiekius – 2004 m. perduodamas ir paskirstomas dujų kiekis buvo nustatytas 16 558 000 kub. m. Taip pat buvo pakeistas sutarties 46 punktas, nurodant, kad gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainos pateikiamos sutarties prieduose Nr. 2 ir Nr. 3. Priede Nr. 2 nurodytos gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainos bus taikomos 2004 m. sausio – birželio mėnesiais, o priede Nr. 3 – nurodytos kainos, kurios įsigaliojo 2004 m. liepos 1 d., taikomos 2004 m. liepos – gruodžio mėnesiais perduotiems ir paskirstytiems gamtinių dujų kiekiams. Šalims pasirašius 2004 m. birželio 30 d. papildomą susitarimą Nr. 6, atsirado teisinis pagrindas atsakovui taikyti 7-os vartotojų grupės, kuriai per metus paskirstoma daugiau nei 15 mln. kub. m gamtinių dujų paskirstymo kainą. Dėl šios priežasties ieškovas perskaičiavo mokestį už dujų paskirstymą, pritaikydamas galiojusią nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. 7-os grupės dujų paskirstymo kainą – 38 Lt už tūkstantį kub. m dujų ir 2004 m. liepos 27 d. pateikė atsakovui kreditinę PVM sąskaitą faktūrą LEB 5796224, pagal kurią atsakovo naudai buvo priskaičiuota mokėtina 624 902,23 Lt suma. Sutarties 48 punkte numatyta, kad pasibaigus metams atsakovui yra paskirstytas didesnis ar mažesnis gamtinių dujų kiekis nei buvo numatyta metų pradžioje ir dėl to atsakovas turi būti priskirtas kitai vartotojų grupei, mokėjimai už dujų paskirstymą perskaičiuojami pagal šiai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą. 2004 metų pabaigoje paaiškėjo, kad atsakovui paskirstytas dujų kiekis yra mažesnis nei buvo nustatytas papildomame susitarime Nr. 6, todėl mokėjimai už dujų paskirstymą turėjo būti perskaičiuojami. Atsakovui per 2004 m. buvo paskirstytas mažesnis dujų kiekis nei buvo numatyta sutartyje (atsakovas suvartojo 14 516 135 kub. m), todėl atsakovas buvo priskirtas 6-ai vartotojų grupei. Atsakovas už dujų perdavimą ir paskirstymą nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. atsiskaitė, nors tai privalėjo padaryti per 30 dienų pasibaigus metams. Kadangi nuo 2004 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos gamtinių dujų kainos (104,60 Lt už tūkst. kub. m) ieškovas už paskirstytus dujų kiekius nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. pateikė atsakovui debetinę PVM sąskaitą faktūrą LD Nr. 0062220 330 894,44 Lt sumai, kurios atsakovas iki šiol neapmokėjo. Pasibaigus 2004 metams atsakovui perduotas ir paskirstytas dujų kiekis buvo aiškus, todėl ieškovas 2005 m. sausio 6 d. pateikė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą LD Nr. 006216 už 2004 gruodžio 16-31 dienomis paskirstytą dujų kiekį bendrai 159 123,81 Lt sumai iš kurios 119 867,10 Lt – už paskirstytą dujų kiekį, taikant 6-os vartotojų grupės kainą – 104,60 Lt už tūkstantį kub. m. Šią sąskaitą atsakovas apmokėjo iš dalies - sumokėjo už dujų paskirstymą kaip 7-os grupės vartotojas po 37,32 Lt už tūkstantį kub. m. Atsakovas pažeidė Sutarties 48 ir 68 punktus ir neapmokėjo už dujų paskirstymą 2004 metais – liko skolingas ieškovui 1 032 894, 66 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškovo AB ,,Lietuvos dujos“ ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo 1 032 894,66 Lt įsiskolinimą už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą, 7574,56 Lt palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 21 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 14 405 Lt žyminio mokesčio bei 3 938,25 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas, vadovaudamasis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas lemia tai, jog sutarties šalys privalo laikytis sudarytos Sutarties ir tinkamai bei ją sąžiningai vykdyti. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovui 2004 m. buvo paskirstytas mažesnis dujų kiekis nei buvo numatyta Sutartyje bei papildomuose susitarimuose, atsakovas suvartojo iš viso 14 516 135 kub. m gamtinių dujų, tai – mažiau nei 15 mln. kub. m, todėl atsakovas pagrįstai buvo priskirtas 6-ai vartotojų grupei ir Sutarties 48 punkto pagrindu privalo mokėti už gamtines dujas pagal 6-ai vartotojų grupei taikomas gamtinių dujų paskirstymo kainas. Atsakovo atsisakymas sumokėti už ieškovo paskirstytą dujų kiekį pagal nustatytą atitinkamos vartotojų grupės kainą, mokant pagal kitos vartotojų grupės kainą, negali būti laikomas sąžiningu elgesiu. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad tam tikros Sutarties 46 ir 48 nuostatos negalėjo būti jam taikomos. Tarp šalių pasirašyta Gamtinių dujų perdavimo – paskirstymo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str.). Viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos. Atsakovui taikomos tokios pat dujų paskirstymo kainos, kaip ir kitiems vartotojams, kuriems yra paskirstomas toks pat dujų kiekis (Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 1 d., 2 d.). Todėl atsakovo argumentus dėl 7-os vartotojų grupės kainos taikymo, sunaudojus 6-ai vartotojų grupei numatytą gamtinių dujų kiekį, teismas vertintino kaip reikalavimą sau išskirtinių sąlygų. Nepagrįsti ir atsakovo argumentai, kad nustatinėdamas dujų perdavimo ir paskirstymo kainas ieškovas veikė savo nuožiūra. Kadangi atsakovas UAB „Akmenės energija“ pažeidė Sutartyje numatytus įsipareigojimus, nesilaikė ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“, nevykdė Sutartyje ir kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų, todėl, teismo įsitikinimu, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai – AB „Lietuvos dujos“ šios patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.) bei sumokėti netesybas (CK 6.210 str.). Ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 ,,Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 143 ir 147 punktuose nurodyta, kad sistemos naudotojas privalo apmokėti už patiektas dujas ir suteiktas paslaugas pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių taisyklių 73 punkte bei 109 punkte nurodytai (vartotojų sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų perdavimo – paskirstymo kainą. Atsakovui buvo žinoma, kuriai vartotojų grupei priskiriamos jo katilinės, nes ieškovo pateikiamose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodęs, kad gamtinių dujų paskirstymas vyksta 6-os grupės vartotojams, tačiau atsakovas už patiektas dujas mokėjo pagal kitos vartotojų grupės kainą, dėl ko susidarė kainų skirtumas (b.l. 33, 36, 38), kuris priteistinas iš atsakovo. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog pasibaigus metams, ieškovui padidinus gamtinių dujų paskirstymo kainą, padidėtų atsakovo sąnaudos ir dėl to jo veikla taptų nuostolinga tuo pagrindu, kad atsakovas yra pelno siekianti įmonė, todėl turėjo numatyti ir prisiimti sutarties įvykdymo riziką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Akmenės energija“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai šalių ginčui taikė Sutarties 48 punkto nuostatas, nes ši nuostata prieštarauja norminiam teisės aktui - Ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 ,,Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ (su galiojančiais pakeitimais ir papildymais) 2.3 punktui. Ieškovas, nustatydamas vieną iš būtinųjų Sutarties sąlygų – gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainą, negalėjo veikti išimtinai savo nuožiūra, o turėjo atsižvelgti į galiojančių kainų reguliavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Visose Taisyklių 2.3 punkto redakcijose (2002 m. vasario 28, 2002 m. birželio 26 d., 2002 m. lapkričio 19 d., 2004 m. sausio 29 d.) buvo nustatyta, kad trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu, pradedant 2002 m. liepos 1 d., šio teisės akto 143 punkto antrojo sakinio nuostatos, įpareigojančios atsiskaityti už dujų perdavimą ir paskirstymą pagal kainą, perskaičiuotą pagal atitinkamai vartotojų grupei nustatytą tarifą pagal faktiškai suvartotą dujų kiekį, negali būti taikomos šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Kadangi apeliantas buvo įsteigtas 2000 m. gegužės 18 d., todėl jis priskirtas iki 2002 m. liepos l d. įsteigtų šilumos tiekimo įmonių grupei, kurioms taikoma minėta išimtis. Todėl Sutarties 48 punktas negalėjo būti taikomas ir dujų paskirstymo kainos neturėjo būti perskaičiuojamos atgaline data, nes šalys negali nustatyti imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių Sutarties sąlygų (CK 6.156 str. 4 d.). Formuluotė ,, <..> nuostatos netaikomos <..>. šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d“, apelianto įsitikinimu, vertintina kaip imperatyvi teisės norma. Argumentai, susiję su Taisyklių (su galiojančiais pakeitimais ir papildymais) 2.3 p. išimties taikymu, buvo nurodyti atsiliepime į ieškinį ir triplike, tačiau teismas šių argumentų nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė, tuo pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliu – CPK) 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas ir įrodymų vertinimo taisykles.

2. Teismas netinkamai taikė CK 6.161 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismo išvada, kad šalių Sutartis yra viešoji sutartis CK 6.161 straipsnio prasme, todėl atsakovo argumentai dėl 7-os vartotojų grupės kainos taikymo, sunaudojus 6-ai vartotojų grupei numatytą gamtinių dujų kiekį, vertintini kaip išskirtinių sąlygų savo atžvilgiu reikalavimas, nepagrįsta. Taisyklių 2.3 punkte nustatyta išimtis dėl kainos neperskaičiavimo trejus metus nuo 2002 m. liepos 1 d. taikoma visoms į šio punkto reglamentavimo sritį patenkančioms šilumos tiekimo įmonėms, todėl jis (apeliantas) nesiekė privilegijų ar išimtinių sąlygų, o priešingai, prašė netaikyti apeliantą diskriminuojančios Sutarties sąlygos dėl dujų perdavimo ir paskirstymo kainų perskaičiavimo, palyginus su kitomis iki 2002 m. liepos 1 d. įsteigtomis šilumos tiekimo įmonėmis. Apeliantas savos argumentams patvirtinti nurodo Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-90/2004.

3. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas prisiėmė visą Sutarties įvykdymo riziką, nes po Sutarties sudarymo atsirado CK 6.253 straipsnio 1 dalies nurodytos aplinkybės: Panevėžio raj. Raguvos katilinės uždarymas, neįprastai šiltas oras 2004 m. spalio – gruodžio mėnesiais, naujos katilinės N. Akmenėje veiklos pradžia 2004 m. vasario mėnesį); šių aplinkybių apeliantas negalėjo numatyti ir kontroliuoti, nes jos priklausė arba nuo gamtos (oro temperatūra), arba nuo kitų subjektų (ieškovo; AB „Panevėžio pienas“) veiksmų.

4. Teismas nevertino apelianto argumentų, kad ieškinio tenkinimas prieštarauja viešajam interesui. Dujų perdavimas ir paskirstymas šilumos energijos gamybai liečia ne vien tik šilumos tiekimo įmones, bet ir šilumos energijos vartotojus. Kadangi apeliantas yra šilumos tiekimo įmonė, kuri centralizuotai šilumą ir karštą vandenį tiekia daugiausia švietimo, gydymo ir administracinėms įstaigoms bei daugiabučiams namams, todėl neturi teisės ir galimybės vienašališkai nustatyti ir keisti šiems vartotojams tiekiamos šilumos energijos ir karšto vandens kainų. Šios kainos yra reguliuojamos valstybės (Komisijos). Ieškovui perskaičiavus gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainas, retrospektyviai padidėtų apelianto sąnaudos, tačiau apeliantas neturėtų galimybių perskaičiuoti kainas vartotojams už 2004 m. pateiktą šilumą ir karštą vandenį, kadangi tokios galimybės nenumato nei galiojantys norminiai aktai bei Komisijos nutarimai, nei sutartys su vartotojais. Kadangi retrospektyviai padidinti šilumos kainą, galimybių nėra, 1 032 894,66 Lt suma retrospektyviai padidėjus sąnaudoms už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą, apelianto veikla taptų nuostolinga ir jam (apeliantui) būtų sudėtinga įvykdyti savo įsipareigojimus kitiems tiekėjams visa apimtimi bei mokėti už dujas, elektros energiją, taip pat mokėti darbo užmokestį, mokesčius ir atlikti kitus mokėjimus. Pagal 2004 m. balanso duomenis apelianto veikla 2004 m. buvo pelninga, apeliantas uždirbo 286 152,00 Lt audituoto pelno. Sumokėjus teismo priteistą sumą, apeliantas patirtų 746 742,66 Lt nuostolį (1032894,66 Lt - 286152,00 Lt). Reikšminga ir tai, kad Komisija gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainą ieškovui taip pat nustato pagal panašią sąnaudų metodiką. Jeigu gamtinių dujų paskirstymo kaina apeliantui būtų perskaičiuota iki 104,60 Lt be PVM už tūkstantį kub. m, arba iki 105,27 Lt be PVM už tūkstantį kub. m, ieškovas nepagrįstai gautų daugiau pelno, kadangi jis gautų ne Komisijos nustatytą pelno procentą, bet didesnį pelną. Taigi iš atsakovo nepagrįstai gauta pelno dalis (1 032 894,66 Lt suma) nepatektų į Gamtinių dujų įstatymu įtvirtintą gamtinių dujų paskirstymo kainų reguliavimą (14 str. 1 d.). Dėl šios priežasties, apelianto įsitikinimu, laikytina, kad Sutarties 48 puntas, nustatantis dujų paskirstymo kainų perskaičiavimą, prieštarauja imperatyviai teisės normai – Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad dujų paskirstymo kainos yra reguliuojamos. Be to, gamtinių dujų perdavimo iš paskirstymo kainų skirtumas tarp 6-os ir 7-os grupių vartotojų nėra pagrįstas ekonominiais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė, tuo pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas ir įrodymų vertinimo taisykles.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas AB ,,Lietuvos dujos“ prašo atsakovo UAB ,,Akmenės energija“ apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas nepatenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Šalių ginčas kildinamas iš 2002 m. gruodžio 31 d. gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutarties Nr. 10-2003, pagal kurią ieškovas (dujų įmonė) įsipareigojo priimti iš atsakovo (sistemos naudotojo) priėmimo vietoje gamtines dujas bei perduoti ir paskirstyti gamtines dujas, o sistemos naudotojas (atsakovas) įsipareigojo pateikti į priėmimo vietą ir priimti pristatymo vietoje gamtines dujas šioje sutartyje nurodytais kiekiais ir terminais bei apmokėti už gamtinių dujų perdavimą, paskirstymą šioje sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 19 p.). Sutartyje nustatyta: sistemos naudotojui perduodamas dujų kiekis (23 p.), dujų paskirstymo kaina, kurią lemia per metus į pristatymo vietą paskirstomas dujų kiekis (47 p.) ir kainos perskaičiavimas pasibaigus metams dėl pakitusio paskirstyto dujų kiekio santykio, t.y. numatyto paskirstyti metų pradžioje ir faktiškai paskirstyto. Pastarasis faktorius (faktiškai paskirstytas dujų kiekis) lemia sistemos naudotojo priskyrimą konkrečiai vartotojų grupei ir dujų kainą (48 p.).

Sutarties dalykas – gamtinių dujų transportavimas. Bendruosius gamtinių dujų sektoriaus organizavimo principus ir gamtinių dujų įmonių veiklą bei santykius su vartotojais tiekiant, paskirstant, perduodant ir laikant gamtines dujas nustato 2000 m. spalio 10 d. Gamtinių dujų įstatymas. Jame nurodyta, kad dujų įmonių ir vartotojų bei sistemos naudotojų santykiai grindžiami sutartimis (6, 7 str.); kainos dujų sektoriuje reguliuojamos; viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų ribas įgaliota nustatyti Komisija, o dujų transportavimo (perdavimo, paskirstymo) ir laikymo kainų, neviršijant didžiausių kainų, nustatymas priskirtas dujų įmonei (14 str. 1 ir 2 d.). Dujų sistemos vartotojų paskirstymas į grupes, atsižvelgiant į suvartojamą metinį dujų kiekį, ir apmokėjimas už patiektas ar pristatytas dujas nustatytas ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 ,,Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ 73, 109 ir 143 punktuose.

Ginčo byloje dėl sistemos naudotojui (atsakovui) numatyto paskirstyti ir paskirstyto dujų kiekio 2004 metais, o taip pat dėl kainų, nustatytų vartotojų grupėms, nėra (2004 m. birželio 30 d. papildomas susitarimas Nr. 6). Tačiau apeliantas nesutinka su jo priskirimu 6-ai vartotojų grupei dėl 2004 metais faktiškai suvartoto gamtinių dujų kiekio (iki 15 mln. kub. m), nepagrįstai taikant Sutarties 48 punktą, kuris, apelianto įsitikinimu, prieštarauja norminiam teisės aktui – ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 ,,Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 2.3 punktui, be to, dujų paskirstymo kainos neturėjo būti perskaičiuojamos atgaline data, nes tokia sąlyga prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai – CK 6.156 straipsnio 4 daliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie apelianto argumentai – nepagrįsti.

Kaip jau minėta, šalys privalėjo sudaryti dujų tiekimo viešąją sutartį (Gamtinių dujų įstatymo 6, 7 str., CK 6.161 str.). Tokios sutarties sudarymo atveju sutarties laisvės principas ribojamas, tačiau ji (sutartis) turi atitikti CK 6.161 straipsnyje apibrėžtus pagrindinius sutarties požymius ir jos sąlygos neturi prieštarauti tam tikroms įstatymo nustatytoms imperatyvioms teisės normoms (CK 6.156 str.4 d., 6. 157 str. 1 d.). Paaiškėjus tokio pobūdžio prieštaravimams, sandoris laikomas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčijo šalių sudarytos dujų transportavimo Sutarties 48 punktą tuo pačiu pagrindu (dėl jo prieštaravimo ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 ,,Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 2.3 punktui, siedamas jį (punktą) su kitu – 143 šių Taisyklių punktu), siekdamas pakeisti Sutarties 48 punkto sąlygą dėl jos prieštaravimo Taisyklių 2.3 punktui ir laikydamas ją (sąlygą) diskriminacine, kitoje civilinėje byloje. 2007 m. vasario 27 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas atmetė UAB ,,Akmenės energija“ ieškinį, padaręs išvadą, kad Taisyklių 2.3 punkto antrajame sakinyje įtvirtintos bendros taisyklės apmokėti už patiektas (pristatytas) dujas pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir taisyklių 73 bei 109 punktus nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo paskirstymo) kainą išimtis šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., turi būti taikoma ta apimtimi, kuria šios įmonės laikytinos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią civilinę bylą kasacine tvarka (LAT Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2007, UAB ,,Akmenės energija“ v. AB ,,Lietuvos dujos“) atmetė UAB ,,Akmenės energija“ kasacinį skundą. Aiškindamas Taisyklių 2.3 punktu nustatytą išlygą ,,Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 143 punktas įsigalioja nuo 2002 m. liepos 1 dienos. 143 punkto antrojo sakinio nuostatos netaikomos trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu reguliuojamiesiems vartotojams bei šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Šios šilumos tiekimo įmonės su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta“ ir Taisyklių 143 punkto, nustatančio, kad ,,Vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už patiektas (pristatytas) dujas ir suteiktas paslaugas. Vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ar pristatytas dujas (perdavimą, paskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą,“ turinį ir sąsajas su Taisyklių 2.3 punktu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad Taisyklių 2.3 punkto išlyga reiškia, jog šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., sudarant gamtinių dujų vartojimo sutartis, nėra privaloma įtraukti sąlygą dėl atsiskaitymo už patiektas dujas pagal kainas, taikomas atskirai vartotojų grupei. Tačiau konstatavęs, kad į ginčijamą šalių sudarytos Sutarties 48 punktą, kaip ir į kitų dujų vartotojų, sudariusių su atsakovu analogiškas sutartis, įtraukta sąlygą dėl atsiskaitymo už patiektas dujas pagal kainas, taikomas atskirai vartotojų grupei, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad tokia sąlyga nenustato kitoms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. šilumos tiekimo įmonėms palankesnių, nei aptartos Sutarties 48 punkte, sąlygų. Priešingai teismas konstatavo, kad prašomas Sutarties sąlygų pakeitimas reiškia siekį įteisinti privilegijuotą UAB ,,Akmenės energija“ padėtį, o tai prieštarauja gamtinių dujų rinkos teisiniam reglamentavimui. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad vartotojų skaidymu į atskiras grupes, jose esantiems vartotojams taikant skirtingus dujų tarifus, nenukrypstama nuo vartotojų lygiateisiškumo principo. Analogiška situacija, kilusi dėl 2002 m. gruodžio 31 d. Sutarties 48 punkto taikymo, tik dėl skirtingo dujų transportavimo ir apmokėjimo laikotarpio, nagrinėta tarp tų pačių šalių ir kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus civilinė byla Nr. 3K-3-97/2007, kurioje analogiškai aiškintas ir Taisyklių 2.3 punkto ir su juo susijusių kitų Taisyklių punktų turinys, o taip pat pasisakyta ir dėl atsakovo UAB ,,Akmenės energija“ įrenginių (katilinės) įrengimo laikotarpio, konstatavus jų įrengimą po 2002 m. gruodžio 1 d., dėl ko taikyti išimtį, nustatytą Taisyklių 2.3 punkte (vienam vartotojui su viena pristatymo vieta), nebuvo pagrindo. Jo nėra iš šiuo metu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto atžvilgiu nėra pagrindo netaikyti Sutarties 48 punkto: Sutartis sudaryta teisėtai, galioja ir turi įstatymo galią, todėl Sutarties šalims – privaloma ir vykdytina (CK 6. 189 str. 1 d.). Teismas teisingai sprendė, kad atsakovo elgesys – atsisakymas sumokėti už ieškovo paskirstytą dujų kiekį pagal nustatytą atitinkamos vartotojų grupės kainą, siekiant mokėjimo pagal kitos vartotojų grupės kainą, vertintinas kaip nesąžiningas. Taigi atsakovas privalo vykdyti Sutartimi ir jos priedu prisiimtus įsipareigojimus ir sumokėti ieškovui pagal faktiškai perduotą ir paskirstytą per metus dujų kiekį ir kainą, nustatytą konkrečiai (pagal suvartotų dujų kiekį) dujų sistemos vartotojų grupei.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad byloje yra nustatytos sąlygos dėl kurių civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6. 253 straipsnio 1 dalis įvardija tokius pagrindus: nenugalimą jėgą, valstybės veiksmus, trečiojo asmens veiksmus, būtinąjį reikalingumą, būtinąją gintį, savigyną. Apelianto nurodyta aplinkybė – neįprastai šiam laikotarpiui (2004 m. spalio – gruodžio mėnesiais) šiltas oras, dėl kurio jis (apeliantas) suvartojo mažiau gamtinių dujų nei įsipareigojo suvartoti, nepriskirtini nenugalimai jėgai (force majeure) (CK 6.212 str.). Planuodamas ir koreguodamas suvartotinų gamtinių dujų kiekį, apeliantas prisiėmė su tuo susijusią natūralią verslo riziką. Be to, spręsdamas dėl suvartotino per metus dujų kiekio, apeliantas turėjo būti pakankamai apdairus, atidus ir rūpestingas, gebėti tinkamai įvertinti savo galimybes. Pasirinkamas deklaruotiną per metus suvartotiną gamtinių dujų kiekį, turėjo atsižvelgti į galimus oro temperatūros svyravimus ir prisiimti šių aplinkybių atsiradimo riziką.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįgalintas ginti viešo intereso, todėl jo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ieškinio patenkinimas prieštarauja viešam interesui – nereikšmingi (CPK 49 str.). Be to, teisėjų kolegija tokių prieštaravimų neįžvelgia.

Dėl 1, 2 ir 4 apeliacinio skundo argumentų jau pasisakyta šioje nutartyje.

Dėl teismų praktikos: apeliantas grindžia apeliacinį skundą 2003 m. lapkričio 17 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu faktinėmis aplinkybėmis analogiškoje civilinėje byloje, kuriuo ieškovo AB ,,Lietuvos dujos“ ieškinys atsakovui UAB ,,Ukmergės energija“ buvo nepatenkintas, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje A2-90/2004, kuria minėtas sprendimas paliktas galioti. Tačiau byloje nustatyta, kad vadovautis šia teismų suformuota praktika nėra pagrindo, nes ji keista. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 27 d. nutartyje, civilinėje byloje A2-81-2007 (UAB ,,Akmenės energija“ v. AB ,,Lietuvos dujos“), motyvavo būtinybę daryti tam tikras pataisas Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus civilinė byla Nr. 3K-3-477/2007), revizuodamas minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, konstatavo, kad šioje (revizuojamoje) nutartyje taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias Sutarties pakeitimą ir gamtinių dujų rinką, nenukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo išaiškinimų kasacine tvarka išnagrinėtose byloje, nes, kaip pabrėžė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, kurti teisminius precedentus priklauso Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (Teismų įstatymo 23 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir apgrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra (CPK 329 str. 2 d.). Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Nepatenkinus apeliacinio skundo iš atsakovo priteisiamos ieškovui jo patirtos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 4 602 Lt (CPK 79, 98 str.), o taip pat priteisiamos išlaidos valstybei – 6,40 Lt, patirtos dėl procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str.). Visos išlaidos pagrįstos byloje esančiais rašytinais įrodymais: mokėjimo nurodymais, PVM sąskaitomis faktūromis, pažyma (t. 2).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Akmenės energija“ ieškovui akcinei bendrovei ,,Lietuvos dujos“ 4602 Lt (keturis tūkstančius šešis šimtus du litus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir valstybei – 6,40 Lt (šešis litus keturiasdešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėNijolė Piškinaitė